2007 metais pasirodęs „Atpirkimas“ („Atonement“) – britų režisieriaus Joe Wright filmas, sukurtas pagal to paties pavadinimo Iano McEwano romaną. Pagrindinius vaidmenis atliko Keira Knightley, Jamesas McAvoy ir Saoirse Ronan. Filmas sulaukė ne tik žiūrovų, bet ir kritikų pripažinimo – buvo nominuotas septyniems „Oskarams“, tarp jų ir geriausio filmo kategorijoje, o apdovanojimą pelnė už originalų garso takelį.
Yra filmų, kuriuos pažiūri, įvertini ir po kelių dienų pamiršti. O yra tokių, kurie pasibaigia, tačiau mintyse lieka dar labai ilgai. Būtent toks man pasirodė „Atpirkimas“. Nors iš pirmo žvilgsnio gali sudaryti įspūdį, kad tai dar viena romantinė drama, labai greitai tampa aišku, jog ši istorija kalba apie kur kas daugiau. Apie kaltę. Apie neteisybę. Apie žodžius ir sprendimus, kurių vėliau nebeįmanoma atsiimti.
Filmo centre – Cecilia Tallis ir Robbie Turnerio meilės istorija. Tačiau jų santykiai tampa vieno lemtingo įvykio auka. Cecilia jaunesnioji sesuo Briony, būdama dar vaikas, neteisingai supranta tai, ką mato, ir priima sprendimą, kuris pakeičia visų gyvenimus. Apie siužetą daugiau pasakoti nesinori, nes būtent nežinojimas leidžia šį filmą patirti stipriausiai.
Istorija, kuri verčia pykti
Retai pasitaiko filmų, kuriuose taip stipriai norisi įsikišti į tai, kas vyksta ekrane. Žiūrint „Atpirkimą“ ne kartą kilo mintis, kad užtektų vieno pokalbio, vieno paaiškinimo ar vienos papildomos minutės ir visa tragedija būtų buvusi išvengta. Būtent dėl to filmas taip stipriai veikia emociškai. Jis primena, kad gyvenime ne visada laimi tiesa, o kartais vienas neteisingas sprendimas palieka pasekmes dešimtmečiams.
Dar labiau istoriją sustiprina tai, kad veikėjai nėra vien juodi arba balti. Net Briony, kuri tampa visų nelaimių priežastimi, nėra pateikiama kaip blogietė. Tai žmogus, kuris suklydo ir vėliau visą gyvenimą bandė gyventi su savo kaltės jausmu.
Dar vienas dalykas, kuris mane nustebino, buvo tai, kaip greitai pasikeitė požiūris į veikėjus. Filmo pradžioje atrodo, kad viskas gana aišku – kas teisus, kas kaltas ir kaip visa istorija turėtų baigtis. Tačiau kuo daugiau sužinome apie veikėjų motyvus ir išgyvenimus, tuo sunkiau juos vertinti vienareikšmiškai. Būtent todėl „Atpirkimas“ nėra tik istorija apie vieną klaidą. Tai filmas apie žmonių netobulumą ir pasekmes, kurios kartais persekioja visą gyvenimą.
Vienas gražiausių filmų, kokius teko matyti
Net jeigu „Atpirkimas“ neturėtų tokios stiprios istorijos, jį vis tiek būtų verta pamatyti dėl vaizdų. Neatsitiktinai filmas iki šiol laikomas vienu gražiausiai nufilmuotų XXI amžiaus kino kūrinių. Režisierius Joe Wrightas daug dėmesio skyrė ne tik istorijai, bet ir vizualinei kalbai. Būtent todėl daugelis „Atpirkimą“ prisimena ne tik dėl siužeto, bet ir dėl įspūdingų kadrų, kostiumų bei atmosferos.
Filmas atrodo tiesiog nuostabiai. Kiekvienas kadras primena paveikslą. Prabangūs Anglijos dvarai, vasaros žaluma, elegantiški kostiumai ir vėliau pasirodantys karo vaizdai sukuria labai stiprų kontrastą tarp pasaulio, kuris buvo, ir pasaulio, kuris netrukus sugrius. Žiūrint filmą ne kartą pagavau save tiesiog grožintis vaizdais. Net pačios paprasčiausios scenos atrodo tarsi kruopščiai suplanuotos fotografijos. Šiandien, kai daugelis filmų remiasi kompiuteriniais efektais ir greitu montažu, „Atpirkimas“ išsiskiria savo elegancija. Čia daug dėmesio skiriama atmosferai, detalėms ir emocijoms, todėl filmas net po daugelio metų atrodo šviežias ir nepraradęs savo žavesio.
Prie filmo atmosferos labai prisideda ir muzika. Ji nėra įkyri ar bandanti dirbtinai spausti emocijas. Priešingai – atrodo, kad kiekviena nata čia atsiranda būtent tada, kada reikia.
Aktoriai, kurie leidžia patikėti šia istorija
Didelė dalis filmo sėkmės priklauso ir nuo aktorių darbo. Keira Knightley ir James McAvoy sukuria labai įtikinamą meilės istoriją, todėl jų personažams nesunku pajusti simpatiją nuo pat pirmųjų scenų. Ne mažiau įspūdinga pasirodė ir Saoirse Ronan. Nors tuo metu ji buvo dar labai jauna aktorė, jos sukurta Briony yra vienas įsimintiniausių filmo personažų. Būtent per jos veiksmus ir sprendimus atsiskleidžia pagrindinė filmo tema – kaltė ir bandymas ją išpirkti.
Pabaiga, dėl kurios šis filmas tapo klasika
Nenoriu atskleisti nė vienos svarbesnės detalės, tačiau būtent paskutinės filmo minutės yra tai, kas „Atpirkimą“ išskiria iš daugybės kitų romantinių dramų. Tai viena tų pabaigų, kuri priverčia iš naujo permąstyti viską, ką matei prieš tai. Pasibaigus filmui norėjosi tiesiog kurį laiką pasėdėti tyloje ir susidėlioti mintis.
Manau, kad viena stipriausių filmo savybių yra ta, jog jis pasitiki žiūrovu. Čia nėra nuolat aiškinama, ką turėtume jausti ar galvoti. Dalis atsakymų paliekama pačiam žiūrovui, todėl istorija kiekvienam gali suskambėti šiek tiek kitaip. Vieniems tai bus filmas apie meilę, kitiems – apie kaltę, o dar kitiems apie tai, kaip pavojinga kartais gali būti neteisingai suprasta tiesa.
Tokį jausmą po filmo patiriu tikrai retai, todėl visiškai suprantu, kodėl praėjus beveik dvidešimčiai metų „Atpirkimas“ vis dar minimas tarp geriausių XXI amžiaus romantinių dramų.
Ar verta žiūrėti?
Jeigu ieškote lengvo vakaro filmo, greičiausiai ne. Tačiau jeigu norite istorijos, kuri ne tik sujaudina, bet ir priverčia susimąstyti apie klaidų kainą, „Atpirkimas“ yra vienas geriausių pasirinkimų. Tai filmas apie meilę, kuri buvo atimta, apie kaltę, kurios neįmanoma pamiršti, ir apie žmones, kurie visą gyvenimą bando susitaikyti su savo praeitimi.
