Metų pabaiga žada nemažai intriguojančių televizijos premjerų, kurios turi sudominti tiek įtemptų kriminalinių istorijų, tiek siaubo, fantastikos ar klasikinės literatūros ekranizacijų gerbėjus. Naujų serialų kūrėjai šiemet sugrąžina gerai pažįstamas istorijas, siūlo netikėtų siužeto vingių ir pristato pasaulius, kuriuose paslaptys, pavojai bei sudėtingi veikėjų likimai neleidžia atsitraukti nuo ekrano. Nuo naujų Stepheno Kingo kūrybos interpretacijų ir kultinių siaubo franšizių iki ambicingų dramų bei kriminalinių trilerių – pasirinkimas turėtų būti išties įvairus.

Siūlome 10 naujų serialų tamsiems rudens vakarams,  kurie labiausiai patiks žmonėms, mėgstantiems įtampa, siaubą, nusikaltimų istorijas ir veiksmo filmus.

Kadras iš serialo “East of Eden”

10. East of Eden („Į rytus nuo Edeno“, 2026)

John Steinbecko romanas apie Traskų šeimą į ekranus grįžta ne pirmą kartą, tačiau šįkart scenarijų perrašė Zoe Kazan. Ir čia yra viena įdomiausių detalių – jos senelis Elia Kazan 1955-aisiais režisavo kultinę šios knygos filmą su Jamesu Deanu.

Siužetas mus nukelia į Kalifornijos Salinaso slėnį, kur ramų ūkininko Adamo Trasko gyvenimą aukštyn kojomis verčia pasirodusi Cathy Ames. Florence Pugh šią iš pažiūros žavią, bet viduje visiškai šaltą moterį įkūnija taip, kad jos žvilgsnis persekioja dar ilgai pasibaigus pasakojimui. Kai istorijoje atsiranda dvyniai Calebas ir Aronas, senasis Kaino ir Abelio mitas pražysta iš naujo, tik su kur kas daugiau tamsos ir kartėlio.

Aktorinis ansamblis čia veikia be priekaištų – Christopheris Abbottas ir Mike’as Faistas suteikia herojams itin įtikimo tragizmo. Režisūra leidžia beveik fiziškai pajusti dulkėtą XIX–XX a. sandūros Amerikos kaimo atmosferą, kurioje po atviru dangumi kaupiasi sunkūs moraliniai pasirinkimai ir neišreikšti jausmai.

Scenarijaus autorė Zoe Kazan stengėsi išlaikyti pusiausvyrą tarp klasikinės literatūros pagarbos ir šiuolaikinio žiūrovo poreikio dinamikai. Serialas leidžia žiūrovui pamatyti, kaip praeities kartų sprendimai nepaleidžia ateities – ši drama iš tiesų veikia kaip gilus psichologinis tyrimas apie šeimos santykių paveldimumą.

Serialas puikiai supranta, ką reiškia žmogaus pasirinkimų svoris, ir paverčia tai pagrindine pasakojimo ašimi. Septynių valandų formatas leido kelių kartų dramai išskleisti sparnus nepasimetant smulkmenose ir nevirstant sausa schema. Tai nėra iš tų serialų, kuriuos prabėgdamas „suryji“ per savaitgalį užsiimdamas kitais darbais – tai lėta, tiršta ir gili drama, reikalaujanti atidėti telefoną į šalį ir tiesiog pasinerti.

Kadras iš serialo “Carrie”

9. Carrie („Kerė“, 2026)

Stephenas Kingas romaną „Carrie“ parašė dar 1974 metais, ir nuo to laiko ši istorija sulaukė ne vienos ekranizacijos. Mike’as Flanaganas – serialų „Midnight Mass“ ir „The Haunting of Hill House“ kūrėjas – šįkart stojo prieš nelengvą uždavinį: kaip šioje visiems žinomoje istorijoje pasakyti tai, kas dar nebuvo pasakyta? Jo atsakymas intriguojantis: Kerė Vait, pasirodo, gali būti ne vienintelė pasaulyje mergina, turinti telekinezės dovaną.

Projektas akivaizdžiai plečia Stepheno Kingo sukurtos visatos ribas, paversdamas asmeninę paauglės tragediją kur kas masiškesniu tyrimu apie tai, kaip visuomenė reaguoja į kitokius žmones. Flanaganas meistriškai naudoja apšvietimą bei garso takelį, kad sukurtų nuolatinės grėsmės pojūtį net paprasčiausiose mokyklos koridorių scenose.

