Susitikimas su žinomiausiu slovėnų rašytoju Alešu Štegeriu vyko jaukioje Kauno Menininkų namų erdvėje, kuri reprezentuoja šiuolaikinį meną ir modernius kūrėjus. Pokalbį moderavo žurnalistas Rytis Zemkauskas, subtiliai vertėjavo poetė ir vertėja Kristina Tamulevičiūtė. Džiugiai pasveikinęs susirinkusius literatūros bičiulius, gausiai susirinkusius į literatūrinius skaitymus, festivalio organizatorius Laurynas Katkus perdavė žodį žurnalistui R. Zemkauskui, kurio improvizuota įžanga suteikė susitikimui žaismingą nuotaiką.
Slovėnų rašytojas, savo kūrybinį kelią pradėjo kaip poetas. Jis yra aktyvus literatūros festivalių ir literatūrinių skaitymų dalyvis. Šio vizito festivalyje „Kauno literatūros savaitė“ priežastis – didelio susidomėjimo visoje Europoje susilaukęs autoriaus parašytas romanas „Neverendas“. Vos prisistatęs, rašytojas visus pakvietė susipažinti su savo kūryba tiesiogiai, skaitydamas tekstą. Prakalbęs slovėniškai poetas atsiskleidė kaip gimtosios kalbos puoselėtojas, raiškus skaitovas, virtuoziškai valdantis balso tembrą ir prikaustantis klausančiųjų dėmesį emocinga kalbėsena, dainingu balsu, ryškiu estetiniu stiliumi, atskleidžiančiu poetinę prigimtį. Prozos tekstas skambėjo kaip eilėraštis, slovėnų kalba autorius perteikė savo kaip rašytojo poziciją – apie svarbius dalykus kalbėti aiškiai, be užuolankų ir patetikos. Salėje susirinkę literatūros bičiuliai turėjo galimybę telefonų pagalbą išsiversti tekstą.
Kaip taikliai pastebėjo R. Zemkauskas, kreipdamasis į susirinkusiuosius: „ kiek iš Jūsų galėtų papasakoti apie Slovėniją, ar apie knygą, ara apie šalį, kurią žinome mažiau nei norėtųsi?“. Daugeliui susirinkusių tai buvo pirmas kartas, kai išgirdo slovėnų kalbą, tuo pačiu tai ir sukėlė susidomėjimą pačiu autoriumi ir jo kūryba.
Save rašytojas laiko poetu, rašydamas prozą, įsivaizduoja rašantis eilėraštį, kuriame yra siužetas, konfliktas, herojai, charakteriai. Tačiau svarbiausia kūrėjui – rasti kalbą, kurią naudos rašydamas tam tikra tema. Rašytojas pasirodė kaip geras Lietuvos istorijos ir kalbos žinovas, pokalbio metu paminėjęs kelis istorinius šalies aspektus. Kuo ypatingas romanas anglišku pavadinimu „Neverendas“? Savo pasakojimą, autorius pradėjo nuo romano priešistorės ir istorijos apie Jugoslaviją.
Slovėnija buvo viena iš šešių Jugoslavijos konstitucinių respublikų. Jugoslavija buvo daugiakultūrinė šalis ir ten buvo trys oficialios valstybinės kalbos, įskaitant slovėnų. Jugoslavijos griūtis prasidėjo karu ir paskui išplito į pietus, ten truko penkis metus kur ir įvyko pirmasis genocidas po Pirmojo pasaulinio karo. Rašytojas prisimena, kai vyko baisūs dalykai visi ieškojo žmonių, rašytojų, kurie galėtų kitiems paaiškinti kokia yra tikra realybė. Tuo metu kai vyko karas, autorius nedalyvavo jame, nebuvo fronte ir nebuvo karo net matęs tiesiogiai, tačiau ta tema jį palietė šeimoje, nes žmona buvo kilusi iš Belgrado ir turėjo išsikraustyti prasidėjus neramumams.
KNYGOS VAIDMUO: šiame romane vaizduojamas Slovėnijos likimas karo metu, kuriame susipynę ir šiandien aktualios šaliai temos. Tai pasakojimas apie vietovę, kurioje išnyksta visi vardai ir vietovių pavadinimai. Karo tema tapo asmeniškai Alešui Štengeriui meniškai svarbi, tik tuomet, kai dingo visas spaudimas rašyti, tuomet ir prisėdo prie romano kūrimo. Sulaukęs pasiūlymo iš vieno laikraščio, parašyti trumputę istoriją karo tema, pradėjo rašyti ir suprato, jog negali niekaip sustoti, taip per 1,5 metų gimė 150 trumpų istorijų. Kaip pats prisimena: „jaučiausi lyg kažkas būtų paspaudęs mygtuką ir kurio negali sustabdyti“. Parašęs istorijas suprato, kad jose nėra konteksto, kažko trūko. Būtent tada ir prasidėjo šio romano istorija. Romanas – romane. Į karinius konfliktus negalima žiūrėti, be tam tikro istorinio cinizmo. Šis romanas apie tai ir kalba, kaip žmonės išgyvena tą istorinį cinizmą. Romano atsiradimas buvo ryškus įvykis Slovėnijoje. Ši knyga – politinė, kiek Slovėnija jaučiasi Jugoslavijos projekto paveldėtoja. Šiuo metu Slovėnija yra padalinta ir kompleksiško požiūrio neturi nė viena iš tų poliarizuotų, visiškai skirtingą požiūrį, turinčių žmonių grupių.
