„Kauno žinios“ ne kartą recenzavo šiurpių siaubo serialų ir ne mažiau baisių siaubo trilerių dešimtukus. Juos galima skelbti ir dažniau, nes nesunku pamatyti, kad šio žanro filmai tarp mūsų didžiojo ekrano premjerų užima lyderiaujančias pozicijas. Tai bendra tendencija, tik patvirtinanti tiesą, kad pasaulyje vykstantys politiniai procesai ir karai, be jokios abejonės, prisideda prie kasmet didėjančios baimės atmosferos. O jau ją filmų kūrėjai stengiasi palaikyti paklausą turinčiais siaubo filmais.

Pristatome dar 10 šiurpių naujos kartos siaubo filmų.

10. „MIRTIES VEIDAI“ (Faces of Death, 2026)

Septintojo dešimtmečio pradžioje pasauline sensacija tapo ypatingai žiaurūs itališki trileriai, pavadinti „Mondo filmais“.

Šį pavadinimą jie gavo iš dokumentinio filmo „Šuniškas pasaulis“ (Mondo cane, 1962). Filmą susukę režisieriai Paolo Cavara ir Gualtiero Jacopetti net išrado naują žanrą, pavadintą „šokomentika“ (šokirruojanti dokumentika).

Tai buvo popuri iš archyvuose surastos medžiagos ir specialiai nufilmuotų šokiruojančių dokumentinių kadrų, kurių tikslas – įrodyti, kad pasaulis morališkai degradavęs ir beviltiškai paskendęs mirtinų nuodėmių klampynėje.

Savo tikslo jauni provokatoriai siekė su pasimėgavimu vaizduodami keistus ritualus, fizinius išsigimimus, žiaurų žmonių elgesį su panašiais į save ir gyvūnais, siaubingo smurto scenas.

Šis žanras neabejotinai pasiekė savo viršūnę, kai jau Amerikoje pasirodė „Mirties veidais“ pavadintas dokumentinis filmas (1978 m.), kurio režisierius Johnas Alanas Schwartzas sumontavo 105 minutes trunkančią kompoziciją iš dokumentinių kadrų ir rekonstruotų scenų, labai natūralistiškai vaizduojančių įvairias mirtis, ypač akcentuojant sumaitotų kūnų detales.

Kaip bebūtų keista, šis nekrofiliškas „patiekalas“ pasiteisino ir žiūrovams patiko (kuklius 67 tūkstančius dolerių kainavęs filmas uždirbo 35 milijonus). Pamenu, kaip pirmaisiais video bumo metais ant šio superpopuliaraus filmo vaizdajuostės puikavosi užrašas, kad „Mirties veidai“ uždrausti net 48 šalyse. Geresnės reklamos net nereikėjo galvoti!

Tad režisieriui Johnui Alanui Schwartzui panašia maniera teko kurti dar du filmus (1981 ir 1985 metais), kuriuose jau anksčiau rodytų vaizdų galeriją papildė gamtos kataklizmų bei policijos archyvų vaizdai ar serijinių žudikų egzekucijų kadrai.

Ketvirtus „Mirties vaizdus“ 1990-aisiais jau kūrė naujas trijų režisierių kolektyvas.

O šiemet tokio kino gerbėjai sulaukė franšizę atnaujinusio filmo, kuriame režisierius Danielis Goldhaberis sugrįžo prie pirmojo filmo pavadinimo, bet iš esmės nuo jo „generalinės linijos“ per daug nenukrypo. Tik iki kino salių filmas keliavo ilgus trejus metus.

Naujausi „Mirties veidai“ buvo visiškai baigti 2023 metais, tačiau tada prasidėjo, anot režisieriaus, „kova su cenzūra“. Iš mirties taško reikalai pajudėjo, kai filmą perėmė siaubo filmų transliacijų platforma „Shudder“, kurioje pasirodė ir daugiau šokiruojančių siaubo trilerių.

Esminis Danielio Goldhaberio filmo skirtumas nuo ankstesnių „Mirties veidų“ yra tas, kad naujausias filmas yra ne dokumentinis, o vaidybinis.

Barbie Ferreira čia vaidina populiarios vaizdo įrašų platformos „Kino“, įtartinai panašios į „TikTok“, turinio moderatorę Margo Romero. Mergina filtruoja vaizdo įrašus, kuriuose yra smurto scenos arba skatinamas narkotikų vartojimas. Pati Margo kadaise buvo įtraukta į liūdnai pagarsėjusį vaizdo įrašą, kuriame užfiksuota jos jaunesniosios sesers mirtis. Margo vis dar persekioja kaltės jausmas, o darbas tampa vienintele gynyba nuo streso.

Deja, ir čia merginos laukia nemalonūs netikėtumai. Vieną dieną ji aptinka nerimą keliančio, grafinio smurto sceną. Vaizdo įrašas atrodo surežisuotas, tačiau jame pavaizduotas vyras iš tikrųjų dingo prieš porą savaičių. Sutrikusi Margo netrunka suprasti, kad vaizdo įraše atvirai cituojamas kultinis siaubo filmas „Mirties veidai“, kuris siejamas su paslaptingų ir nepaaiškinamų mirčių virtine.

O toliau bus dar baisiau, kai merginos pernelyg didelis smalsumas patraukia interneto šlovę pelnyti siekiančio serijinio žudiko dėmesį… (G.J.)

9. „VISKAS BAIGIASI“ (It Ends, 2025)

Šiuo fantastiniu siaubo trileriu debiutavęs jaunas režisierius Aleksandro Ullomo (jis parašė scenarijų ir nufilmuotą medžiagą sumontavo) siužeto schemai panaudojo klasikinio „kelio filmo“ konstrukciją.

Į pavojingą kelionę čia išsiruošė trys neseniai koledžą baigę abiturientai Džeimsas, Dėjus ir Fišeris. Juos pasiėmęs draugas Taileris, kurio trijulė nematė visus metus, veža juos miškingu keliu, kol Džeimsas ir Fišeris teoriškai diskutuoja apie tai, kas laimėtų kovoje, jei penkiasdešimt vanagų užpultų vieną šautuvu ginkluotą vyrą.

Netrukus keliauninkų kompanijai tenka spręsti visai ne teorines dilemas. Pradžioje jų automobilis pasiklysta miške ir atsiremia į nepaaiškinamai tankią storų medžių sieną ir yra užpuolamas iš miško išnirusio išsigandusių žmonių būrio. O išsivadavę iš miško pinklių keleiviai atsiduria dviejų juostų greitkelyje, kuris, atrodo, yra begalinis…

Recenzuodamas šį filmą įtakingo kino industrijos žurnalo „Variety“ kino apžvalgininkas Siddhant Adlakha jį gyrė kaip „nuostabią modernią prancūzų egzistencialisto Jeano-Paulio Sartre’o pjesės „Už uždarų durų“ interpretaciją“.

1944 metais okupuotoje Prancūzijoje parašytas Sartre’o kūrinio veiksmas vyko viename kambaryje be veidrodžių, langų ir išėjimo – taip simboliškai dramaturgas pavaizdavo pragarą. Čia nuskambėjo ir ta garsioji vėliau tūkstančius sykių kartota frazė „Pragaras – tai kiti“ (L’enfer, c’est les autres). Pjesės kontekste ji reiškė, kad mes esame priklausomi nuo kitų nuomonės ir negalime pasislėpti patys nuo savęs“.

Tačiau čia pat recenzentas ragina neapsigauti dėl pažįstamos prielaidos. Visų pirma, tai tik supaprastintas, mažo biudžeto trileris.

Ir iš tikrųjų, režisierius Aleksandro Ullomo ir keturi jo filmo personažai į panašias egzistencines filosofijas tikrai nesileidžia. Jų tikslas kitas – kiek galima daugiau situacijų išspausti iš begalinės autostrados motyvo ir keliautojus lydinčių protu nesuvokiamų realijų.

Visų pirma, pravažiavus visą naktį, Džeimsas pastebi, kad degalų matuoklio parodymai nė kiek nepasikeitė. Toliau vairuodami pakaitomis vyrukai supranta, kad nejaučia nei nuovargio, nei alkio ir pradeda ieškoti atsakymo – kodėl gi jie taip ilgai važiuoja, bet visgi yra įstrigę niekaip nesibaigiančiame kelyje.

Džeimsui į galvą topteli mintis, kad jie galbūt jau mirė ir yra kažkokiame pragare ar skaistykloje. Jis verčia savo bendrakeleivius prisipažinti, ar jie nepadarė ko nors blogo, dėl ko visi nusipelnė tokios pragariškos bausmės. Dėjus prisipažįsta, kad praėjusiais metais bandė nusižudyti, kad šokiruotų aplinkinius. Bet ar tikrai ši baisioji paslaptis galėjo išprovokuoti dabartinę situaciją?

