Dešimtasis dešimtmetis kine dažniausiai prisimenamas dėl didžiųjų hitų, kultinių veiksmo filmų ir vaizdajuosčių eros nostalgijos. Tačiau šalia garsiausių vardų liko ir kita 90-ųjų pusė – tamsesnė, drąsesnė, keistesnė. Tai filmai, kurie nebijojo psichologinės įtampos, morališkai pilkų herojų ir nerimo, slypinčio po tvarkingo pasaulio paviršiumi. Dalis jų anuomet paskendo tarp didžiųjų premjerų, kiti buvo nesuprasti ar tiesiog aplenkė savo laiką, tačiau šiandien jie atrodo dar įdomesni nei prieš tris dešimtmečius.
Šiandien nusprendėme atsigręžti į paskutinį XX a. dešimtmetį ir prisiminti dešimtuką gal kiek pamirštų išskirtinių to laikmečio kino filmų, kuriems laikas tikrai nepakenkė. Šiame sąraše – dešimt išskirtinių 90-ųjų kino perlų, kuriuos verta atrasti iš naujo. Nuo paranojiškų trilerių ir neo-noir kriminalinių istorijų iki provokuojančių dramų bei psichologinių košmarų – kiekvienas iš šių filmų turi savitą atmosferą, ryškų charakterį ir tą sunkiai nusakomą jausmą, dėl kurio geri filmai nepamirštami. Jei ieškote ne nugludinto holivudinio blizgesio, o kino, kuris palieka pėdsaką – šis sąrašas kaip tik jums.
10. „LOVOJE SU PRIEŠU“ (Sleeping with the Enemy, 1991)
Po to, kai 1990-aisiais Julia Roberts visu gražumu sublizgėjo romantinėje melodramoje „Graži moteris“ (Pretty Woman, rež. Garry Marshallas), visi po šio filmo pasirodantys aktorės darbai buvo pasmerkti sėkmei.
Net tuoj po „Gražios moters“ sukurtas filmas „Lovoje su priešu“ buvo visai ne romantinė melodrama, o įtemptas psichologinis trileris, bet ir jo pajamos beveik 10 kartų viršijo biudžetą (filmas kainavo 19 mln. dolerių, o uždirbo 175 mln.).
Režisieriaus Josepho Rubeno filme „Lovoje su priešu“ J. Roberts suvaidino (taip pat gražuolę!) Laurą, kuri su vyru sėkmingu Bostono investicijų konsultantu Martinu Berniu (akt. Patrickas Berginas) pragyveno jau trejus metus, bet toliau tęsti sutuoktinio pamišimo priepuolius nebeturi jėgų. Vis dažniau Martino glamonės baigiasi skaudžiais smūgiais, ir nors po jų seka labai emocingi bei audringi atsiprašymai, tačiau palikti vyrą moteris vis nesiryžta, nes bijosi jo keršto.
Žinodamas, kad Laura bijo vandens, Martinas kartą priverčia ją išplaukti jachta į jūrą. Kyla audra, ir Laura iškrenta už borto. Po išsamių pakrančių apsaugos paieškų Lauros kūnas nerandamas. Visi mano, kad ji nuskendo, o Martinas, regis, tik dabar supratęs, ko iš tikrųjų neteko, atrodo susikrimtęs ir nepaguodžiamas.
Tačiau greitai paaiškės, kad tokiu būdu moteris nusprendė visiems laikams dingti iš vyro tirono akiračio. Slapta išmokusi plaukti, audros metu ji iššoko už borto, išplaukė į krantą ir grįžo namo. Tada nusikirpo plaukus, užsidėjo peruką, nuleido vestuvinį žiedą į tualetą, pasiėmė paslėptus daiktus bei pinigus ir nuvyko į netoliese esančią autobusų stotį. Ji išvažiavo į Ajovą, ten mažame miestelyje išsinuomoja namą, susiranda darbą ir pradeda naują gyvenimą pasikeitus tapatybę. Dabar ji Sara Voters. Jos kaimynas Benas Vudvardas (akt. Kevinas Andersonas), jaunas dramos mokytojas vietiniame koledže, jaučia potraukį Laurai, nors įtaria, kad moteris slepia svarbią paslaptį.
Viskas bus sąlyginai neblogai, kol Martinas nepradės įtarti, kad buvo paprasčiausiai apgautas. Tada pavyduolis, apsimetęs detektyvu, leidžiasi pražuvėlės ieškoti…
Filmas sukurtas pagal to paties pavadinimo 1987 metais knygų rinkoje pasirodžiusį Nancy Price romaną.
Knygos neskaičiau, todėl lyginti filmo su knyga nesiimu. Bet filmą bežiūrint, kyla daug klausimų dėl veiksmo ir kai kurių poelgių logikos. Tuos klausimus savo metu kėlė ir filmą recenzavęs garbusis Rogeris Ebertas, suskaičiavęs mažiausiai šešis šlubuojančios logikos pavyzdžius, pradedant Lauros vestuviniu žiedu, kurį Martinas žmonai pradingus suranda tualeto dugne ir baigiant tikrai keistai atrodančiu Martino poelgiu jau naujajame Lauros bute: čia laukdamas pabėgėlės žmonos vyras (taip, jis yra tikras tvarkingumo maniakas!) preciziškai sutvarko lentynas, tik jam būdinga tvarka sukabina rankšluosčius ir simetriškai lentynose sudėlioja konservus. Kam jis tai daro? Argi taip elgtųsi aklo keršto apimtas pavyduolis, susirūpinęs vieninteliu dalyku – nužudyti jį pajuokų objektu padariusią ir tuo mirtinai įžeidusią buvusią žmoną?