LITERATŪROS VAIDMUO: poeto akimis literatūra yra menas, kuris nereaguoja iš karto į įvykius, o tik praėjus tam tikram laikui. Šiais laikais rašomos knygos yra skirtos ekologiniam judėjimui, LGBT judėjimui, neonacių judėjimui, rašomos ir tokios knygos, kurios skirtos niekam, rašomos dar knygos žmonėms, kuriuos tai paliestų. Jeigu žmonės netiki kad literatūra gali pakeisti juos, skaitytojus, tuomet viskas, kas čia vyksta neturi prasmės. Aleš Š. teigia, jog „mes skaitome tam, kad patirtume tą skaitymo stebuklą, kurį atneša skaitomos knygos, ir ne tam, kad kažkas dar patvirtintų Mus, turinčius tam tikrus įsitikinimus.
RAŠYTOJO VAIDMUO: rašytojas laiko save senamadišku, nes rašydamas negalvoja apie tai, kas galėtų skaityti jo knygą. Ironizuodamas savo vaidmenį sako, jog jaučiasi kaip dinozauras, kuri dar naiviai tiki kad yra tokių žmonių, kurie ieško tokių knygų ir galvoja kad jos gali pakeisti jų gyvenimo lygį, patvirtinti, kad jie tą gyvenimą GYVENO. Patį rašymą apibūdina teiginiu: „rašymas visada yra politika“. Rašytojas pirmiausia save laiko poetu, todėl romane yra momentų (kalbama apie paprastas, mažas smulkmenas, kurias kiekvienas gali patirti), kurie atveria galimybes įvykti svarbiam veiksmui. Rašytojo užduotis – tas smulkmenas surinkti, išsaugoti ir priversti skaitytoją išgirsti. Dar norėtų pasakyti, jog žmonės sugebėtų daryti dalykus, kurie šiais laikais vadinami nepragmatiški. Filosofuodamas pastebi, jog „tikriausiai turime daryti kažką, kas neturi visiškos prasmės gyvenimui. Kai šalis, televizija, institucijos, mus moko kad turime elgtis racionaliai, turime pasilikti sau vietos ir elgtis nors truputį kaip atrodo iš šalies nevisai normaliai“.
KALBOS VAIDMUO: Slovėnijai svarbi yra kalba ir kultūra. Slovėnų kalba įpatinga tuo, kad yra intymi ir turi daugiausia tarmių Europoje. Rašytojas kalba apie tai, kad jo šalis yra labai maža, tačiau vistiek nori kurti ir dalintis jos mikroidentitetu, todėl šis susitikimas, vykstantis slovėnų kalba tai tinkamas įrodymas. Pačiam rašytojui kalba – raktas į kūrybos pasaulį. Taip pat, kaip rūpestingas tėvas, jis galvoja ką galėtų padaryti dėl savo sūnaus, kaip padėti jam išlikti besikeičiančiame pasaulyje – stengtis padėti jam išmokti ir kitas kalbas, ne tik slovėnų, o dar geriau kad išmoktų ir kokią nepasaulinė kalbą – pavyzdžiui lietuvių.
GLOBALIZACIJOS VAIDMUO: su Lietuva ieškodamas sąsajų, poetas pažymi, jog jo šalies literatūroje o ir pas mus panašiai, gyvuoja literatūros žmogaus – poeto kultas, kuris yra visiškai išgalvotas. Šalia yra didelės tautos, kalbančios vokiškai, prancūzuškai, o pas mus vis daugiau kalbančių ir rašančių anglų kalba. Replikuodamas rašytojas pastebi: „rašo angliškai ne todėl kad anglų k. moka geriau, bet taip atrodo „kiečiau“. Išreikšdamas apgailestavimą poetas sako, jog „bandydami apsaugoti savo kalbą vis tik išlikime realistai, nes jau nuo romantizmo poezijos laikų kalba yra smarkiai pakitusi. Čia pat pamini pavyzdį iš realybės, kai apsilankęs pas mus Prekybos centre, nemato skirtumo, tarp tokio paties Prekybos centro Slovėnijoje.
