Dabar vis dažniau gero kino ieškome nebe moderniai įrengtuose kino centruose, bet internetinėse platformoje, galinčiose žiūrovams pateikti kur kas įvairesnį repertuarą ne tik serialų, bet ir filmų pavidalais.
Savo apžvalgose dažnai recenzavome platformų Netflix, Disney+, HBO Max tv ir kino produkcijos kūrinius. Šiandien siūlome susipažinti su Amazon Prime Video kino fondu.
10. „Kūrėjas“ (The Creator, 2023)
„Kūrėjas“ (The Creator, 2023) – vos 80 mln. eurų biudžieto įspūdingas mokslinės fantastikos veiksmo trileris apie dirbtinį intelektą (DI), parašytas ir režisuotas tokių garsių filmų kaip „Godzila“ ir „Žvaigždžių karai“ kūrėjo Gareto Edvardso (Gareth Edwards). Ši kino juosta, stebinanti specialiaisiais efektais, ne tik suteikia pramoginį reginį, bet ir kelia filosofinius klausimus, kas šiais laikais yra Kūrėjas ir kas turi teisę vadintis žmogumi.
Žinoma, specialieji efektai čia vaidina svarbiausią vaidmenį, kadangi filmo biudžetas buvo ribotas ir netgi pačiam režisieriui kartais teko imtis operatoriaus vaidmens. Taip pat filmo komanda stengėsi išnaudoti duotąsias aplinkybės, t. y. natūralią aplinką. Žinant visa tai neveltui kyla nuostaba, kad filmas išėjo vizualiai kokybiškas.
DI nėra nauja tema kino pasaulyje ir ne kartą teko žiūrėti ar klausytis istorijų, kaip tarp itin technologiškai išvystyto roboto ir žmogaus išsivysto glaudesnis santykis. Gerai atsimename 2013-ųjų metų filmą „Ji“ (Her) su Choakinu Feniksu (Joaquin Phoenix), kuriame netolimoje ateityje rašytojas užmezga romantinius santykius su operacine sistema, turinčią moters balsą. Mokslinės fantastikos veiksmo trileryje „Kūrėjas“ įvykiai pažengė dar labiau į priekį, kadangi robotai, remiantis filmo siužetu, įgyja itin žmogiškų savybių, t. y. geba mylėti, užjausti, verkti, rūpintis savo vaikais, ir nejučia išnyksta skirtumas tarp to, kas sukurta įprasto Kūrėjo – mums nematomo ir negirdimo, tik tokio, kurio egzistavimu tikime, – ir to, kas sukurta žmogaus kaip kūrėjo: jam šiuo atveju suteikiamos dieviškos galios sukurti ne ką kitą, o žmogaus sielą roboto kūne.
Tačiau žmogaus kaip dievo aspektas filme nėra akcentuojamas. Akcentuojama mirtis ir transcendencija. Pvz. viena iš veikėjų – mergaitė robotė – klausia žmogaus, ar jis keliaus į rojų. Žmogus atsako, kad į rojų keliauja tik geri žmonės, o jis nėra geras žmogus. Mergaitė robotė tuomet sako: „Vadinasi, nei tu, nei aš nekeliausim į rojų, nes tu nesi geras, o aš nesu žmogus“.
Jei konkrečiau, veiksmas sukasi apie buvusį karininką Džošua (John David Washington), kuris buvo infiltruotas priešų teritorijoje, turėjo po priedanga apsimesti mylįs pagrindinio priešo dukrą ir išgauti iš jos informaciją, kur yra jos tėvas vadas, tačiau ją įsimyli ir ši meilė tampa jo pagrindine varomąja jėga ir motyvacija vystyti siužeto eigą. O platesniame kontekste netolimoje ateityje Vakarai kariauja su Rytais dėl skirtingų požiūrių į DI – Rytai siekia integruoti jį į kasdienį žmonių gyvenimą, o Vakarai nori sunaikinti dėl istorijos klaidų – įvykusio branduolinio sprogimo, kurį sukėlė būtent DI. Bent jau taip buvo manoma. Bet ar tikrai taip ir buvo?
Alfi (Madeleina Yuna Voyles) yra slaptasis Rytų ginklas – ypač pažengusi DI technologija, kuri atrodo kaip vaikas ir gali jausti kaip vaikas. Ją sukūrė Džošua mylimoji Maja (Gemma Chan) ir užprogramavo mylėti žmoniją. Alfi trokšta, kad robotai būtų laisvi. Laisvės ir mirties temas būtų galima pritempti prie šių dienų aktualijų, kadangi ne viena tauta pasaulyje vis dar kovoja už savo laisvę, o karo akivaizdoje, žinoma, kyla transcendencijos klausimas ir dar kiti egzistenciniai klausimai, pavyzdžiui, kas žmogų daro žmogumi, kada žmogus nužmogėja ir, atvirkščiai, ar žmogiškumas gali būti gamtos, o šiuo atveju – technikos savybė (tarkim, kodėl mergaitė robotė negali keliauti į rojų, jeigu ji yra užprogramuota daryti gera žmonijai?), tačiau filosofija visgi šioje kino juostoje vaidina antraeilį vaidmenį, nes, visų pirma, tai veiksmo filmas ir kūrėjų pagrindinis tikslas buvo suteikti pramogą naudojant holivudinius elementus.
Visgi, veikėjų motyvacija buvo stirpi ir įtikinama, mat dažnoje holivudo juostoje būna griebiamasi šabloniškų trafaretų. Kiekvienas veikėjas turėjo priežastį stengtis ir eiti į priekį, kiekvieno veikėjo psichologinis portretas buvo pakankamai išbaigtas, ypač prasmingas jų skausmas dėl praeities, žaizdos, kurios dažniausias atsirasdavo dėl elementarių žmogiškų klaidų, o taip juk ir būna gyvenime – atsitiktinumai mums pakiša koją. Tai jokiu būdu nereiškia, kad „Kūrėjas“ yra realistinis filmas, tačiau aš patikėjau jo logika. Galų gale, ši kino juosta malonus reginys, kuris neprailgsta, o suteikia peno apmąstymams ir, be abejonės, pradžiugina tikrą mokslinės fantastikos gerbėją. (Dora Žibaitė)
9. „Geležinė letena“ (The Iron Claw, 2023)
Iki šiol geriausiu filmu apie imtynes buvo vadinama režisieriaus Darreno Aronofsky‘io sportinė drama „Imtynininkas“ (The Wrestler, 2008 m.). Jame Mickey Rourke’as išties galingai ir netausodamas fizinės sveikatos bei dvasinių jėgų suvaidino imtynininką Rendį Robinsoną kaip šiuolaikinį gladiatorių, kaskart į areną išeinantį tarsi paskutinį kartą. Rendis ne kartą bandė pabėgti iš šio smurtu persisunkusio pasaulio, bet kaskart tarsi kažkokio galingo magneto traukiamas, vėl ir vėl sugrįždavo ten, kur nėra vietos žmogiškumui – tik kova be jokių taisyklių.