Labai priekaištauti dėl logikos stokos filmų kūrėjams tikrai neverta. Verčiau galima prisiminti seną trilerių autoriaus Alfredo Hitchcocko atsakymą į panašius priekaištus: „Jei man pavyko gerai sukurti atmosferą, tai logiką aš paprasčiausiai galiu išmesti pro langą“.
9. „BLOGAS LEITENANTAS“ (Bad Lieutenant, 1992)
Šiuo filmu JAV režisierius, kaip dabar įprasta sakyti, „susprogdino“ kino pasaulį, iš tikrųjų driokstelėjęs taip, kad ne vienoje katalikiškoje šalyse išprovokavo audringus protestus arba net buvo visai uždraustas rodyti.
Tai iš tikrųjų labai niūrus pasakojimas apie Niujorko policininką. Pasaulis, kuriame jis gyvena, pilnas prievartos, narkotikų, žmogžudysčių. Per daugelį čia praleistų metų pareigūnas pats įsitraukė į kriminalinę veiklą. Bet kai nusikaltėliai tiesiog bažnyčioje žiauriai išžagina vienuolę, leitenantas ryžtasi nubausti prievartautojus.
Charizmatiškasis Harvey Keitelis, suvaidinęs begalę kriminalinio pasaulio veikėjų, šiame A. Ferraros filme pateikė tikrą žmogiškų nuodėmių ir ydų kvintesenciją – jo bevardis „mentas“ lošė nelegaliame totalizatoriuje, uostė kokainą, leidosi į venas stiprius narkotikus, gėrė degtinę tiesiai iš butelio, reketavo nusikaltėlius, laisvalaikį leido landynėse su prostitutėmis, masturbavosi tiesiog gatvėje ir vertė tai žiūrėti eismo taisyklėms prasižengusias paneles, taip pat bjauriausiais keiksmažodžiais plūdo bažnyčioje jam apsireiškusį Kristų.
A. Ferraros filme veiksmo vieta yra kriminalinę kloaką primenantis Niujorkas.
Tirštindamas spalvas apokaliptiniais potėpiais režisierius siekė pažadinti nuodėmės liūne paskendusių žmonių kaltės jausmą ir provokavo diskusijoms apie krikščioniško atpirkimo galimybę.
Daugelį katalikų papiktino kai kurios scenos bažnyčioje, kai keli jaunuoliai tiesiog prie altoriaus, vaitojant iš skausmo nukryžiuotam Kristui, žiauriai prievartauja vienuolę. Bet būtent šioje scenoje didžiojo nusidėjėlio sieloje įvyksta lemiamas tragiškas lūžis.
Nuo šio momento sodri kriminalinio tvaiko kupinas trileris virsta beveik filosofine teologine parabole apie tai, kaip žiauri vidinių gaivalų galia leidžia žmogui priartėti prie lemtingos ribos, peržengus kurią prasideda arba neišvengiama ir greita asmenybės degradacija, arba nušvinta atpirkimo vilties šviesa.
Kai 2008-aisiais pasirodė pirmi pranešimai apie tai, kad vokiečių režisierius Werneris Herzogas filmuoja amerikiečio Abelio Ferraros filmo „Blogas policininkas“ perdirbinį, vieni labai stebėjosi, kiti garsiai piktinosi, o A.Ferrara net palinkėjo įžūliam kolegai sudegti pragare. Bet kai filmas pasirodė ekranuose, tapo aišku, kad abiejų filmų panašūs tik pavadinimai. Iš tikrųjų, surasti dešimt panašumų būtų labai nelengva. Užtai esminių skirtumų – nors vežimu vežk!
Visų pirma, Nicolas‘o Cage‘o naujajame filme vaidinamas policininkas Terensas Makdonahas į lėtai merdėjantį degradavusį tipą, kokį A. Ferraros filme ant fizinių ir psichinių jėgų ribos suvaidino Harvey Keitelis, visai nepanašus.
Skiriasi ir bendra abiejų filmų atmosfera. Panašių šiurpių asociacijų W.Herzogo filme nebus – jo nuotaika ne tiek siaubinga, kiek liūdna, o kai kurios scenos balansuoja ant maniakiškai linksmos komedijos briaunų (ypač narkotinių vizijų epizoduose).
N.Cage‘o herojui korupcijos ir marodierių užvaldytame Naujajame Orleane tenka tirti šeimos iš Senegalo nužudymo bylą. Panašu, kad neturtingi emigrantai tapo vietinės narkomafijos aukomis.
Turbūt, esminis abiejų filmų skirtumas yra tas, kad italų kilmės amerikietis A.Ferrara (dėl savo vardo ir pomėgio vaizduoti žiaurias perversijas JAV kritikų kartais vadinamas „Kaino broliu“) pasineria į krikščioniško pragaro gelmes, o jo kolegą W.Herzogą labiau domina gamtos stichijų žemėje sukeltas pragaras. Todėl Terensui Makdonahui narkotinio svaigulio akimirkomis apsireiškia ne Kristus, o… krokodilai ir iguanos. Į mistiką ir ekspresionizmą linkęs išmintingas vokietis daugelyje ankstesnių filmų nagrinėjo paribio situacijas ir jose išryškėjančius žmogaus psichofizinius resursus, kurių galią labai stiprina aklas tikėjimas savo tiesa.
8. „JAUTRUS MIEGAS“ (Light Sleeper, 1992)
2022-aisiais Venecijos kino festivalyje 75-erių metų amerikiečių scenaristui bei režisieriui Paului Schraderiui už nuopelnus kine buvo įteiktas Auksinis liūtas.
Savo ilgai trunkančią meninę karjerą kine Paulas Schraderis pradėjo parašęs scenarijų M. Scorsese’s filmui „Taksistas“ (The Taxi Driver 1976). Vėliau rašė scenarijus ir kitiems šio režisieriaus filmams, taip pat jo kolegoms S. Pollackui, B. De Palmai, P. Weirui.
