Daugelį neapleidžia jausmas, kad nuo 2010-jų kino pramonė smarkiai buksuoja, dalinai nukraujavusi dėl to, kad vis didesnės kūrybinės jėgos ir ambicijos metamos į serialų kūrimo rinką. Darosi sunkiau patirti kažką magiško, telpančio į pusantros – dviejų valandų Prokrusto rėmą. Bet ne viskas beviltiška. Mus vis dar pasiekia su su rimta ambicija sukurti kūriniai gebantys pasiekti žiūrovų širdis ir sukelti stiprią, žadą atimančią emociją. Tai dešimt išskirtinių kino kurinių, kurie tiesiog pasmerkti tapti klasikiniais.
10. „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ (Blade Runner 2049, 2017)
Sveiki atvykę į 2049 metus, kur po pasaulio sunaikinimo žmonija laikosi už siūlo galo. Pilnuose griuvėsių miestuose, kurie nyksta tiesiog akyse, bruzda žmonės neturėdami žalio supratimo koks kadaise buvo jų dabar gyvenamas pasaulis. Pastaraisiais metais, lyg mada tapo, senų, didelės sėkmės sulaukusių, filmų perkūrimai, tęsiniai ir priešistorės. Šis filmas būtų ne išimtis, jei stebėtinas ne faktas, kad pratęsimas sugebėjo pralenkti originalą. Denis Villeneuve nusprendė sukurti tęsinį 1982 metų, režisieriaus Ridley Scott filmui „Bėgantis skustuvo ašmenimis“. Gerbėjai gana skeptiškai sutinka tokius kūrinius, tačiau Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049 visiškai pateisino savo vardą.
Veiksmas nusikelia į 2049 metų Los Andželą. Pasaulyje gyvena Nianderio Volaso (akt. Jared Leto) sukurti naujieji „replikantai“ – bioinžineriniu būdu sukurti androidai. Policijos departamente, „likvidatorių“ (angl. blade runners) būryje, dirbančio agento K (akt. Ryan Gosling) pareiga – sugauti ir sunaikinti visus, senosios kartos replikantus, kurie pradėjo maištauti ir kelti pavojų kitiems. Vienos operacijos metu, K atranda kapą, kuriame yra nėščia replinkantė, kas, jo manymu yra visiškai neįmanoma, ir gali sukelti tikrą sumaištį pasaulyje. K nusprendžia surasti senai dingusį pareigūną Riką Dekardą (šį vaidmenį atlieka Harrison Ford, taip pat vaidinęs ir pirmojoje filmo dalyje). Prasideda ilga K kelionė savęs pažinimo keliu, jis bando prisiminti savo praeitį ir suprasti, ką reiškia būti žmogumi.
Šis filmas duos žiūrovams visišką laisvę savo interpretacijoms, palikdamas daugybę neatsakytų klausimų. Vizualiai, tai yra tobulas kino kūrinys, kuris puikiai perteikia pirmtako istoriją ir neo-noir atmosferą. Los Andželo gatvėse vaizduojamos scenos perteikia miesto nykimą, o naudojamos neoninės hologramos yra tarsi kontrastas prieš šią nutriušusią aplinką. Kinematografiškai scenos buvo puikiai nufilmuotos, suteikdamos žiūrovams stiprius pojūčius. Verta paminėti, kad prie filmo vėl prisidėjo operatorius Roger Deakins, kuris dėl šio filmo, pagaliau, pelno „Oskarą“ už geriausią kinematografiją 2018 metų ceremonijoje. Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049 toje pačioje ceremonijoje atsiima dar vieną apdovanojimą – už Geriausius vaizdo efektus. Nepamirškime ir dviejų BAFTA (Britų akademijos kino apdovanojimai) laimėjimų – už Geriausią kinematografiją ir Geriausius vaizdo efektus. Filmas klausia – ką būtent reiškia būti žmogumi? Žiūrėdami „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ mes priversti šį klausimą užduoti sau, ir pabandyti patiems į jį atsakyti.
