Oui ma chérie, j’arrive. Finalement…. – mintyse lankstydama patraukliausius drabužėlius, įsivaizdavau, kaip keliauju po Côte d’Azur, prie vasarinių suknelių kruopščiai derinau veido kaukes… sako žmogus planuoja, Jungtinė Karalystė juokiasi.
Kvatojo net susirietusi stebėdama jūras bandančių suspėti į paskutinį keltą.
Au revoir, – sušnabždėjau ašarai pakibus ant skruosto. Net nespėjau nubraukti dulkių nuo kelioninio frazių žodynėlio.
Ministras pirmininkas remia staycation, skatina visus atostogauti namuose. Tarsi nespėjome per kelis mėnesius jais atsidžiaugti. Tiesa, žodžio reikšmės horizontai praplečiami, siūloma atrasti šalies grožį. Viešbučių, nakvynės ir pusryčių kainos plečiasi su kiekvienu užsakymu. Laikraščiuose pasirodo nuotraukos, kaip Borisas Johnsonas susivėlęs lenda iš palapinės, vietiniai pasipiktinę ministro pirmininko savivaliavimu. Reklama neprilygsta Kroatijos paplūdimiams, baseinams su vaizdais į kalnus Douro Valley, plaukiojimui burlaiviu Riva del Garda, pasivaikščiojimams jaukiomis Frigiliana gatvelėmis… Lėktuvai, kaip viščiukai pramoniniuose paukštynuose, aptarnaujantis personalas išsiilgęs padangių gilių ir aerodromo pilkųjų kelių. Eat or fly out, all to help out – sufleruoja logika. Britai prisipirkę vasarnamių Pietų Europoje nori jais pasinaudoti. Ekonomika, kaip Gedimino kalno šlaitas. Kas dabar pasakys ar reikalavimai saviizoliuotis keturiolika dienų tikrai tyros širdies sprendimas?
Tokios spekuliacijos pačios pradėjo lįsti į galvą kažkur ties keturi šimtai devyniasdešimt penktuoju kilometru pakeliui į bella Italia.
– Ką tik Lietuvos Ryte perskaičiau, kad Italijoje per parą 1141 susirgimai, – vakarą prieš kelionę bando atkalbėti mama.
– Jungtinėje Karalystėje nustatyti 1522 nauji užsikrėtimo koronavirusu atvejai, – nukopijuoju pastraipą iš naujienų portalo, – tai Italijoje, kaip ir saugiau.
Nebeįstreikuoti išmokė Oskaras, sakė: jūs, kaip norit, bet aš važiuoju į šitas fucking atostogas. Fucking, nes jis kelias savaites ieškojo, rezervavo, vėliau atšaukė viešbučius ir Airbnb, rašė elektroninius laiškus, kad atgautų pinigus, vėl ieškojo ir dar kartą rezervavo, kantriai klausėsi nepagrįstų teiginių, kad užsidarė viena ar kita šalis, kad užsidarė Italija, kad užsidarė Italijos regionas, kad Jungtinė Karalystė užsidarė nuo atvykėlių iš Italijos ir t.t. ir pan.
– Noriu paprašyti, kad laikinai pristabdytum paranoja, visus dezinfekavimus ir šveitimus, – rakindamas duris išdėsto, – Plius, Italijoje kaukę dėvėsiu tik, kur reikalaujama.
– …, – žinojo, kad antrą valandą ryto laiptinėje nerėksiu.
– Pamatysi, viskas bus gerai.
Viskas buvo – nerealu, kaip karštas bučinys tarp Keanu Reeves ir Sandra Bullock filmo Greitis (1994) pabaigoje. Pandemijos metu suaštrėjęs gebėjimas kiekviename žingsnyje matyti pabaigą sustiprino pojūčius ir veikiausiai pirmą kartą gyvenime leido iš tiesų būti čia ir dabar.
Fotografavome tolstančias baltąsias Doverio uolas stovėdami kelto denyje. Brėško sekmadienio rytas. Kelte laikydamiesi atstumo miegojo vilkikų vairuotojai, po saloną šlepsėjo nuskalbtais fotopledais apsigaubusios rumunės, pirmyn atgal su skardine alaus parūkyti vaikščiojo neaiškaus plauko seniai. Žiūrėjau į nerimstančias bangas ir bandžiau įsivaizduoti, kaip jaučiasi migrantai plaukiantys per sąsiaurį pripučiamais kajakais.
