Per daugiau nei šimtmetį kine Robinas Hudas buvo vaizduojamas įvairiai: narsus lankininkas, romantizuotas maištininkas, teisingumo simbolis ar veiksmo filmų herojus. Tačiau Michaelo Sarnoski filmas „Robino Hudo mirtis“ (The Death of Robin Hood, 2026) nusprendžia ne tęsti šią tradiciją, o ją sugriauti. Čia beveik nelieka legendos, kurią pažįstame iš pasakų ir ankstesnių ekranizacijų, o vietoje jos atsiranda pavargęs, senstantis žmogus, priverstas gyventi su savo sprendimų pasekmėmis. Tai filmas ne apie didvyriškus žygius ar kovą su Notingemo šerifu, o apie paskutinę gyvenimo kelionę, kurioje sunkiausiu priešininku tampa ne priešas, o paties žmogaus praeitis.
Tokia Robino Hudo interpretacija puikiai atspindi ir paties Sarnoski kūrybinį braižą. Režisierių visada domino ne legendiniai herojai, o žmonės, bandantys susitaikyti su savo praeitimi. Šiame filme Robino istorija tampa atspirties tašku kalbėti apie atsakomybę ir skirtingus vieno žmogaus gyvenimo vertinimus. Vieniems jis išlieka teisingumo simboliu, kitiems – žmogumi, kurio sprendimai sugriovė jų gyvenimus. Taip legenda užleidžia vietą žmogui, o nuotykių istoriją pakeičia brandi drama apie praeities naštą ir bandymą su ja susitaikyti.
Michaelas Sarnoski ir herojai, kurie nebenori būti herojais
Michaelo Sarnoski kūryboje toks dėmesys žmogaus vidiniams išgyvenimams nėra naujiena. Debiutinis jo filmas „Kiaulė“ („Pig“, 2021) taip pat buvo sąmoningai priešingas žanro lūkesčiams ir vietoje keršto istorijos jis pasakojo apie netektį ir susitaikymą. Net režisuodamas didelio biudžeto filmą „Tylos zona. Pirmoji diena“ („A Quiet Place: Day One“, 2024), Sarnoski svarbiausiu išlaikė ne katastrofą, o žmonių santykius.
Filme „Robino Hudo mirtis“ ši kūrybinė kryptis pasiekia dar brandesnę formą. Filmo pradžia puikiai parodo režisieriaus sumanymą, nes pirmą kartą išvydę Robiną, mes nesulaukiame herojiško pasirodymo. Kamera jo neaukština, nenaudoja didingų rakursų ar pergalingos muzikos, o priešingai – žiūrovas mato sužeistą, išsekusį vyrą, kuriam kiekvienas žingsnis kainuoja pastangas. Tai sąmoningas sprendimas. Sarnoski nuo pirmųjų minučių leidžia suprasti, kad ši istorija neturės nieko bendra su romantizuotu liaudies didvyriu ir kad herojus čia ne įveikia kliūtis, o pats tampa žmogumi, kuriam reikia pagalbos.
Filmo siužetas: praeitis tampa didžiausiu priešu
Filmo veiksmas prasideda, kai Robinas Hudas, klajojantis po Angliją ir slepiantis savo tikrąją tapatybę, netikėtai susiduria su jauna moterimi. Šis susitikimas netrunka peraugti į kruviną konfliktą ir primena, kad nuo savo praeities pabėgti neįmanoma. Netrukus Robinas sutinka ir savo seną bendražygį Mažąjį Džoną, o jų susitikimas įtraukia jį į dar vieną nuožmų susirėmimą. Sunkiai sužeistas Robinas atsiduria atokiame vienuolyne, kur juo ima rūpintis sesuo Brigita. Tačiau net ir ši nuo pasaulio atitolusi vieta netampa saugiu prieglobsčiu ir praeitis netrukus jį vėl pasiveja.