O nuo 1978-ųjų pats ėmėsi režisuoti.
Kūrybai būdinga autobiografiškumas, religijos, prievartos temos, nusikalstamumo priežasčių paieškos, tiksli personažų charakteristika, aliuzijos į klasikinius kino filmus.
Paulas Schraderis užaugo kalvinistų, išeivių iš Nyderlandų, šeimoje. Pirmą filmą jis pamatė būdamas septyniolikos. Schraderis rengėsi tapti pastoriumi, nors koledže ir įsteigė kino klubą. Jo likimą nulėmė susitikimas su legendine Pauline Kael, patarusia rinktis kino kritiką. Tada Schraderis pradėjo rašyti apie kiną, bendrauti su kitais jaunais kinomanais, kad ir su Martinu Scorsese ar Stevenu Spielbergu.
1972-aisiais Schraderis išgarsėjo tekstu apie transcendentinį stilių kine, beje, iki šiol nepraradusiu aktualumo.
Savo filmuose P.Schraderis nebijo eksperimentuoti su vaizdu ar stiliumi, nekinta tik režisieriaus distancija su tuo, kas vyksta ekrane, verčianti prisiminti Bertolto Brechto atsiribojimo efektą.
Schraderis kuria įvairių žanrų filmus – komedijas, trilerius, meilės istorijas, film noir, psichologines dramas, bet prie jo prilipo režisieriaus egzistencialisto etiketė. Jo filmuose moralinės dilemos siejamos su kančia ir katarsiu finale, veikėjai keičiasi veikiami traumų bei skausmo, bet fizinės kančios ir moralinis diskomfortas yra būtina jų egzistencijos sąlyga.
„Jautrus miegas“ – jau devintasis P. Schraderio savarankiškai sukurtas filmas.
Pagrindinis veikėjas čia – aktoriaus Willemo Dafoe suvaidintas keturiasdešimtmetis niujorkietis Džonas Leturas, elitiniams klientams teikiantis retus medicininius preparatus, tarp kurių yra ir įstatymais draudžiamų narkotinių medžiagų.
Dėl kvaišalų sužlugo vyro santykiai su buvusia žmona Mariana (akt. Dana Delany), kuri atsisakė viską užmiršti ir pradėti naują gyvenimą. Nenuostabu, kad praeities darbų našta ir pastovus psichologinis stresas sužlugdo Džono savijautą ir pasmerkia jį chroniškai nemigai.
Toliau įvykiai klostysis dar dramatiškiau. Nes policija jau pradeda stebėti Leturą, kurio viena klientė mirė nuo narkotikų perdozavimo. Džonas jau ir pats norėtų iš kriminalinio verslo pasitraukti, bet iš daugelio panašių siužetų žinome, kad iš šio užburto rato pasitraukti be nuostolių praktiškai neįmanoma.
Apie tai leidinyje „The Guardian“ savo metu rašė ir kino kritikas Derekas Malcolmas: „Schraderis, kuris parašė scenarijų ir režisavo filmą, sukūrė niūrią, nors galiausiai ir viltingą, mūsų laikų parabolę… Trilerio ir meilės istorijos kontekste jis teigia, kad nauja pradžia yra įmanoma, bet ji su kiekviena minute vėluoja“.
Dauguma filmo kritikų pabrėžė ir ypatingą melancholišką filmo atmosferą, nors, anot D. Malcolmo, „Schraderio vizijos neapsunkina nei sentimentai, nei cinizmas“.
O kai kas filmą labiausiai rekomendavo „nemigos kankinamiems žmonėms“, kurie jautriau už kitus žiūrovus pajus vienišiaus tragizmą, dar labiau pabrėžiamą hipnotizuojančio muzikinio takelio ir depresyvių snaudžiančio naktinio didmiesčio vaizdų.
„Jautrus miegas“ buvo pirmas Willemo Dafoe ir Paulo Schraderio sėkmingo bendradarbiavimo vaisius. Vėliau šis tandemas susitiko dar kelis kartus filmuojant „Sielvartą“ (Affliction, 1997 m.), „Automatinį fokusavimą“ (Auto Focus, 2002 m.), „Žmogus žmogui-vilkas“ (Dog Eat Dog, 2016 m.) ir „Kortų skaičiuotoją“ (The Card Counter, 2021).
7. „REDROKAS“ (Red Rock West, 1992)
Jau pirmajame filme “Nužudyk mane dar kartą” (1989 m.) režisierius Johnas Dahlis stilingai interpretavo klasikinio “juodojo” kriminalinio kino tradicijas. Dar geriau jis tęsia šiuos žaidimus filme „Redrokas“, kuris ypatingos komercinės sėkmės nesusilaukė (uždirbo tik 2,5 mln. dolerių), tačiau tapo kultiniu hitu Nicolas‘o Cage‘o gerbėjų „burbule“ (o jis visame pasaulyje tikrai nemažas!).
Filmo siužetas užsimezga mažo miestelio Redroko pakelės degalinėje, į kurią užsuka pro šalį važiavęs bedarbis Maiklas Viljamsas (jį Nicolas Cage’as ir vaidina), gyvenantis savo automobilyje po to, kai buvo atleistas iš jūrų pėstininkų korpuso ir neteko darbo Vajomingo naftos telkinio platformoje. Užkandinės barmenas Veinas Braunas jį palaiko žudiku „Lailu iš Dalaso“, ir tuoj pat pasiūlo jam penkis tūkstančius dolerių už savo žmonos Siuzanos (akt. Lara Flynn Boyle) nužudymą. Kai Maiklas pasako apie sandėrį būsimai aukai, ši už analogišką darbelį pasiūlo kur kas daugiau…
Komplikuotoje situacijoje atsidūręs vyrukas pradžioje patyliukais nori pasprukti su didele grynųjų suma, taip ir neįvykdęs nė vieno užsakymo, tačiau ramiai pasitraukti nepavyks. Nes Veinas Braunas (akt. J.T. Walshas) pasirodo esąs… vietinis šerifas, savo apygardoje kontroliuojantis viską.