Kokie skirtingi žmonių likimai ir koks neapčiuopiamas laikas. Jei jis būtų matuojamas patirtimis, būčiau apie penkiolikos…
– Jau artėjame prie kranto, – perspėja nutraukdamas mintis, – nusiperkame vyno?
– Gerai, – teigiamas atsakymas vynui užprogramuotas giliai pasąmonėje.
Paveikta slogios nuotaikos išsirenku australišką 19 Crimes. Vakare, po ilgos kelionės, nusispyrusi sportbačius gersiu jį su dideliu pasimėgavimu, liuksiškuose viešbučio, kur mus pasitiks kaip senus draugus, apartamentuose.
Tolstant krantams, besikeičiant kraštovaizdžiams rezonuojuosi su nauja aplinka, su ja susigyvenu. Atrodo, kad priklausau šiame didingų Šiaurės Alpių kalnų peizaže: upių kanjonai, krištolo skaidrumo ežerai, pavienės gyvenvietės, besiganančios karvės su didžiuliais klankiais po kaklu ir žalesnė žolė…
Mintyse neapleidžiantis sankryžos motyvas. Prie jos gyvenu metų metus ir per kelis karantino mėnesius įsiminiau kiekvieną jos detalę.
– Koks grožis, – atsikvėps Oskaras.
– Vienas žodis: sankryža, – sakysiu kaskart jam parklupus priešais gamos didybę, kad godžiai į save sugertų kiekvieną meistrišką jos štrichą, kad pripildytu sklidinus plaučius anglies monoksidu neužteršto oro.
Kai turiu visus patogumus grožėtis gamta atstumiantys atrodo žmogaus kūriniai.
Išsitiesusi ant gulto kaitinuosi saulėje. Baseinas pakibęs virš kalnų apsupto Lago di Como. Šalia taurė vėsaus balto vyno, dubuo gardžiausių pasaulyje vynuogių ir persikų. Kelionės garso takelis The Psychedelic Furs Love My Way.
Baseino vanduo ledinis. Senoji aš maivosi atsistojusi ant pirmojo laiptelio: nelipsiu nelipsiu… nustumiu ją, neriame beveik iki pat dugno. Suprantu, kad visa tai – laikina, ir kad plaksiu save, jei bent vienai akimirkai leisiu išnykti nepastebėtai.
Susikibę rankomis vaikštome po Varrena, nusivedu Oskarą į ledainę ir pavaišinu skaniausiai ledais. Draugas amerikietis siunčia vaizdus iš Paphos, atsakau burinėmis valtimis besiilsinčiomis ant ežero. Klausia: kur esi? Nusiunčiu balso žinutę, sakau: vaikščiojame po Varrena, pasakiškas miestelis. Jis juokiasi: kur kur, Varėnoj, Dzūkijoj?
Užsukame į Villa Monastero, ištiesusi žemėlapį darbuotoja patikina, kad soduose neturėtume užtrukti ilgiau, kaip trisdešimt minučių. Pravaikštome keturias valandas. Aplink nė vieno žmogaus, sėdime pavėsyje įlindę į supamuosius kokonus pakabintus medžiuose ir tyloje gėrėdamiesi kalnais rūkome cigaretes.
– Kad man mano gyvenimas, – išsprūsta.
– Kas?
– Pati sau pavydžiu…
Saulei besileidžiant gurkšnojame Aperol spritz už tris eurus penkiasdešimt centų. Galvoju, kaip visgi nesąžininga, kad kai kurios šalys yra apdovanotos la grande bellezza.
Jau nuo pirmos mudviejų kelionės Italijoje, kur tąsyk ilsėjomės prie Lago di Garda, Oskaras užsidegė svajone išmokti buriuoti. Trys metai fast forward, paskaitęs atsiliepimus, kad gidas leidžia pavaldyti burlaivį, jis užsako pasiplaukiojimą ežeru.