Nauja režisieriaus Seano Durkino filmas „Geležinė letena“, šitam šedevrui, žinoma, neprilygsta, bet drąsiai gali pretenduoti į garbingą dramų sąrašą, kuriame puikuojasi filmai, nepasitenkinantys vien savo sporto šakos specifika, bet norintys savo siužetą išvairuoti į platesnių apibendrinimų vandenis.
Bendrą abiejų filmų vardiklį galima suformuluoti šiais žodžiais: Ringas kaip gyvenimo metafora.
Abejuose filmuose be įtampos kupino veiksmo ringe paliečiamos universalios šeimos, šlovės, praradimo ir atpirkimo temos. Abu filmai – tai jaudinantys pasakojimai, peržengiantys sporto biografijos žanro ribas ir atskleidžiantys žmogiškąją prigimtį pačia juodžiausia jos forma.
Svarbiausias gi abiejų filmų skirtumas yra tas, kad Rendis Robinsonas yra išgalvotas apibendrinantis personažas, o „Geležinės letenos“ herojai – realūs žmonės. Prieš keturis dešimtmečius amerikiečiai gerai žinojo imtynininkų šeimą, publiką ringe linksminusia fon Erichų pseudonimu.
Spauda šią šeimą vadino „Imtynių Kenedžiais“, turėdama omenyje ne tik jų žinomumą sporto srityje, bet ir dažnai eksploatuodama šeimyninio prakeiksmo temą.
Mes žinome, kiek nelaimių likimas siuntė Kenedžių dinastijos atstovams – du buvo nužudyti, dar keli tapo katastrofų aukomis. „Imtynių Kenedžiams“ likimas buvo panašiai negailestingas: iš šešių brolių fon Erichų iki mūsų dienų išgyveno tik vienas Kevinas (jis filme ir pasakoja savo šeimos istoriją), vyriausias dėl nelaimingo atsitikimo mirė dar būdamas vaikas, kitus mirtis pasiglemžė jaunus, jie mirė nuo traumų arba narkotikų.
Sporto arenose broliai stengėsi vaizduoti brutalius kovotojus ir surengdavo efektingus pasirodymus, o jų nuotraukos puikavosi ne tik sportinių žurnalų viršeliuose. Bet profesionalius pasiekimus dažnai lydėjo asmeninės dramos ir tragedijos.
Nespalvotame „Geležinės letenos“ prologe matome dinastijos pradininką Džeką Adkisoną (jis ir sugalvojo egzotišką pseudonimą Fricas fon Erichas), kuris ringe kaunasi taip, kad ir be vėlesnio paaiškinimo nėščiai žmonai tampa aišku, kad dėl čempiono titulo jis pasiryžęs paaukoti viską gyvenime.
Jis ir savo sūnus Keviną bei Deividą nuo mažų dienų auklėja tokioje pat dvasioje: „Jūs privalote būti stipresni, kietesni, sėkmingesni už kitus, absoliučiai geriausi“.
Praėjus bemaž dviem dešimtmečiams ypatingų aukštumų arenoje taip ir nepasiekęs Fricas (akt. Holtas McCallany) savo nerealizuotas ambicijas perkelia į savo sūnus Keviną (akt. Zacas Efronas) ir Deividą (akt. Harris Dickinsonas).
Sportininko kelias numatytas ir dar vienam broliui Keriui (akt. Jeremy Allenas White‘as), kuris treniruojasi mėtyti diską ir rengiasi dalyvauti 1980 metų Olimpinėse žaidynėse. Bet šioms viltims lemta žlugti, nes tuomet daugelis užsienio šalių boikotavo pasaulinį čempionatą Maskvoje. Keriui nelieka kitos išeities, kaip irgi treniruotis imtynes. Neišvengia šios dalios (taip pat ir šeimyninio prakeikimo!) ir jaunėlis Maikas (akt. Stanley Simonsas), kuris domėjosi muzika, bet valdingo tėvo taip pat buvo priverstas imtis šeimos verslo.
Filmo pavadinimas „Geležinė letena“ reiškia vieną iš Japonijos kilusį imtynių momentą.
Labai svarbus fon Erichų šeimoje buvo tikėjimas Dievu, viskas čia buvo aiškinama labai paprastai: „Tokia yra Dievo valia“. O štai paprasta žmogiška meilė šeimos koordinačių sistemoje nebuvo numatyta. Bet, turbūt, simboliška tai, kad būtent meilė merginai Pem (akt. Lily James) išgelbėjo nuo tragiško prakeikimo vienintelį brolį Keviną. (Gediminas Jankauskas)
8. „TRYS TŪKSTANČIAI METŲ TROŠKIMŲ“ (Three Thousand Years of Longing, 2022)
Kino teatruose neįpatingai gerai finansiškai pasirodęs Džordžo Milerio režisuotas filmas „Trys tūkstančiai metų troškimų“ puikuojasi puikiu aktorių kolektyvu – Tilda Svinton Alitėjos vaidmenyje ir Idriu Elba džino rolėje, o dėmesį prikausto filmo pasakojimo dinamika bei personažų išraiškingumu, kostiumais, egzotiškais motyvais.
Kino juostos pradžia nepaprastai įspūdinga. Naratorė Alitėja, kuri, taip jau sutapo, ne tik pasakoja savo ir džino istoriją, tačiau taip pat yra ir profesionali naratologė (man pirmą kartą girdima profesija, tačiau naratologas iš esmės yra mokslininkas, kuris tiria žmonijos sukurtus naratyvus), pradeda sekti pasaką, kuri, pasak jos, yra tikra jos istorija. Visų pasakų ištakos slypi mūsų sapnuose ir pasąmonėje, taigi nieko nuostabaus, kad šis pasakojimo būdas pradėjus žiūrėti filmą užbūrė mane kaip vaiką.