Aktorių darbas taip pat atkreipia dėmesį: Summer H. Howell sugebėjo perteikti Kerės pažeidžiamumą ir kartu jos tamsų potencialą, o Samantha Sloyan įkūnija motiną, kurios religinis fanatizmas tampa baisesnis už bet kokias natūralias siaubo apraiškas. Jų abipusė dinamika paverčia namų aplinką tikra siaubo tvirtove.

Kritikų vertinimai iškart pasidalijo į dvi stovyklas. Vieni, teigia, kad serialas yra „kruvinai puikus“ ir su kaupu pateisina savo atsiradimą ekrane. Tuo tarpu „The Hollywood Reporter“ naująją „Kerę“ drąsiai lygina su pirmuoju „13 Reasons Why“ sezonu nei su originaliuoju kino filmu.

Serialas bendra nuotaika stovi arčiau „The Midnight Club“ nei „Midnight Mass“, tačiau vis tiek meistriškai išnaudoja vieną firminį Flanagano triuką – ilgus, hipnotizuojančius monologus, kurie priverčia sulaikyti kvėpavimą.

Kadras iš serialo “War”

8. War  („Karas“, 2026)

Kino žvaigždė Carla Duval (Sienna Miller) ir technologijų magnatas Morganas Hendersonas (Dominic West) po dešimties metų santuokos nusprendžia sukti skirtingais keliais. Dveji galingi Londono teisininkų biurai akimirksniu pasiruošia aršiai kovai, o į šį žaidimą netrukus įsitraukia ir ambicingas bei godus jaunas teisininkas Johnny Warrenas, kurį įkūnija Archie Renaux.

Vizualiai serialas spindi – nuo prabangių Londono Pentagono stiliaus biurų iki stilingų apdarų. Kamera fiksuoja kiekvieną veikėjų veido mikro-išraišką, atskleidžiančią, kaip už mandagių šypsenų bei diplomatinių frazių slypi šaltas išskaičiavimas ir siekis žūtbūt nugalėti priešininką.

Archie Renaux atliekamas jauno teisininko vaidmuo suteikia siužetui papildomo dinamizmo: jo personažas bando naviguoti tarp dviejų milžinų ego, tačiau greitai pats tampa atskiru kovos žaidėju. Scenarijuje netrūksta teisminio proceso užkulisių, atskleidžiančių, kaip teisinės spragos naudojamos kaip ginklai asmeniniams sąskaitų suvedinėjimams.

Serialą sukūrė George’as Kay, jau puikiai pagarsėjęs tokiais projektais kaip „Lupin“ ir „Hijack“. Jis – neabejotinas stilingos televizijos meistras, ir tai matyti iš pirmo žvilgsnio: čia ekrane liejasi prabanga, o kaip su šypsena pastebi viena apžvalga, Sienna Miller per serialą pakeičia neįtikėtinai daug puikių paltų. Žinoma, užsienio kritikai iškart suskubo jį lyginti su „Succession“ bei „Industry“.

Neapseinamai ir be kritikos. Viena apžvalga šį kūrinį taikliai pavadino „švelniausiu skyrybų karu, kokį esate matę“, o dalis recenzentų atvirai skundžiasi per lėtu tempu. Kitose apžvalgose visgi giriamas puikus Miller ir Westo duetas. Taigi, jei laukiate tikro dantų griežimo ir negailestingų purvinų kovų, gausite elegantišką, vizualiai gražų, bet gerokai saugesnį pasakojimą.

 

Kadras iš serialo “Kill Jackie”

 

7. Kill Jackie („Nužudyti Džekį“, 2026)

Catherine Zeta-Jones grįžta į veiksmo žanrą, kuriame kadaise ir išgarsėjo. Ji įkūnija Jackie – nusikalstamo pasaulio meno prekeivę, kuriai ant kulnų lipa iškart septyni samdomi žudikai. Šis projektas sukurtas pagal Nicko Harkaway romaną „The Price You Pay“, o už jo vairo stovi Tomas Butterworthas, puikiai pažįstamas iš serialo „Gangs of London“.

Kūrinys išsiskiria nepaprastai greitu tempu ir akį traukiančia spalvų palete, kuri primena modernų neoninį neonuarą. Kiekviena serija supažindina su vis nauju samdomu žudiku, turinčiu savo unikalų kovos stilių bei keistų charakterio bruožų, todėl kova dėl išlikimo nevirsta monotoniškomis šaudynėmis.