Šitaip besiginčydami ir beveik mirtinai susipykę draugai, nepapildydami bako degalais (!) nuvažiuoja daugiau nei milijoną mylių (!!), kol pasiekia… Ne, dar ne kelio galą, o tik apsisukimo žiedą su klaidinančiu užrašu „kelio pabaiga“…

Internetinėje svetainėje „Rotten Tomatoes“ 92 % iš 105 kritikų atsiliepimų apie filmą yra teigiami, o vidutinis įvertinimas siekia 7,4/10. Bendra svetainės nuomonė tokia: „Protingai vedamas įmagnetinto jaunimo ansamblio ir augančio baimės jausmo, filmas „It Ends“ paverčia amžiną kelionę automobiliu egzistenciniu košmaru.“ (G.J.) 

8. „GELBĖKIT“ (Send Help, 2026)

Tai kol kas naujausias Samo Raimi kūrinys, ir jo kūrybos gerbėjai seniai žino, kad iš šio režisieriaus visada galima laukti ko nors netikėta. Jis pradėjo nuo šiurpą keliančių „siaubiakų“ apie zombius („Pikti numirėliai“, 1981, 1987 m., „Tamsos armija“, 1992 m.), paskui susuko itališkų „spagečių vesternų“ stilistiką labai šauniai imituojantį „Greitą ir negyvą“, 1995 m., su Sharon Stone, Gene‘u Hackmanu, Russellu Crowe ir Leonardo DiCaprio), po jo sekė tradicinio kriminalinio kino tradicijomis pagrįstas „Paprastas planas“ (1998 m., su Billy Bobu Thorntonu ir Bridget Fonda), mistinė drama „Dievo dovana“ (2000 m., su Cate Blanchett ir Keanu Reevesu), trys pirmieji filmai apie Žmogų-vorą (nuo 2002 m.), stebuklinė pasaka „Ozas: Didingas ir galingas, 2013 m.), o dabar štai mes turime žanrinį hibridą lakonišku pavadinimu „Gelbėkit“, kuriame psichologinio trilerio verta istorija „pagardinama“ juodosios komedijos pipirais.

Filmo scenarijus nėra pakankamai originalus, ir atidus žiūrovas būtinai prisimins ne vieną panašų matytą filmą, kuriame negyvenamoje saloje atsidūrę žmonės privalo visomis išgalėmis kovoti dėl išlikimo (įskaitant ir kažkada beprotiškai populiarų serialą „Lost“ arba ne tokį seną analogą „Baltasis lotosas“).

Samo Raimi filme negyvenamoje saloje atsiduria planavimo tarnautoja didelėje įmonėje sunkiai dirbusi, bet pelnyto atlyginimo negavusi Linda Lidl (akt. Rachel McAdams) ir jos naujasis šefas, mirusio tėvo pareigas perėmęs jo sūnus Bredlis (Dylanas O’Brienas). Jie yra visiškos priešingybės: savimi nesirūpinanti Linda pastoviai erzino aplinkinius tuo, kad garsiai kalbėjo, laidė nejuokingus juokelius ir valgė tuno sumuštinius prie savo stalo. Bredlis gi – jaunas, narciziškas verslo mokyklos auklėtinis, prabangoje užaugęs snobas, kuris avi mokasinus, žaidžia golfą ir yra susižadėjęs su gražia moterimi.

Negyvenamoje saloje ši kontrastinga porelė atsiduria ekstremaliomis aplinkybėmis, kai į Bankoką sudaryti sandorio skrendančios firmos delegacijos lėktuvas patiria žaibo smūgį, ir iš vandenyne nuskendusio lėktuvo gyvi liko tik Linda ir Bredlis, atsidūrę negyvenamoje saloje prie Tailando krantų. Netrukus paaiškėja, kad sala ne tokia jau negyvenama…

Per katastrofą sužeistas Bredlis visai nusimena, o štai Linda į akimirksniu pasikeitusias gyvenimo sąlygas reaguoja priešingai. Visų pirma, ji nevertina naujos situacijos kaip katastrofa, net jaučiasi laiminga, o be kita ko supranta, kad dabar gali praktiškai pritaikyti tai, ko galėjo išmokti stebėdama per televiziją išlikimo realybės šou „Survivor“ transliacijas – pavyzdžiui, pačiai įkurti ugnį ir atskirti valgomas uogas nuo nuodingų.

Bet svarbiausias dalykas, nusveriantis visus nepatogumus yra tai, kad pagaliau Linda galės su kaupu atsiteisti su bosu už visus profesinius pažeminimus!

Panašius siužeto vingius matėme brito Guy‘aus Ritchie komedijoje „Nublokšti“ (Swept Away, 2002 m., su Madonna ir Adriano Giannini) bei švedų režisieriaus Rubeno Östlundo „Liūdesio trikampyje“ (2022 m.), bet pastarojo filmo autoriai, ir Samas Raimi vieni apie kitų vystomą projektą nieko nežinojo.