Toliau istorija vystoma lėtai, atsisakant tradicinio nuotykių kino tempo. Vietoje nuolatinių kovų režisierius daugiau dėmesio skiria veikėjų tarpusavio santykiams ir pamažu atsiveriančioms jų istorijoms. Žiūrovui po truputį atskleidžiama, kad Robino praeitis paliko randus ne tik jam pačiam, bet ir žmonėms, kurių gyvenimus kadaise palietė jo sprendimai. Būtent tai tampa pagrindine filmo dramaturgine ašimi.
Aktorių darbas: personažai, suteikiantys istorijai žmogiškumo
Pagrindinį Robino Hudo vaidmenį kuriantis Hughas Jackmanas dar kartą įrodo savo aktorinį meistriškumą. Žiūrovams puikiai pažįstamas iš Ernio vaidmens „Iksmenų“ („X-Men“) filmuose, šįkart aktorius įkūnija gerokai kitokį legendinį herojų: pavargusį, praeities persekiojamą ir kaltės slegiamą Robiną. Tai vienas tų vaidmenų, kuriuose svarbiausia yra ne veiksmo scenos, o psichologinis personažo, neleidžiančio emocijoms prasivežti į paviršių, portretas. Neatsitiktinai daugelis kritikų Jackmano Robiną lygina su jo Loganu (Erniu). Abu personažai yra pavargę nuo kovų, tačiau skirtumas tas, kad Loganas iki paskutinės akimirkos išlieka superherojumi, o Robinas pamažu atsisveikina su pačia herojaus idėja. Šis vaidmuo reikalauja ne fizinės jėgos, o emocinio tikslumo, ir Jackmanas tą puikiai ir perteikia.
Ne mažiau svarbi ir Jodie Comer sukurta sesuo Brigita. Po įsimintinų vaidmenų seriale „Nužudyti Evą“ („Killing Eve“, 2018-2022), filmuose „28 metai po“ („28 Years Later“, 2025) ir „Paskutinė dvikova“ („The Last Duel“, 2021) aktorė dar kartą įrodo gebanti perteikti sudėtingus personažus be perdėto dramatizmo. Brigita tampa ne tik Robino gydytoja, bet ir jo sąžinės balsu – žmogumi, kuris verčia ne gintis, o pagaliau pažvelgti į savo gyvenimą be legendos šydo. Būtent jų dialoguose atsiskleidžia didžioji filmo emocinė įtampa.
Svarbią vietą istorijoje užima ir Billo Skarsgårdo įkūnytas Mažasis Džonas, dabar gyvenantis Edvardo vardu. Bandymas atsiriboti nuo praeities, susikurti naują gyvenimą ir apsaugoti savo šeimą paverčia jo personažą savotišku Robino atspindžiu. Abu vyrai siekia palikti senąjį gyvenimą už nugaros, tačiau praeitis nė vieno nepaleidžia. Tuo tarpu Faith Delaney sukurta mažoji Margaret (Edvardo dukra) tampa subtiliu, tačiau reikšmingu filmo emociniu akcentu. Per jos personažą atsiskleidžia, kad kiekvienas Robino sprendimas paliečia ne tik jo paties likimą, bet ir kitų žmonių gyvenimus. Ir nors antraplanių vaidmenų nėra daug, kiekvienas jų organiškai įsilieja į pasakojimą ir padeda dar aiškiau atskleisti pagrindinę filmo mintį, kad net ir didžiausios legendos visų pirma yra istorijos apie žmones.
Vaizdas ir garsas: emociją kurianti atmosfera
Didelę filmo emocinę jėgą kuria operatoriaus Pato Scolo darbas. Kamera dažnai ilgai pasilieka ties personažų veidais, leisdama stebėti menkiausius emocijų pokyčius, o stambius planus keičia platūs, niūrūs gamtos peizažai. Įdomu ir tai, kad Sarnoski sąmoningai vengia herojiškų rakursų ir Robinas beveik niekada nefilmuojamas iš apačios, kaip įprasta istoriniuose epuose ar ankstesnėse šios legendos ekranizacijose. Dažniausiai kamera išlieka akių lygyje arba net žvelgia į jį iš aukščiau, pabrėždama ne didvyrio didybę, o žmogaus trapumą ir nuovargį. Tokia vizualinė kalba nuolat primena, kad už legendos slypi paprastas žmogus, kurio gyvenimą pamažu pasiglemžia laikas.
