Pirmąją rugpjūčio dieną Kauno įvairių tautų kultūros centre Mindaugas Rupšys pristatė savo debiutinę tapybos parodą „Baimė išblukti“. Nors autorius tapyba užsiima jau didžiąją savo gyvenimo dalį, šis viešas darbų pristatymas tapo tarsi asmeninis lūžis. Mindaugas pripažįsta, kad mintis surengti savo darbų parodą brendo jau ilgą laiką, tačiau didžiausiu iššūkiu tapo pati tapytojo vidinė kritika ir įsitikinimas, kad dar neatėjo lemtingas laikas.
„Kodėl tapau, piešiu, užsiimu kūryba? Poreikis išreikšti tai kas negali būti išreikšta, ką sunku pajusti, apčiuopti, pasiekti žodžiais, racionalumu. Noras būti momente, nerti į nežinomybę, ieškoti abstraktaus nuotykio. – teigia kūrėjas – Visada buvau linkęs matyti tą pasaulį kažkiek kitokį, per tam tikrą mistikos, paslapties šydą. Ir man kūryba tai gal toks „aktyvus” būdas pabūti, priartėti prie to šydo kraštelio, tos ribos, subtilios būties, kuri tokia tyli ir vos apčiuopiama.”
Parodą Mindaugas dedikavo savo tėčiui, kuris autoriui dar vaikystėje leido atrasti menų pasaulį, pastebėti grožį kasdienybėje ir niekada nenustoti ieškoti savo kelio. Atidarymas nebuvo tik formalumas pristatyti kūrybą, tai tapo švente artimiausiems Mindaugo žmonėms ir galimybe įkvėpti visus išlipti iš savo komforto zonos bei padaryti tai, dėl ko kartais abejoji.
Apie parodos unikalumą, asmeninį santykį su kūryba bei duoklę tėčiui kalbamės su parodos autoriumi Mindaugu Rupšiu.
– Mindaugai, pradėkime nuo pradžių, kaip viskas prasidėjo? Kada buvo jūsų tapybos kelio pradžia ir kada pajutote, kad galite save laikyti menininku?
– Ar dabar galiu save juo laikyti, nežinau. Bet polinkis tam atsirado labai seniai, turbūt nuo vaikystės, nes mano tėtis visada tuo užsiėmė: tapyba, piešimu, grafika, drožyba, jis viską yra išbandęs. Atsimenu save dar mažą jo studijoje, man itin patikdavo specifinis dažų kvapas. Nors pats tapyti pradėjau vėliau, gal nuo kokių dvidešimties, o rimčiau – nuo trisdešimt kelerių. Visada buvo sunku atrasti santykį su realizmu, nebuvo įdomu piešti natiurmortus ar kažką iš natūros, nelinkau į tai. Gal vėliau kažkiek pavyko suvokti, kodėl tai gali būti smagus procesas, bet vis tiek pasirinkau savo kelią.
– Užsiminėte apie tėtį, pristatymo metu parodą taip pat dedikavote būtent jam. Ar artima aplinka ir tapo jūsų įkvėpimu, o gal sulaukdavote spaudimo rinktis tokį profesinį kelią?
– Viskas gavosi natūraliai. Mes su tėčiu tiesiog „susisinchronizavome“, mūsų charakteriai panašūs, jis į aplinką visada žiūrėjo kitaip. Menininkas žiūri į plyteles ir jam tai įdomu. Susėdę galėdavome padiskutuoti: „Va, žiūrėk, čia galima būtų nutapyti, o čia kaip gražiai būtų galima padaryti“. Tai tapo mūsų bendra kalba, kuri atsirado taip seniai, kad net sunku pasakyti. Jis man padėjo tą grožį matyti labiau, davė teorinių pagrindų, praktinių patarimų.
– Nuo tada, kai pradėjote tapyti, praėjo nemažai laiko. Kaip per tą laiką keitėsi jūsų stilius, jūsų požiūris į meną ir savęs pripažinimas?
– Per metus atsirado daugiau pasitikėjimo, pavyko išmokti kažko naujo. Tas procesas vyko lėtai, nes būdavo periodų, kai kelerius metus net nepasižiūri į tapybos pusę. Bet abstrakcija man išliko įdomiausia, ten daug laisvės, galima ją būtų vadinti „smėlio dėže”, kurioje įmanoma žaisti su spalvomis, jų santykiais. Dabar toje „smėlio dėžėje“ šiek tiek laisviau jaučiuosi, nebespraudžiu savęs į rėmus. Su amžiumi atėjo požiūris, kad nebeturiu tikslo kažkam įrodinėti savo pasiekimų, žaidi pats sau.
