Internetinėje platformoje „Netflix“ nors ir ne itin dideliu tempu tačiau daugėja gerų filmų. Vos per keletą metų tokių kūrinių susidarė nemaža kolekcija.
Papildykime šią kolekciją dar vienu galimai savo metu nepastebėtų filmų dešimtuku.
Netflix filmai vis dažniau rodomi kino teatruose, o juos kuria garsiausi režisieriai, o pagrindinius vaidmenis vaidina kino žvaigždės. Industrinius interesus ir asmenines ambicijas nugali kinas.
Primename 10 puikių Netflix originalių filmų.
10. „RANKINIS BAGAŽAS“ (Carry-On, 2024)
„Rankinis bagažas“ platformoje Netflix pasirodė pernai prieš Kalėdas.
O mes jau seniai pripratome prie to, kad Kalėdos – ne tik švenčių ir stebuklų metas, bet ir ekstremalių pavojų gadynė.
Štai visiems gerai žinomame filme „Kietas riešutėlis“ (Die Hard, 1988 m.) Niujorko policininkui Džonui Makleinui (Bruce’as Willisas) būtent Kalėdų išvakarėse tenka lėkti į tolimąjį Los Andželą. Vyras planavo tiesiog su žmona pailsėti nuo tarnybos stresų, bet tenka vaduoti žmonelę ir kitus įkaitus nuo įžūlių teroristų.
Panaši schema vėliau buvo panaudotą dar ne kartą, tad naujasis filmas šia prasme visai ne originalus.
Apsauginis Itenas Kopekas (jį vaidina dažnai veiksmo filmuose mirgantis Taronas Egertonas) jau trejetą metų be paaukštinimo perspektyvų įstrigęs Los Andželo oro uoste (taip, taip, tame pačiame!). Kasdienė rutina tikrinant keleivius ir jų bagažą, žinoma, dideliems žygiams neįkvepia. Vienintelė paguoda – galimybė trumpas pertraukų akimirkas leisti su mylima mergina, kuri taip pat darbuojasi netoliese. Būtent Nora nori pažadinti vaikino seną svajonę įstoti į policijos akademiją.
Tačiau „Rankinis bagažas“ – ne dar viena profesinės karjeros istorija, o tikrų tikriausias veiksmo filmas, kurio kriminalinė intriga užsimezga tada, kai savo naujajame ausinuke Itenas išgirsta nepažįstamo vyriškio balsą, įsakmiai liepianti netikrinti juodo lagamino su raudona juostele, priešingu atveju Nora (akt. Sofia Carson) mirs.
Nuo šio momento „Rankinis bagažas“ primena mums gerai žinomą psichologinį veiksmo trilerį „Taikinys telefono tinkle“ (Phone Booth, 2002), kuriame Colino Farrello suvaidintas Niujorko spaudos agentas buvo pakliuvęs į košmarišką situaciją. Vyrukas išėjo paskambinti savo meilužei iš telefono būdelės, kad žmona “neužpelenguotų” šio pokalbio arba neatsektų jo sąskaitose už telefoną. Taip jis darė ne kartą. Tačiau tą dieną jis tapo taikiniu ir telefono būdelės įkaitu. Kažkas šį kartą paskambino pačiam Stiuartui ir liepė nekabinti ragelio. Jeigu jis nepaklausys, bus nušautas vietoje. Raudonas optinio taikiklio spindulėlis patvirtino, kad tai visai ne pokštas.
Kad nepažįstamojo skambutis Itenui taip pat ne pokštas ima aiškėti labai greitai. Kaip ir juodojo lagamino turinys su…
Palikime šioje vietoje intrigą, tik priminkime, kad filmą kūrė dabar jau žinomas veiksmo kino specialistas režisierius Jaume Collet-Serra, kurio garsiausi pasiekimai – keli kriminaliniai veiksmo filmai, kuriuose prieš teroristus, pagrobėjus ir kitokius maniakus ginklais ir kumščiais kaunasi Liamas Neesonas. Jis neseniai pareiškė, kad solidus amžius liepia jam tokių filmų atsisakyti.
Sprendimas tikrai vertas pagarbos. Tegus šį nedėkingą darbą dirba jaunesni kolegos… (Gediminas Jankauskas)
9. „Leave the World Behind“ (2023)
„Netflix“ pasirodęs ir iškart į žiūrimumo aukštumas patekęs apokaliptinis psichologinis trileris „Leave the World Behind“ (2023) su Julia Roberts ir Ethan Hawke sukėlė daug susipriešinimo tarp žiūrovų: kritikai jį graibsto kaip geriausią metų filmą, o auditorija prie televizijos ekranų spjaudosi keiksmais dėl sugaišto laiko, nes filmas trunka nei daug, nei mažai – beveik 2,5 val. Per tas 2,5 val. stebime, kaip griūva galingiausia pasaulio valstybė – Jungtinės Amerikos Valstijos.