Gidas kresnas vyras, jam įlipus burlaivis pavirsta į šoną, vanduo per pirštą, dar truputį ir pradės semti. Atsisėdu ir nejudu, rašau broliui, kad mažumėlę bijau. Jis klausia ar moku plaukti ir, ar davė gelbėjimosi liemenę. Į abu klausimus atsakau: ne.
Pasakiška diena, gidas pasakoja apie apylinkes, apie kultūrą ir maistą, siūlo nueiti į burlaivio priekį ir pasimėgauti vaizdu. Mandagiai atsisakau: nenenenene… Jis tikina, kad saugu, kitaip nesiūlytų. Įpusėjus kelionei ir po taurės šampano išdrąsėju, pozuojame su Oskaru, kaip Kate Winslet su Leonardo DiCaprio (prieš susidūrimą su ledkalniu).
Gidas kviečia grįžti. Man apgraibomis nusileidus atgal jis ištiesia vairalazdę. Oskaro akyse sužimba ašaros, jis pakasa viltis pramokti buriavimo.
Vairuoju atsakingai, labai susikaupusi, net netopteli, kad darbą už mane atlieka palankus vėjas.
Plaukiant atgal gidas visgi užleidžia vietą Oskarui ir aš, kaip patyrusi buriuotoja pradedu jam knisti protą, kad ne ten plaukia.
Fiksuojame viską juostiniais ir skaitmeniniais fotoaparatais, bei keturiais išmaniaisiais tarsi ruošdamiesi sugrįžę kurti koliažą, ištapetuoti juo kambarių sienas ir gyventi mažytėje Italijoje, kol sukurs vakciną (arba bent jau kitos vasaros).
Paneigusi gamtos ir kultūros priešpriešą – basomis per akmenis brendu į ežerą, kalnų papėdė horizonte. Išlipusi drąsinu Oskarą, sakau, kad gailėsis neišsimaudęs. Tada ir jis susišlapina ežere ir po to tris kartus ilgiau nerangiai rengiasi balansuodamas ant akmens.
Atsisveikiname su kalnais restorane Trattoria Baita Belvedere, jie specializuojasi kvapą užgniaužiančiame vaizde, bet visus patiekalus sudarko kukurūzų miltų košę, italų vadinama – polenta.
Prie jūros atvykstame šeštadienio pavakare. Paskutinis savaitgalis prieš vasaros atostogų pabaigą. Akies krašteliu užfiksuoju sausakimšą paplūdimį ir manyje atgimsta spektras emocijų.
O sekėsi taip neblogai… Atstumas, dezinfekciniai skysčiai, kaukės, temperatūros matavimas restoranuose, jaučiausi tarsi atostogaudama hipochondrikų Disneilende.
Į paplūdimį išdrįstu nueiti tik saulei gerokai nusileidus. Raudonas vynas, kaip pečių masažas, padeda atsipalaiduoti.
Žiūriu į žvaigždėtą dangų ir skaičiuodama dienas suprantu, kad dar kelios naktys ir pajudėsime atgalios.
– Renkis, – nerdamasi iš suknelės pasakau.
– Kas?
– Maudysimės.
– Nuogi?
– Nuogi.
Plūduriuodama nepridengtomis krūtimis į padangę kontempliuoju laisvę. Nuogas jūra kvepiantis kūnas – seksualiausias kada nors dėvėtas apdaras. Jei ne promenada šunis vedžiojantys žmonės, daryčiau dalykus, apie kuriuos paauglystėje skaičiau tik Cosmopolitan žurnale.
Sekmadienio popietę miestelis ištuštėja. Leidžiame dienas lepindamiesi saulėje. Vaikščioju krantu skaitydama Jane Birkin dienoraščius, verčiant puslapius iš knygos krinta džiovinti gėlių žiedai. Instagramas užlūžtų, jei sužinotų, kaip gerai gyvenu.
Tarsi to būtų negana, važiuojant atgal kertame Prancūziją per patį saulėlydį. Klausausi Françoise Hardy Le Temps de l‘Amour stebėdama, kaip saulė susmunka į kalnų jai paruoštą įdubą ir galvoju: is this real?
Arba, taip buvo visada, viskas – panosėje, tik niekada nemokėjau džiaugtis.
Apsilankykite marijadjacenko.com
Taip pat skaitykite: Dieve, saugok karalienę: kelionė namo
