2000–ųjų spalį, kai MTV karaliavo televizijos kanalų reitingų viršūnėse, žiūrovai pirmą kartą savo ekranuose išvydo Johnny Knoxville su šūkiu „Welcome to Jackass!”. Tuo metu nei komanda, nei stebėtojai kitoje ekrano pusėje negalėjo nutuokti, kad šokiruojantys ir gyvybei pavojų keliantys pokštai, atliekami aštuonių jaunuolių, taps pasauliniu fenomenu, užsitęsusiu net 26 metus. Šią populiarumo istoriją vainikuoja „Jackass: Best and Last“ (liet. Jackass: geriausias ir paskutinis) filmas, kurį galima laikyti įsimintinos sagos paskutiniuoju akordu.
Tiems, kam „Jackass“ vardas svetimas ir negirdėtas, filmo formatą būtų sunku paaiškinti, kadangi jis neturi tipinio siužeto ar mums įprastos įvykių tėkmės. Kaip ir daugelis „Jackass“ filmų dalių, ši taip pat yra skirta ištikimiausiems pokštų gerbėjams, tarsi duoklė, kurią komanda žiūrovams pateikia maždaug kas keturis metus. Mažai susidūrusiems su šiuo kolektyvu, labiau gali šokiruoti ne pats filmo formatas, o pokštai, kadangi neretai jie pasižymi provokaciniu, o dažniausiai ir vulgariu humoru, susipinančiu su fiziniu skausmu ir gyvybei pavojingais triukais. Kartu filmas nėra įpareigojantis ar turintis pernelyg gilią mintį, tai labiau pramoginis turinys, primenantis „YouTube“ platformoje randamus juokingų vaizdelių rinkinius (angl. compilations), kuriuose vaizdeliai neturi vientisos sekos, o greitai keičia vienas kitą.
Kaip gimė „Jackass“ fenomenas
Norint suprasti visą šį fenomeną ir suvokti populiarumo svorį, svarbu sugrįžti į dešimtąjį dešimtmetį, kai dar nei vienas komandos narių negalėjo pasvajoti, kad po kelių metų taps pasaulinėmis žvaigždėmis. Grupė susiformavo iš tuo metu JAV itin populiaraus laisvalaikio praleidimo – riedlenčių kultūros, kurią jie dokumentuodavo kameromis. Nors galutinė komanda buvo suformuota iš dviejų draugų grupuočių, jau tada juos siejo bendras dalykas – ekstremalios idėjos.
Viskas prasidėjo nuo Johnny Knoxville minties išbandyti įvairias savigynos priemones panaudojant jas ant savęs, taip į šią „avantiūrą“ įtraukdamas ir Jeff Tremaine, tuometinį riedlentininkų žurnalo „Big Brother“ redaktorių. Tuo pat metu kitoje valstijoje egzistavo jaunuolių grupė CKY Crew, kuri užsiėmė pavojingų triukų ir išdaigų filmavimu. Lemtingas lūžis įvyko, kai Jeff Tremaine pastebėjo CKY vaizdo įrašus ir suprato, kad sujungus „Big Brother“ komandą, iš Pensilvanijos kilusius jaunuolius bei Spike Jonze, kuris jau buvo pasižymėjęs riedlentininkų pasaulyje, galima sukurti kažką, ko pasaulis dar nebuvo matęs.
„YouTube“ estetika kine: nostalgija ir naujovės
Didelė dalis filmo turinio yra skirta archyvinei medžiagai, kuri sukuria žiūrovui nostalgišką jausmą, tarsi primenant visą šią ilgą kelionę nuo pat 2000-ųjų. Daugelį pokštų žiūrovai jau yra matę, tačiau siužetas įterpia vaizdinės medžiagos, kuri dar niekada niekur nebuvo publikuota ir nepasiekė gerbėjų. Vienu iš tokių vaizdų prasideda ir pats filmas. 1997 metais nufilmuotame vaizdo įraše Johnny atlieka gyvybei pavojingą triuką, kurio MTV taip ir neleido panaudoti. O norint pamatyti šią niekur niekada nepublikuotą medžiagą, belieka peržiūrėti patį filmą.
Filmas neapsiriboja tik senais, publikai jau matytais pokštais, o komanda, pateikdama naująją medžiagą parodo, kad nors jaunatvišką įvaizdį pakeitė žili plaukai ar raukšlės, parako šiems išdaigininkams dar tikrai netrūksta. Šis filmas išsiskiria epizodais, kadangi jie yra labiau pritaikyti pagal komandos narių amžių ir šiek tiek mažiau pavojingi nei filmuose, nufilmuotuose dar prieš 10 metų.
Nors vulgarumas dominuoja visoje sagoje, ne veltui minima, kad šis filmas yra skirtas tikriesiems gerbėjams, kadangi čia nepadorios išdaigos yra naudojamos gerokai dažniau, taip pakeičiant fiziškai sudėtingus triukus. Vienas tokių epizodų, Steve-O atliekamas prostatos tyrimas pasitelkiant robotą, o ne profesionalų gydytoją. Nors šis triukas taip pat gali būti pavojingas sveikatai, jis savo baisumu nusileidžia šuoliui nuo tilto su virve, bėgiojimui pilname bulių aptvare ar skrydžiui sėdint ant savadarbės raketos.
Simbolinė pabaiga
Kaip ir visas filmas, jo pabaiga taip pat itin spinduliuoja nostalgiją ir atrodo, yra gerai apgalvota tam, kad emociškai paveiktų gerbėjus ir sujautrintų net ir labiausiai užkietėjusių pokštininkų širdis. Paskutinė scena prasideda riedančio pirkinių vežimėlio vaizdu, kuriame sėdi visa originali komanda, aplink juos sproginėja bombos, o fone girdimi Frank Sinatra dainos „My Way“ žodžiai: „And now, the end is near“ (liet. Ir štai, pabaiga arti).
Vežimėlis, kaip pabaigos ženklas pasirinktas neatsitiktinai, kadangi jis lygiai taip, su viduje sėdinčia komanda buvo pavaizduotas ir pirmojo filmo viršelyje. Taip tarsi įamžinama, kad sagos istorija baigiasi taip pat, kaip ir prasidėjo. Galiausiai vaizduojamas pirkinių vežimėlis priartėja prie uolos krašto ir nukrenta žemyn, o tada sprogsta, taip simbolizuojant galutinę pabaigą.
„Jackass: Best and Last“ yra pavyzdys, kaip turėtų atrodyti pabaiga, atiduodant duoklę gerbėjams per nostalgiškus prisiminimus bei niekada nemirštančius triukus. Žiūrovams, kurie nėra užkietėję gerbėjai, filmas ir pati sėkmės istorija gali pasirodyti kvailas ar dėmesio nevertas turinys, tačiau matyti tokius vaizdus šiuolaikinėje dirbtinio intelekto ir sumontuotų vaizdo įrašų eroje yra atgaiva, kuria gali mėgautis daugelis, nepriklausomai nuo šalies ar amžiaus.
Galiausiai lieka tik klausimas, ar vis dėlto tai tikrai paskutinis filmas? Juk Knoxville tą patį sakydavo po ne vieno filmo…