9. „Naktiniai gyvuliai“ (Nocturnal Animals, 2016)
Antrasis mados dizainerio, režisieriaus Tom‘o Ford‘o filmas (debiutas filmu „Vienišas vyras“), žiūrovą nukeliantis į elegancijos, prašmatnumo pasaulį, kuris nėra jau toks tobulas, kaip galima įsivaizduoti. Tai neo-noir psichologinis trileris, sukurtas remiantis 1993-ųjų metų rašytojo Austin‘o Wright‘o romanu „Tonis ir Suzana“. Filmas suteikia galimybę žiūrovui pro rakto skylutę stebėti turtingų, bet gyvenimu nepatenkintų žmonių istoriją, jausti jų skausmą bei patirti neviltį.
Kuomet turtinga meno galerijos savininkė Susan‘a Morrow (akt. Amy Adams) paštu gauna savo buvusio vyro Tony Hastings‘o (akt. Jake Gyllenhaal) parašytą romaną, akyse įsižiebia viltis, nors dar pati to nesuvokia. Leisdamasi novelės labirintais, moteris pajunta neapsakomą savo pačios vidinį skausmą, kurį suaktyvina romano sukelti išgyvenimai. Susan‘a suvokia, jog meilė buvusiam vyrui nėra taip giliai palaidota, kaip pati manė, o knygos ir realaus gyvenimo paralelės bemieges naktis paverčia dar sunkiau pakeliamas.
Norint kuo paveikiau sukurti elegancijos efektą, kiekvienas juostos kadras būdavo planuojamas ištisas savaites. Talentingas operatorius Seamus McGarvey filmą pavertė gražiu meno kūriniu, kurio kiekviena minutė yra nepaprastai gražiai išbaigta ir tikrai nenuobodi. Dirbdamas su talentingais kūrėjais Tomas Fordas sugebėjo sukurti nepaprastai jautrų bei įtempto siužeto trilerį, paveikumu nustelbiantį ne vieną Holivudo produkciją. Scenografija, muzika, siužetas bei montažas, filmavimo ypatumai bei scenarijus, visa tai – žiūrovui leidžia susitapatinti su personažais, jausti kartu su jais ir bent trumpai akimirkai taip įsitraukti į fikciją, jog pamiršti viską aplinkui.
8. „Omaras” (The Lobster, 2015)
Vienas įdomiausių šiuolaikinių Graikijos režisierių Yorgos Lanthimos žiūrovus intrigavo bei vertė susimastyti filmuose „Alpės“ ir „Iltinis dantis“. Aukštus lūkesčius naujajam savo filmui režisierius išpildė su kaupu. „Omaras“ pasakoja apie distopinę visuomenę, kurioje vienišiaus gyvenimas yra nelegalus.
Nors toks siužetas skamba kaip mokslinė fantastika, filmas sugeba nejučia suderinti keistą žanrų derinį, tuo pačiu išlaikant savotišką nuovokumą ir prikaustant žiūrovų dėmesį. Filmo veiksmas vyksta ateities (arba paralelinėje) visuomenėje, kur visi privalo gyventi poromis. Po skyrybų su žmona pagrindinis veikėjas Deividas, kaip ir visi kiti vieniši žmonės, privalo atvykti į specialų viešbutį, kur jis turės 45 dienas susirasti naują antrąją pusę. Priešingu atveju jis bus paverstas į pasirinktą gyvūną ir išsiųstas į mišką. Dauguma neapsisprendusių žmonių renkasi šunis, dėl to pasaulyje tiek daug šunų ir tiek mažai egzotiškų gyvūnų. Šaltai, formaliai aptarinėjami gyvūnai į kuriuos paverčiami žmonės filmo pradžioje puikiai nustato toną visam filmui. Filmuojant nebuvo naudojamas nei aktorių grimas, nei specialus apšvietimas, taigi net ir su ribotu biudžetu buvo sėkmingai išgautas „šviežias“ ir įdomus vaizdas. Aplinkose jokių futurizmo ar fantastikos ženklų nematyti. Svetimos aplinkos įspūdis palaikomas tik beemocių veikėjų ir statiško filmavimo būdo. Filmas siekia išjudinti neginčijamas visuomenės normas, kurias priimame pamatines vertybes, tokias kaip visuomenės spaudimas gyventi poromis, tyliai teisiant vienišius.