Filmas buvo sukamas vaizdinguose Arizonos ir Montanos peizažuose ir Los Andžele.
Kai filmavimo darbai buvo baigti, studijos vadovams iškilo keblus klausimas – kaip šį kūrinį klasifikuoti.
Amerikoje prodiuseriai pripratę prie griežtai apibrėžtų žanrinių ribų, o čia nepriklausomas konsultantas Peteris Gravesas, vadovavęs „Polygram“ rinkodaros skyriui, pasakė: „Filmas nepriskirtinas jokiai konkrečiai parduodamai (!) kategorijai. Vesterno ir film noir hibridas nėra tai, kas žmones iš karto sužavėtų“.
Vienas iš prodiuserių iš pradžių pasiūlė pateikti filmą Sandanso nepriklausomojo kino festivaliui, tačiau studijos atstovai jam paprieštaravo, kad tai ne festivalinis filmas.
Galiausiai Amerikoje „Redrokas“ taip ir pakibo tarp dangaus ir žemės (tuo ir galima paaiškinti jo menką uždarbį Amerikoje). Bet už Amerikos ribų – kai kuriose Europos šalyse (Berlyno, Paryžiaus ir Londono kino teatruose), taip pat ir Australijoje filmas buvo sėkmingai rodomas 1993 metais. O dar po metų – jau 1994-aisiais „Redrokas“ sumušė bilietų pardavimo rekordus Los Andželo „Roxie Cinema“ kino teatre ir netrukus buvo rodomas dar aštuoniuose miesto kino teatruose.
Tada pasikeitė ir kino kritikų tonas. Svetainėje „Rotten Tomatoes“ 95 % iš 114 kritikų atsiliepimų jau buvo teigiami. Svetainės nuomonė tokia: „Red Rock West“ yra paslėptas neo-noir perlas su žavingais įtrūkimais paviršiuje – ir galimybė pamatyti tarpusavy konfliktuojančius Larą Flynn Boyle, Nicolasą Cage’ą, Dennisą Hopperį ir J. T. Walshą visoje jų 90-ųjų šlovėje.“
Laikraščio „The Washington Post“ apžvalgininkas Richardas Harringtonas gyrė filmą kaip „lobį, laukiantį, kol bus atrastas“. O įtakingasis Rogeris Ebertas jį pavadino „velniškai puikiu filmu, kuris lengvai egzistuoja tarp vesterno ir trilerio, tarp film noir ir juodosios komedijos“, ir skyrė filmui tris su puse žvaigždutės iš keturių.
Štai ką reiškia nenuleisti rankų ir surasti vykusį marketinginį sprendimą!
6. „DŽEIKOBO LAIPTAI“ (Jacob’s Ladder, 1990)
Dar tebevykstant Vietnamo karui ši tema amerikiečių kine nebuvo labai plačiai nagrinėjama. Toks procesas prasidėjo jau pabaigus šią gėdingą karinę kampaniją Pietryčių Azijoje.
Etaloniniu pradinio laikotarpio filmu galime vadinti 1968-aisiais JAV ekranuose pasirodžiusias „Žaliąsias beretes“: taip pavadinti amerikiečių kariai buvo šlovinami kaip tikri didvyriai, neleidę po pasaulį sklisti „komunistiniam marui“. Apie psichologines karo pasekmes jo dalyvių psichikai tada kalbėti dar buvo neįprasta, nes „nepatriotiška“.
Bene pirmasis šią skaudžią temą „užkabino“ režisierius Elia Kazanas, kamerinėje dramoje „Svečiai“ (The Visitors, 1972 m.) negailestingai apnuoginęs karo sužalotas jaunų kareivių sielas, kuriose žmogiškus jausmus išstūmė agresija ir prievartos instinktas.
Tik baigiantis aštuntajam dešimtmečiui JAV ekranuose vienas paskui kitą pasirodė Halo Ashby „Sugrįžimas namo“ (1978 m.) ir Michaelo Cimino „Elnių medžiotojas“ (1978 m.), pateikę šventiniams pergalės paradams visai netinkamas Vietnamo karo vizijas. Net hipių laikus menančios roko operos „Plaukai“ (1979, rež. Milošas Formanas) ekranizacijos finale penkiolikos tūkstančių jaunuolių atliekama daina „Let the Sun Shine In“ skamba ir kaip requiem žuvusiems ir kaip galingas pacifizmo himnas.
O režisierius Adrianas Lyne‘as „Džeikobo laiptuose“ Vietnamo karo siaubus susieja su… Šv. Rašto kontekstu.
Savo karjerą devintajame dešimtmetyje televizijoje ir komedijose pradėjęs jaunas aktorius Timas Robbinsas šiame filme gavo pirmą labai gilų ir dramatišką vaidmenį, išvedusį jį į kur kas aukštesnę aktorių „lygą“.
Jis vaidina Vietnamo karo veteraną Džeikobą Singerį, kuris liko gyvas, tapo filosofijos daktaru, dirba pašte ir gyvena su dailia meiluže Džezabele (akt. Elizabeth Peña). Tačiau daugelį metų vyriškį persekioja kraupūs praeities prisiminimai.
Košmariški sapnai seniai virto haliucinacijomis, kurios peržengė kasdienio gyvenimo ribas. Džeikobas jau nebesupranta, kur baigiasi sapnas, o kur prasideda realybė. Kasdien jis vis giliau grimzta į tamsos ir beprotybės bedugnę. Pavargęs kovoti su demonais, jis pagalbos kreipiasi į psichiatrą, tačiau netrukus gydytojas žūva katastrofoje. Nuo šiol visiems, su kuo Džeikobas ieškos kontaktų, gresia mirtis, o jo paties laukia šokiruojanti tiesa.