– O kas inspiruoja jūsų kūrinius, ar emocija, reiškinys, atsiminimai, ar tiesiog tai, ką pamatote? Kaip atsiranda ta pati pradžia?
– Bus nuviliantis atsakymas: nėra specifiško įkvėpimo. Gal ir atsiranda emocijos, kurios priverčia labiau pasinerti į tapymą, bet konkrečios priežasties negalėčiau įvardyti. Kada viduje pajaučiu, tada ir išeina natūraliai. Man patinka pats procesas, kurį patiriu kurdamas. Tai inspiraciją galėčiau pavadinti „procesiniu“ dalyku. Gyvenime esu gan choleriškas žmogus, karštakošis, bet tapyba yra ta vieta, kur aš galiu būti ilgai, nepasiekti rezultato ir manęs tai netrikdo. Tai – nuotykis.
– Ar stengiatės išlaikyti tam tikrą discipliną, kūrybinį metodą, ar tapote tik tada, kai užsinorite?
– Stengiuosi, kad būtų kažkoks metodas, nes kai išlaikai intervalą, visai kitaip gaunasi. Tuomet galvoji lengviau, mintys tampa aiškesnės, o ir pasaulį pradedi matyti kitaip. Net akys užfiksuoja neįprastus dalykus: stebi gamtą ir jau galvoji, kaip būtų įdomu šią spalvinę gamą sukloti ant drobės. Kartais procese įsirutuliuoja koks asmeninis potyris ar emocija, bet tie darbai tokie abstraktūs, kad net nenorėčiau jų sudėlioti į rėmus.
– Kalbant apie abstrakciją, ar jums svarbu, ką žmonės įžvelgia jūsų darbuose? Ar geriau, kai kiekvienas susikuria savo istoriją?
– Man įdomiau tada, kai kiekvienas žmogus mato skirtingai. Visada smalsu klausytis, ką kiti pasako, ir niekada dėl to neįsižeidžiu ar nesupykstu, net jei kažkas mato visiškai kitokius vizualus ar emocijas nei aš pats jaučiau tapydamas.Paveikslas man asmeniškai gali linkti į tam tikrą jausmą ar simbolizmą, bet jei kitas žmogus jame randa kitą prasmę – irgi puiku. Aš pats stengiuosi savo kūrybos neracionalizuoti ir nenoriu tų dalykų apraizgyti žodžiais, nes jie išsiskiria abstraktumu. Suprantu, kad paprastam žmogui natūralu ieškoti žinomų raštų, suprantamų formų, kad jis turėtų už ko, kaip sakant, „užsikabinti“ ir galėtų vaizdą įvertinti. Tačiau aš objektų nesistengiu išgauti, man tai – spalvinės dėmės ir jų tarpusavio santykis.
– Kodėl paroda „pribrendo“ būtent dabar ir koks jausmas matyti darbus vienoje erdvėje? Ar nebuvo baimės dėl kitų vertinimo?
– Laikas eina. Norėjau tą šventę padaryti tėčiui, sau ir artimiesiems. Mes visi esame savikritiški, sau niekada nebūsi pakankamas. Iki šiol mano darbus buvo matę tik patys artimiausi: vaikai, mama, tėtis, o visiems kitiems tai buvo didelė staigmena, nes jie tik žinojo, kad kartais užsiimu tokiu hobiu. Pagrindinė kliūtis ir buvo baimė perlipti per save, baimė parodyti kitiems, ką nuveikei per tiek metų ir nebijoti, kad tave „nuteis“. Buvo labai smagu pamatyti visus artimuosius vienoje vietoje. Gera buvo stebėti, kad darbai sudomino, kad kilo diskusija ir su kiekvienu žmogumi galėjau pašnekėti apie tą paveikslą, kuriam jis pajautė simpatiją ar pasirinko kaip savo favoritą.
– O ar pats turite favoritą tarp šių darbų? Ar buvo sunku atsirinkti, ką rodyti viešai?
