Mads’as Mikkelsen’as milžiniška kino ikona spindinti nuo Le Chiffre vaidmens „Kazino Royale“ iki „Hanibalo“, Mads Mikkelsen šiandien visame pasaulyje yra žinomas kaip kino filmų blogiukas, tačiau aktoriaus karjerą jis pradėjo vaidindamas „geruosius“ filmų personažus. Nepaisant aktoriaus pripažinimo Danijoje, o vėliau ir visame pasaulyje, Mikkelsen vaikystėje norėjo tapti gimnastu.
Aktorius gimė 1965 m. Kopenhagoje, bankininko ir seselės šeimoje. Aštuonerius metus Mikkelsen buvo žinomas kaip profesionalus šokėjas ir gimnastas. Šokio meno danas mokėsi Švedijoje esančioje „Balettakademien“ baleto akademijoje Gėteburge. Čia per pirmuosius gyvenimo metus aktoriui teko išmokti švedų kalbos, mat jam pabodo, su vietiniais kalbant daniškai, matyti tik besišypsančius ir linkčiojančius švedų veidus. Tačiau aktoriaus kelias į šlovę prasidėjo „Arhus Teatro Mokykloje“.
Pirmasis dano vaidmuo buvo, tarptautinės sėkmės sulaukusiame, filme „Pusher“, kurtą, Mads bičiulio Winding Refn, kuriame aktoriui teko vaidinti Tonį, iš kalėjimo išėjusį vyrą, siekiantį tėvo pasitikėjimo ir pripažinimo. Pusher filmas padarė pradžią aktoriaus ir jo bičiulio partnerystei – kartu jie sukūrė 5 filmus..”Mikkelsen nežaidžia, jis siekia radikalizmo, o tai yra panašu į Vikingus.“ Pats aktorius teigia kad filme „Pusher“ viskas yra be galo radikalu, kiekvienas filmo kampas buvo aštrus, o šiuolaikinis TV pasaulis yra „apvalus“.
Aktorius sužibėjo savo pasirodymu Marvel filme „Doctor Strange“ ir Disnėjaus „Rogue One: A Star Wars Story“. Tai gali būti puiki galimybė Mikkelsenui tapti pasididžvimu ne tik savo gimtinėje, bet ir Holivude, kadangi čia jis laikomas tiesiog įdomiu ir kompetetingu aktoriumi, o Danijoje jis tikras karalius.
Nors kino industrijoje Mikkelsenas ir turi solidų statusą, neabejotinai aktorius galėtų mėgautis dar didesniu pasauliniu pripažinimu. Faktas, jog jis nebuvo ypatingai dažnai įtraukiamas į populiarius Holivudo filmus, parodo tai, kad jis įsitvirtino versle ir laimėjo svarbius apdovanojimus vien tik savo unikalumo bei ypatingo vaidybos talento dėka. Šiame sąraše išvardinti geriausi ir svarbiausi Mikkeleno pasirodymai, kuriuos siūlome pamatyti.
10. Liepsna ir Citrina (Flame and Citron, 2008)
Filmas „Liepsna ir Citrina“ istorinis pasakojimas su puikiais aktoriais ir rafinuota režisūra. Mikkelsenas ir Thure Lindhardtas vaidina Liepsną ir Citriną, du žudikus, esančius audros epicentre, kurių bendradarbiavimas yra peramtas „vienas vairuoja, kitas šaudo“ principu. Intriguojantis kino siužetas kuria įtarią atmosferą tarp danų ir vokiečių nacių okupacijos periodu.
Veiksmas vyksta 1944 metais okupuotoje Danijoje, kur du pasipriešinimo judėjimo nariai – Flammenas ir Citronas – vykdo slaptas misijas prieš okupantus ir jų bendrininkus. Tačiau kuo giliau veikėjai įsitraukia į kovą, tuo labiau nyksta riba tarp heroizmo, keršto ir moralinių kompromisų. Juosta išsiskiria tamsia atmosfera, niūria vizualine stilistika ir primena klasikinį šnipų trilerį, kuriame nuolat juntama įtampa ir neapibrėžtumas. Kūrėjai sąmoningai vengia paprasto gėrio ir blogio suskirstymo – veikėjai vaizduojami kaip sudėtingos asmenybės, priverstos priimti sunkius sprendimus ekstremaliomis sąlygomis.