Catherine Zeta-Jones spinduliuoja neblėstančią eleganciją ir charizmą, įrodydama, kad puikiai jaučiasi fizinių iššūkių reikalaujančiose scenose. Režisierius Tomas Butterworthas nebijo naudoti juodojo humoro bei hiperbolizuoto smurto elementų, kas suteikia serialui pramoginio komikso atspalvį.

Pats pavadinimas ir nuoroda į Quentiną Tarantino čia neatsitiktiniai – serialo stilius, kaip išduoda jau vien treileris, akivaizdžiai semiasi įkvėpimo iš šios mokyklos. Šį kūrinį galima pavadinti stilingai duobėtu pasivažinėjimu: pradžia tiesiog spinduliuoja energija, tačiau vėliau, kai praeina pirmoji blizgesio banga, pasakojimas vietomis ima šiek tiek trūkčioti.

Jei sulauksime antrojo sezono, kūrėjai galėtų kiek sumažinti stiliaus dozę ir pridėti šiek tiek daugiau gilaus turinio. Vis dėlto vakarui, kai tiesiog norisi lengvo, dinamiško ir beprotiškai kruvino pasilinksminimo išjungus galvą, šis serialas tiks idealiai.

Kadras iš mini serialo “Below”

6. „Below” (2026)

1986 metai, Niufaundlandas. Griežta vyriausybės perkėlimo programa priverstinai gena šeimas iš nuošalių žvejų kaimelių į didesnius miestus, tačiau Snooks Arm gyventojai vis dar tvirtai stovi už savo namus ir nesirengia trauktis. Ir tuomet iš tamsių jūros gelmių pakyla kažkas, kas nepanašu į nieką, ką jiems iki šiol yra tekę matyti.

Šiaurietiška gamta, šaltas vandenynas ir nuolatinė ūkana sukuria beveik klaustrofobišką nuotaiką. Kūrėjai itin sumaniai atskleidžia socialinę kaimo atskirtį – vietiniai gyventojai priversti kovoti ne tik su nepaaiškinamu padaru iš jūros, bet ir su biurokratine sistema, kuri juos paprasčiausiai nurašė.

Joshas Hartnettas perteikia tvirto, bet vidinių demonų kankinamo vietos gyventojo vaidmenį. Jo personažas tampa tiltu tarp kaimo bendruomenės ir išorinio pasaulio. Serialo garso takelis, kuriame dominuoja gilūs vandenyno aaidai bei tamsūs sintezatoriaus tonai, dar labiau sustiprina izoliacijos pojūtį.

Šią mišrią siaubo ir kaimo drąsos dramą sukūrė Jesse McKeownas, su „Netflix“ jau dirbęs prie „The Umbrella Academy“. Šiame seriale galima nuoširdžiai žavėtis tiršta atmosfera ir puikiais aktoriais, ypač charizmatiškuoju Joshu Hartnettu, o yra kritikų sakančių, kad pati istorija ekrane tik „vos išsilaiko ant vandens“.

Taigi čia verta nusiteikti ne tiek pigiam siaubui, kiek klampiai, lėtai atmosferai. Jei jums prie širdies jūrų pabaisos ir ūkanotos, paslaptimis dvelkiančios istorijos, per šešias serijas serialas tikrai palaiko dėmesį, nors kaip ilgalaikis siaubo traukinys jis, pripažinkime, toli gražu nėra tobulas.

Kadras iš serialo “VisionQuest”

5. „VisionQuest“ (2026)

Tai tiesioginis „WandaVision“ tęsinys, tik šįkart visas dėmesys krypsta į patį Viziją ir amžiną klausimą: ar sintetinė būtybė gali tapti tikru žmogumi? Kritikų reitingas „Rotten Tomatoes“ platformoje jau pasiekė prestižinį „Certified Fresh“ lygį, o dalis apžvalgininkų apie šį kūrinį rašo su neslepiamu entuziazmu.

Serialas vizualiai išsiskiria iš kitų „Marvel“ projektų: čia naudojami ilgesni kadrai, ramesnis montavimo tempas ir daugiau dėmesio skiriama veikėjų vidiniams monologams. Tai leidžia žiūrovui kartu su pagrindiniu herojumi tyrinėti, ką reiškia turėti prisiminimus, kurių pats neišgyvenai.

Didžiulė puošmena – grįžęs Jameso Spaderio įgarsintas Ultronas. Jo ir Paulo Bettany personažų įtampos pilni dialogai tampa tikra filologine bei filosofine puota, atskleidžiančia dviejų skirtingų dirbtinio intelekto formų požiūrį į žmoniją bei jos ateitį.