Alitėja skrenda į Turkijoje vyksiančią konferenciją, kurioje akademikų bendruomenei planuoja pristatyti, kaip žmonijos mitinius naratyvus perėmė mokslas, o dievai nustojo egzistuoti. Kaip tik tuo metu, kai ji tai sako savo auditorijai, prieš ją atsiranda keista žmogysta, panaši į vaiduoklį arba… į senovės dievą. Alitėja, iš prigimties būdama svajotoja ir fantazuotoja, visai nesipriešina ją aplankančioms vizijoms ir, tiesą sakant, trokšte trokšta pamatyti jų daugiau. Taip jos gyvenime, atsitiktinai užsukus į vietinę Stambulo turgaus krautuvėlę ir suradus senovišką butelaitį, atsiranda džinas. Be careful what you wish for.
Šis džinas, priešingai nei visi kiti jo pirmtakai, yra doras ir garbingas, taigi nebando apgauti Alitėjos ir įvelti į kebeknę. Bet jis desperatiškai trokšta atgauti savo laisvę. Tačiau pati Alitėja, žinodama visas džinų istorijas ir koks pragaištingas dalykas gali būti troškimai, į savo prievolę sugalvoti tris norus žiūri įtariai. Jai kur kas labiau maga išgirsti iš džino jo istoriją, kuri truko tris tūkstančius metų. Vis dėlto džinai yra nemirtingi ir niekada nemiega.
Didžiają dalį šių tūkstantmečių ši antgamtinė būtybė (kuri, beje, neturi vardo, o tai yra šiek tiek gaila, kadangi lieka anoniminė ir dar kartą patvirtina, kad pats vargšas anonimas troškimų neturi) praleido butelyje, keikdama visus dievus ir gododama savo likimą, kurdama planus, kaip galėtų pagaliau atgauti laisvę.
Džino didžiausias džiaugsmas ir galvos skausmas būdavo moterys. Jam teko papulti į nepaprastai gražių, nepaprastai kvailų, nepaprastai protingų moterų rankas. Kartais jis jas įsimylėdavo ir turėdavo sumokėti už tai savo kailiu. Jis papasakoja Alitėjai savo džiaugsmus ir vargus, patirtus per tris tūkstančius metų, o jo istorija puiki. Pakankamai logiška, išradinga ir nenuspėjama, kupina įdomių veikėjų, puikios scenografijos, kostiumų, gražių žmonių, egzotiškų kalbų ir tikrai lyg klausytumėmės pasakos iš „Tūkstantis ir viena naktis“ rinkinio. (Dora Žibaitė)
7. „Kaulai ir visa kita“ (Bones and All, 2022)
Meniškas, romantiškas, šiurpus siaubo filmas… ne, ne apie vampyrus, o apie kanibalus, kurie kitaip negali – instinktai šaukia juos ėsti žmones. Tačiau tai nėra paprasta siaubo juosta, skirta išgąsdinti, nes filmo kūrėjai kelia filosofinius klausimus: ar žmogaus ir monstro prigimtys gali sugyventi? Ar meilė nugali viską? Ką su mumis daro vienatvė? Filmas pirmą kartą buvo parodytas 2022 m. rugsėjo 2 d. Tarptautiniame Venecijos filmų festivalyje, vėliau ir daugybėje kitų. Jis laimėjo Sidabrinį liūtą už geriausią režisūrą, kurią sukūrė Luca Guadagnino, o kritikai gyrė pagrindinių aktorių vaidybą, kinematografinį išpildymą bei žanrų pastišą.
Jei eitumėte žiūrėti aptariamos kino juostos prieš tai nieko apie ją nepasidomėję, tuomet išties būtų sunku suprasti, ar tai romantinis, siaubo ar kelio filmas, o iš tikrųjų tai viskas viename. Istorija prasideda nuo Maren Erli (Taylor Russell), kuri su tėvu gyvena nuolat bėgdama, nes yra kanibalė ir negali susivaldyti. Tai puikiai atsiskleidžia scenoje, kurioje ji svečiuodamasi pas draugę nukanda jai pirštą, nes būdama taip arti užuodžia jos kvapą, na, ir tiesiog yra alkana.
Tai nereiškia, kad Maren nori taip elgtis. Tiesą sakant, ją kankina prieštaringi jausmai, nes ji smerkia savo elgesį ir svajoja būti kaip visi, gyventi paprastai, nevalgyti žmonių. Ir jos tėvas nori tuo tikėti, tačiau neapsikenčia ir vos dukrai sulaukus aštuoniolikos metų ją palieka vieną pačią knaisiotis po savo prigimtį ir ieškoti atsakymų.
Su tėvo duotais pinigais Maren patraukia ieškoti savo motinos. Mat ankčiau niekad nepasakojęs dukrai apie jos praeitį jis įrašo kasetę, kurioje viską išdėsto, ir palieka Maren jos gimimo liudijimą. Tai vienintelis siūlas, galintis nuvesti ją pas motiną. Pinigų sunkiai užtenka, o ir interneto tuo metu dar nėra, taigi tenka naudotis žemėlapiais bei klausinėti kelio vietinių žmonių, tačiau Maren nežino, ko kito galėtų griebtis, nežino kaip gyventi.
6. „Tolyn nuo Las Vegaso“ (Leaving Las Vegas, 1995)
Šis pagal Johno O’Brieno romaną sukurtas režisieriaus Mike’o Figgiso („Audringas pirmadienis“, „Misteris Džounsas“, „Brauningo versija“) filmas dar iki Oskarų teikimo ceremonijos buvo pavadintas geriausiu metų filmu (įtakingojo „The New YorkTimes“ puslapiuose šiai nuomonei pritarė per 100 kino ritikų). Po tokio „presingo“ garbūs akademikai, skirstantys paauksuotas Oskarų statulėles, tiesiog negalėjo ignoruoti tokio „vox populi“, bet iš keturių nominacijų (už geriausią metų filmą, režisūrą ir pagrindinių vaidmenų atlikimą) „kūnu“ pavirto tik viena – prizą gavo aktorius Nicolas Cage’as. Jis suvaidino alkoholiką scenaristą, dėl savo žalingų įpročių netekusį darbo.
Negalėdamas atsispirti stipriausiai savo gyvenime aistrai Benas Sandersonas vyksta į azartinių lošimų Meką – neoninių žiburių jūroje skęstantį Las Vegą tik tam, kad čia galėtų rasti amžiną užsimiršimą ir gerti „iki paskutinio atodūsio“. Prieš žengdamas šį žingsnį jis sunaikino visus ankstesnio gyvenimo ženklus – atleistas iš darbo jis pardavė namus ir sudegino nuotraukas.
Autoriai labai ir nesistengia kaip nors motyvuoti herojaus nuopuolio priežasčių; jų tiesiog nežino ir pats Benas („Nežinau, ar pradėjau gerti todėl, kad mane paliko žmona, ar žmona mane paliko todėl, kad pradėjau gerti“). Autoriai suteikia galimybę Benui stabtelėti ir suvokus savo degradavimo gelmę pradėti gyvenimą iš naujo. Tokiu vilties žibutėliu tampa Beno pažintis su prostitute Sera (Elisabeth Shue), svajojančia atsikratyti sutenerio globos ir pažinti tikrąją meilę. Tačiau Benui jau per sunku net vardan meilės kažką savo gyvenime keisti.
Rafinuota Beno agonija trunka labai ilgai, kaip ir depresyvi filmo nuotaika, o melancholiją vis labiau gilina beveik pastoviai skambančios ir neįkyriai atliekamos bliuzo kompozicijos (kelias įdomias improvizacijas groja pats režisierius Mike’as Figgisas, o jam talkina pats Stingas). Ar verta po to stebėtis, kad kino kritikų recenzijos buvo vadinamos „Las Vego bliuzu“, „Švelniai girta rapsodija“ arba tiesiog „Iki dugno”. (Gediminas Jankauskas)
5. „POPŽVAIGŽDĖ: NIEKAD NESUSTOK“ (Popstar: Never Stop Never Stopping, 2016)
Pastaruoju metu pastebimai padaugėjo vaidybinių filmų apie klasikinio ir šiuolaikinio roko žvaigždes. „Užkūrė“ šį muzikinių filmų konvejerį Freddie Mercury, roko grupės „The Queen“ lyderis, kurio svarbiausius karjeros etapus pavyko perteikti modernių laikų klasika tapusioje „Bohemiškoje rapsodijoje“ (Bohemian Rhapsody, (2018 m.). Panašiu principu sukurtas įkandin „Bohemiškos rapsodijos“ pasirodęs biografinis muzikinis filmas „Rocketman“ (2019 m.), pasakojantis apie popmuzikos legendos Eltono Johno gyvenimą ir jo kelią į pasaulinę šlovę.
Per trumpą laiką rokenrolo karalių Elvį Presley pamatėme dvejuose vaidybiniuose filmuose. Savo vaidybinio filmo sulaukė ir Bobas Dylanas („Bob Dylan: Visiškai nežinomas“ (2024 m.), ir Brucė‘as Springsteenas („Springsteen. Išvaduok mane iš nežinios“, 2025 m.)
Net keturis atskirus filmus, skirtus kiekvienam „bitlui“ dabar kuria Samas Mendesas. Jo naujausias projektas kol kas vadinasi „The Beatles – A Four-Film Cinematic Event“, ir tai bus keturių filmų biografinė juosta apie kiekvieną legendinės grupės narį.
Tai pirmas kartas, kai visų keturių grupės narių teisių paveldėtojai leido naudoti garsiausios Liverpulio ketveriukės gyvenimo istoriją bei jų originalią muziką.
Premjera pažadėta 2028-ųjų balandį. O jos laukdami galime prisiminti smagų filmą „Popžvaigždė: Niekad nesustok“, kurį prieš dešimt metų sukūrė režisieriai Akiva Schafferis ir Jorma Taccone. Tik šį kartą jų filmas yra muzikinė komedija apie išgalvotą repo žvaigždę „Conner4Real“ (jį vaidina Andy Sambergas). Paprasčiau kalbant, tai yra pseudo-dokumentinis filmas, o tokie filmai kino pasaulyje vadinami „mockumentary“.
Net ir iš tikrų pop muzikos žvaigždžių biografijų žinome, kad toli gražu ne visus juos pirmieji koncertai iškėlė į populiarumo viršūnes. Pop/repo atlikėjo, pasivadinusio „Conner4Real“ antras solinis albumas patiria visišką fiasko. Žlugus jo populiarumui, atlikėjas bando išgelbėti savo karjerą ir šlovę, tačiau kategoriškai nenori susitaikyti su savo buvusios vaikinų grupės „The Style Boyz“ nariais.
Muzikos genijus Koneris Frielis kartu su vaikystės draugais Lorensu Danu ir Ovenu Bušaru suburia pop-repo grupę „The Style Boyz“. Jie beveik akimirksniu išgarsėja muzikos industrijoje ir įkvepia daugelį šiuolaikinių muzikantų, kurie fiktyviuose interviu negaili pagyrų Koneriui bei pačiai grupei.
Tačiau kilus nesutarimams Lorensas palieka grupę, ir kolektyvas išyra. Tada Koneris ir pradeda solinę karjerą pasivadinęs „Conner4Real“, Ovenas tampa jo didžėjumi, o nesėkmingai pabandęs siekti solinės karjeros Lorensas pasitraukia į Kolorado valstiją ir ten pradeda ūkininkauti.
Debiutinis Konerio albumas „Thriller, Also“ šauna į muzikos topų viršūnes, ir jo šlovė ima augti kaip ant mielių. Tačiau reakcija į nekantriai lauktą antrąjį albumą „Connquest“ buvo panaši į šaltą (net galima sakyti, ledinį) dušą. Tik iš paties Konerio parašytų dainų sudarytas antrasis albumas sulaukia vien tik neigiamų kritikų atsiliepimų ir patiria komercinę nesėkmę.
Dėl prastų pardavimų Konerio vadybininkas Haris pasiūlo, kad koncertinį turą paremtų buitinės technikos gamintoja „Aquaspin“. Įmonės gaminami prietaisai, vos pradėjus juos naudoti, ima groti Konerio melodijas, o tai galiausiai sukelia elektros energijos tiekimo sutrikimą visoje šalyje (!).
Koneris pradeda koncertinį turą, tačiau bilietai perkami ne taip aktyviai, kaip jis tikėjosi. Haris pasiūlo pasikviesti kylančią repo žvaigždę Hanterį, kad šis apšildytų publiką, ir šis triukas suveikia – bilietų pardavimai pradeda augti. Koneris gi į savo pasirodymus įtraukia naujų triukų, pavyzdžiui, Ovenui, kuris jaučiasi vis labiau atstumtas, uždeda roboto kaukę, o kantri muzikos sostinėje Našvilyje koncerto metu pasirodo nuogas ir tampa visuotinio pašaipų objekto taikiniu.
Reikia žūtbūt surengti kokią nors viešųjų ryšių akciją, kad nukreiptų dėmesį nuo patirto pažeminimo. Ir tada sugalvojamas dar vienas triukas – Koneris nusprendžia pasipiršti savo merginai Ešlei televizijos kanale „E!“.
O tada jau prasideda visiška nesąmonių karuselė… Tolimesnius įvykius atpasakoti neįmanome, o jei pabandytume tai padaryti, jie atrodytų kaip nepadorūs anekdotai.
Tačiau kritikų tokia žanrų ir logikos „makalynė“ tikrai neatbaidė. Recenzijų apibendrinimo svetainėje „Rotten Tomatoes“ 79 % iš 172 kritikų atsiliepimų yra teigiami, o vidutinis įvertinimas siekia 6,7 balo iš 10. Svetainės apibendrinime teigiama: „Filmas „Popstar: Never Stop Never Stopping“ pritaiko roko muzikos pseudodokumentikos žanrą XXI a. plačiajai auditorijai – ir taikliai, itin juokingai pašiepia daugelį akivaizdžių taikinių.“
Vince’as Mancini iš „Uproxx“ filmą įvertino teigiamai: „Jis yra toks pat kvailas, kaip ir aktualus; įvairių humoro stilių derinys – įžvalgi satyra, visiškai nevaržomas vulgarumas, nenugalimas vaikiškumas, siurrealistinis popartas ir santūrus, rimtu veidu pateikiamas humoras – yra tikrasis „Popstar“ bruožas. Filmas yra protingas, kvailas, nerimtas ir šlykštus – būtent taip, kaip ir reikia...“.
Nors demonstruojant filmą kino teatruose jis nesulaukė didelės finansinės sėkmės, bet per beveik dešimtmetį, praėjusį nuo jo pasirodymo, jis įgijo kultinį statusą.
Todėl galime pasidžiaugti dėl tokios įvykių eigos kartu su filmo autoriais, kurių vienas bendrą kūrinį pavadino „meilės laišku mūsų draugystei“, o kitas reziumavo pasakė: „Tai, kad kūrinys rado atgarsį ir apie jį vis dar kalbama praėjus 10 metų – tai viskas, apie ką galėjome svajoti.“ (G.J.)
4. „KARO BELAISVIS“ (Prisoner of War, 2025)
Tie, kas mėgsta ir vertina jau klasika tapusius veiksmo filmus, puikiai žino, kad tokio kino „pirmai kategorijai“ priklauso kietus mušeikas andai vaidinę Arnoldas Schwarzeneggeris, Sylvesteris Stallone, Chuckas Norrisas, Jeanas Claude‘as Van Damme‘as, skandinavų galiūnas Dolphas Lundgrenas ir vikrus kaip vijurkas Jackie Chanas.
O yra vadinamasis „antrasis ešelonas“, kurio gretose rikiuojasi Michaelas Dudikoffas, Jasonas Stathamas, vienintelė šios kompanijos „puošmena“ Cynthia Rothrock ir Scottas Adkinsas.
Pastarasis kaip tik ir vaidina čia pristatomame filme „Karo belaisvis“. Tai jau antroji šiame filmų dešimtuke pristatoma karinė drama. Jos veiksmas, taip pat kaip ir filme „Tigras“, plėtojasi Antrojo pasaulinio karo frontuose. Tik „Tigro“ veiksmo fonas – 1943 metais Rytų fronte vykę mūšiai, o pagrindiniai veikėjai – nacių „Tiger“ klasės tanko penkių karių įgula, siunčiama atlikti misiją už priešo linijų.
Tuo tarpu „Karo belaisvio“ pagrindinių įvykių veiksmo vieta – Filipinų karo belaisvių stovykla. Apie tai jau sukurta daug filmų, pradedant auksiniu kino klasikos šedevru seniai tapusį filmą „Tiltas per upę Kwai“ (1957 m.), suformavusiu svarbiausius tokio siužeto konfliktus. O jie visada reiškia tą patį – į nelaisvę patekusių karių (dažniau amerikiečių, rečiau europiečių) didvyrišką pasipriešinimą sadistams azijiečiams.
Taip buvo jau klasika tapusiame japonų režisieriais Nagisos Oshimos filme „Linksmų Kalėdų, pone Lorensai“ (1982, su Davidu Bowie ir Ryuichi Sakamoto), ir palyginti nesename „Atpilde“ (The Railway Man, 2013), kuriame aktoriaus Colino Firtho suvaidintas britas Erikas Lomaksas, išgyvenęs Birmoje japonų karo belaisvių stovykloje patirtus siaubus, po trijų dešimtmečių sugrįžta atsiteisti su savo kankintoju.
Kankinimo bei smurto vaizdų tikrai netrūksta ir filme „Karo belaisvis“. Jį režisavo Louis Mandyloras, patyręs veiksmo filmų specialistas. Šis žanras jam artimas dar ir todėl, kad jis pats dažnai vaidino panašiuose filmuose (ilgame jo net 150 (!) pozicijų sąraše dominuoja būtent veiksmo filmai ir trileriai).
Centrinė „Karo belaisvio“ figūra – britų karininkas, pilotas Džeimsas Raitas paimamas japonų nelaisvėn. Kad pralinksmintų vadovybę ir kitus belaisvius, kaliniai verčiami dalyvauti žiauriose, mirtinose kovose, o tada siunčiami į liūdnai pagarsėjusį Bataano mirties žygį.
Atsidūręs beviltiškoje situacijoje, Raitas tampa paskutine savo bendražygių viltimi. Jis, žinoma, nenori susitaikyti su nepavydėtina dalia ir vis rezga planus pabėgti.
O sadistiškas stovyklos komendantas Bendžiras Ito (akt. Peteris Shinkoda) už nepaklusnumą nelinkęs Raito smarkiai bausti (dažnai jam skiriamas nuplakimas bambuko lazdomis čia nėra pati baisiausia kankinimo priemonė). Bet humanizmas čia, žinoma, nieko dėtas.