Filmą prodiusavo „Higher Ground Productions“ – įmonė, kurią įkūrė buvęs JAV prezidentas Barakas Obama su savo žmona Mišele. Sunku pasakyti, ar tai reiškia, jog garbieji Amerikos asmenys nešioja folijos kepurėles, bet filme, gausu konspiracijos teorijų, tokių kaip Amerikos priešų iš Rytų susivienijimas siekiant sužlugdyti JAV ar savotiška „Iliuminačių“ draugija, kuri slapta tariasi, kaip visuomenėje paskleisti chaosą.
Neaišku ką veikiantis gyvenime Džordžas. H. Skotas (Mahershalla Ali) atvyksta su dukra Ruta Skot (Myha’la) į savo rezidenciją užmiestyje, kurią laikinai nuomoja miestiečių Amandos Sanford (Julia Roberts) ir Klėjaus Sandfordo (Ethan Hawke) šeimai. Pora su savo dviem vaikais apsistojusi didžiuliame nuomojamame name, kadangi Amanda vieną rytą atsikelia ir nusprendžia, kad daugiau nebegalima švaistyti savo gyvenimo – reikia pabėgti nuo miesto šurmulio. O jiems atvykus prasideda keisti dalykai – naftos tanklaivis įsirežia į žmonių pilną paplūdymį, gyvūnai keistai elgiasi, sugenda komunikacijos priemonės ir dar daug visokių negerovių nutinka, dėl kurių ir susikerta Džordžo, Rutos ir Sandordų šeimos keliai.
Amanda yra šiek tiek neurotiška, taigi įtariai žiūri į atvykėlius. Mes, tiesą sakant, irgi laukiame, kur čia šuo pakastas, nes Džordžas daugeliu atvejų atrodo įtartinas. Klėjus minkštesnio būdo, tačiau ištikus krizinėms situacijoms būtent jis puola į paniką. O krizinių situacijų filme daug, jos eina viena po kitos, lydimos grėsmingos muzikos. Viskas čia pakankamai grėsminga ir baisu, kiekviename žingsnyje nuspėjamas pasaulio pabaigos artėjimas, lyg ji lauktų ne viena, o visas tuzinas.
Dž. H. Skotas kaip pranašas skleidžia pasaulio pabaigos idėjas, bet filme daugiau dramos nei išties jaučiamos pasaulio pabaigos grėsmės. Kas nutinka pabaigoje, nutinka lyg tarp kitko, ir mes ekrane išvystame dramatiškai iškreiptus Džiulijos Roberts ir Mahalos veidus. Apskritai filme daug daug įtampos kūrimo. Žinoma, pasaulis griūva, bet visi plius minus sveiki gyvi, gali pasidaryti kavos, nuvažiuoti su elekriniu automobiliu ten, kur reikia. (Dora Žibaitė)
8. „ATRADIMAS“ (The Discovery, 2017)
Kas dabar suskaičiuos tuos menininkų bandymus knygose ar filmuose įsivaizduoti, kas žmonių laukia po jų fizinės mirties. Giliausias įžvalgas, ko gero, pateikia teoretikai teologai ir praktikai dvasininkai.
Ko gero, jokia kita problema taip nedomina žmonių, kaip klausimas, ar yra gyvenimas po mirties. Giliai tikintys žmonės randa sau suprantamą pomirtinio egzistavimo perspektyvą. Kur kas sunkiau ją suvokti materialistams ir mokslininkams.
Rašytojai fantastai taip pat stengiasi įnešti savo indėlį į bendrą intelektualinį paveldą. Pavyzdžiui, JAV mokslininkas ir rašytojas Carlas Saganas, parašęs nemažai rimtų fantastinių (o greičiau, filosofinių) knygų, pagal savo romaną sukurtame filme „Kontaktas“ (Contact, 1997 m., rež. Robertas Zemeckis) leidžia pagrindinei herojei mokslininkei Elei Arovėj (ją suvaidino Jodie Foster) skristi į tolimąją Vegos planetą. Narsuole ryžosi šiai kelionei, nes danguje tarp spindinčių žvaigždžių ji tikėjosi susitikti su tėvu, ir jai tai pavyko. O gal visa tai buvo tik gražus sapnas?
Panašios mintys gimsta žiūrint režisieriaus Charlie McDowello filmą „Atradimas“. Jame Holivudo veterano Roberto Redfordo suvaidintas mokslininkas Tomas Harboras padarė tikrą atradimą – moksliškai įrodė, kad žmogaus egzistencija su jo fizine mirtimi nesibaigia, o numirusiųjų laukia šviesi begalybė.
Šis paviešintas atradimas daug kam tapo dvasine paguoda, bet išprovokavo ir nemažą savižudybių skaičių. Patikėję šviesia amžinojo gyvenimo perspektyva milijonai naivių lengvatikių ryžosi savanoriškai peržengti gyvenimo ir mirties ribą. Nes patikėjo, kad žemiškas gyvenimas tėra tik laikina stotelė, kurioje ilgai užsibūti nėra jokios prasmės.