Prie melancholiškos atmosferos prisideda ir britų muzikanto Jimo Ghedi sukurtas garso takelis. Kompozitorius atsisako pompastiškų orkestrinių temų, būdingų istoriniams epams, ir renkasi santūrias folkloro įkvėptas melodijas, kurios subtiliai papildo vaizdą, bet jo neužgožia. Svarbiausiose scenose muzika visai nutyla, palikdama girdėti tik veikėjų kvėpavimą, žingsnius ar aplinkos garsus. Tokia tyla tampa ne mažiau išraiškinga nei dialogai ir dar labiau sustiprina filmo intymumą.
Pagrindinės temos: senatvė ir legendos dekonstrukcija
„Robino Hudo mirtis“ pirmiausia kalba apie senėjimą. Holivudas retai leidžia savo herojams senti ir dažniausiai jie žūsta didvyriškai arba iki paskutinės akimirkos išlieka beveik nenugalimi. Michaelas Sarnoski pasirenka priešingą kelią. Visgi, jo Robinas pavargsta ne tik fiziškai. Jis pavargsta ir nuo žmonių lūkesčių, nuo savo paties sukurto įvaizdžio, nuo visą gyvenimą lydėjusios kovos. Būtent todėl filme mirtis nėra traktuojama kaip tragedija. Ji tampa natūralia gyvenimo ciklo dalimi ir paskutine galimybe susitaikyti su tuo, ko jau nebegalima pakeisti.
Ne mažiau svarbi ir legendos dekonstrukcijos tema. Robino Hudo istorija šimtmečius buvo pasakojama kaip pasaka apie absoliutų gėrį: kilnų plėšiką, kuris atima iš turtingųjų ir atiduoda vargšams. Sarnoski šios istorijos nepaneigia, tačiau parodo, kad kiekviena legenda yra tik viena tiesos pusė. Už didvyriškų baladžių slypi žmogus, kuriam teko priimti sudėtingus sprendimus, patirti netekčių ir gyventi su jų pasekmėmis. Tokiu būdu filmas tampa ne Robino Hudo mito griovimu, o bandymu jį papildyti žmogiškumu.
Galbūt būtent todėl „Robino Hudo mirtis“ nėra filmas, kuris patiks visiems. Tie, kurie tikėsis tradicinio istorinio nuotykių kino su įspūdingomis kovomis ir aiškiai nubrėžta gėrio bei blogio riba, greičiausiai liks nusivylę. Tačiau žiūrovams, ieškantiems brandesnio žvilgsnio į vieną garsiausių Vakarų kultūros legendų, ši interpretacija gali pasirodyti netikėtai paveiki. Michaelui Sarnoski pavyksta priminti, kad didvyriai neegzistuoja atskirai nuo savo klaidų, o legendos gimsta tik todėl, kad žmonės linkę pamiršti viską, kas nepatogu.
Šis filmas neatsako į klausimą, ar Robinas Hudas buvo geras žmogus. Ir turbūt sąmoningai to nesiekia. Vietoje aiškių atsakymų jis kviečia svarstyti, ar žmogų apskritai galima vertinti vien pagal jo garsiausius žygdarbius. Galbūt tikroji didybė slypi ne pergalinguose mūšiuose ar apie tave kuriamose legendose, o gebėjime prieš gyvenimo pabaigą sąžiningai pažvelgti į save.
„Robino Hudo mirtis“ nėra dar viena istorija apie garsiausią Anglijos lankininką. Tai filmas apie laiką, atmintį ir atsakomybę. Apie tai, kaip net didžiausios legendos galiausiai nusilenkia tam pačiam likimui kaip ir paprasti žmonės. O svarbiausia – tai priminimas, kad už kiekvieno mito visada slypi žmogus, kurio istorija yra gerokai sudėtingesnė nei ta, kurią nusprendė prisiminti pasaulis.