Džeikobas išgyveno labai keistomis aplinkybėmis: jo stovyklą užpuolus Vietkongo kariams visi amerikiečiai buvo nužudyti. Liko gyvas vienas Džeikobas, išgyvenęs per atsitiktinumą. Susitikęs su kitais karo dalyviais vyras sužino, kad panašius košmarus ir siaubingas haliucinacijas išgyvena visi.
Pasirodo (čia visai ne spoileris, o labai svarbi aplinkybė!), kad JAV karinė vadovybė vykdė pavojingą psichotropinį eksperimentą, pavadintą „Laiptais“, kurio esmė – dar neištirtų narkotikų naudojimas, norint paprastus kareivius paversti supergalingomis žudymo mašinomis. Bet kažkuriuo metu eksperimentas tapo nebevaldomas.
Režisierius Adrianas Lyne’as visada mokėjo panardinti žiūrovą į specifinę atmosferą. „Devyniose su puse savaitės“ (1986 m.) tai buvo erotinių malonumų, palengva peržengiančių romantinių santykių ribą, atmosfera. „Fatališkame potraukyje“ (1987 m.) – po lengvabūdiško sekso sekusios prievartos ir maniakiško persekiojimo atmosfera.
O žiūrėdami „Džeikobo laiptus“ jautresni žiūrovai gali beveik fiziškai pajusti, ką jaučia palengva į beprotybės nasrus klimpstantis vaikinas.
5. „RYŠYS“ (Bound, 1996)
Keistą mįslę mums užminė amerikiečiai kinematografininkai Andy ir Larry Wachowskiai. Tokiais vardais jie buvo žinomi, kai kūrė juos išgarsinusius „Matricos“ filmus ir po jų sekusį dar vieną kitą kūrinį.
Tačiau vėliau jie abu pakeitė lytį ir tapo seserimis Lana ir Lilly Wachowski. Naujausiuose filmuose jų autorių pavardės taip ir užrašytos. Tai visiškai logiška.
Nelogiška mano manymu tai, kad dabar jau ir solidžiose kino duombazėse „Matricų“ autorėmis vadinamos Lana ir Lilly Wachowski.
O kai seserys dar buvo broliai, 1996-aisiais, jie (jos?, – jau susipainiojau – G.J.) debiutavo plačiai nuskambėjusiu erotiniu trileriu „Ryšys“ (Bound).
Erotiniai trileriai tada, kaip sakoma, buvo „ant bangos“: roko muzikos karalienė Madonna vaidino seksualias fatališkas moteris filmuose „Kūnas kaip įrodymas“ (1992 m., rež. Uli Edelis) ir „Pavojingas žaidimas“ (1993 m., rež. Abelis Ferrara), o Sharon Stone demonstravo ne tik savo talentą trileriuose „Esminis instinktas“ (1992 m., rež. Paulas Verhoevenas) ir „Skiedra“ (1993 m., rež. Phillipas Noyce‘as).
„Ryšyje“ taip pat nemažai skandalingai atrodančių kūniškos meilės scenų. Bet filmo kūrėjai broliai (ar visgi seserys?) Wachowskiai aiškino, kad jiems (joms?) – filmas ne tiek apie kūniškas aistras, kiek istorija apie dvi dvasinį kontaktą atgaunančias moteris, iki šiol kentusias nuo egzistencinės vienatvės, ir apie kainą, kurią už tai tenka sumokėti.
Autoriai tąsyk neslėpė (ir tai ekrane akivaizdžiai matosi), kad įkvėpimo sėmėsi klasikiniuose juoduose kriminaliniuose trileriuose, vadinamuose Film-noir.
Vienas nusikalstamos organizacijos dalyvis pasisavino daugiau nei du milijonus dolerių iš mafijos “kasos”, bet buvo susektas ir nužudytas. O apsukri boso meilužė Vajolet (akt. Jennifer Tilly) kartu su ką tik iš kalėjimo išėjusia seksualia gražuole Korke (akt. Gina Gershon) nusprendžia priglausti numirėliui jau nebereikalingus pinigus.
Tačiau ne viskas eina pagal planą. Kuo toliau, tuo daugiau kraujo, kaip ir dera gerai sustyguotose juoduosiuose kriminaluose, kai nusikaltimų našta grėsmingai didėja, o laimingo finalo nesimato.
Iš kalėjimo išėjusi Korkė, regis, turėjo puikią galimybę už grotų nebegrįžti, ji net įsidarbino būstų dažytoja, galinčią dar ir sugedusią santechniką pataisyti. Bet tokia kasdienybės rutina, žinoma, nemažą kriminalinę patirtį turinčią merginą ilgam nuraminti negali. Pažintis su Vajolet ir jos draugeliu Cezariu (akt. Joe Pantoliano) tampa tuo katalizatoriumi, kurio išprovokuota reakcija jau nebegali visko sugražinti į pradinį būvį.
Dabar atidžiai žiūrint „Ryšį“ darosi akivaizdu, kai filmo autoriai vis bandė įvairias priemonės (neįprastus rakursus, stambiu planu rodomas svarbias detales, suplanuotas mizanscenas ir pan.), kurios tobulai suskambėjo „Marricose“.
Suskambėjo ir išradingai lemiamame epizode panaudota klasikinė Tomo Joneso daina „She’s A Lady“.
4. „YPAČ SLAPTA AGENTĖ“ (Long Kiss Goodnight, 1996)
Keista, bet gražuolės Geenos Davis kino karjerą labai sėkminga pavadinti sunkoka. Nors iš pirmo žvilgsnio nelengva net pasakyti, ko trūko, kad ji taptų visaverte Holivudo žvaigžde. Ji graži, ryški, talentinga ir nestokoja intelekto.