Tomą Harborą, žinoma, nedžiugina milžiniška savižudybių statistika, tačiau jis žiniasklaidos atstovams sakosi dėl to nejaučiantis moralinės atsakomybės.
Tuoj po vieno tokio prisipažinimo vienas Tomo pašnekovas nusižudo tiesiog publikos akivaizdoje.
Dėl tokios situacijos pasideda Tomo Harboro ir jo sūnaus Vilo (akt. Jasonas Segelis) nesantaika. Sūnus kaltina savo eksperimentus tęsiantį tėvą dėl didelio savižudybių skaičiaus ir su tuo susijusio savotišku mirties kulto paplitimu. Vilas ketina paveikti tėvą, kad šis viešai paneigtų savo išradimo esmę ir taip nutrauktų masinių savižudybių grandinę.
Bet Tomas nesiliauja ir netrukus pademonstruoja naują išradimą – mašiną, galinčią atkurti tai, ką žmonės mato pomirtiniame gyvenime.
Vilas, jo brolis Tobis (Jesse Plemonsas) ir nusižudyti ketinusi mergina Isla (Rooney Mara) iš morgo pavagia lavoną, bet bandymas jį „prakalbinti“ baigiasi nesėkme. Tačiau paaiškėja viena šio makabriško eksperimento išvada – panašu, kad pomirtinis gyvenimas yra alternatyvi buvusio gyvenimo versija, gal tik turinti kai kuriuos skirtingais pasirinkimais.
Išvada, tiesa sakant kukli ir visai nepateisina sensaciją žadėjusios pradžios. O kita vertus, ko galima buvo tikėtis?.. (G.J.)
7. „KALIBRAS“ (Calibre, 2018)
Netflix‘e gimęs įtempto siužeto veiksmo trileris „Kalibras“ yra pirmasis pilnametražis britų kino režisieriaus Matto Palmerio darbas. Jo siužeto pagrindą sudaro „buddy movie“ schema, kurios centre dažniausiai būna pagrindinių veikėjų pora.
Yra tokia ir „Kalibre“. Vonas ir Markusas (juos vaidina Jackas Lowdenas ir Martinas McCannas) draugauja dar nuo bendros vaikystės, praleistos internate. O iš knygų ir filmų seniai žinome, kad paauglių gyvenimas tokiose įstaigose dažniausiai nebūna labai laimingas. Čia augantys vaikai anksti patiria prievartą ir išmoksta vertinti draugystę.
Dabar Vonas ir Markusas jau suaugę, o Vonas netrukus net taps tėvu. Belaukiant šio svarbaus įvykio Markusas siūlo bičiuliui pabėgti kelioms dienoms į mišką, kaip reikiant atsipalaiduoti ir tuo pačiu pamedžioti. Tačiau dėl vienos nelemtos klaidos ir vyriško solidarumo šventė, ir visi gyvenimo planai nueis šuniui po uodega.
Apie tai, kas įvyko medžioklėje, užsimena net filmo reklaminis treileris, bet atskleisti šią paslaptį pernelyg anksti būtų nesąžininga spoilerių nemėgstančių žiūrovų atžvilgiu.
Pasakysime tik tiek, kad slėpdami tragiško incidento pėdsakus draugai daro vieną klaidą po kitos. Svarbų vaidmenį čia vaidina ir veiksmo vieta – draugai pasirinko nuošalų Škotijos mišką, o apsigyveno kaimelyje, kuriame liko vos keli gyventojai. Jie priešiškai sutinka bet kokius svetimšalius, nes seniai nustojo apsimetinėti civilizuotais žmonėmis. Tokių geriau neerzinti, nes juos iš ramybės būklės gali išvesti bet koks nesvetingas žodis ar gestas.
Sekti tolimesnius įvykius net fiziškai sunku, juolab kad žiūrovai nujaučia, kad geruoju toks „miestiečių“ ir „kaimiečių“ konfliktas toli nuo civilizacijos baigtis negali.
Bet kad ir kaip kartais būtų nuspėjamas siužetas finale visgi padovanoja staigmeną. Nes teks paspėlioti, ką gi tokio labai svarbaus Vonas finale pamatė? (G.J.)
6. „PRIVATUS GYVENIMAS“ (Private Life, 2018)
Gerų filmų mėgėjai, tikiu, seniai įsidėmėjo aktorių Paulą Giamattį, kuris tarptautine žvaigžde netampa visu pirma dėl „neholivudinės“ išvaizdos, bet užtai visada vaidina taip, kad nuo jo atitraukti akių neįmanoma.
Įdomiausia tai, kad šio aktoriaus „banali“ išvaizda kaip tik ir leidžia persikūnyti į įvairiausius personažus, kurie dažniausiai atrodo „kaip paprasti žmonės“.
