Jorgo Lantimoso (Yorgos Lanthimos) režisuotą 2023-ųjų filmą „Prasti reikalai“ (Poor Things) sunku įsprausti į klasifikacijos rėmus, nes tai neabejotinai unikalus, originalus, išskirtinis kūrinys. Kino teatre rodomas labai vėlyvas seansas išduoda, kad ši kino juosta skirta ne visiems – savo keistumu ji žavi, stebina, verčia aikščioti ir juoktis, suteikia pojūtį lyg būtume ne šioje Žemėje, tačiau tai taip pat nepatogus filmas, nagrinėjantis sunkias filosofines temas, tokias kaip Dievo ir gyvulio santykis žmoguje, progresas, sielos egzistavimas, moralės ir mokslo santykis, gero žmogaus sąvoka.
Lietuvos žiūrovams gerai pažįstami kiti graiko Jorgo Lantimoso filmai „Omaras“ (The Lobster, 2015) ir „Šventojo elnio nužudymas“ (The Killing of a Sacred Deer, 2017) pasižymi minoru ir savitumu. Nagrinėjamos sunkios žmogaus egzistencijos situacijos, o skiriamuoju ženklu galima laikyti aplinkybes, kuriose veikėjai turi priimti svarbius, sudėtingus, dažnai moralinius sprendimus. Kino juosta „Prasti reikalai“ išsiskiria dar ir tuo, kad jos vizualioji dalis labai estetiška (šiek tiek primena Larso von Triero filmą „Melancholija“), pastelinės spalvos ir puošnūs, ekscentriški kostiumai suteikia pasakos žanro akcentų, o pati Bela Bakster (Emma Stone), pagrindinė šio pasakojimo veikėja, savo išvaizda panaši į Alisą Stebuklų šalyje.
1992 metais buvo išleista Alasdaro Grėjaus (Alasdair Gray) knyga tokiu pačiu pavadinimu, kurią atrado ir ja remdamasis scenarijų filmui parašė kitos kino juostos „Favoritė“ (The Favourite, 2018) scenarijaus autorius Tonis Maknamara (Tony McNamara). Lantimosas, Maknamara ir Ema Stoun visi kartu dirbo ir „Favoritės“ projekte. Pats Lantimosas 2009 metais su savo filmu „Dogtooth“ Graikijoje užsitarnavo „keistosios bangos“ lyderio poziciją.
„Prasti reikalai“ primena dvi valandas trunkantį Viktorijos laikų karnavalą, nors pasakyti, kad tai tikrai Viktorijos laikai, būtų per drąsu, nes filmo laikas primena tarpdimeninę epochą, kurioje susiduria skirtingi laikotarpiai ir skirtingi mitiniai lygmenys. Filmo prielaidos paimtos iš Merės Šeli romano „Frankenšteinas“, tik tiek, kad šįkart idėja išvystyta į sudėtingesnį pasakojimo karkasą, neapsiribojama vien fantastika – įvedama gerokai daugiau filosofinių idėjų.
Ekscentriškas, normų nepaisantis mokslininkas Godvinas Baksteris (Willem Dafoe) gyvybės ženklų neberodančiam moters kūnui grąžina sąmonę, tačiau nebe tąją, kuri jai priklausė anksčiau, o visiškai naują ir net ne suaugusio žmogaus. Taip atsiranda Bela Bakster, kuri turi susikurti save.
Jos evoliucija prasideda nuo fizinio lygmens, vėliau eina prie protinio ir galiausiai link jausminio. Filme klausiama, ar žmogus turi sielą. Remiantis įprastine metafizika, sielą žmogui įkvepia Dievas, tačiau Bela laužo šį įsitikinimą, nes pirminėje savo stadijoje būdama gyvuliška ir grynai kūniška ji pati mokosi, kas yra moralė. O moralė filme nėra konvencinė, kadangi kūnas netraktuojamas kaip nuodėmingas ir nešvarus. Moralės šerdis – žmogaus laisvas apsiprendimas, jo teisė rinktis. Būtent tai ir daro Bela – drąsiai rinkdamasi vieną avantiūrą po kitos per patirtį, o ne per teoriją, mokosi, ką reiškia būti žmogumi.
Taigi nors filmas kai kuriais atžvilgiais ir primena XIX amžių (keliamas progreso klausimas, ar jis egzistuoja, o tai buvo pagrindinė XIX amžiaus mokslinė ir filosofinė dilema), jis gerokai modernesnis, jame atsispindi ir šių laikų filosofija, kurioje dominuojančios idėjos – laisvė ir demokratija, tačiau filme nelabai akcentuojamas atsakomybės klausimas. Bela klajoja po pasaulį priimdama sprendimus, kurie šauna jai į galvą, tačiau ji neturi jokių įsipareigojimų ir jos sprendimai neturi jokių ypatingų padarinių, išskyrus tąjį, kad ji kaip vaikas užauga iš infantilios būtybės į protiškai subrendusią moterį.
Svarbus gero žmogaus klausimas: ar mes galime tapti geresni žmonės negu esame? Dievo įsikišimas remiantis filmo naratyvu nėra būtinas – žmogus gali visiškai savarankiškai evoliucionuoti į aukštesnį lygmenį.
Įdomus kūrėjų pasirinkimas filmą skelti perpus, pirmiausiai pradedant rodyti nespalvotame ekrane, o vėliau, kai Belos gyvenime atsiranda jusliškumas, įvedant spalvas. Kai kurie kadrai sutraukiami į apskritimą, tartum mes žiūrėtume pro rakto skylutę. Pats filmas, kaip ir jo pagrindinė veikėja, primena eksperimentą ir kelionę per kino istoriją.
Visumoje visos filmo detalės sueina į vieną puikią dermę, kurioje veikėjai, situacijos, veiksmo vietos – viskas primena keistą Daktaro Parnaso realybę, tačiau nevargina įmantriu painumu, patenkina žiūrovo estetinius pojūčius. Kino juosta „Prasti reikalai“ – tai grynų gryniausias meno kūrinys, regimoji magija ir tai, ką mes vadiname kino stebuklu.