Įsiminė jau pirmas jos vaidmuo kine, tiesa, dar visai nedidelis – režisieriaus Sydney‘aus Pollacko beprotiškai juokingoje komedijoje „Tutsi“ (1982 m.) ji sublizgėjo ir grožiu, ir aktoriniais sugebėjimais greta Dustino Hoffmano bei Jessikos Lange.
Į rimto kino pasaulį ją vėliau atvedė režisierius Davidas Cronenbergas, pasiūlęs suvaidinti dėl genetinių eksperimentų pamišusio mokslininko draugę šiurpiame fantastiniame trileryje „Musė“ (1986 m.).
Net Oskarą Geena Davis gavo gana anksti – 1989-aisiais už antraplanį vaidmenį filme „Atsitiktinis turistas“ (rež. Lawrence‘as Kasdanas).
Ant naujos feminizmo bangos keteros atsidūrusi režisieriaus Ridley Scotto drama „Telma ir Luiza“ jau tapo klasikiniu moteriško solidarumo ir idealios draugystės („kol mirtis mūsų neišskirs“) kino šedevru, padovanojusiu nuostabų Geenos Davis ir Susan Sarandon tandemą.
Naujas aktorės kūrybinio gyvenimo etapas prasidėjo, kai ji ištekėjo už režisieriaus Renny Harlino ir suvaidino pagrindinius vaidmenis dvejuose jo filmuose. „Galvažudžių saloje“ (Cutthroat Island, 1995 m.) jai teko labai neįprasta misija – suvaidinti tikro pirato dukrą gražuolę Morganą Adams. Iš savo tėvo gavusi apiplyšusį Galvažudžių salos žemėlapį su pažymėta pasakiško lobio vieta drąsi mergina tėvo laivu „Ryto žvaigždė“ išplaukia į pavojingą kelionę.
Kainavęs 98 mln. dolerių nuotykių filmas surinko vos dešimtąją biudžeto dalį, ir tokį akibrokštą galima paaiškinti vieninteliu argumentu: pasaulio kino visuomenė dar buvo nesubrendusi filmams apie piratus.
Antras Renny Harlino ir Geenos Davis bendras filmas buvo „Ypač slapta agentė“ (matyt, mūsų platintojai pagalvojo, kad originalus pavadinimas „The Long Kiss Goodnight“ labiau tinkamas melodramai, bet ne kriminaliniam filmui).
Šiame filme Geena Davis suvaidino priemiesčio mokyklos mokytoją ir aštuonerių metų mergaitės motiną Samantą Kein. Kartą prieš Kalėdas ji atrado savyje visai ne naują pedagoginį talentą, o giliai paslėptus slaptosios agentės ir profesionalios žudikės įgūdžius. Pasitelkusi privatų detektyvą Mičą Henesį (akt. Samuelas L. Jacksonas), ji bando suprasti, iš kur dygsta šis užslaptintas talentas.
Pamažu pradeda aiškėti, kad seniau Samanta iš tikrųjų buvo agentė, pravarde Baltimoro Čarlė, vykdžiusi itin slaptas ir pavojingas CŽV užduotis.
Iš letargo miego pažadinti žudikės instinktai dabar labai praverčia dar ir todėl, kad šįkart Samantai tenka su slaptųjų tarnybų piktadariais kovoti dėl pagrobtos dukters gyvybės.
Filme daug efektingų gaudynių ir kaskadinių triukų, kurie puikiai kompensuoja banalybių kupiną siužeto dramaturgiją.
Komercinė šio filmo sėkmė buvo nebloga, bet neprilygsta dabartiniams veiksmo filmams, kuriuose vyrų supermenų funkcijas perėmė anksčiau „silpnąja lytimi“ vadintos supermoterys.
3. „PAVOJINGOJI“ (Damage, 1992)
Kino režisierius Louis Malle’is prancūzų kine užima ypatingą ir atskirą vietą. Debiutavęs anksčiau už jaunuosius kolegas iš Naujosios bangos, Malle‘is buvo idėjinis jaunųjų reformatorių bendražygis, tačiau visada buvo šalia šio judėjimo. Bet, kaip rašė istorikas D. Parkinsonas knygoje „Kino istorija“ (lietuviškai išleista 1999 m.), „Malle‘io filmai demonstruoja jo kino raiškos savitumą ir neišsemiamą išradingumą, kuris kaip tik ir sudaro Naujosios bangos esmę“.
Malle‘io filmai ne kartą buvo kaltinami tuo, kad jų siužetai peržengia įprastas ribas: kritikai kaltino jo dramą „Širdies virpesiai“ (1971 m.) tradicinių šeimos vertybių menkinimu, incesto pateisinimu.
O karinė drama „Lakombas Liusjenas“ (1974 m.) susilaukė kaltinimų dėl „psichopatologinės fašizmo interpretacijos“ (filmo siužetas pagrįstas paties Malle‘io vaikystės prisiminimais ir pasakoja apie jauną valstietį, kurį į savo gretas nepriima Pasipriešinimo dalyviai, todėl vaikinas ima uoliai tarnauti gestapui.
Dar labiau prancūzai užpyko tada, kai L. Malle viešai paneigė mitą apie masinį prancūzų pasipriešinimą fašizmui II pasaulinio karo metais. Nepaisant to, jis sukūrė vieną geriausių Holokausto istorijų kine – nominuotą Oskarui dramą „Iki pasimatymo, vaikai“ (1987 m., Venecijos kino festivalio prizas, Cezaris).