Pristatydamas mums gerai žinomą filmą su Paulu Giamattį „Klystkeliai“ (Sideways, 2004 m.) jo režisierius Alexandras Payne‘as pasakė: „Manau, kad dabar mums labai stinga filmų apie žmones“. Šiuolaikinių komercinių kino komiksų okupuotuose ekranuose ši mintis skamba labai aktualiai.
Vilties, kad toks kinas visgi dar neliko pasaulinio kino proceso užribyje, teikia tai, kad užpernai nominuotas penkiems Oskarams filmas „Paliktieji“ (mūsų platintojų kažkodėl pavadintas „Svajonių atostogomis“) tapo ne tik svarbiu kinematografinio pasaulio įvykiu, bet ir padovanojo mums dar vieną į jokius holivudinio aktoriaus standartus netelpančio Paulo Giamatti vaidmenį.
„Privatus gyvenimas“ yra dar viena puiki drama, startavusi Sandenso Nepriklausomo kino festivalyje 2018- aisiais, bet ypatingo dėmesio, deja, nesusilaukusi. Nepaisant tikrai jautriai papasakotos istorijos (režisierė Tamara Jenkins) ir puikių aktorių pagrindiniuose vaidmenyse.
Kathryn Hahn ir Paulas Giamatti suvaidino nebe pirmos jaunystės porą Reičelę ir Ričardą, kurie jau nustojo vilties susilaukti savo vaikelio, todėl ryžosi išbandyti medikų siūlomas dirbtinio apvaisinimo galimybes.
Po visiškai suprantamų abejonių ir pasvarstymų pora ima ieškoti tinkamų donorų. Sprendimą pasiūlo pats gyvenimas. Kartą pas Reičelę ir Ričardą pasisvečiuoti atvyko artimų draugų dukra Sadie (akt. Kayli Carter), svajojanti tapti rašytoja. Jai ir pasiūloma tapti donore. Mergina neilgai dvejodama sutinka, bet šiam jos sprendimui griežtai pasipriešina merginos motina.
Bet motinos ir dukros konfliktas – ne svarbiausia filmo kolizija. Kur kas rimtesnes problemas čia galima numanyti. Nes filmų apie surogatines motinas jau esame matę.
Nors režisierė Tamara Jenkins vengia aštrių kampų ir drastiškai reiškiamų emocijų (jos filmas dažnai primena ramios tėkmės šeimynines istorijas) ir visokiais būdais stengiasi neperžengti pavojingų ribų, bet laimingos atomazgos visgi laukti nereikėtų. Nes tokiai turėtų priešintis pati gyvenimo logika (G.J.)
5. „Kate“ (2021)
Cedricas Nicolas-Troyanas, žinomas dėl savo vizualiai stulbinančių veiksmo filmų, “Netflix” platformoje 2021 metais pristatė dar vieną įspūdingą kūrinį – trilerį “Kate”. Šiame filme žiūrovai nukeliami į negailestingą samdomų žudikų pasaulį, kur kerštas ir išlikimas tampa vieninteliais varikliais. Šis trileris pasakoja apie samdomą žudikę, kuri po nuodingos injekcijos turi vos 24 valandas, kad atkeršytų tiems, kurie ją pasmerkė. Su Mary Elizabeth Winstead pagrindiniame vaidmenyje, „Kate“ filmas siūlo žiūrovams adrenaliną bei daug emocijų.
Pagrindinė herojė Kate (Mary Elizabeth Winstead) yra negailestinga žudikė, dirbanti Japonijos mafijos vadui. Tačiau viskas pasikeičia, kai ji yra apnuodijama radioaktyvia medžiaga. Kate supranta, kad jai liko gyventi tik viena diena. Šis laikas tampa intensyviai emociniu ir veiksmo kupinu maratonu, per kurį ji ieško savo nuodytojų ir siekia atkeršyti. Vykdydama keršto misiją, Kate netikėtai susidraugauja su Ani (Miku Martineau) – jauna mergina, kurios tėvas buvo vienas iš Kate aukų. Ani tampa Kate sąjungininke, padedančia jai keliauti per pavojingą Tokijo pasaulį. Jų santykiai tampa emociniu filmo centru, atskleidžiantys Kate žmogiškumą ir atgailą.
Mary Elizabeth Winstead sugebėjo subtiliai atskleisti Kate vidinį pasaulį, jos kovą su mirtimi ir nuolat besikeičiančius jausmus. Įdomu tai, kad aktorė atliko didžiąją dalį savo kaskadinių triukų pati. Pasiruošdama vaidmeniui, ji praleido kelis mėnesius intensyviai treniruodamasi kovos menų ir atlikdama fizinius pratimus. Mary Elizabeth Winstead dirbo su profesionaliais kaskadininkais ir treneriais, siekdama įgyti reikiamų įgūdžių ir išmokti sudėtingų kovos technikų, kad galėtų autentiškai įkūnyti savo veikėją. Dėl šio atsidavimo ir sunkaus darbo, kovos scenos filme atrodo itin tikroviškos ir įtikinamos. Be intensyvių fizinių treniruočių, Mary Elizabeth Winstead taip pat atliko išsamius tyrimus apie apsinuodijimą radioaktyviaisiais izotopais, kadangi jos veikėja filme kenčia nuo mirtino apnuodijimo poloniu-204. Aktorė konsultavosi su medicinos specialistais ir skaitė daug medicininių šaltinių, kadangi norėjo tiksliai perteikti apsinuodijimo poveikį ir jo progresavimą.