Galima pastebėti, kad vienišių pavertimo į gyvūnus filme labiau bijoma ne kaip fizinės bausmės, bet kaip gėdos, rodančios nesugebėjimą pritapti ir neatlaikytą išbandymą. Neskamba pažįstamai? „Omaras“ nepastebimai sugeba suderinti juodosios komedijos, romantikos, absurdo, siaubo ir visuomenės satyros elementus. Tačiau šis filmas sužavės ne tik absurdo ir satyros mėgėjus. Distopiškas mūsų bendravimo normų atspindys įstrigs visiems intelektualaus kino mėgėjams.
7. „Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ (You Were Never Really Here, 2018)
Prestižiniame Kanų kino festivalyje pavasarį laimėjęs du – geriausio pirmo plano aktoriaus ir geriausio scenarijaus – apdovanojimus, „Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ pasakoja istoriją apie tai, kaip buvęs kareivis Džo (vaidina Joaquinas Phoenixas), persekiojamas praeities vaiduoklių ir kankinamas potrauminio streso sindromo, savo atliekamo darbo dėka užmezga iš pirmo žvilgsnio kiek netikėtą draugystę su mergaite vardu Nina (Ekaterina Samsonov), kurią filmo eigoje gelbsti nuo pasaulio negandų.
Filmo scenarijus yra kurtas remiantis to paties pavadinimo romanu, kurį parašė Džonatanas Eimsas (Johnatan Ames). Nors vietomis atrodo miglotas ir sunkiai suprantamas, o galbūt iki galo ir neišbaigtas, filmo scenarijus visgi geba prikaustyti žiūrovą nuo filmo pradžios iki pat jo pabaigos. Filmas greitas, jame daug veiksmo, daug persekiojimo, daug smurto ir kraujo. Smagu, kad tarp viso to puikiai atskleidžiamas ir pagrindinio herojaus santykis tiek su mama, kuria jis rūpinasi, tiek ir su aplinkiniu pasauliu, kuris, deja, Džo nėra toks artimas. Tiesa, jau prieš žiūrint „Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ ir turint omeny apie ką jis yra, žiūrovas turėtų būti nusiteikęs įvairiems netikėtiems posūkiams filme, kurie neturėtų jo pernelyg šokiruoti.
Joaquinas Phoenixas tiesiog idealiai tinka įkūnyti pagrindinį herojų. Džiaugtis derėtų ne tik puikia jo vaidyba, bet ir atsidavimu šiam filmui. Akivaizdu, jog Joanuinas ruošdamasis vaidmeniui kardinaliai keitė ir savo formas, priaugdamas, panašu, visai nemažai svorio. Prisimenantiems aktorių iš tokių filmų kaip „Ji“ (Her), „Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ tampa maloniu siurprizu, leidžiančiu dar labiau vertinti Phoenixo aktorinį talentą.
6. „Geriausias pasiūlymas“ (The best offer, 2013)
Tai inteligentiška, įtraukianti, painoka, tviskanti prabanga ir gražių meno kūrinių nestokojanti kriminalinė romantinė drama. Italų režisieriaus Giuseppe Tornatore sugrįžimas, po tokių sėkmingų kino filmų kaip „Nuovo Cinema Paradiso“, „Malèna“, be galo lauktas ir tikrai nenuviliantis. „Gyvenimas su moterimi kaip aukcionas – niekada nežinai kieno pasiūlymas bus geriausias.“
Pagyvenęs vienišius Virdžilas Oldmanas (akt. Geoffrey Rush) yra pripažintas meno kūrinių vertintojas, meno kolekcionierius ir puikus aukcionierius. Šis žmogus gali per akimirką atpažinti ar meno kūrinys tik klastotė arba vos per kelias minutes aukcione už milijonus parduoti Galilėjo teleskopą. Rafinuotas ir apsiskaitęs vyras visada dėvi pirštines, o kalbant telefonu, dėl tvarkos sumetimų, niekada nepamiršta jo apvynioti nosinaite. Vyras gyvena prabangiuose apartamentuose ir ten turi įspūdingą, slaptą itin brangių paveikslų kolekciją, kuri prieinama tik jam. Jis pasiturintis, mylintis savo darbą, bet, deja, taip ir nepažinęs artumo, draugystės ir meilės… Neturintis nei tikrų draugų, nei mylimosios, nei kitų artimųjų vyras gyvena įprastą vienišiaus gyvenimą, prabangiuose restoranuose visada vakarieniauja vienas, o laisvalaikiu savo namo slėptuvėje tenkinasi tik prabangių meno kūrinių draugija. Tačiau, Oldmano gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom, kai jis vieną dieną sulaukia paslaptingos moters skambučio, Kler Ibotson (akt. Sylvia Hoeks) prašo įvertinti ir parduoti jos šeimai priklausančias antikvarines vertybes.Atrodo, kad Oldmanas pamažu pamilsta šią paslaptingą moterį, bet ar ši meilė bus abipusė, o Virdžilas ir Kler gyvens ilgai ir laimingai?