Kas taip stipriai užkabino kritikus? Pirmiausia – pati Paulo Bettany vaidyba. Antra, į ekranus grįžtantis Jameso Spaderio įgarsintas Ultronas, kuris jau pirmose keturiose serijose tiesiog pavagia šou savo ironiškomis ir taikliomis eilutėmis. Galiausiai – Bettany ir Ruaridho Mollicos dueto scenos, kuriose atrandama daugiausiai tikros, žmogiškos širdies.

Nors veiksmo čia netrūksta, serialui kur kas labiau rūpi gilesnės, filosofinės minties linijos. „WandaVision“ gerbėjai bus visiškai patenkinti, tačiau ieškantiems tiesioginių „Agatha All Along“ atsakymų jų gali šiek tiek pritrūkti. Bet kuriuo atveju, jei nesate matę „WandaVision“, verčiau pradėkite nuo jo – kitaip kai kurie herojų sprendimai tiesiog pakibs ore.

Kadras iš serialo”Treasure island”

4. Treasure Island („Lobių sala“, 2026)

Roberto Louiso Stevensono 1883 metų romanas dar kartą išplaukia į atvirą jūrą. Jaunuolis Džimas Hokinsas (Tom Sweet) čia apdovanotas išskirtine atmintimi: pabėgęs kartu su mama, jis sugeba visą žemėlapį išmokti mintinai, o jo mama patį žemėlapį tiesiog sudegina. Tuomet scenoje pasirodo legendinis Džonas Silveris, kurį įkūnija Davidas Oyelowo.

Kūrėjai nesilaikė visų linijinių originalios knygos taisyklių ir nusprendė praplėsti personažų biografijas. Laivo „Hispaniola“ buitis pavaizduota be jokio romantizavimo – čia jaučiamas druskos kvapas, purvas, drėgmė ir nuolatinė piratų išdavystės grėsmė.

Hayley Atwell suteikia Džimo motinos personažui tvirtumo ir nepriklausomybės, paversdama ją pilnaverte nuotykio dalyve. Jos ir Davido Oyelowo ekrano chemija spinduliuoja pavojinga trauka bei gudravimu, kas atperka kai kuriuos scenarijaus trūkumus.

Didžiausia ir labiausiai intriguojanti naujovė – Bess (Hayley Atwell), našle likusi Džimo mama, aktyviai ieškanti naujo vyro. Kritikai vieningai sutaria dėl vieno dalyko: Oyelowo atliekamas Silveris šiam serialui suteikia galingos charizmos, o Atwell ir Oyelowo duetas ekrane tikrai žino, ką daro.

Visa kita, deja, tampa problemų ruožu. „Screen Rant“ šiam TV šou skyrė vos 4 balus iš 10 ir nusivylė, kad serialas praleidžia progą pagarbiai bei įdomiai perteikti klasiką, „Collider“ įvertino 6 balais, o „Wall Street Journal“ atvirai rėžė, kad drastiški scenarijaus pakeitimai neprideda nei tempo, nei įdomumo. Kitaip tariant, tai gana netvarkingas, bet žiūrimas nuotykis.

 

Kadras iš serialo “Last Seen”

3. Last Seen („Paskutinį kartą matyta“, 2026)

Ianas Ridley’is vienuolika metų gyvena gilaus skausmo ir visiškos nežinios sugriautame pasaulyje: jo dukra dingo be jokių pėdsakų ir be menkiausios žinios. Tačiau viskas pasikeičia akimirksniu, kai vieną dieną jam pasirodo, jog perpildytoje gatvėje jis išgirdo jos balsą. Šis menkas garsas akimirksniu išjudina seniai užgijusias žaizdas ir pradeda griauti tai, ką Ianas su didžiulėmis pastangomis sau įkalbėjo per visą dešimtmetį. Nuo šio momento „Last Seen“ akimirksniu perauga iš paprasto paieškų detektyvo į sukrečiančią istoriją apie tėvą, kurio viltis tampa beveik liguista ir nebesustabdoma.

Serialo atmosfera itin tiršta, o vaizdo operatoriaus darbas pabrėžia vienatvės bei emocinio išsekimo jausmą. Miesto gatvės pavaizduotos pilkomis, melancholiškomis spalvomis, kurios puikiai atspindi pagrindinio herojaus vidinę būseną ir jo nesugebėjimą judėti pirmyn.

Siužetas meistriškai žaidžia su žiūrovo pasitikėjimu: iki paskutiniųjų serijų lieka neaišku, ar Iano girdėti balsai ir matomi ženklai yra tikri pėdsakai, ar tik jo paties proto pakrikimo bei ilgesio padarinys.