Vudis Harrelsonas įkūnija Varicką, kuris yra Kate mentorius ir partneris. V. Harrelsonas meistriškai perteikia Varicko charakterio dviprasmiškumą. Jis sukuria įtikinamą personažą, kuris yra vienu metu ir bauginantis, ir užjaučiantis. Varicko ir Kate santykiai yra vienas iš filmo įdomiausių aspektų. Jie abu yra patyrę kovotojai, turintys tamsią praeitį. Jie supranta vienas kitą taip, kaip niekas kitas negali, tarp jų užsimezga stiprus ryšys. Nors Varickas nėra pagrindinis filmo veikėjas, jis atlieka svarbų vaidmenį Kate kelyje į kerštą. Jis padeda jai rasti priešus ir suteikia jai reikalingą paramą. V. Harrelsonas dar kartą įrodo, kad yra ne tik universalus aktorius, bet gali įkūnyti sudėtingus ir daugialypius personažus.
„Kate“ tai ne tik įtemptas veiksmo filmas, bet ir vizualinis šedevras. Režisieriaus gebėjimas kurti įtampos kupinas scenas ir subtiliai vesti žiūrovus per Kate vidinį pasaulį yra tikrai vertas pagyrimo. Cedricas Nicolas-Troyanas meistriškai naudoja neoninius Tokijo miesto peizažus, sukuriant kontrastą tarp ryškiai šviečiančių nakties šviesų ir tamsių, pavojingų užkampių. Kinematografija yra ne tik graži, bet ir itin efektyvi – ji puikiai perteikia pagrindinės herojės vidinę sumaištį. Kiekviena veiksmo scena yra choreografiškai kruopščiai suderinta, būtent tai ir prikausto žiūrovus prie ekrano. Taip pat verta pagirti ir garso takelį už kurį buvo atsakingas kompozitorius Nathanielis Méchaly. Kompozitorius naudojo įvairius muzikos stilius ir instrumentus, kad sukurtų atmosferinį ir įtemptą garso takelį, kuris puikiai atspindi filmo nuotaiką ir dinamiką. Be originalios muzikos, filme taip pat skamba daugybė japonų popkultūros ir tradicinės muzikos kūrinių, kurie padeda žiūrovams dar labiau įsijausti į aplinką. Šis unikalus muzikos derinys prisideda prie filmo atmosferos ir padaro jį dar įdomesniu ir išskirtiniu. (Akvilė Semionovaitė)
Filmo “White Noise” kadras / Netflix
4. BALTASIS TRIUKŠMAS (White Noise, 2022)
Venecijos festivalio atidarymo vakarą buvo parodytas „Baltasis triukšmas“. Panašu, kad sėkmingai debiutavę Netflix platformoje režisieriai šiame internetiniame resurse dabar gauna savotišką carte blanche – visišką veiksmų laisve. Ja ir pasinaudojo režisierius Noah Baumbachas, kurio ankstesnė „Santuokos istorija“ susilaukė šešių Oskaro nominacijų ir vienoje laimėjo.
Dabar čia režisierius realizavo per pandeminę izoliaciją perskaitytos knygos ekranizaciją. Po filmo premjeros jis pasakojo: „Skaitydamas stebėjausi, kaip aktualiai šis siužetas atrodo dabar. Pradėjau ne tik perimti knygos autoriaus kalbos manierą, bet ir sugebėjau surasti savitą balsą“.
Ne taip lengva apibudinti dar 1985-aisiais parašytą Dono DeLillo knygą, vadintą tai apokaliptine tragikomedija, tai net mirties komedija.
Lygiai taip pat nelengva kokiam nors vienam žanrui priskirti ir filmą. Donas DeLillo prieš beveik keturis dešimtmečius rašė postmodernistinę satyrą, taikliai įvardijusią anuometinę amerikiečius užvaldžiusią progresuojančio nerimo būseną, kurią gilino politinė sumaištis ir globalios ekologinės katastrofos nuojauta. Dabartiniame pasaulyje šis nerimas jau virto tikra paranoja.
Nors ir knygos, ir filmo veiksmas plėtojasi Ronaldo Reagano prezidentavimo laikais, atmosfera ekrane labiau artima mūsų laikams. Pagrindinio herojaus – Adamo Driverio suvaidinto koledžo profesoriaus Džeko Glednio – mokslinių tyrinėjimų sritis – A. Hitlerio palikimas. Tiesa, jis prastai moka vokiečių kalbą, todėl susiduria su suprantamais sunkumais, ypač dabar, kai gavo galimybę sudalyvauti tarptautiniame hitlerologų kongrese.
Keistos hitlerologinės manijos apsėstas dar vienas filmo personažas – juodaodis Džeko kolega ir bičiulis Miurėjus Ziskindas (akt. Donas Cheadle‘as), dėstantis pop kultūros ikonografijos kursą ir norintis išvesti į akademinių tyrinėjimų sritį Elvio Presley kūrybą.
Vienoje įsimintiniausių filmo scenoje abu kvaištelėję dėstytojai bendroje paskaitoje, papildydami vienas kitą, kontempliuoja informaciją apie Hitlerį ir Preslį…
Neabejotina, kad bus daug norinčių pamatyti „Baltąjį triukšmą“ ir mūsų ekranuose. (G.J.)
3. „KROVINYS“ (Cargo, 2017)
Australijos kinas visada yra įdomus, nes išlikdamas anglakalbėje erdvėje jis visada yra tarsi skirtingų civilizacijų kryžkelėje ir visada išlaiko ištikimybę savo kontinento tradicijoms, istorijai bei kultūrai.
Dviejų režisierių Beno Howlingo ir Yolandos Ramke filmas „Krovinys“ yra bendros koprodukcijos su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir Jungtiniais Arabų Emiratais kūrinys.
Siužetas tikrai nespinduliuoja originalumu. Australiją paveikė kažkoks nežinomas virusas, per 48 valandas nuo užkrato paverčiantis žmones zombiais. Kadangi žmonės išsklaidyti didelėse erdvėse, konsolidacija prieš bendrą nematomą priešą yra neįmanoma, todėl kiekvienas privalo gelbėtis kaip išmano.
Valdžia tegali padėti labai minimaliai – kur tik galima išmėtytos portatyvinės vaistinėlės su instrukcijomis apie užkrato simptomus, rankiniais laikrodžiais, plastikinėmis kaukėmis, greičiau panašiomis į kamštį burnai ir smaila sudedama yla. Pastarojo daikto paskirtis neaiški, nebent jį vertintume kaip savižudybės įrankį visiškai nusivylusioms epidemijos aukoms.
Pagrindiniai filmo herojai Endis Rouzas (akt. Martinas Freemanas) su žmona Kėj (Susie Porter) ir mažyle dukra Rouze mažu laiveliu plaukia upe – taip mažiau galimybių užsikrėsti, nes dažniausiai epidemija prasideda nuo infekuoto žmogaus įkandimo.
Ieškodami maisto sutuoktiniai priversti apieškoti apleistą burlaivį, bet šios išvykos metu Kėj įkanda jame buvęs zombis. Blogiausia, kad prieš mirdama Kėj užkrečia savo vyrą, taip pasmerkdama mirčiai ir jį patį, ir dukrelę, kuri pernelyg maža, kad pasirūpintų savimi.
Prasideda negailestinga kova už išlikimą, paaiškinanti laikrodžio paskirtį gelbėjimosi daiktų rinkinyje.
Režisieriams Benui Howlingui ir Yolandai Ramke „Krovinys“ yra antras bendras darbas. 2013-aisiais šis autorių tandemas sukūrė panašaus siužeto trumpametražį filmą tokiu pat pavadinimu, laimėjusį kelis apdovanojimus ir internete susilaukusį beveik 15 milijonų peržiūrų.
Vos septynių minučių debiutiniame filme buvo svarbiausi ir būsimojo pilnametražio filmo įvykiai. Kažko kardinaliai naujo naujajame filme pora nesugalvojo, todėl pilnametražis „Krovinys“ atrodo kaip bandymas bet kokia kaina išplėsti siužetą pagalbinėmis linijomis. Įdomiausia jų susijusi su Australijos aborigenas, kurie neišvengiamos tragedijos akivaizdoje nusprendžia nesipriešinti likimui ir sugrįžti į gamtą prie savo ištakų. Bet ir ši linija tarsi pakimba ore ir giliau neišplėtojama. O juk būtent aborigenai ankstesniuose australų filmuose įnešdavo į bet kokį siužetą specifinių mistinių motyvų.
Filmą tikrai verta pamatyti ne tiek dėl paties siužeto, kiek dėl pagrindinio vaidmens atlikėjo Martino Freemano, kuris po jį išgarsinusio jaunojo Bilbo Beginso vaidmens „Žiedų valdovo“ tęsiniuose gerokai ūgtelėjo kaip aktorius ir vis dažniau įtikina, kad yra pasirengęs rimtiems pagrindiniams psichologiniams vaidmenims.
Puikus šios metamorfozės įrodymas – trumpai mūsų didžiuosiuose ekranuose neseniai viešėjusi drama „Numylėtinė“ (Miller’s Girl, 2024 m., rež. Jade Halley Bartlett). (G.J.)
2. „Nežiūrėk aukštyn” (angl. Don’t Look Up, 2021)
Fantastinė dramedija(jau pats laikas pratintis prie šio naujadaro, reiškiančio vis dažniau kine pasitaikančius komedijos ir dramos hibridus) Nežiūrėk aukštyn dabar yra bene dažniausiai linksniuojamas 2021-ųjų filmas, ypatingo dėmesio nusipelnęs ir dėl puikaus aktorių kolektyvo, ir dėl aktualios tematikos, ir dėl keisto – galima drąsiai sakyti, hibridinio, pasakojimo būdo.
Sukūrė šį filmą mums gerai žinomas režisierius Adamas McKay‘us, anksčiau gaminęs kvailas komedijas su komiku Willu Ferrellu.
2015-aisiais per pasaulį nuvilnijo didelio rezonanso susilaukusi šio režisieriaus drama Didžioji skola (The Big Short), apdovanotą Oskaru už geriausią adaptuotą scenarijų. Filmas nagrinėjo 2008-aisiai paniką Amerikoje ir likusiame pasaulyje sukėlusios finansinės krizės priežastis, kurias pirmasis, studijuodamas akcijų rinkos dokumentus, įžvelgė ekscentriškas 32-ejų metų investuotojas, buvęs neurologas Maiklas Beris.
Jį suvaidinęs Christianas Bale‘as kitame Adamo McKay‘aus filme aktualia politine tema „Valdžia“ (Vice, 2018) buvo visai neatpažįstamas, užtai nuostabiai panašus į George‘o W. Busho laikų viceprezidentą Diką Čeinį (Dick Cheney), spėjusį pasidarbuoti ir ankstesnių trijų JAV prezidentų kompanijose.
Pilkuoju kardinolu pravardžiuotas Dikas Čeinis dažnai buvo mistifikuojamas ir net demonizuojamas, bet filmo autoriai nenorėjo toliau platinti šių stereotipų, jie pasirinko politinės komedijos žanrą, kuriame juodojo humoro elementai „atskiedžiami“ ištisa pilkų atspalvių palete.
Valdžia buvo nominuota aštuoniems Oskarams, bet gavo vienintelį – už grimą ir šukuosenas.
Kur kas didesnį Oskarų derlių ekspertai pranašauja naujausiam Adamo McKay‘aus filmui Nežiūrėk aukštyn, kuris nepalieka abejingų. Visi, kas pažiūrėjo šį filmą, turi tvirtą (dažnai labai kategorišką) nuomonę. Ir tai labai gerai, nes ne taip jau dažnai koks nors filmas išprovokuoja skirtingų nuomonių protmūšius. Svarbu, kad besiginčijančių argumentai būtų aiškia suformuluoti, o nepasitenkintų tradiciniais lakoniškais komentarais: patiko-nepatiko.
Kritikuoti pagrindinę siužetinę liniją tikrai nesunku – ji primena daug kartų (ypač JAV kine) rodytus siaubus, kurie gali ištikti Žemę žmonių planetą, jeigu į ją rėšis milžiniškas kosminis asteroidas arba iš savo orbitos išklydusi kometa.
Amerikiečiai tokius siužetus įprastai išsprendžia tradicinėmis fantastinio veiksmo kino priemonėmis: nekviestas svečias pasitinkamas toli už Žemės ribų ir suskaldomas į begalę mažų skeveldrų, kaip tai padarė Bruce‘o Williso vadovaujami… naftos gręžinių specialistai („Armagedonas“) ar superdidvyriai kituose panašiuose filmuose.
Adamas McKay‘us pasirenka kitą variantą. Jis pernelyg negąsdina standartinio veiksmo kino situacija, nors ji pakankamai grėsminga. Mat jauna aspirantė Keitę Dibiaski (Jennifer Lawrence) vieną naktį Mičigano universiteto observatorijoje per teleskopą pamato link Žemės skriejančią iki šiol nežinomą dešimties kilometrų skersmens kometą. Keitės mokslinis vadovas Rendalas Mindis (Leonardo DiCaprio) netrunka paskaičiuoti, kad šio pavojingo skraidančio objekto nepageidaujamas susidūrimas gali įvykti po šešių mėnesių.
Savo nuogąstavimais mokslininkų porelė pasidalina su NASA atstovais. Pasirodo, kad šioje organizacijoje veikia specialus Kosminės apsaugos koordinavimo komitetas (Planetary Defense Coordination Office).
Tai ne filmo scenaristų išmonė, o tikras faktas. Ši institucija net turi savo herbą – ant pilies bokšto stovintis riteris vienoje rankoje laiko vėliavą, o kitoje – teleskopo vamzdį, per kurį stebi žvaigždėtą dangų).