Besidalindamas panašumu ir pagrindiu vaidmenimi su Lindhartu, Mikkelsenas atlieka nuostabų Citrinos, savotiško ir energingo vyro, kuris visą laiką atrodo nervingas ir impulsyvus bei visuomet pasirengęs būti veiksmo viduryje, vaidmenį. „Liepsna ir Citrina“ taip pat tapo puikia galimybe Mikkelsenui išsaugoti stiprius ir svarbius vaidmenis po savo nepaprasto, bet visada nedėkingo Le Chiffere vaidmens filme „Cazino Royale.“
9. Praha (Prague, 2006)
Filmas „Praha“, primenantis tokius filmus kaip „Kelionė į Italiją“ bei „Nepakeliamas būties lengvumas“, pasakoja dramatišką istoriją apie Christofferį ir Mają. Pora, tikėdamis išplėsti savo ribas, suplanuoja kelionę į Prahą, tačiau pasekmės susiklosto visai kitokios.
Istorija yra paskaninta šaltu humoru, kurį daugiausia nulemia poros tarpusiavio bendravimas arba jo nebuvimas. Negalėdami lengvai atsisakyti savo 14 metų trukusios santuokos, Christofferis ir Maja sunkiai bando judėti toliau.
Priešingai nei kiti daniški filmai, „Praha“ nukelia Mikkelseną į nepažįstamą teritoriją, kurioje vyrauja tikra Europietiška atmosfera. Aktorius yra labiausiai žinomas dėl tvirtų, ryžtingų vaidmenų, o filme „Praha“ jis sukuria labai švelnų pasirodymą, suvaidindamas palūžusį vyrą, kuris yra sunerimęs dėl tarpusavio santykių su žmona. To dar nebuvo jo karjeroje, tad šiame filme Mikkelsenas atlieka geriausią tokio tipo pasirodymą. Štai kodėl „Praha“ yra šiame sąraše.
7. Dyleris I ir II (Pusher I,1996, and II,2004)
Mikkelsenas filme „Dyleris“ buvo pagalbinis aktorius, tačiau jis sugebėjo nedelsiant susilaukti dėmesio dėka savo puikios vaidybos ir talento. Poveikis buvo toks stiprus, jog jis buvo paaukštintas į pagrindinį aktorių filmo tęsinyje, kuriame jis sužbėjo Tonio, iš kalėjimo išėjusio chuligano, bandančio pagerinti savo sugadintą gyvenimą, vaidmenyje.
Filmas „Dyleris 2“ yra žymiai mažiau chuliganiškas nei jo pirmtakas ir pakankamai emocionalus palyginus su pirmąja trilogijos dalimi.
Nicolas Winding, 2003 metais po filmo „Fear X“ vos nebankrutavo, todėl, siekdamas pelnyti daugiau pinigų ir bandydamas įrodyti jog tai nėra blogas dalykas, jis nusprendė sukurti antrą filmo „Dyleris“ dalį. Iš filmo buvo tikimasi neabejotinos sėkmės, kadangi Refn puikiai žino kaip išvystyti labai gerą istoriją. Kita sekmės priežastis buvo rafinuotas Mikkelseno pasirodymas.
7. Prisikėlmas į Valhalla (Valhalla Rising, 2009)
Mėgstamiausias Nicolo Winding Refno paties kurtas filmas, pavadinimu „Prisikėlimas į Valhalla,“ nėra lengvas, nepaisant nuostabios kinematografijos ir abstraktaus tono. Filmo tempas stulbinančiai lėtas. Jau pati pradžia nuteikia ilgai ir sunkiai kelionei per purvą, basomis per ugnį ir rankomis per ledą… Viskas, kas nutinka ekrane – vargina, liūdina, slegia. Filmas pasakoja apie Vienaakį, nebylų, didelės jėgos karį, kuris simbolizuoja Norvegų mitologijos Dievų Dievą Odiną. Dėl savo katarsiškų emocijų ir labai lėto siužeto vystymosi filmas daugelio žmonių nebuvo suprastas.
Iš esmės tai istorija apie pagonių ir šviežios religijos – krikščionių kovas. Tyla vyrauja didžiąją laiko dalį ir ji puikiai atlieka savo funkciją ir kelia įtampą.
Mikkelsenas yra tiesiog nuostabus Vienaakio vaidmenyje, jis sukuria patikimą ir užbaigtą veikėją, kuris kiekvename savo veiksme yra apsaugotas nuo jausmų ir nedoro elgesio. Danų aktorius, nenaudodamas žodžių ar kitokio verbalinio bendravimo, į siužetą įtraukia didelę intrigą taip taptamas tobulu žiauriose ir pilnose dramos scenose.