Patricko Brammallo vaidyba yra tikrasis viso serialo variklis. Jis sugeba perteikti Iano nevilties gelmę taip subtiliai, kad nė karto neišsiveržia į pigią melodramą – ir būtent dėl šio santūrumo žiūrovui gerklėje nuolatstringa gumulas.

Tai riboto formato mini serialas, todėl antro sezono tikėtis nereikia – ir tai didžiulis pliusas. Šešios serijos sudėliotos taip, kad pasakojimas neturi laiko veltui sukti ratų ar tempti gumos, o paslaptis tampa ne šaltu galvosūkiu, o labai asmeniška, sielą draskančia drama.

Kadras iš serialo “Crystal lake”

2.  „Crystal Lake“ (2026)

Džeisonas Voorheesas dar net nepradėjo žudyti, o jo motina Pamela jau išgyvena vieną tamsiausių ir baisiausių savo gyvenimo tarpsnių. Serialas seka ją po to, kai jos jaunas sūnus tariamai nuskendo Kristalo ežero stovykloje, ir po kruopelę atskleidžia, kaip ši vieta lėtai tapo viena didžiausių siaubo ikonų popkultūroje.

Kino kompanija „A24“ atnešė savo firminį stilistinį potėpį: serialas atrodo ne kaip pigus gąsdinimų rinkinys, o kaip gili, tamsi ir meniška psichologinė drama. Rūkas Virš ežero, apleisti stovyklos nameliai ir aštuntojo dešimtmečio estetika sukuria nuolatinį nerimo foną.

Linda Cardellini pademonstruoja vieną geriausių savo karjeros pasirodymų. Jos kuriamas Pamelos charakteris – tai moteris, kuri palaipsniui praranda ryšį su realybe iš sielvarto, paversdama savo skausmą naikinanti pykčiu aplinkiniams.

Didžiausia projekto stiprybė – aktoriai. Linda Cardellini, atliekanti Pamelos vaidmenį, ekrane yra paprasčiausiai nesustabdoma, o klasikinis siaubo tonas čia meistriškai derinamas su tiršta kriminalinės dramos intriga. Tai serialui suteikia kur kas daugiau erdvės ir gelmės, nei iš pradžių tikėtumeisi iš eilinio priešistorės formato. Tiesa, kai kurie ankstyvi kūrybiniai sprendimai, pavyzdžiui, stilizuota sapno scena,gali sulaukti kritikos už tai, kad yra pernelyg ištempti.

Dalis žiūrovų ir kritikų jau dabar aršiai ginčijasi, ar šį kultinį mitą apskritai reikėjo išnarplioti iki galo, ir tai išlieka didžiausiu serialo rizikos tašku. Tačiau jei šis klausimas jūsų netrikdo, gausite puikiai nuteikiančią, brutalią ir netikėtai žmogišką siaubo dramą.

Kadras iš serialo “American hostage”

1. American Hostage („Amerikietis įkaitas“, 2026)

Čia pasakojama ta pati šiurpi istorija, kaip ir 2025 m. Gus Van Santo filme „Dead Man’s Wire“: Tony Kiritsis paima įkaitu žmogų, o visa Amerika stebi šį pragaištingą spektaklį tiesioginiame eteryje. Serialo formatai leidžia šią dramą išplėsti iki kelių valandų pasakojimo, kartu skiriant itin daug dėmesio aštuntojo dešimtmečio estetikai, madai bei tuometinei žiniasklaidos kurstomai isterijai.

Daug dėmesio skiriama žiniasklaidos užkulisiams ir tam, kaip tiesioginis eteris keitė visuomenės požiūrį į nusikaltimus. Kadrai perimami iš televizijos kamerų objektyvų, kas sukuria dokumentinio tikroviškumo pojūtį ir leidžia geriau suprasti to meto įtampą.

Džono Hammo bei Giovanni Ribisi vaidybinė priešprieša laiko visą serialo struktūrą. Ribisi įkūnijamas Kiritsis atrodo itin neprognozuojamas, o Hammo personažas bando išlaikyti šaltą protą situacijoje, kurioje bet kuri klaida gali kainuoti gyvybę.

Aukščiausias ir tvirčiausias šio projekto taškas – Džonas Hammas, kurio vaidybą užsienio apžvalgininkai vieningai giria. Giovanni Ribisi, įkūnijantis patį Kiritsį, taip pat sulaukė palankių įvertinimų.

Jei jus iš tiesų domina ši tikra istorija, serialas pasiūlys kitokį kampą – tik pasiruoškite ilgam ir ne visada greitam keliui.

 

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: