Režisieriaus Noah Baumbacho „Vedybų istorija” (Marriage Story, 2019) jau iki Naujųjų susirinko daugiau nei 60 įvairių prizų. Geriausiu metų filmu jį jau pavadino Amerikos Kino Institutas (AFI), Atlantos, Bostono, Čikagos, Indianos, Nevados bei Niujorko Kino kritikų asociacijos. Neseniai paskelbta, kad „Vedybų istorijai” atiteko šešios Auksinio gaublio nominacijos: už geriausią metų filmą, scenarijų, originalią muziką ir trys aktorių nominacijos – už geriausius pagrindinius vaidmenis (Scarlett Johansson ir Adamas Driveris) bei geriausią antraplanį moters vaidmenį (Laura Dern).
Auksinių gaublių ceremonija įvyks sausio penktąją, ir pagal seniai susiklosčiusią tradiciją dauguma nugalėtojų atsiduria Oskarų nominacijų sąrašuose. Tikriausiai, nebus išimtis ir 2020-ieji.
Režisierių Noah Baumbachą žiūrovai ir kritikai įsidėmėjo jau po jo pirmojo filmo „Mušk ir rėk” (Kicking and Screaming, 1995) – liūdnos romantinės komedijos apie grupelę koledžą baigusių draugų, kurie niekaip neranda savarankiškos vietos gyvenime.
Dar viena komiška drama „Kalmaras ir banginis” (The Squid and the Whale, 2005) jau buvo nominuota Oskarui už scenarijų ir gavo du apdovanojimus Sandenso nepriklausomo kino festivalyje. Tai buvo vienos jaunos šeimos skyrybų istorija, patvirtinanti banalią tiesą: kai šeimoje yra du menininkai, vienu menininku joje tikrai per daug. Šio filmo scenarijų Baumbachas parašė sukrėstas savo tėvų skyrybos (režisieriaus tėvas Jonathanas Baumbachas – rašytojas ir scenaristas, o motina Georgia Brown – laikraščio The Village Voice kino kritikė).
Skaudžios šeimyninės problemos į pirmą planą iškyla filmuose „Margo vestuvėse” (Margot at the Wedding, 2007) ir pirmajame režisieriaus Netflix’o platformai sukurtame filme „Mejerovicų šeimos istorijos” (The Meyerowitz Stories, 2017). O filmą „Kol mes jauni” (While We’re Young, 2014) galima laikyti generaline „Vedybų istorijos” repeticija, nes ir čia išbandoma jaunos šeimos tvirtybė.
Tiesą sakant, „Vedybų istorijai” pagal prasmę geriau tiktų „Skyrybų istorijos” pavadinimas, nes jis tiksliau atspindi pagrindinę filmo dramaturginę koliziją. Tai nėra kažkas naujo režisieriaus kūryboje: daugumoje jo filmų jei ne pirmame plane, tai antrame būtinai aptiksime artimų žmonių santykių krizę, ištikusią suaugusius arba tėvus ir vaikus.
Karčios skyrybų patirties turintis režisierius Noah Baumbachas (2013 m. jis išsiskyrė su aktore Jennifer Jason Leigh, su kuria santuokoje pragyveno aštuonerius metus). Režisierius tada, kaip sakoma, savo kailiu pajuto, kaip sprendimas skirtis neatpažįstamai keičia sutuoktinių tarpusavio santykius, kai iš pradinio susitarimo išsiskirti civilizuotai ir pasilikti draugais nieko nebelieka, nes tam, kad būtų pasiektas abi puses tenkinantis juridinis rezultatas, teisme viešai vienas kitą tenka kaltinti visomis mirtinomis nuodėmėmis.
Tokia karti asmeninė patirtis leido „Vedybų istorijoje“ vaidinantiems aktoriams puikiai perteikti šią „nužmogėjimo“ transformaciją, o režisieriui – atskleisti ne visiems žinomą JAV teismuose veikiančią absurdišką skyrybų sistemą, materialiai naudingą tik brangiai apmokamiems advokatams (jų paslaugos tokiose bylose kainuoja iki tūkstančio dolerių už valandą).
„Ši sistema išskiria žmones, šeimas, nuosavybę ir net laiką, – sakė režisierius. – Ji verčia žmones tvirtai laikytis tik savo įvykių versijos ir ignoruoja priešingos pusės nuomonę“.
Scarlett Johansson taip pat turėjo karčios patirties. 2011-aisiais ji išsiskyrė su pirmuoju vyru aktoriumi Ryanu Reynoldsu, o pačiame „Vedybų istorijos“ filmavimo įkarštyje skyrėsi su antruoju vyru Romainu Dauriacu.
Pagrindinė „Vedybų istorijos” pora – sutuoktiniai Čarlis ir Nikolė (juos ir vaidina Adamas Driveris bei Scarlett Johansson). Jis – Niujorke spektaklius statantis režisierius (netrukus jo avangardinė „Elektros“ versija bus perkelta į Brodvėjų), ji – aktorė, persikrausčiusi iš Los Andželo į Niujorką, kad galėtų vaidinanti vyro spektakliuose. Abu myli aštuonmetį sūnų Henrį ir turi begalę teigiamų savybių: Čarlis yra kūrybinės fantazijos nestokojantis menininkas, dėmesingas ir dosnus vyras, nors mėgstantis ir atitrūkti nuo realybės arba pasigraudinti žiūrint sentimentalius filmus, o Nikolė yra tikra lyderė ir optimistė, mokanti ne tik bendrauti, bet ir klausytis pašnekovų. Žinoma, jiedu privalo turėti kažkokių trūkumų, ir juos pora neslepia nuo psichoterapeuto. Čarlis, pavyzdžiui, perdėtai susirūpinęs elektros energijos taupymu, o Nikolė niekaip negali atsikratyti įpročio visur palikti puodelius su nebaigta gerti arbata. Bet argi tokių mažmožių užtenka, kad teisme rimtai galima būtų teigti, kad dėl to jauna šeima nebegali gyventi po vienu stogu?
Stop! Jau pačioje filmo pradžioje režisierius lengvatikiams žiūrovams paspendė pirmuosius spąstus. Nes psichoterapeutui pateikta abiejų sutuoktinių charakteristika, pasirodo, yra tik specialiai sukurta pasakėlė, kitaip sakant, legenda, skirta tik tam, kad būtų kažkiek sumažinta skyrybų sukelta abipusė psichologinė trauma.
Antrieji spąstai pradės ryškėti tada, kai suvoksime, jog inteligentiškų skyrybų nebus: jaunos šeimos drama palengva ims virsti žiauriu psichologiniu trileriu, o sutuoktinių konfliktai – tikru karu be taisyklių. Ir kalti čia ne tiek patys besiskiriantieji sutuoktiniai, kiek skyrybų advokatai, kuriems panašios bylos yra tikra aukso gysla. Kurį laiką pirmajame plane atsiduria du advokatai, bravūriškai suvaidinti patyrusių aktorių.
Daug kur nominuota už geriausią antraplanį vaidmenį Laura Dern vaidina tikrą cinišką grobuonę Norą, kuri teisme menkiausią užuominą apie savo klientės vyro charakterio ypatybes gali išplėtoti iki absoliučiai degradavusios asmenybės paveikslo. Negalima nepastebėti, su kokiu aktoriniu azartu aktorė tiesiog mėgaujasi savo vaidmens teikiamomis dramaturginėmis galimybėmis atskleisti klastingą ir jokių skrupulų nepripažįstančią teisėsaugos profesionalę. Ypač įsimena jos ironiškas monologas apie krikščioniškos sąmonės stereotipus, pagal kuriuos moteriai visada skirtas vaiką pagimdžiusios skaistuolės motinos vaidmuo, o tuo tarpu vaiko tėvas asocijuojasi su Dievu tėvu, kurio dažniausiai nėra šalia, kai jo būvimas labiausiai reikalingas.
Dar labiau psichologinio manipuliavimo meną yra įvaldęs Čarlio pasamdytas advokatas Džėjus Marota (Ray‘us Liotta) ir išvaizda, ir ypač manieromis panašus į plėšrų pitbulį, kuris kartą įsikibęs į savo grobį nepaleis jo iki pergalingo finalo. Abu advokatai, ypač per tarpusavio batalijas teisme tiek įsijaučia į savo vaidmenis, kad tampa panašūs jau nebe į savo klientų gynėjus, o į mirtinos dvikovos sekundantus, pasinaudojančius puikia proga kuo skaudžiau įžeisti savo oponentą.
Civilizuotų skyrybų nebūna niekur ir niekad. Šeimos žlugimas – visada tragedija, ypač tada, kai sutuoktinių manipuliavimo objektu tampa nepilnamečiai vaikai, tampantys tėvų ambicijų įkaitais. 1979 m. tai puikiai įrodė penkiais Oskarais apdovanota režisieriaus Roberto Bentono drama „Kramer prieš Kramerį“ (Kramer vs. Kramer), ilgam suformavusi šios temos kanoną. Šio filmo citatų išvengti neįmanoma, kai tik kine nagrinėjama skyrybų tema. „Vedybų istorija“ – ne išimtis. Nesunku čia įžvelgti ir atviras citatas iš Ingmaro Bergmano kamerinio kino šedevro „Vedybinio gyvenimo scenos“ (čia neapsiribojama vien šio filmo plakatu, kabančiu ant sienos).
„Vedybų istorijos“ stilistika yra labai įvairi. Čia apstu buitinių situacijų provokuojamo humoro, skaudžių išpažinčių ir net… sentimentalių dainų iš septyniasdešimtųjų metų Brodvėjaus miuziklo „Kompanija“ (Company), kurias Nikolė ir Čarlis dainuoja visai netikėtuose kontekstuose.
Ir baigiamas filmas atviru finalu, kuris reiškia ne galutinį tašką, o greičiau viltį teikiantį daugtaškį.
Jau minėta drama „Kramer prieš Kramerį“ keturiasdešimčiai metų suformavo skyrybų temos kanoną. Dabar šią estafetę perima režisieriaus Noah Baumbacho „Vedybų istorija“, kuri, be jokis abejonės, taps modernaus kino klasika.
Taip pat skaitykite: TOP 10 geriausių originalių Netflix filmų