6. „PAŽADĖTOJI ŽEMĖ (Bastarden/ The Promised Land, 2024)
Originalus filmo pavadinimas „Basterden“ reiškia pavainikis arba liaudiškai „benkartas“.
Taip filme vadinamas Madso Mikkelseno suvaidintas kapitonas Liudvigas Kalenas, nesantuokinis bajoro ir tarnaitės sūnus, kuris nusprendžia užkariauti atšiaurias Jutlandijos pusiasalio teritorijas, kad galėtų įgyvendinti kone neįmanomą atrodantį tikslą – karaliaus vardu ten įkurti koloniją.
Kadangi karališkojo iždo sergėtojai šaiposi iš šių planų ir nežada finansinės pagalbos, Kalenas pasiūlo šią avantiūrą apmokėti iš savo kario pensijos.
Mainais už tai narsuolis nori gauti kilmingojo titulą, tačiau arogantiškas ir negailestingas šių teritorijų valdovas apygardos teisėjas Frederikas de Šinkelis nenusiteikęs atiduoti jam priklausančių žemių be kovos. Kai Šinkelis sužino, kad jo tarnaitė Ana Barbara su vyru mėgina gauti prieglobstį Kaleno draugijoje, pagiežingasis valdovas prisiekia bet kokia kaina išstumti kapitoną iš savo valdų.
Turėdamas tik žirgą, palapinę ir pistoletą, kad apsisaugotų nuo banditų, ir kelis įrankius, kuriais galima kasti kietą žemę, Liudvigas įkuria stovyklą. Galiausiai jis randa žemę, kurią sumaišius su moliu iš pajūrio galima užauginti iš Vokietijos parsivežtų bulvių derlių.
„Bastardas“ – tai kinematografiniu grožiu alsuojantis epinis šiaurietiškas vesternas.
Veiksmas plėtojasi XVIII amžiaus vidurio Danijoje. Filmo autoriai remiasi Ide Jesseno istoriniu romanu „Kapitonas ir Ana Barbara“.
Tai jau antrasis Madso Mikkelseno ir režisieriaus Nikolajaus Arcelio bendras darbas. Pirmąjį taip pat matėme „Scanoramoje“. „Karališkame romane“ (2012), taip pat pasakojusiame apie XVIII a. Daniją, anuomet valdytą silpnapročiu laikomo karaliaus Kristijono VII. Madsas Mikkelsenas ten vaidino vokiečių gydytoją Johaną Strunzę, kurį įsimyli jaunoji karalienė.
5. „DAR PO VIENĄ“ (Druk / Another Round, 2020)
Šis danų režisieriaus Thomaso Vinterbergo filmas Danijai atnešė TREČIĄJĮ Oskarą geriausio užsienio filmo kategorijoje.
Du ankstesni buvo pelnyti vienas paskui kitą – 1988-aisiais už režisieriais Gabrielio Axelio dramą „Babetės puota“ (pagal Karen Blixen knygą) ir 1989-aisiais už Nobelio premijos laureato Martino Anderseno Nexø romano „Pelia užkariautojas“ ekranizaciją (rež. Bille Augustas).
Galima kiek įmanoma ilgai kalbėti apie tas Danijos kinematografininkų paslaptis, kurios jau prieš šimtą metų leido šioje nedidelėje Europos šalyje sukurtiems filmams dominuoti Europoje ir už savo šalies ribų.
Apie paskutinį XX a. dešimtmetį plačiai po pasaulį paplitusios daniškos „Dogmos’95“ fenomeną plačiau šioje apžvalgoje prie Žiuri prizą Kanų kino festivalyje laimėjusio filmo „Šventė“, kurį taip pat sukūrė Thomas Vinterbergas.
„Dogma 95“ išmokė daugelio šalių jaunus kino menininkus nebrangiai kurti filmus, kuriems nereikia specialios techninės įrangos ir brangiai apmokamų kino žvaigždžių. Tokiu principu buvo sukurti T. Vinterbergo filmai „Submarinas“ (2010 m.) ir „Medžioklė“ (2012 m.): už vaidmenį pastarajame Kanuose geriausio aktoriaus apdovanojimą laimėjo po to nepaprastai išpopuliarėjęs aktorius Madsas Mikkelsenas, tapęs pasauline kino žvaigžde. Jis vaidina ir linksmame filme su gana dramatišku užtaisu „Dar po vieną“.