Filmo ekspozicija pakankamai rimta. Bet netrukus rimtis pasibaigia. O į savo valdas įžengia komedija, tiksliau sakant, pikta politinė satyra. Ji plačiai subujoja Baltuose rūmuose, kurių naujoji šeimininkė prezidentė Džeinė Orlin (Meryl Streep) labiau susirūpinusi jai svarbesnėmis politinėmis aktualijomis: artinasi kongreso rinkimai, o dar reikia į Aukščiausią teismą prastumti savo kandidatą, kuriam gresia kaltinimai seksualiniu priekabiavimu…
Nesulaukusi dėmesio ir pritarimo aukštuose politikos koridoriuose mokslininkų porelė kreipiasi į žiniasklaidą, kuri tik ir laukia pikantiškos informacijos skandalingiems reportažams. Užsisuka tikra absurdo karuselė.
Viename savo interviu režisierius Adamas McKay‘us prisipažino, kad sąmoningai siekęs sukurti komediją apie pasaulio pabaigą: „Norėjau, kad filmas būtų komiškas. Pasijuokti iš pasaulio beprotybės gali būti labai naudinga. Siekiau žmones ne pamokyti, o išprovokuoti jų reakciją, pasiūlant kitaip mąstyti apie neatidėliotiną situaciją“.
Rezultatas kelia bangas žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose. Vadinasi, tikslas pasiektas. (G. J.)
1. „TIKK, TIKK… BOOM!“, (Tick, Tick… Boom!, 2021)
Vėlų 2021-ųjų rudenį „Netflix“ platformoje parodytas debiutanto Lino-Manuelio Mirandos miuziklas susilaukė ir žiūrovų dėmesio, ir profesionalų įvertinimo. O 2020-aisiais jis suvaidino pirmąjį JAV finansų ministrą Aleksandrą Hamiltoną kino miuzikle „Hamiltonas“.
Amerikos kino institutas filmą keistu pavadinimu „Tik… Tik…Bum!“ pripažino vienu geriausių metų filmų, 79-ojoje „Auksinio gaublio“ apdovanojimų ceremonijoje jis pateko į geriausio filmo nominaciją miuziklo ar komedijos kategorijoje.
Aktorius Andrew Garfieldas pelnė „Auksinį gaublį“, taip pat buvo nominuotas Oskarui. Jaunam aktoriui tai geras startas į Holivudo viršūnes.
Įsidėmėjome Andrew Garfieldą Melo Gibsono karinėje dramoje „Pjūklo ketera“ (Hacksaw Ridge, 2016 m.) ir tuoj po jo matytoje „Tyloje“ (Silence, 2016 m., rež. Martinas Scorsese). Pirmajame filme jis suvaidino II pasauliniame kare dvivyriu tapusį jauną mediką Desmondą T. Dossą, kuris dėl pacifistinių įsitikinimų atsisakė į rankas paimti ginklą, bet iš mūšio lauko išnešė 75 sužeistus amerikiečių karius.
Pagal mums žinomą Shûsaku Endô romaną sukurtoje „Tyloje“ jis vaidino vienuolį tėvą Rodrigesą, kuris viduramžiais siunčiamas į Japoniją tuo metu, kai imperatorius Hidejošis paskelbė tikrą karą krikščionių misionieriams.
„Tik… Tik…Bum!“ – visai kitokio kino pavyzdys. Čia Andrew Garfieldas vaidiną jauną muzikantą Džonataną Larsoną, trokštantį sukurti miuziklą ir taip prasibrauti į nuo svetimųjų uždarą pramogų industrijos pasaulį.
Vaikinui netrukus sukaks 30 metų, o jis vis dar dirba padavėju nedidelėje Niujorko kavinėje. Todėl jis labai nerimauja, kad laiko pagauti sėkmę už uodegos lieka vis mažiau. Juk spindintis miuziklo pasaulis (kaip, beje, ir jam giminingo baleto) priklauso tik jauniems.
Džonatanas paslapčia kuria muziką vaidinimui, kuris, kaip jam atrodo, turi galimybių kada nors tapti Brodvėjaus hitu. Jo mergina Siuzana (Alexandra Shipp) jau pavargo laukti tos stebuklingos šlovės akimirkos ir palieką svaičiotoją. Nieko gero nebesitiki ir vaikino geriausias draugas Maiklas (Robinas de Jesus), svajojęs tapti aktoriumi, bet priverstas įsidarbinti reklamos agentūroje.
Bet Džonatanas nenuleidžia rankų. Nors jis dažnai kartoja, kad Niujorke gyvena vien nelaimingi žmonės, jis pats stengiasi nuo realybės negandų slėptis savo kuriamos muzikos ir dainų pasaulėlyje. Jis net ne itin vykusius santykius su artimaisiais ir aplinkiniais stengiasi užrašyti gaidomis.
Pagaliau Džonatanas pakliūva į praktinį seminarą, kur su naujokais dirba patyrę muzikos pasaulio grandai, įskaitant „Vestsaido istorijos“ autorių Stepheną Sondheimą (jį suvaidino Bradley Whitfordas). Pradžioje Džonatano sukurtas miuziklas „Superbija“ nesulaukia pritarimo, tačiau jubiliejinio gimtadienio išvakarėse Sondheimas paskambina Džonatanui ir suteikia vilties… (G.J.)