Šis filmas yra laimėjęs 13 apdovanojimų. „David di Donatello“ Italijos kino apdovanojimuose pripažintas geriausiu filmu, Giuseppe Tornate išrinktas geriausiu režisieriumi, taip pat gauti apdovanojimai už gražiausius kostiumus, dekoracijas, scenografiją, geriausią kompozitorių ir t.t. Aktoriaus Geoffrey Rush vaidybą šiame filme vertinti galima pačiu aukščiausiu balu. Filmo žiūrovai lengvai leidžiasi į kelionę su pagrindiniu veikėju ir kartu išgyvena jo vienatvę, vėliau džiūgauja ir palaiko, kad gal ir į Virdžilo Oldmano namus pasibeldė pilnavertiškumo jausmas, draugystė, meilė ir džiaugsmas.
5. „Volstryto vilkas” (The Wolf of Wall Street, 2013)
Ar kada nors svajojote pasimylėti ant krūvos naujutėlaičių dolerių? Jei niekada neturėjote tokių keistų fantazijų Martinas Skorsezė su deramu įžūlumu parodys žmones, kurie jų turi ir, svarbiausia, gali sau tai leisti, o Leonardas DiCaprio pasistengs suvaidinti taip, kad pasigirstų kabos apie dar vieną Oskaro nominaciją šiam puikiam aktoriui. „Volstryto Vilkas“ yra penktasis režisierius Martino Scorsese‘s filmas, kuriame jis tęsia bendradarbiavimą su Leonardu DiCaprio.
Garsių filmo vardų gretas papildo ir scenarijaus autorius Terence‘as Winteris, žinomas kaip „Sopranų“ scenaristas. Scenarijus ir režisūra užtikrintai sulydo chaotišką personažo kasdienybę su nepaprastai puikiai atliktu pinigų ir sėkmės išlepinto ekscentriško jauno vyro vaidmeniu. Volstrytas – vieta Niujorke, kurioje finansų srautai, patekę į malonumų maniako rankas, blyksteli neribota prabanga ir nepamatuota arogancija. „Volstryto vilkas“ – tai tikra istorija paremtas filmas, pasakojantis apie mitais apipintą dešimtojo dešimtmečio Amerikos finansų išsišokėlį Džordaną Belfortą (akt. Leonardas DiCaprio), kuris pagarsėjo ne tik gebėjimu greitai uždirbti didžiules sumas, bet ir ne ką menkesniais gabumais jas iššvaistyti. Vakarėliai, narkotikai ir moterys – pinigų leidimo būdai nesvetimi filmo herojui, tačiau jis žinojo ir labiau pakvaišusių grynųjų deginimo metodų: sėkmingo sandėrio proga biure surengti tikriausią striptizo šokėjų paradą, bernvakarį už kelis milijonus dolerių ar tiesiog paleisti šimtines plazdėti pavėjui nuo savo prabangios jachtos denio. Tačiau iš finansinių aukštumų ir nesibaigiančių linksmybių tenka nusileisti į ne tokią svetingą tikrovę. Joje nelegaliais Džordano Belforto sandėriais pradeda domėtis vyriausybinės organizacijos, tad artėjantis kritimas paverčia Džordaną absoliučiai neprognozuojamu.
Atsižvelgiant į visą režisieriaus Martino Scorsese’s filmografiją, tai pats grubiausias ir ko gero pats iškrypėliškiausias jo karjeros darbas. Nuostabu, kai tokio amžiaus kino kūrėjas sugeba taip dinamiškai, jaunatviškai ir nenuobodžiai pateikti tokia subtilią temą. Iš filmo padaroma ne drama, o juoda komedija, kurios metu bandoma atpasakoti visą Džordano kelionę nuo skurdžios pradžios iki prabangaus finalo. Siužetinės linijos dėka filmas tampa tikra trijų valandų trukmės pramoga, kuriai pasibaigus norima dar kartą nulėkti į sekantį seansą ir iš naujo žiūrėti sukčiaus gyvenimo peripetijas.