Netrukus paaiškėja, kad Raitas, kuris vaikystę ir jaunystę praleido Pietryčių Azijoje, gerai išmano Rytų psichologiją ir išmano iš japonų meistrų išmoktą retą mirtinų smūgių techniką, leidžiančią jam nugalėti bet kurį priešininką, o Ito labai trokšta šią techniką įvaldyti.
Džeimsas Raitas susiduria su savęs vertu priešininku. Jeigu jis savo elgesiu ir veiksmais panašus (net šiek tiek ir išvaizda!) į amerikiečių pulkininką Džeimsą Bredoką, kurį Chuckas Norrisas vaidino trijuose filmuose „Dingę be žinios“ (1984-1988 m.), tai Peterio Shinkodos žiaurus pulkininkas Ito žiūrovams net gali priminti Marlono Brando pulkininką Kercą, suvaidintą F.F. Coppolos šedevre „Mūsų laikų apokalipsė“ (1979 m.).
Kaip ir jo kolega pulkininkas Kercas, pulkininkas Ito yra karo žiaurumų užgrūdintas šaltakraujis cinikas, kuris negaili nei savų, nei priešų. Kaip ir pulkininkas Kercas, Ito taip pat džiunglėse įkūrė savo mažą karalystę, kurioje jis praktiškai yra tikras dievas. Jam pavaldūs kareiviai su pulkininku elgiasi ne kaip su aukštesnio rango karininku, bet su beveik religiniu susižavėjimu, todėl yra pasirengę toleruoti aukštą smurto lygį.
Daug kartų dviejų civilizacijų atstovų konfrontacija panašiuose filmuose dažniausiai turi du skirtingus atomazgos variantus. Viename triumfuoja aklo keršto „akis už akį“ triumfas, o antrasis siūlo budelio ir aukos susitaikymo galimybę.
„Karo belaisvio“ autoriai pasirenka antrąjį variantą. Prologe ir epiloge, kurie įrėmina pagrindinį siužetą, jau po karo Raitas sutinka pulkininko Ito sūnų, kuris netapo kareiviu kaip jo tėvas, bet atidarė kovos menų mokyklą. Būtent epiloge įvyksta simbolinis susitaikymas, nors paties Ito jau nebėra gyvųjų tarpe. Bet Ito sūnui Raitas visgi pademonstravo tuos mirtinus smūgius, kuriuos jo tėvas taip troško pamatyti. Atskleidžia šią paslaptį, nes supranta, kad sportininkas Ito sūnus nužudyti galinčių smūgių tikrai nenaudos piktiems tikslams… (G.J.)
3. „GALUTINIS TIKSLAS. KRAUJO LINIJA“ (Final Destination: Bloodlines, 2025)
Vieną garsiausių siaubo kino franšizių 2000-aisiais pradėjo jaunas režisierius Jamesas Wongas, iki šiol rašęs scenarijus mistiniams televizijos serialams „X-failai“ (X-files) ir „Tūkstantmetis“ (Millenium).
Pirmoji „Galutinio tikslo“ istorija taip pat galėtų papuošti šiuos serialus, nors kažkuo ji labai panaši ir į „Šeįtąjį pojūtį“.
Paauglys Aleksas Brauningas (Devonas Sawa) netikėtai atrado savyje aiškiaregio sugebėjimus. Jis ėmė jausti mirties alsavimą ir regėti , kokiomis aplinkybėmis turi mirti vienas ar kitas jo pažįstamas žmogus. Ketindamas skristi kartu su klase lėktuvu, Aleksas prieš skrydžio pradžią vaizduotėje pamatė lėktuvo katastrofą ir perspėjo apie tai visus keleivius. Deja, mažai kas paklausė jaunojo pranašo, o lėktuvas, pakilęs į dangų, tikrai susprogo. Šokiruotą Aleksą ima kamuoti košmarai, bet po kurio laiko pranašiški vaizdiniai staiga baigiasi. Nesunku suprasti, kad tai tik laikina tyla prieš didelę audrą…
Filmo autoriai meistriškai manipuliavo emocijomis. Jie net sugalvojo visai naują vizijų pateikimo metodiką, kurią pavadino “scenų iškraipymu”: filmuojami du kiekvienos mirties vizijos variantai, o montuojant “sumaišomos kortos”. Tai leidžia dar labiau pajusti mistinę baimę ir sutirštinti siaubo atmosferą.
Finansiniai rezultatai patvirtino, kad rizika pasiteisino. Filmas, kainavęs dvidešimt milijonų su trupučiu netrukus uždirbo keturis kartus daugiau, o tai jau pats tikriausias argumentas, kad reikia mobilizuoti jėgas tęsiniams. Jų ilgai laukti nereikėjo: antrasis filmas pasirodė 2003-aisiais, trečiajame (2006-aisiais) aiškiaregio Alekso funkcijas perėmė aiškiaregystės dovaną turinti paauglė Vendė,
Ketvirtajame filme (2009 m.) vėl paauglys Nikas mintyse pamato, kaip per automobilių lenktynes žūva jo draugai ir jis pats. Kaip ir ankstesniuose filmuose, kai kam nors pavyksta likti gyviems, mirtis visgi nesiruošia išbraukti jų iš savo sąrašo. Tad ir Nikui tenka galvoti, kaip likti gyvam.
Jei ne moderniausios technologijos, nieko naujo ketvirtojo filmo autoriai sumąstyti nepajėgė. Užtai ir sugalvojo vilioti žmones į kino sales šiurpiais užrašais ant filmo plakatų: „Stebėk mirtį 3D formate“ ir „Ilsėkis ramybėje… gabalais“…
Penktajame filme (2011 m.) siužetas liko senas, tik personažai nauji. Liko ir ankstesnėse „Galutinio tikslo“ serijose nuo dažno kartojimo nuvalkiota svarbiausia mintis, kad netikėtas išsigelbėjimas tik atitolina potencialių aukų susitikimą su giltine.
Ir vėl žiūrovus į kino teatrus susigražinti padėjo užrašai ant filmo plakatų: „Dar niekada mirtis nebuvo taip arti“ ar kvietimai stebėti mirtį 3D formatu. Sprendžiant iš komentarų internete, norinčių pakutenti nervus netruks.