Prieštaringai buvo sutikta ir Malle‘io drama „Pavojingoji“ (1996 m.). Pagal airių rašytojos Josephine’os Hart romaną sukurtame filme įtakingas politikas Stivenas Flemingas (jį suvaidino populiarusis Jeremy Ironsas) įsivelia į pavojingą istoriją. Ne, tai visai ne koks nors politinis skandalas, bet ne mažiau kebli situacija. Mat Stivenas įsimyli savo sūnaus Martino merginą. Ir ši meilė tampa tikra liga abiem.
Flemingui gyvenimas be Anos (akt. Juliette Binoche) greitai netenka prasmės. O merginai šis ryšys tėra tik būdas ištverti po mylimo brolio savižudybės.
Filmo raktas – viena knygos herojės frazė: ,,Sužeisti žmonės yra pavojingi, nes jie žino, kad gali išgyventi.”
Ana pasirinko savo meilužį todėl, kad jis jai primena nusižudžiusį brolį (ir, galbūt, dėl froidistinių kompleksų). O Stivenui tai galbūt paskutinė gyvenime proga mesti iššūkį vidutinio amžiaus vyro problemoms ir patirti seksualinio gyvenimo pilnatvę.
Ką ir besakyti – tai išties „pavojingi ryšiai“, kurie, kaip žinome iš begalės literatūros kūrinių ir psichologinių filmų, gerai baigtis negali.
Oskarui buvo nominuota aktorė Miranda Richardsion už geriausią antraplanį vaidmenį.
2. „Autokatastrofa“ (Crash, 1996)
Šiame filme, sukurtame pagal J.C. Ballardo romaną, D. Cronenbergas nuolatinę savo aistrą seksualinėms perversijoms paverčia į prarają riedančio pasaulio metafora.
Po avarijos filmų prodiuseris Džeimsas Balardas (akt. James’as Spaderis) susipažįsta su kita tos pačios autokatastrofos auka gydytoja Helen Remington (akt. Holly Hunter). O ši Džeimsą supažindina su keistokos seksualinės orientacijos žmonėmis, kurie patiria stiprų susijaudinimą, provokuodami ekstremalias situacijas.
Savo metu filmas išprovokavo ištisą laviną neigiamų emocijų ir kontrastingų vertinimų. Po premjeros 1996-ųjų pavasarį Kanų kino festivalyje, kur jis buvo apdovanotas Žiuri prizu, į Amerikos ekranus filmą neskubėta išleisti beveik ištisus metus. Didžiojoje Britanijoje premjeros teko laukti dar ilgiau. Ir viskas todėl, kad iš filmą mačiusiųjų kritikų recenzijų ir pirmųjų žiūrovų įspūdžių susidarė neigiama opinija apie smurto ir pornografijos scenas, kurių neva filme apstu.
Šioje beprotybės ir genialumo viršūnėje esančioje antidramoje yra keletas puikių momentų. Tačiau labiausiai įsimintina scena, kai Spaderis automobilių stovėjimo aikštelėje trinasi į susiūtą avarijos aukos Hunter kojos žaizdą. Seksas su žaizda… Cronenbergui visada rūpėjo kūno iškrypimai. Jo gilesnė idėja, vis dar provokuojanti, yra ta, kad mes pradėtume mėgautis tais iškrypimais ir nelaikytume užslėptų. Filme, kuriame kalbama apie mirties kultą, Cronenbergas kankinamą kūną ir blizgantį metalą sujungia taip, kad tai kelia nerimą.
Šiandien filmas atrodo visai kitaip. Nes žinome, kad filmų kūrėjai nuėjo gerokai toliau. Jei Cronenbergo filmo personažams didžiausią pasitenkinimą suteikia lytiniai aktai avarijų sumaitotuose automobiliuose, tai dabar Kanuose jau Auksine palmės šakele apdovanojamas filmas „Titanė“ (2021 m., rež. Julia Ducournau), kuriame po vaikystėje patirtos avarijos mergina jaučia nevaldomą potraukį seksui… su automobiliais, o agresijos bangas jos kūne provokuoja sprogstantis hormonų ir benzino mišinys.
1. „AŠTUONI MILIMETRAI: (8MM, 1999)
Daugumą režisieriaus Joelio Schumacherio filmų matėme. Jie labai įvairūs savo stilistika ir žanrais. Tai ženklas, jog režisierius stengėsi keistis ir kartais drąsiai imdavosi tikrai sudėtingų kino projektų. Pavyzdžiui, perkelti į ekraną grandiozinį Andrew Lloydo Webberio miuziklą „Operos fantomas“ (The Phantom of the Opera, 2004 m.).
Pagal jo scenarijų 1976-aisiais rež. Michaelas Schultz’as susuko muzikinę komediją „Mašinų plovykla“ (Car Wash).
Tokio autoserviso, kaip šiame filme, tikrai niekur kitur nepamatysite! Purvinus automobilius čia plauna, šveičia ir gramdo nemaža, bet darni brigada – dauguma juodaodžiai, bet pasitaiko ir baltosios rasės atstovų, yra net vienas indėnas Džeronimas, taip pavadintas legendinio indėnų vado garbei. Visi jie tikrai išradingi vyrukai, be to dar ir muzikai neabejingi. O su smagia daina jokie “juodi” darbai nebaisūs!
Tad nenuostabu, kad filmas buvo ir populiarus, ir pelningas.
1981-aisiais J. Schumacheris pats debiutavo keistu filmu „Neįtikėtinai susitraukusi moteris“ (Incredible Shrinking Woman): jame namų šeimininkė, paveikta buityje naudojamų nuodingų chemikalų, ima stulbinamu greičiu mažėti. Dėl to ji tampa žiniasklaidos sensaciją, o galiausiai moterį pagrobia kažkokia paslaptinga organizacija, kuri iš moters kraujo tikisi išgauti serumą ir sumažinę žmoniją nori užvaldyti pasaulį.