MOTERŲ IR VYRŲ VAIDMUO: Rytis Z. užduoda autoriui klausimą: kiek jūs rizikavote taip rašydamas? Čia pat, neskaičiusiems knygos pamini faktą, jog knygos dalis parašyta iš moters perspektyvos, pirmuoju asmeniu. Atsakydamas Alešas Štegeris prisimena, jog romano nebūtų kūręs, jei prieš kelis metus nebūtų parašęs kelių eilėraščių iš moters perspektyvos, tai tikrai buvo rizikinga. Pirmasis šio romano skaitytojas taip pat buvo moteris, nes autoriui rūpėjo įsitikinti ar jis nesuklydo rašydamas. Kai jam pavyko, tuomet jis parašė dar vieną romaną apie moterį, nes jam tiesiog buvo įdomu. Jis rašo ne dėl to kad kažką žinotų, bet atvirkščiai – nes nežino, o būtent rašydamas stengiasi prie to priartėti, gal tai ir nepadės atsakyti į klausimą, bent jau leis priartėti prie jo. Rašydamas būtent šį romaną, rašytojas suvokė, jog moterys ir vyrai yra gerokai artimesni, nei teigia identitetų politikos kalba.
NOSTALGIJOS VAIDMUO: slovėnai yra labai susiję susiję su kadaise gyvavusia Jugoslavijos šalimi, todėl dabar yra jaučiamas susidomėjimas Jugoslavijos istorija, praeitimi. Ja domisi tie žmonės, kurie kiekada neaugo, negyveno Jugoslavijoje. Jauni žmonės išgyvena nostalgiją Jugoslavijai, įsivaizduodami kad ten buvo gyvenimas gražesnis, buvo geresni laikai ir jie dėl to liūdi. Jugonostalgija – dabar populiarus reiškinys Slovėnijoje. Žmonės išgyvena kad jų šalies jau nėra, bet tai labiau išgalvotas dalykas. Pats rašytojas pastebi, jog „ tikriausiai subyrėjus bet kokiai didesnei šaliai, imperijai, atsitinka taip, kad žmonės ją demonizuoja arba idealizuoja“.
RAŠYMO PROCESO VAIDMUO: nuskambėjus klausimui iš salės, apie tai kaip skamba rašymo procesas, rašytojas konstatuoja kad tai yra paralelinis tyrimas. Jis paaiškina, jog neieško ką rašyti, bet gilinasi kaip, kokiu balsu tinkamiau būtų rašyti. Ta paieška vienoda – ar besirengtų kurti eilėraštį ar romaną, siekiamybė būtų sukurti gyvą kalbą, kuri skambėtų ir nebūtų tokia bedvasė, kurią mes deja girdime kasdien medijose. Kalba turi bendrauti atskirai, turėti savo vietą. Tas ritualinis procesas yra už poezijos ribų, bet jis yra gyvas.
KLAUSYTOJO VAIDMUO: rašytojas rengia literatūrinius skaitymus, kartu su akordeonistu sukurdamas poetinius performansus. Jų metu jis taip įsijaučia ir įsigyvena į tą vietą, kur dalyvauja, jog per 25 metus pirmą kartą jaučia kad jam visai nesvarbu, kad jis scenoje yra autorius, o svarbiausia – padėti klausytojui įžengti į tą vietą. Visi dalyvavę pasimatyme su rašytoju, (pasijutę it monospektaklio premjeroje) tą galėjo paliudyti, kai autorius prikaustęs dėmesį pradžioje, sugebėjo pajusti salės nuotaiką ir priartėti prie kiekvieno klausytojo arčiau, pasitelkęs kūrybines galias. Šiandien kūrėjas jau nežiūri taip egocentriškai į savo kūrybą, kaip buvo kūrybinio kelio pradžioje prieš 30 metų, o galvoja kad viskas vyksta ne dėl jo kaip autoriaus, o dėl žmonių kurie yra susirinkę į skaitymus ir kad kartu su jais jis gali kurti. Jį domina kai poezija, kaip tam tikras energetinis reiškinys, kuris kuriasi tam tikroje vietoje.
NARCIZO VAIDMUO: vienas iš įdomių kūrinių buvo aptartas ir anksčiau parašytas apsakymas „Narcizas“, kuris aktualus ir šiandien, kalbant apie šiuolaikinius medijų dalykus. Nuo antikos laikų yra žinomas narcizo mitas, bet savo kūrinyje kūrėjas kalba apie antikos herojų, perkeltą į šiuos laikus ir tapusį influenceriu, socialinių tinklų influenceriu, kuris vėliau yra sunaikinamas tų pačių socialinių medijų, kurios turėjo jam garantuoti išgyvenimą.
Bendraudamas rašytojas buvo labai atviras, nuoseklus ir turintis tvirtą nuomonę apie esamą politinę situaciją ir istorinius savo šalies aspektus, tai išdavė jį esant geru pasakotoju, kurio istorijų norėtųsi nepertraukiamai klausyti ir klausytis, ypač tokiu metu kai trūksta saulės ir šilumos. Gal tai buvo slapta rašytojo žinutė: mažiau dramų – daugiau skaitymo džiaugsmo, kurį gera ne tik gauti, bet būtų prasmingiau – juo dalintis. Jei pasimatymas suintrigavo, siūlau jį pratęsti įsigijant Alešo Štengerio knygą „Neverendas“.
Parengė Lina Steponavičienė
VDU Humanitarinių mokslų fakultetas