– Turiu kelis favoritus. Tėtis turi tokią frazę – „užkankinti paveikslą“. Kai kurie šios parodos darbai yra „užkankinti“, o kiti gimė „iš srauto“, juos pavyko nutapyti per valandą ar dvi. Tie, kurie išeina natūraliai, man pačiam patinka labiausiai. Atranka parodai buvo labiau praktinis sumetimas, nes erdvė, kurioje galėjau eksponuoti, buvo ribota. Atsirinkau darbus, kurie patiko tiek man, tiek kitiems. Keli kūriniai liko namuose, nes yra padovanoti brangiam žmogui ir nenorėjau jų viešinti dėl asmeninių priežasčių ir dėl to, kad jie įrėminti brangiame rėmelyje, kurį sunku transportuoti be rizikos.
– Pastebėjau, kad jūsų darbuose dominuoja pastelinės, šviesesnės spalvos. Ar tai gaunasi natūraliai?
– Turbūt gaunasi natūraliai, specialiai to nesiekiu. Pačiam pavyko pastebėti dominuojančias spalvas, todėl kartais atsiranda kūrinių, kuriuose bandau sulaužyti, sugriauti ir kitaip panaikinti nusistovėjusių spalvų gamą. Man įdomiausia stebėti tai, kaip spalvos tarpusavyje „bendrauja”.
Tai kaip muzika, daug tonų, ritmas, instrumentai, kurie tarpusavyje „draugauja“ arba ne. Kai žiūriu į savo paveikslą, man svarbiausia yra pajusti, ar spalvinis derinys „skamba“. Neretai net nėra svarbu forma ar tai, ar vaizdas primena realų daiktą. Kaip ir minėjau, tai tiesiog dėmės ir jų spalvinis bei šviesos santykis.
– Kaip paroda paveikė jūsų santykį su menu? Ar jaučiate, kad laisvesnis požiūris į meną prideda daugiau įkvėpimo? Ar neatsibostų, jei tai darytumėte kasdien?
– Geras klausimas, ne kartą esu sau jį uždavęs. Nežinau, ar neatsibostų. Tačiau čia galėčiau išskirti ir kitą pusę: kai atitolsti nuo kūrybos ir įsisuki į rutiną, į kitus darbus, tampa sunku vėl sugrįžti, įsivažiuoti bei tobulėti, kadangi prarandama daug laiko, kurį būtų galima skirti progresui. Motyvacija po parodos tik padidėjo, kadangi viršijo visus mano lūkesčius, buvo smagu girdėti atsiliepimus, kad žmonėms patiko. Vienintelė kliūtis, kuri šiuo metu neleidžia pilnai išnaudoti įkvėpimo, yra praktinė dalis, kadangi šiuo metu neturiu studijos, kurioje galėčiau pasinerti į tapybą. Tačiau tas noras kurti išlieka ir aš manau, kad ateityje pavyks įgyvendinti dar vieną parodą. Koks bus jos formatas, atsakyti tiksliai negaliu. Labiausiai tai priklausys nuo to, kiek laiko galėsiu jai paskirti, nes didesniems pristatymams reikia ne vien fizinių paveikslų, o daugybės kitų organizacinių sprendimų. Visada esu atviras galimybėms, jei kas nors padės ar sudominsiu, savęs stengiuosi neriboti.
– Kokia yra pagrindinė parodos „Baimė išblukti“ žinutė?
– Aš šią baimę įvardinčiau kaip nerimą prarasti savo spalvas, nebematyti jų. Daugelis žmonių šiais laikais yra užsisukę rutinoje, savotiškai išblukę, nebeturi laiko pamatyti gyvenimo spalvų. Šia paroda norėtųsi įkvėpti žmones kurti, daryti kažką savo, jog tapčiau pavyzdžiu, kad niekam nesakius ir ėmusis veiksmų, galima sukurti kažką, ko anksčiau galbūt bijojai.
– Ar yra dar kažkas, ko mes nežinome, bet norėtumėte, kad skaitytojai žinotų?
– Man sunku apie tai kalbėti, kadangi nesu viešas asmuo. Man nereikia socialinių tinklų, nenoriu jų, mano vienintelis noras yra, kad žmonės patys atrastų mano kūrybą . Esu žmogus, kuriam įdomu viską pabandyti, ir jei tik turiu tam progą, stengiuosi ja pasinaudoti. Iki galo šioje vietoje savęs dar nepažįstu, bet esu atviras tam, ką atneš laikas.
Norintiems artimiau susipažinti su Mindaugo drobių „skambesiu“ ar atrasti asmeninį įkvėpimą, laukiami Kauno įvairių tautų kultūros centre (Šv. Gertrūdos g. 58) iki rugpjūčio 30 dienos. Tai proga pamatyti spalvas, kurios bijo išblukti.