„Šv. Elmo ugnys“ (St. Elmo’s Fire, 1985) buvo mielas ir sentimentalus pasakojimas apie koledžo absolventus, dar tikinčius gražiais idealais ir amžina draugyste. Bet visus jau savaip paženklino pirmoji gyvenimo “šalna”.
Kitame jaunimui skirtame filme „Pražuvėliai“ (The Lost Boys, 1987) bandyta suvokti, kuo gyvena anuometiniai į savarankišką gyvenimą dar tik žengiantys jaunuoliai.
O mistiniame trileryje „Besivaikantys mirtį“ (Flatliners, 1990) trokštantis pažvelgti mirčiai į akis ambicingas medicinos studentas Nelsonas (Kieferis Sutherlandas) net pasiryžęs drąsiam eksperimentui, kurio metu sutinka patirti klinikinės mirties būseną, iš kurios vėl būtų atgaivintas.
1993 m. J. Schumacheris sukūrė vieną stipriausių savo filmų – „Nuopuolį“ (Falling Down). Jame Michaelas Douglas suvaidino visokiausių bėdų iškamuotą pusamžį vyrą, kuris keliauja į dukters gimtadienį ir pasiryžęs nušluoti visus, kas tik pasipainios jo kelyje.
Būta režisieriaus karjeroje ir akivaizdžiai nesėkmingų filmų – visų pirma „Betmenas amžiams“ (1995 m.) bei „Betmenas ir Robinas“ (1997 m.). Už šiuos filmus režisierius net atsiprašė Betmeno fanų už tai, kad pernelyg nuolaidžiavo prodiuseriams ir neįnešė į „betmenianą“ naujų idėjų.
Režisieriaus vykusių darbų sąraše yra keli kriminaliniai trileriai.
Du jų sukurti pagal bestselerių meistro Johno Grishamo knygas. „Klientas“ (The Client, 1994) pasakoja apie nepilnametį berniuką iš asocialios šeimos, kuriam advokatas prieš nusižudydamas atskleidė mafijos nusikaltimo detales, todėl berniukui iškilo mirtinas pavojus.
Kitoje J.Grishamo ekranizacijoje „Metas žudyti“ (A Time to Kill, 1996) plėtojama dar vieną amerikietiško rasizmo istoriją. Misisipės valstijoje daugelio liudininkų akivaizdoje du savo mažos dukrelės prievartautojus nušauna juodaodis Karlas Li Heilis (Samuelis L. Jacksonas) ir už tai atsiduria teisiamųjų suole. Už šį nusikaltimą nelaimingas tėvas gali būti nuteistas mirčiai, nes rasistinio tvaiko persisunkusio miestelio teisme juodaodį vyrą teisia baltaodžių prisiekusieji.
Trileryje „Aštuoni milimetrai“ (8MM, 1999 m.) Nicolas Cage’as suvaidino privatų detektyvą, kuris įsibrauna į uždarą pornografinio verslo pasaulį, kur filmuojami tikri aukų kankinimai ir net nužudymai.
Po vyro verslininko mirties tvarkydama velionio daiktus jo seife žmona ponia Kristijan aptiko aštuonių milimetrų juostos ritinį – tikrą “hard porno” filmą, kuriame su visomis smulkmenomis užfiksuotas sadistiškas nepilnametės išžaginimas ir nužudymas.
Pasitarusi su šeimos teisininku Danieliu Longdeilu moteris kreipiasi detektyvą Tomą Velsą, bet ir šį viską mačiusį kriminalinio pasaulio specialistą pamatyti kadrai sukrečia. Jis ryžtasi surasti tikruosius anoniminio filmo autorius.
Tikrindamas dingusių asmenų sąrašus, Tomas aptinka merginą Merę Ana Metjus, prieš šešerius metus išėjusią iš namų, aplanko jos motiną ir, radęs merginos dienoraštį, sužino apie jos planus vykti į Holivudą. Atvykęs čia, Tomas susipažįsta su ekscentrišku suaugusiųjų vaizdo įrašų parduotuvės darbuotoju Maksu, pravarde “Kalifornija” (jį suvaidino Joaquinas Phoenix’as), kuris už užmokestį sutinka padėti Tomui patekti į uždarą pornografinio verslo pasaulį.
Tačiau kova su devyngalviu slibinu net ir pasakų herojams ne visuomet baigiasi sėkmingai.
Velsas su Maksu pradeda kelionę po nelegalios pornografijos kūrėjų užkulisius, mėgindami įsigyti filmą su tikru nužudymu. Galiausiai jiems pavyksta rasti režisierių Dino Velvetą, kuriantį filmus pagal užsakymus: būtent jam Kristijano pavedimu buvo užsakytas filmas su tikra žmogžudyste.
Norėdami užkabinti Velvetą „ant kabliuko“ Velsas ir Maksas keliauja į Niujorką ir apsimetę karštų vaizdelių ieškančiais klientais, užsako jam „kietą“ filmą, kuriame vaidintų Kristijano juostoje matytas kaukėtas sadistas.
Pagal savo šiurpinantį poveikį „8 milimetrus“ savo metu lyginta (ir visai pelnytai!) su garsiuoju „Avinėlių tylėjimu“ ar D. Fincherio trileriu „Septyni“.
Jau esame įpratę panašiuose šiurpiuose trileriuose regėti standartinę maniako veiksmų motyvaciją, dažniausiai susijusia su vaikystėje patirtu smurtu arba seksualine prievartą.
J. Schumacherio filmas šia prasme yra išimtis. Čia demaskuotas maniakas atvirai prisipažįsta jokių siaubingų sukrėtimų vaikystėje nepatyręs, o filmavimo kamerai stebint sadistiškai kankina ir žudo žmones vien todėl, kad jaučia malonumą…