Po penktojo filmo franšizės autoriai pavargo (o gal fantazija išseko), bet net keturiolika metų ekranuose nematėme naujų istorijų apie tai, kad mirtis labai nemėgsta, kai kas nors kišasi į jos reikalus ir bando griauti jos planus. Ir apie tai kaip jokio gailesčio nežinanti dama kiek vėliau ateina į pasimatymą su tais, kuriems pavyko (kuriam laikui) ištrūkti iš giltinės glėbio, neilgai džiaugdavosi pergudravę mirtį. Ir štai 2025-isiais skambutis vėl suskambėjo…
Režisierius Zachas Lipovsky ryžosi apibendrinti svarbiausius dalykus, kuriuos žiūrovai matė ankstesnėse dalyse ir dailiai užlopyti akivaizdžias siužeto spragas. Jis kruopščiai surenka nutrūkusius siūlus ir gausiai pribarstęs citatų iš penkių ankstesnių skirtingų filmų, sujungia viską į gana darnią visumą,
Dar sykį atnaujintoje personažų galerijoje šį kartą išsiskiria studentė Stefanija Reis (akt. Kaitlyn Santa Juana), kuri regi tą patį vis pasikartojantį sapną, kai dangoraižio „Skyview“ restorane per avariją žūsta daug žmonių. Kankinama košmaro, mergina suvokia, kad tai atsitiko prieš daugelį metų ir kad šią tragediją išgyveno jos močiutė Airis. Stefanija leidžiasi jos ieškoti, kad sužinotų siaubingą tiesą: visai jos šeimai gresia mirtis.
Atidžiai žiūrėję VISAS šešias „Galutinio tikslo“ be didelio vargo pastebės, kuo naujausias filmas skiriasi nuo ankstesniųjų. Jeigu pirmoji dalis buvo tikras mistinis trileris – tamsus, beviltiškas ir negailestingas (nors ir buvo paremtas „X failų“ epizodu), vėlesnėse dalyse rimtumas pamažu blėso. Mirtys tapo vis įmantresnėmis atrakcijomis, keliančiomis mažiau empatijos ir daugiau jaudulio. Abejotinų juokelių skaičius taip pat augo eksponentiškai, todėl naujausią (šeštąją!) dalį vadinti siaubo filmu būtų pernelyg drąsu. Tai greičiau ciniška juodoji komedija, nieko daugiau, bet ir nieko mažiau – vis dar paprasta ir ganėtinai kvaila, bet šį kartą bent jau nuoširdžiai juokinga. Filmas labiau primena švelnią saviparodiją nei šiurpų siaubo filmą, nors kraujo čia pralieta nemažai.
P.S. Ir tai dar tikrai ne pabaiga. „Galutinis tikslas 7“ turėtų pasirodyti 2029-aisiais. (G.J.)
2. „DEŠIMTMETIS“ (Year 10, 2024)
Jau esame įpratę, kad fantastiniai filmai dažniausiai būna didelio biudžeto blokbasteriai, kurių dekoracijos ir visokiausia kosminė įranga reikalauja ne tik dizainerių fantazijos, bet ir didelių investicijų.
Bet gana dažnai kine naudojamas vadinamasis postapokaliptinis žanras iš esmės yra toks pat mažo biudžeto kaip ir siaubo kinas. Žinoma, yra ir išimčių, pavyzdžiui, neseniai matytas „Pašėlęs Maksas: Įtūžio kelias“, kur efektai ir kaskadininkų darbas padidino gamybos biudžetą iki net 150 milijonų dolerių. Tačiau jeigu prisiminsime kad originalus 1979 metų pirmasis „Pašėlusis Maksas“ buvo sukurtas už varganus 380 tūkst. Australijos dolerių, o tai su 100 milijonų dolerių pajamų kino teatruose leido šiam filmui net 20 metų išlaikyti Gineso rekordą, iliustruojantį didžiausią sąnaudų ir pelno santykį.
Pirmojo „Pašėlusio Makso“ fenomeno paslaptis iš esmės buvo paprasta: filmuoti negyvas postapokaliptines dykynes Australijos dykumos viduryje, kur vienintelis civilizacijos ženklas yra greitkelis, besidriekiantis nuo vieno horizonto iki kito. O jeigu dar įvertinsime tame filme gausiai daužomus senus automobilius iš artimiausios metalo laužyno ir skarmalais aprengtus statistus iš vietinio jaunimo teatro, tai suprasime, kad nedidelio biudžeto su kaupu užteko. O ir pagrindinio vaidmens atlikėjas Melas Gibsonas tada dar nebuvo jokia tarptautinė žvaigždė, galinti pareikalauti didelių honorarų.
Štai kelias, kuriuo žengia tie, kas turi gerų idėjų, bet stokoja didelių lėšų joms realizuoti. Jų gretose režisierius Benas Goodgeris, pagal savo scenarijų prieš dvejus metus realizavęs „Dešimtmetį“, kuris kažin ar kainavo tuos pačius „Pašėlusio Makso“ 150 milijonų dolerių, žinoma, įvertinus per 45 metus augusią infliaciją. Nes ir čia nėra nė vienos brangiai kainuojančios Holivudo kino žvaigždės, o tik plačiai publikai mažai žinomi atlikėjai. Pagrindinį vaidmenį suvaidino režisieriaus brolis.
Filmavimo darbai šį kartą vyko lengvai prieinamoje miškingoje vietovėje, kurioje žmonių apleistos teritorijos efektas buvo maksimalus. Kadre pilna nežinomų aktorių, apsirengusių tuo, ką tik kostiumų dailininkui pavyko surasti senose drabužių spintose.
O ir siužetą pavadinti labai sudėtingu liežuvis neapsiverčia. Postapokaliptinėje ateityje, žinoma, negalima apsieiti be kanibalų, ir su jais čia viskas OK. Kanibalų gauja nužudo pagrindinio veikėjo tėvą ir pavagia vaistus, kurių reikia jo sergančiai merginai. Neturėdamas patirties alternatyvioje liaudies medicinoje, jaunuolis išsiruošia susekti grobikus ir susigrąžinti svarbiausią turtą.
Ir nors Toby Goodgerio vaidinamas bevardis veikėjas (jis pavadintas tiesiog Sūnumi) yra visai nepanašus nei į Džoną Rembo, nei į Pašėlusį Maksą, bet savo misiją jis turėtų atlikti, ar ne? Kitaip gi ir tokio filmo net pradėti nebūtų prasmės. O Benui Goodgeriui tai daryti tikrai vertėjo.
