Valstybinio Šiaulių dramos teatro spektaklis „Šok, Edita, šok“ (režisierė Eglė Vertelytė) – tai tragikomiškas pasakojimas apie jauną žmogų, jo gana žemiškus troškimus, savęs ir meilės paiešką. Pagrindinė veikėja Edita (vaidina Vaidilė Juozaitytė) – viena iš visiems pažįstamo Rimanto Kmitos romano „Pietinia kronikas“ veikėjų, todėl naujasis kūrinys tarsi papildo jau žinomą siužetą. Rašytojas buvo atsakingas už šio spektaklio dramaturgiją, o po premjeros pjesė ir išbandytos kūrybinės idėjos peraugo į naują autoriaus popromaną „Editas kompleksas: normalūs žmonės nesišypsa“. Už Editos vaidmenį Vaidilė Juozaitytė buvo apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“, o Rimantas Kmita buvo nominuotas dramaturgo kategorijoje.
Edita – jauna mergina, gyvenanti Šiauliuose 90-ųjų pradžioje. Ji dirba vaizdo įrašų nuomoje, todėl filmai – jos gyvenimas. Nors Editos kasdienybė gana buitiška ir turi daug sovietinių elementų, siužetas pinasi su Holivudo filmų istorijomis. Mergina negali apsispręsti, kokio žanro filme „gyvena“ ir ar yra pagrindinė filmo veikėja, ar tik antraplanis vaidmuo. Edita įsimylėjusi vaikiną vardu Raimondas (pravardė – Raimis), kuris apie jos jausmus nieko nežino ir merginos nepastebi. Ji kovoja dėl meilės ir toje kovoje bando atrasti ir pažinti save. Spektaklyje dažniausiai pasikartoja amerikiečių romantinės dramos „Purvini šokiai“ (režisierius – Emile Ardolino) motyvai, todėl ant scenos tikrai netrūksta judesio. Nors, kaip ir minėjau, mergina yra įkvėpta amerikiečių meilės siužetų, savo filmą nori kurti pati: „Ne Romeo i Džuljeta, ne Buks i Bukesnis, o Edita i Raimis“.
Editos mylimasis Raimondas (aktorius Tautvydas Galkauskas) istorijoje veikia kaip svajonė (panašiai kaip jos žiūrimi filmai), tik jis yra tarsi tiltas tarp realybės ir jauno žmogaus fantazijų. Šis veikėjas paslaptingas ir nepasiekiamas. Jis priverčia Editą klausinėti, ko ji iš tiesų nori, elgtis kiek vaikiškai ir neapgalvotai. Tai istoriją daro gana žavią, nes pirmoji meilė dažniausiai tokia ir būna. Tiesa, Editos troškimai, nors ir susiję, nėra vien tik apie Raimį. Spektaklyje yra daug momentų, pasakojančių apie kitus paauglystės sunkumus ir norus: požiūris į save ir savo kūną, asmeninio stiliaus paieškos ir didžiuliai lūkesčiai, keliami pačiam gyvenimui.
Kūrinyje nagrinėjamos temos, kurias jau minėjau, aktualios ir šiandien, ypač jaunam žmogui. Man asmeniškai Rimanto Kmitos kūryboje tai ir patinka. Pamačius spektaklį supranti, kad nors laikai ir mūsų aplinka pasikeitė gana stipriai, jaunimo vidiniai išgyvenimai lieka labai panašūs. Ypač įsimintinas Editos vaidmuo, kuris, kaip pati aktorė sakė, „paperka nuoširdumu“. Taip pat negalima pamiršti ir to autentiškumo pojūčio: kadangi pati esu kilusi iš Šiaulių, girdėti scenoje savą tarmę, dėl kurios neretai tenka atsiprašyti, buvo neapsakomai keista ir gera.
Veiksmas prasideda Editos pokalbiu su policija. Kabinetą atstoja didžiulis viduryje scenos pastatytas televizorius (už ekrano stebime Editą). Mergina pasakoja jos ir Raimio nepavykusią meilės istoriją. Toliau veiksmas tęsiasi per prisiminimų prizmę, o spektaklio pabaigoje atskleidžiama, kodėl Edita išvis atsidūrė policijos komisariate: merginai koją pakišo pavydas ir ji sumušė Raimondo merginą.
Tikrai verta paminėti, kad visose scenose aktorė Vaidilė Juozaitytė taip pat įkūnijo kitus antraplanius veikėjus, tokius kaip Editos draugės ir pusseserė Graškė. Tai sukėlia didžiulį susižavėjimą aktorės darbu ir pasiruošimu. Įsimintina ir scenografija: jau minėtasis televizorius, didžiulė gelsva spinta, kasečių lentyna ir sena sofa, kurią tais laikais buvo galima rasti kas antrame Pietinio bute. Be scenografijos, atmosferą kūrė to laikmečio puikiai atpažįstama apranga. Spektaklyje naudojamos įvairios multimedijos priemonės, tokios kaip video menininko Vytauto Pluko vaizdo projekcijos. Buvo rodomi seni žinių įrašai, taip pat į atmintį įsirėžė plastiškai judančios veikėjos suprojektuotas vaizdas, kuris kontrastavo su „tikrąja“ Edita ant scenos. Nors 90-aisiais negyvenau, kūrinys tarsi reikalavo skęsti nostalgijoje ir vertė ilgėtis namų: kiekviena minėta vieta man buvo atpažįstama, tėvų pasakojimai apie postsovietinį Pietinį ir jų pačių ką tik prasidėjusią meilę – visa tai man pynėsi su spektaklio siužetu, todėl šis kūrinys pasirodė be galo jautrus ir sentimentalus.
Man asmeniškai gal kiek trūko Editos gyvenimo realybės. Buvo trumpi momentai, atskleidžiantys, kad gyvenimas Pietiniame gana pavojingas, tačiau jų mažoka. Šiek tiek praleista proga atskleisti ne vien vidinius, bet ir išorinius iššūkius, su kuriais to meto visuomenėje susidurdavo jaunos merginos ar moterys. Tačiau galiu sutikti, kad prie to buvo prisiliesta tik per humoro prizmę. Tai nebūtinai yra blogai, tačiau šias temas buvo galima išplėtoti jautriau.
Apibendrinant galima teigti, kad šis kūrinys yra nostalgijos ir humoro mišinys, kalbantis apie jauno žmogaus siekius ir kiek nerealistiškas svajones. Jį stebėti labai gera: sukurta atmosfera leido plaukti pasakojime, o aktorių darbas kėlė įspūdį ir įtikino savo nuoširdumu.