4. „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ (Three Billboards Outside Ebbing, Missouri, 2017)
Neįprasta istorija, įtraukianti žiūrovą į ypatingą juodojo humoro, satyros bei draminių elementų žaismo virsmą. Juostoje parodoma skaudi, dar vis į „tabu“ sąrašą patenkanti realybė: moteris, netekusi savo dukros, po septynerių mėnesių nesėkmingų policijos paieškų, bando surasti siaubingo nužudymo kaltininką.
Iš pirmo žvilgnio, Ebingas, rodos, atitinka visus ramaus ir patikimo miestelio standartus, kurie suteikia savotiško žavesio. Bendruomenėje visi draugiški, galintys padėti kaimynui nelaimėje, o nusikalstamumo lygmuo toks mažas, kad policijos nuovadai paprasčiausiai neapsimoka dirbti tamsiuoju paros metu. Tiesa, viskas drastiškai pasikeičia, kuomet tylųjį miestelį sudrebina netikėtas jaunos paauglės nužudymo atvejis. Praėjus daugiau nei pusmečiui, vietos policija vis dar nesiruošia akylai tirti mįslingos žmogžudystės ir nepilnametės išžaginimo, nes jų manymu, toks procesas reikalauja daug pastangų bei laiko resursų, kurie negarantuoja painiosios mįslės išsiaiškinimo sėkmės.
Pagrindine filmo žvaigžde ir bene ryškiausia juostos veikėja galime laikyti Mildred Hayes (Frances McDormand) – aukos motiną – liejančią savo įtūžį ir nežmonišką sielvartą visai kitomis formomis, nei esame įpratę matyti. Būtent dėl šios priežasties, jau pačioje filmo pradžioje žiūrovas jaučia ironijos prieskonį, kuris pristatomas plačiajame ekrane kartu su filme nuolat akcentuojamais žymiaisiais reklaminiais stendais. Trys milžiniški stendai, nudažyti ryškiausios aguonos raudonumo spalva, rodos, maldaute prašo pro šalį važiuojančius miestiečius pažvelgti pro automobilio stiklą. Jų centre išdidžiai puikuojasi provokuojantys užrašai, už kurių reklamą Mildred paklojo nemenką sumą. „Mirštanti išprievartauta“, „Ir vis tiek nėra suimtų?“ bei „Kaip suprasti, vyriausiasis pareigūne Willoughby“ – skelbia netektį išgyvenančios mamos pyktį įrodantys žodžiai.
3. „Ji” (Her, 2013)
Netradiciniu požiūriu į aplinkinį pasaulį garsėjantis „Makso ir maksimonstrų”, „Adaptacijos” bei „Būti Džonu Malkovičiumi” filmų režisierius Spike’as Jonze’as pristato fantastinę žmogaus ir kompiuterio meilės istoriją. Filmas „Ji” yra ir 44-erių metų S. Jonez’o, kaip scenaristo, debiutas. Ši romantinė drama yra visiška priešingybė daugumai dabar Holivude kuriamų filmų apie netolimą ateitį. Čia matome tuos pačius lėtus gyvenimus, tuos pačius nuobodžius darbus, tas pačias pramogavimo erdves. Galima apžvelgti ir kitą filmo išskirtinumą – labai įtikinamą mūsų ateities pavaizdavimą. Filme rodomas labai įdomus požiūris į technologijų apsėstą gyvenimą. T
Teodoras (aktorius Joaquin’as Phoenix’as) pragyvenimui užsidirba rašydamas laiškus. Ne, jis nėra Nigerijoje įsikūręs „spamer’is”, siuntinėjantis viso pasaulio žmonėms pranešimus apie netikėtai atsiradusį palikimą. Teodoras yra itin jautrios sielos asmenybė, tad padeda surašyti už širdies griebiančius asmeniškus laiškus nepažįstamiesiems, kurie patys to padaryti nesugeba. Netikėtai nutrūkus ilgiems santykiams su mergina, Teodoras puola į neviltį. Tačiau po kiek laiko jo dėmesį patraukia ir suintriguoja itin pažangi žaviu moterišku (akt. Scarlett Johansson) balsu kalbanti ir į kiekvieną „šeimininko” norą reaguojanti kompiuterio operacinė sistema, tobulėjanti ir besikeičianti priklausomai nuo kompiuterio savininko asmenybės.