P.S. Reikėtų pripažinti, kad originalumo šiame „Dešimtmetyje“ tikrai ne per daugiausia. Bet viena aplinkybė visgi filmą daro išskirtiniu iš bendrojo konteksto – jame nėra jokių dialogų, o tai šiais laikais tirai retas dalykas. (G.J.)
1. „TIGRAS“ (Der Tiger, 2025)
Tarp kino kritikų visame pasaulyje vyrauja nuomonė (tikrai ne be pagrindo!), kad režisieriaus Denniso Ganselio karinė drama „Tigras“ iškilo „ant bangos“, kurią prieš kelerius metus iškėlė net keturiais Oskarais apdovanota Ericho Maria Remarque‘o romano „Vakarų fronte nieko naujo“ ekranizacija (2022 m., rež. Edwardas Bergeris).
„Amazon Prime Video“, atsakė į didžiulę konkurento „Netflix“ sėkmę savo „sunkiuoju pabūklu“ ir net ketino savo „Tigrą“ pradžioje parodyti didžiajame ekrane, o tik paskui savo internetinėje platformoje.
Režisieriui Dennisui Ganseliu „Tigras“ – ne pirmasis karinės tematikos filmas. Pirmą kartą šios temos jaunas režisierius ėmėsi prieš gerus du dešimtmečius dramoje „Napola-fiurerio elitas“ (Napola – Elite für den Führer, 2004 m.) atkūręs 1942-ųjų metų atmosferą Trečiajame reiche. Tada nacių režimas ir jo karinė galia buvo pasiekusi piką, tad nenuostabu, kad milijonus tautiečių buvo užvaldęs patriotinis entuziazmas, o jaunimas troško pasitarnauti tėvynei ir mylimam fiureriui.
Geriausią būdą greitai prasimušti į tautos elito gretas tada siūlė garsi karo akademija „Napola“. Būti pakviestam į ją – didžiulė garbė. Ir jos nusipelno gabus septyniolikmetis Fridrichas Vaimeris (akt. Max’as Riemeltas), paprastas vaikinas, užaugęs proletariškame Berlyno rajone. Ambicingas vaikinas susigundo galimybe greitai iš skurdo persikelti į didžiojo reicho netolimos ateities politinius lyderius (jaunuoliams žadama, kad baigę mokslus jie bus paskirti gauleiteriais (pavergtų kraštų – nuo Maskvos iki Vašingtono – prievaizdais). Reikia tik pamiršti ankstesnį gyvenimą, atsisakyti artimųjų, mokytis žudyti ir galvoti tik apie tai, ką galėtum padaryti didžiosios Vokietijos labui.
Tačiau netrukus pradinis vaikino džiaugsmas užleidžia vietą abejonėms..
Antras Denniso Ganselio karinis filmas „Povandeninis laivas“ (Das Boot) buvo net penketą metų (2018–2023) kurtas serialas, savotiškas vokiečių kino klasika tapusio to paties pavadinimo kultinio filmo (1981 m. rež. Wolfgangas Petersenas) tęsinys (keturi sezonai, iš viso 32 serijos).
Veiksmas čia taip pat prasideda 1942 m. rudenį. Viena istorija pasakoja apie nepatyrusią vokiečių povandeninio laivo (U-612) įgulą, išplaukiančią į pavojingą misiją per Atlanto vandenyno mūšį. O lygiagrečiai okupuotame La Rošelo uoste Prancūzijoje vertėja Simona Štraser įsipainioja į Prancūzijos pasipriešinimo judėjimo ir šnipinėjimo tinklą.
„Ilgai grojančiame“ seriale netrūko ir karo siaubų, ir mirtinai pavojingų nuotykių, ir nepaprastos drąsos bei pasiaukojimo epizodų ir meilės. Kitaip sakant, serialas „Povandeninis laivas“ buvo puiki komercinė pramoga, susilaukusi didžiulio susidomėjimo.
Tokio paties tikslo režisierius siekė ir kurdamas „Tigrą“, kurio esmę vienu trumpu sakiniu labai taikliai apibrėžė vienas vokiečių kritikas: „Tigras“ – visai kaip „Povandeninis laivas“, tik ne submarinoje, o tanke!“
„Tigro“ veiksmas plėtojasi 1943 metais Rytų fronte. Mūšio dėl tilto per Dniepro upę metu vermachto „Tiger“ klasės tanko penkių karių įgula (Davidas Schütteris, Laurence‘as Rupp,as Leonardas Kunzas, Sebastianas Urzendowsky ir Yoranas Leicheris) vos išvengia sovietų persekiotojų. Sulopę smarkiai apgadintą transporto priemonę, vis dar fiziškai ir protiškai išsekę kareiviai nedelsiant gauna įsakymą atlikti tai, kas atrodo kaip savižudybės misija už priešo linijų.
Jų misija – slaptoje bazėje surasti pulkininką von Hardenburgą (Tilmanas Straussas), kuris turi itin vertingos informacijos. Vadovybė įtaria, kad pulkininkas ketina strateginius kariuomenės judėjimo planus perduoti Raudonajai armijai, todėl jis anksčiau turi būti grąžintas į vokiečių kontroliuojamą teritoriją arba nužudytas vietoje.
Keliaudami per užminuotas Ukrainos stepes ir miškus, padedami galingų medikamentinių stimuliatorių, penketukas ne kartą susiduria ne tik su priešu, bet ir su savo baimėmis bei moralinėmis dilemomis.
Spaudos medžiagoje apie „Tigrą“ režisierius apibūdina pagrindinių veikėjų misiją kaip „siurrealistinę kelionę į „tamsos širdį“. Kiekvienas, matęs „Šių laikų apokalipsę“, atpažins šią frazę. Juk F. F. Coppolos šedevras yra Josepho Conrado apysakos „Tamsos širdis“ adaptacija.
Tačiau baimintis nereikia, Dennisas Ganselis su pagarba žvelgia į klasiką, bet jos akivaizdžiai nekopijuoja, o eina savo keliu. Anot dar vieno vokiečių kino kritiko, „Ganselis stumia savo (anti)herojus link finalinio posūkio, kuris – pagardintas įvairaus subtilumo užuominomis – yra taip kruopščiai sukurtas, kad retrospektyviai gali atrodyti nuspėjamas, tačiau vis tiek sugeba nustebinti iš pirmo žvilgsnio. Antras ar net trečias žiūrėjimas iš šios perspektyvos tikrai vertas dėmesio“ (G.J.).