Visus tuos filmus esame matę
Filme „Dar po vieną“ keturi vidurinės mokyklos kasdienybės išvarginti mokytojai ryžosi keistam eksperimentui. Jie užsimanė patikrinti, ar teisus buvo norvegų psichoterapeutas Finnas Skårderudas, kai visam pasauliui paskelbė, jog iki pilnos laimės žmogui trūksta… tik pusės promilės.
Suprask, kad žmogaus kraujyje nuo gimimo esama tam tikro kiekio alkoholio, vadinasi, išlenkus taurelę, neva atgyja mintys, išsisklaido nerimas ir užgimsta kūrybingumas.
Vėliau garbus mokslininkas nuo šio savo kategoriško teiginio atsižegnojo, sakydamas kad jo žodžiai buvo ištraukti iš konteksto ir buvo neteisingai interpretuoti. Tačiau filmo herojai, matyt, šių patikslinimų negirdėjo, todėl visai rimtai ėmėsi eksperimentuoti su savo organizmais. Paprasčiau kalbant, jie užsibrėžė rimtą tikslą – pastoviai vartoto alkoholį ir stebėti, kaip šios procedūros paveiks jų profesinius sugebėjimus ir pagerins kasdienio gyvenimo kokybę.
Labiausiai savo gyvenimo kokybę norėtų pagerinti pastovaus liūdesio išvargintas istorijos mokytojas Martinas (jį ir suvaidino charizmatiškasis Madsas Mikelsenas), užvaldytas egzistencialistinės apatijos, kuri jam trukdo ir profesinėje veikloje, ir santykiuose su šeima. Jo draugai Tomis (akt. Thomas Bo Larsenas), Peteris (Larsas Ranthe) ir Nikolajus (Magnus Millang) prie eksperimento prisijungia greičiau iš smalsumo, nors ir jiems asmeninių problemų netrūksta. Taisyklės labai konkrečios – vartoti svaigalus tik darbo metu, ne vėliau 20-os valandos, išskyrus išeigines dienas…
Gal norėtumėte prisijungti prie eksperimento? Tik nepamirškite, kad pačios svaigiausios alkoholinio kvaitulio akimirkos būtinai pasibaigs kankinančiomis pagiriomis.
Vos pasirodęs pasaulio ekranuose „Dar po vieną“ buvo pramintas filmu apie vidurinio amžiaus vyrų krizę, savotišku atsakymu Pedro Almodóvaro moteriškai tos pačios problemos versijai „Moterys ant nervų krizės ribos“. Gražių paralelių iš tikrųjų galime įžvelgti daug, įskaitant neslepiamą simpatiją abiejų filmų personažams ir abu kūrinius vienijančius sąlyginai pozityvius apibendrinimus. (Gediminas. Jankauskas)
4. Adomo Obuoliai (Adam‘s Apples, 2005)
ai 2005 – ųjų metų danų kino juosta režisuota Anders‘o Thom‘o Jensen‘o. Filmo siužetas paremtas religinėmis idėjomis iš Jobo knygos. Tris svarbiausius Danijos kino apdovanojimus “Robertus” iškovojusį filmą režisavo labiausiai kino versle besireiškiantis šios šalies jaunosios kartos kino kūrėjas, scenaristas ir aktorius Andersas Thomas Jensenas.
Buvęs neonacių gaujos lyderis Adomas (Ulrich Thomsen), kurį neseniai paleido iš kalėjimo, yra išsiųstas priverstiniam perauklėjimui ir turi kelis mėnesius praleisti mažoje religingų žmonių bendruomenėje. Bendruomenės dvasinis vedlys yra kunigas Ivanas (Mads Mikkelsen) – nepataisomas optimistas. Tuo pat metu perauklėjami ir kiti du kaliniai: Khalidas, arabų vagis, kuris kartais užgrobia degalines laikydamas tai tam tikra protesto forma, ir Gunaras, apkūnus alkoholikas kleptomanas, kaltintas išprievartavimu. Ivanas šventai tiki žmonių dieviškumu ir nemato kalinių besitęsiančių piktadarysčių.
Ivanas pasako Adomui, kad perauklėjimas pavyks tada, kai šis pasirinks tikslą ir jį įvykdys. Pasiekęs tikslą Adomas galės palikti parapiją. Stengdamasis išprovokuoti kunigą, Adomas pasirenka tokį tikslą – iškepti obuolių pyragą. Ivanas priima šį tikslą, tačiau iškelia sąlygą – pyragas turi būti iškeptas iš obuolių nuo obels augančios bažnyčios sode, kuri nėra itin prižiūrėta. Adomas pradeda rūpintis obelimi, tačiau viskas klostosi ne taip ir gerai.