Naująją savo draugę Teodoras pavadina Samanta ir sulig kiekviena diena vis labiau žavisi jos giliamintiškumu, jautrumu ir humoro jausmu. Ko gero, kitaip ir negali būti – juk operacinė sistema evoliucionuoja prisitaikydama prie „šeimininko”. Ilgainiui jų draugystė perauga į kažką daugiau. Ar tai galima vadinti meile? „Ji“ – tai viena geriausių pastarojo meto romantinių dramų, sugebanti leisti mums patiems pažvelgti į savo ateitį labai tikroviškai, neperžengiant jokių fantastinio pasaulio ribų. Tai šilta ir pamokanti istorija apie netradicinę meilę, kurioje galime išvysti puikią aktorių vaidybą, grožėtis aplinka ir klausytis užburiančių melodijų.
2. „Žalioji knyga“ (Green Book, 2018)
„Žalios knygos“ naudai byloja ir autorių sugebėjimas rimtas problemas pateikti žaismingomis intonacijomis, ir tradicinio „kelio kino“ struktūra, ir subtilus reveransas politinio korektiškumo pusėn, ir tikra, o ne iš piršto išlaužta istorija, ir dramaturgiškai motyvuotas bei puikiai suvaidintas antagonistų duetas, prasidedantis abipusiu nepasitikėjimu, o pasibaigiantis tvirta vyriška draugystę. 1962-aisiais Niujorke keistomis aplinkybėmis susipažino dvi visiškai priešingos asmenybės – talentingas juodaodis pianistas Donas Širlis ir netašytas italų kilmės amerikietis Tonis Valelonga, dirbęs apsaugininku Bronkso klube „Kopakabana“. Labiau nepanašių vienas į kitą žmonių reikėtų ilgai ieškoti, ir jųdviejų keliai vargu ar būtų kada nors susikirtę (nebent labai nemaloniomis aplinkybėmis, nes Tonis yra savo pažiūrų neslepiantis rasistas). Bet klubą uždarius Toniui iškyla grėsmė sugrįžti prie šiukšles vežiojančio sunkvežimio vairo, ir kaip tik tada vyrukui pasiūloma tapti asmeniniu įžymybės vairuotoju. Beveik neužsičiaupiantis plepys, dėl ko ir gavęs „Lūpos“ pravardę, kurio pagrindinis – tai jokių tabu nepripažįstantis liežuvis, bet, kai pritrūksta žodinių argumentų, karštakošis plepys gali lengvai ir kumščius į darbą paleisti. Visai kitokios stichijos atstovas yra Jamaikoje gimęs Donas, kuris kuria ir virtuoziškai atlieka muziką, laisvai kalba aštuoniomis kalbomis, yra tikras elegancijos bei etiketo įsikūnijimas ir pirmas juodaodis, mokęsis Leningrado konservatorijoje bei pelnęs paties Igorio Stravinskio pagyrų. Toks kontrastingas duetas jau savaime yra įdomus, galima tik prognozuoti, kokias „chemines reakcijas“ sukels spalvingų antagonistų ilgas būvimas drauge.
Keistai porelės laukia du mėnesius truksianti kelionė per pietines Amerikos valstijas. Pavadinimą filmui davusi „Žalioji knyga“ – tai anuo metu populiarus kelionių gidas „Negrų keliautojų žalioji knyga“ (The Negro Motorist Green Book) – labai naudingas leidinys keliaujantiems per rasinės segregacijos taisyklėms paklūstančius regionus, mat šiame žinyne yra visa informacija apie viešas paslaugų ir pramogų vietas, kurios, kaip dabar pasakytume, yra draugiškos juodaodžiams. Čia pat sąžiningai pažymimos ir vietos, kurių afroamerikiečiams (tada juodaodžiai buvo vadinami kur kas grubesniais epitetais) reikėtų vengti, žinoma, jeigu jie nenori susilaukti skausmingų pasekmių. Iš anksto aišku, kad skausmingų pasekmių visai nepavyksta išvengti, net ir stengiantis per daug nenukrypti nuo kelionių gido draudžiančiųjų ženklų. Abiems keliautojams tenka susidurti su akis badančiomis rasinio nepakantumo apraiškomis.
