Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Čekoslovakija perėjo nuo vieno totalitarinio režimo rankų į kitas. Naujai atsikūrusi valstybė tapo tvirtai integruota geležinės uždangos nare. Žmonės neteko teisės laisvai keliauti, galėjo apsilankyti tik kitose Varšuvos pakto šalyse. Žodžio laisvė buvo garantuojama tik komunistinės valstybės dokumentų gelmėse. Čekų ir slovakų nacionaliniai herojai, kurie buvo laikomi pavojingais sistemai, buvo paskelbti „valstybės priešais”. Vienas iš šių asmenų – rašytojas Franzas Kafka, rašytojas, kurį domino absurdas ir logikos nepaisymas. Ekonominiai sunkumai, socialinės problemos ir noras reformuoti sistemą šalies gyventojus skatino kovoti prieš SSRS primestos sistemos priespaudą.
Prieš Antrąjį Pasaulinį karą Čekoslovakija buvo viena iš paskutiniųjų Europos žemyno demokratijų. Čekijos ir Slovakijos sąjunga patyrė pirmus iššūkius, kai Adolfas Hitleris užėmė Vokietijos valdžią. Kelis metus trukę gąsdinimai pagaliau materializavosi Sudetų krašto atėmimo akcijos forma. Vakarų valstybės, kurios pažadėjo apsaugoti Čekoslovakiją, nesiėmė jokių veiksmų ir leido demokratiniai visuomenei tapti kita totalitarizmo auka. Po vienerių metų Vokietija pilnai okupavo kraštą ir pradėjo vykdyti tautinių mažumų naikinimo akcijas.
Čekoslovakijos gyventojai negalėjo švęsti Antrojo pasaulinio karo pabaigos, nes jų kitas okupantas – Sovietų Sąjunga ėmė laužtis į duris. Komunistinė valstybė neketino atkurti teisėtos, demokratinės vyriausybės ir pradėjo formuoti naują satelitinę valstybę, kuri išliktu lojali Maskvai, o ne Prahai. Intelektualai, kurie sugebėjo išgyventi Hitlerį, turėjo bėgti nuo Stalino.
Po kelerių metų priespaudos, Rytų Europos gyventojai pradėjo galvoti apie priešinimosi akcijas, komunistinės sistemos sunaikinimą. 1956 m. Vengrijos visuomenė sukilo kovoti prieš SSRS priespaudą. Ši revoliucija truko 15 dienų ir buvo sustabdyta tankais, tačiau jos poveikis pradėjo kelti neramumus socialistinėje Europos dalyje. Nors informacija, kuri buvo skleidžiama apie įvykius Budapešte, buvo griežtai ribojama, geležinės uždangos gyventojai sugebėjo suformuoti bendrą vaizdą – priešinimasis bus numalšinamas krauju. Ši realizacija sukrėtė net užkietėjusius komunistus. Akcijos vykdymas turėjo sukelti baimę ir slopinti norą priešintis, bet tai tik dar labiau skatino žmonės sukilti prieš sistemą.
Čekoslovakijos vyriausybė matė, kad jų visuomenė kenčia nuo komunistinės sistemos priespaudos. Gyventojai nebuvo aprūpinami buitinėmis prekėmis, neturėjo teisės susirinkti su bendraminčiais, prarado galimybę gerinti gyvenimo kokybę savomis rankomis. Naujoji partijos galva, Aleksandras Dubčekas, matė, kad valstybės tolimesniam egzistavimui yra reikalingos pamatinės sistemos reformos. Politinės administracijos nariai taip pat buvo nepatenkinti Čekoslovakijai primestos valdymo formos įstatymais. Tačiau buvo suprantama, kad Maskvai priešiška politika bus sustabdoma tankų vikšrais. Tad vyriausybės galvomis kilo nauja idėja, reformuoti esamą sistemą į „socializmą su žmogišku veidu”.
Aleksandras Dubčekas buvo komunistinės sistemos narys, bet tikėjo, kad sistema neturi būti tokio griežtumo, kuris buvo taikomas visoje Rytų Europoje. Lyderis norėjo sumažinti cenzūrą ir sugrąžinti čekų ir slovakų herojų literatūrinius darbus. Čekoslovakijos gyventojai atgautų žodžio laisvės teisę, kurią buvo praradę po Hitlerio okupacijos. Politinės opozicijos grupės galėjo tikėtis galimybės sugrįžti į varžybas dėl valdžios, nes jų draudimas būtų panaikinamas. Tačiau patys didžiausi pokyčiai buvo ekonominiai ir saugumo. Dubčekas norėjo integruoti tam tikrus kapitalistinės laisvosios rinkos elementus į socialistinės šalies sistemą ir sumažinti slaptosios policijos galią. Tokios politinės reformos nebuvo matytos šioje geležinės uždangos pusėje. 1968 m. balandžio mėnesį Aleksandras Dubčekas pradėjo įgyvendinti reformas Čekoslovakijoje. Visuomenė ėmė jausti optimizmą, kurio anksčiau nesitikėjo. Dėl šios priežasties šis laikotarpis šalies istorijoje yra vadinamas Prahos pavasariu.
Tačiau 1968 m. liepos 4 d. Vengrija, Lenkija, Rytų Vokietija ir SSRS parašė laišką Čekoslovakijos valdžiai kuriame buvo išreikštas nerimas dėl socialistinės sistemos silpnėjimo šalyje. Sovietų Sąjungos vadovai buvo susirūpinę dėl reformų. Prisimindami 1956 m. sukilimą Vengrijoje, Maskvos vadovai nerimavo, kad jei Čekoslovakija per toli nueis su reformomis, kitos satelitinės valstybės Rytų Europoje gali pasekti jos pavyzdžiu ir sukelti visuotinį sukilimą prieš Maskvos kontrolę. Buvo manoma, kad tokios valstybės, kaip Ukraina, Lietuva, Latvija ir Estija, gali pareikšti savo reikalavimus dėl liberalesnės politikos ir sukilti prieš SSRS. Po ilgų diskusijų Komunistų partijos vadovybė Maskvoje nusprendė, kad Praha privalo sustabdyti reformas. Tačiau diplomatiniai bandymai apriboti Čekoslovakiją nebuvo sėkmingi.
Su pretenzija padėti Čekoslovakijos komunistų partijai, Varšuvos pakto šalių nvazija rugpjūčio 20 d. užklupo Čekoslovakiją ir didžiąją dalį vakarų pasaulio netikėtai. Sovietų Sąjunga paskelbė apie Varšuvos pakto karines pratybas, perkėlė Sovietų Sąjungos karius ir ribotą skaičių Vengrijos, Lenkijos, Rytų Vokietijos ir Bulgarijos karinio kontingento. Rytų Vokietijos pajėgos nebuvo naudojamos dėl baimės, kad invazija gali priminti Antrojo pasaulinio karo įvykius. Daugiau nei 100 000 kareivių kartu tu 4000 tankų armija kirto valstybės sieną. „Kai šios pajėgos įsiveržė į šalį, jos greitai užėmė Prahą, kitus didžiuosius miestus, svarbias susisiekimo bei transporto jungtis. Dešimtys žmonių žuvo, šimtai buvo sužeisti, tūkstančiai pradėjo bėgti iš šalies. Dubčekas skatino taikų pasipriešinimą ir liepė nekovoti prieš Raudonosios armijos pajėgas. SSRS karinio konflikto metu atsižvelgė į didėjantį Amerikos įsitraukimą į Vietnamo karą ir ankstesnius valstybės pareiškimus nesikišti į Rytų Europos reikalus. Taigi SSRS teisingai numanė, kad Jungtinės Valstijos pasmerks invaziją, bet susilaikys nuo intervencijos. Čekoslovakija ir vėl apleido Vakarų valstybės.
Nors susidorojimas su Čekoslovakija buvo greitas ir sėkmingas, nedidelis pasipriešinimas tęsėsi visą 1969 m. pradžią. Šie susirėmimai pražudė dar daugiau žmonių. Tuo metu Sovietų Sąjunga stengėsi iš naujo sukurti stabilią, Maskvai lojalią vyriausybę. Galiausiai 1969 m. balandžio mėn. sovietai privertė Dubčeką pasitraukti iš valdžios. Jį pakeitė ženkliai konservatyvesnis lyderis. Vėlesniais metais naujoji vadovybė vėl įvedė valstybinę cenzūrą ir judėjimo laisvę ribojančią kontrolę. Čekoslovakija vėl tapo integruota Varšuvos pakto nare.
Prahos pavasaris yra laikomas vienu iš esminių komunistinės sistemos lūžio punktu. Asmenys, kurie anksčiau tikėjo sistema, negalėjo ignoruoti antros invazijos realybės. Tuometinėje Rytų Europoje kiekvienam geležinės uždangos piliečiui buvo sakoma, kad socializmas turi priešintis vakarų invazijai, kuri buvo laikoma garantuota. Tačiau paaiškėjo, kad vienintelė invazija, kurios gali tikėtis socialistinės valstybės pilietis yra iš Maskvos pusės. Totalitarinė sistema netoleravo laisvės reikalaujančios revoliucijos ir ją ketino stabdyti tankais, kulkomis ir ugnimi. Ši realizacija stipriai destabilizavo ir pažeidė sistemą, kuri po 22 metų žlugs visoje Europoje.