Šis filmas yra skirtas juodojo humoro gerbėjams. Daniškas humoras yra labai puikus savotiškas. „Adomo Obuoliai“ įtraukia įdomią vaizdinę estetiką, kuri, talentingų aktorių pagalba, apdovanoja mus filmu, kurį itin smagu žiūrėti. Skirdami pagarbą Mikkelsenui, dauguma tvirtina, jog tai buvo filmas, visiškai pakeitęs aktoriaus įvaizdį jo šalyje ir po filmo „Adomo Obuoliai“, jis buvo pripažintas absoliučiai tikru artistu ir etalonu tiems, kurie nori tapti aktoriais.
3. Karališkas Romanas (A Royal Affair, 2012)
Juosta, turinti didelį biudžetą ir laimėjusi daugybę apdovanojimų europietiškų filmų festivaliuose, užsitarnavo nemažai šlovės. Oskarų apdovanojimuose filmas buvo nominuotas kaip geriausias užsienitiškas filmas. „Karališkas Romanas“ taip pat turi esminę savybę, kuri turėtų būti įtraukta į visus istorinius filmus: jis vaizduoja itin aktualų istorijos periodą. Filmas tyrinėja meilės romaną, amžiams pakeitusį valstybę.
Danų sukurtas filmas yra laikomas viena geriausių visų laikų kostiuminių dramų. Teigiamai įvertintas žiūrovų ir kritikų jis buvo nominuotas prestižiškiausiems filmų apdovanojimams.
Tai istorinė drama, paremta tikrais faktais. Siužeto centre – intriguojantis meilės trikampis tarp psichologinių problemų turinčio Danijos karaliaus Kristijono VII (akt. Mikkel Boe Følsgaard), visapusiškai apsišvietusio vokiečių kilmės karališkojo gydytojo Johano Frydricho Struence (akt. Mads Mikkelsen) ir jaunos, bet stiprios britų kilmės karalienės Karolinos Matildos (akt. Alicia Vikander). „Karališkas romanas“ – istorija apie uždraustą, bet aistringą meilę, pakeitusią šalį.
Šalia to, geriausia filmo dalis yra vaidyba, kurioje Vikander ir Mikkelsenas viską atlieka nuostabiai. Įis kūrinys buvo bene pagrindinis Mikkelseno darbas norint katapultuotis į plačia užsienio rinką. Kaip ir Johann Friedrich Stuensee, Mikkelsenas parodo, jog jis tinka bet kokiam vaidmeniui ir gali būti labai ištaigingas bei nerūpestingas lyginant su kitais žiauriais ir energingais jo pasirodymais, atliktais praeityje.
2. Po Vestuvių (After the Wedding, 2006)
Filmas „Po Vestuvių“ yra laikomas vienu geriausių daniškų filmų, tai pati gryniausia drama. Paslaptis ta, kad siužete yra naudojama nestereotipinė formulė, kuri nepalieka jokių paslapčių ir žiūrovus priverčia pasinerti į istoriją. Juosta pasakoja apie tai, kas gali nutikti realiame gyvenime, jis pasilieka atmintyje daug metų. Veikėjai yra nepaprastai tikroviški bei visame kame autentiški, pradedant jų reakcijomis ir baigiant jų elgesiu.
Puikūs filmai tampa geresniais su puikiais aktoriais ir remdamasis tuo, Mikkelsenas sukuria įsimintą pasirodymą. Atlikdamas Jacobo vaidmenį, Mikkelsenas parodo, tai yra tas vaidmuo, kuriame jis gali sužibėti. Iš esmės, jums tiesiog reikia naudotis matematine formule: kuo labiau auga dramos lygis, tuo geresnis tampa Mikkelsenas. Tai taip paprasta. Tai vyksta dėl to, kad mes kalbame apie aktorių, kuris gali vaidinti naudodamasis vien tik išraiškingais veido bruožais, o jo bendravimo galia yra begalinė.