1. „Nakties klajūnas“ (Nightcrawler, 2014)
Scenaristas Danas Gilroy‘us pagaliau debiutuoja režisūroje. Jis pasirenka tamsų ir įtampos kupina kriminalinį trilerį pagal paties parašytą scenarijų, kuris savyje apčiuopia geriausius šio žanro kūrinius. Visais įmanomais būdais išgyventi Los Andžele bandantis Luisas Blumas vieną naktį pamato nelaimingą atsitikimą kelyje ir į šį įvykį skubančius neoficialius video reportažų žurnalistus, kurie galiausiai brangiai parduoda nufilmuotą medžiagą vietinėms televizijoms. Norėdamas užsidirbti, Luisas pabando irgi įsitvirtinti šiame neprastame, pelningame, bet kartu ir pavojingame darbe. Deja, su kiekvienu naktiniu pasivažinėjimu ir naujienų paieškomis jis nori vis daugiau ir daugiau, kol visi jo norai neatsigręžia prieš jį patį.
Labai retai kriminalinio trilerio žanre galima sutikti tokį tamsų, intriguojantį ir nenuspėjamą pasakojimą apie sociopatą, kuris labai tiki tuo, ką daro. Tokio tipo filmus galima suskaičiuoti ant dvejų, o gal net ir ant vienos rankos pirštu. Režisierius Danas Gilroy‘us, kuris puikiai specializuojasi įvairiausiuose žanruose, pristato juostą, kuri ne tik nenusileidžia geriausiems rodomo žanro darbams, kaip Martino Scorseses „Taksistas“, bet gali net ir konkuruoti su jais. Pristatomas uždaro, labai savimi patenkinto ir, kartu, ligoto žmogaus pasaulis, jo gyvenimo būdas ir, žinoma, pats psichologinis portretas, kuris su kiekviena minute vis labiau atskleidžiamas. Taip, tai filmas apie maniaką, apie žmogų, neturintį jokių moralinių įsipareigojimų prieš visuomenę. Jis turi savitą pasaulėžiūrą į jį supančius daiktus ir žmones. Jis prie savęs neprileidžia nieko, nes nepasitiki ir jaučia diskomfortą būdamas šalia kitų. Tai vienišius, norintis tobulėti ir įgyvendinti visus savo užmojus.
Žiūrovas tampa Luiso karjeros augimo stebėtoju, bet kartu ir viso jo amoralaus gyvenimo pasekmių dalyviu. Įspūdingai atrodo ne tik juostos turinys bei puikiai parašytas scenarijus, bet dar ir stipriai atrodantys vaizdai, kuriuos puikiai puošia tamsi ir užburianti spalvų paletė. Oskaro laureatas, operatorius Robertas Elswitas pasidarbavo iš peties. Jis sugebėjo mus priartinti kaip įmanoma labiau prie to intriguojančio naktinio pasaulio. Kameros darbas tiksliai apčiuopia visas svarbias šio pasakojimo detales ir neleidžia atitraukt akių nuo prasmingų personažų dialogų, jų veiksmų ir žiauriai atrodančios išorės, pagražintos kraujyje besimaudančiais lavonais. Tą patį galiu pasakyti ir apie garso takelį, kurį paruošė aštuoniems Oskarams nominuotas kompozitorius Jamesas Newtonas Howardas. Yra filmai, kuriuose nemažas būrys aktorių sukelią pasitenkinimo ir nuostabos jausmą, tačiau būna ir tokie, kai juostoje pasirodo dešimtys žmonių, tačiau pagrindinio veikėjo charizma yra tokia didelė, jog visi jie tiesiog nustoja egzistuoti, nes peržiūros metu didžiausias dėmesys prikaustomas būtent prie vedančio aktoriaus pasirodymo. Šis yra būtent toks, kuriame vyksta vieno aktoriaus šou.
Taip pat skaitykite: 10 puikių klasikinių XX a. filmų, neabejotinai vertų jūsų dėmesio