1. Medžioklė (The Hunt, 2012)
Istorija nagrinėja neišsemiamą kino temą – pedofiliją. Filmas „Medžioklė,“ režisuotas Thomo Vinterbergo, dar vienas didis pavadinimas Danijos kino istorijoje, pasakoja apie neteisybę, kaltę, socialinius savaržymus bei tikėjimą. Lukas yra atsiskyręs mokytojas, gyvenantis nenusisekusį gyvenimą sulaukia gerų žinių apie savo sūnaus globą. Kai atrodo, jog viskas gerai, pagrindinis veikėjas yra apklatinamas vaiko tvirkinimu, to pasekoje jo gyvenimas nepataisomai sužlunga.
Drąsus ir aitrus savo autentiškumu nepriklausomas Danijos ir Švedijos filmas, paremtas tikrais įvykiais, privers susimąstyti ne vieną apie išankstinės nuostatos galią, žmonių santykius bei atsakomybę. „Medžioklė“ – tai subtili, tačiau psichologiškai įtempta, emocinga drama apie šiuolaikinę raganų medžioklę bei apie žodžio galią formuoti ir keisti tapatybę. Filmo “Medžioklė” režisierius Th.Vinterbergas teigė, kad kurdamas vadovaujasi svarbiausia kino formule: gera drama gimsta tuomet, kai teisingas ir teisingumu tikintis žmogus tampa neteisingumo auka. Šioje istorijoje ribos tarp tiesos, fantazijos ir melo vis labiau nyksta, nes pramanais patikima kaip nepaneigiama tiesa.
„Kai augau aštuntajame dešimtmetyje, visi miestelio bendruomenės vaikai lakstė nuogi, ir niekas nebuvo tvirkinamas. Aš galėjau sėdėti ant nuogo suaugusiojo kelių ir niekam į galvą nebūtų atėjusi mintis, kad kažkas yra negerai. Dabar dėl pagrįstų priežasčių pasaulis yra stingdomas baimės, nerimo ir įtarumo“, – sakė kino kūrėjas Th.Vinterbergas. “Nors filmo “Medžioklėje” siužetas nebuvo lengvas ir iš visų reikalavo daug pastangų, ji parašyta nepriekaištingai, todėl nebuvo sunku suprasti savo vaidmenį”, – sakė aktorius M.Mikkelsenas. Kino juostos scenarijaus autorius yra pats režisierius Th.Vinterbergas. Jis sukūrė įtikinamą istoriją. Po sunkių skyrybų atsigaunantis keturiasdešimtmetis Lukas (Mads Mikkelsen) turi naują merginą, naują darbą vaikų darželyje, daug draugų glaudžioje bendruomenėje ir stengiasi pataisyti santykius su paaugliu sūnumi Markusu. Tačiau dėl netikėtų kaltinimų viskas ima žlugti.
Iškritus sniegui ir įsižiebus kalėdinėms lemputėms, gandai paplinta kaip virusas. Viskas ima slysti iš rankų, nedidelėje bendruomenėje sklinda nepasitikėjimas ir isterija, o Lukas lieka vienas kovoti už savo gyvenimą ir orumą. Aktoriaus nepaprasta vaidyba emociškai palies ir prikaustys kiekvieną žiūrovą. Turbūt ne kartą paklausite savęs, o kaip aš elgčiausi tokioje situacijoje? Tad neretai tampa sunku priimti ar sutikti su pagrindinio veikėjo veiksmais, bet stebėti būtina, nes filme daug kadrų, kuriuose daugiau pasakoma žvilgsniu, mimika nei pačiais dialogais. Fizinis filmo grožis tarsi paneigia siužete slypintį blogį. Pastebėkite, kaip talentingai nufilmuota besikeičianti natūrali šviesa atspindi vaikų emocijas darželyje. Kai jie apsupti meile, vaikai švyti, spalvų paletė šilta, kviečianti prisijungti žaidimui. Kylant baimei, vaikų darželis atsiranda šešėlyje, vaizdai tamsėja kaip ir pati istorija.
Čia Mikkelsenas atlieka aukščiausio pilotažo vaidybą, taip tarp savęs ir žiūrovų įžiebdamas artimumą. Klausimas „kas, jei tai būčiau aš?“ tampa beveik neišvengiamu ir toks prisirišimo tipas yra įmanomas tik puikiose istorijose su nuostabiu režisavimu ir žinoma tokiais nuostabiais aktoriais kaip Mikkelsenas arba Bo Larsen. Keista, kad Mikkelsenas neatliko įprasto vyruko, užklupto sunkioje situacijoje, vaidmens. Lukas yra labai kompleksuotas vyras, kuris nėra pavyzdys kitiems ir susiduria su begale sugriautų iliuzijų.