Žiūrint filmą „Gelbėkit“ (ir neseniai kino teatruose matytą „Edeną“ su Jude‘u Law), vis peršasi mintis, kad nuo dažno naudojimo negyvenamos salos tematika jau išsemta. Arba kaip minimum – reikalauja naujo („neužmuilinto“) požiūrio ar, kaip sakoma, šviežio kraujo.

Kažkodėl manau, kad tokiu šviežiu krauju galėtų būti koks nors sensacingas siužetas apie turtuolių ir garsių politikų nuotykius Džefrio Epšteino „meilės saloje“.

Tik kas pirmas išdrįs imtis šios vis dar karštos, bet drauge ir pavojingos temos? (G.J.)

7. „PAAUGLIŲ SEKSAS IR MIRTIS STOVYKLOJE „MIAZMA“ (Teenage Sex and Death at Camp Miasma, 2026)

Neseniai čia recenzavau režisierės Jane Schoenbrun psichologinį trilerį „Mačiau kaip švyti televizorius“ (I Saw The TV Glow, 2024 m.), kurį prodiusavo garsi Holivudo žvaigždė Emma Stone ir jos vyras, komikas Dave‘as McCary, vadovaujantys kino kompanijai „Fruit Tree“.

Tai yra antrasis J. Schoenbrun vadinamosios „Ekrano trilogijos“ kūrinys. Pirmasis buvo „Visi keliaujame į pasaulinę parodą“ (We’re All Going to the World’s Fair, 2021 m.), o trečioji trilogijos dalis yra net ne filmas, o romanas „Public Access Afterworld“ („Atvira prieiga prie pomirtinio pasaulio“). Šios knygos, anot leidėjų, vaizduoja „paslaptingą karalystę anapus mūsų ekranų. Tamsos jėgą, kuri įtraukia aukas į savo statiką“. O pagrindinė romano veikėja yra pašaukta išgelbėti šias tamsos jėgas ir save iš šio virtualaus pragaro.

Po šios neįprastos kino ir literatūrinės trilogijos Jane Schoenbrun šiemet sukūrė taip pat nemažai triukšmo kino pasaulyje sukėlusį siaubo trilerį „Paauglių seksas ir mirtis stovykloje „Miazma“, kuriame jauna aktorė Hannah Einbinder ir jos garsi kolegė Gillian Anderson leidžiasi į keistą, varginančią, bet galiausiai troškimus savotiškai išpildančią kelionę. Kartu tai yra ir ganėtinai abstrakti alegorija.

Filmas yra toks neįprastas, kad Kanuose buvo apdovanotas „Keistos palmės“ prizu (Queer palm).

Filmo įkvėpimo šaltiniai yra du. Vienas jų – keturiasdešimties metų senumo siaubo filmai, kuriuos anuomet žiūrėjome VHS kasetėse, o antrasis – 2022-aisiais žaidimų rinkoje pasirodęs interaktyvus siaubo dramos žaidimas „The Quarry“, sukurtas „Supermassive Games“ ir išleistas „2K“. Čia žaidėjai valdo devynis paauglius konsultantus, kurie turi išgyventi paskutinę naktį Hackett’s Quarry vasaros stovykloje tarp antgamtinių būtybių ir smurtaujančių vietinių gyventojų. Žaidimo metu žaidėjai priima daug pasirinkimų, kurie gali reikšmingai paveikti veikėjų vystymąsi, santykius, istorijos siužetą ir pabaigą. Visi devyni žaidžiami veikėjai gali išgyventi arba mirti, priklausomai nuo žaidėjo sprendimų.

Panašiu principu „veikia“ ir „Paauglių seksas ir mirtis stovykloje „Miazma“. Pradžioje filmo autoriai žiūrovus supažindina su išgalvoto siaubo serialo apie Miazmos stovyklą pasauliu. Pirmosios šio serialo dalys sulaukė milžiniško populiarumo. Ir nors tęsiniai nebuvo tokie sėkmingi, jie vis tiek sulaukė daugybės gerbėjų dėmesio.

Viena šio serialo fanė yra jaunoji režisierė Kris (ją vaidina Hannah Einbinder, žinoma iš serialo „Hacks“ / „Gudrybės“). Visai tikėtina, kad ši naujojo filmo veikėja yra pačios režisierės Schoenbrun alter ego, kurios ambicija – sukurti „Miazmos“ serialo perdirbinį.

Kris yra ambicinga ir įkvėpimo ieškanti menininkė, trokštanti nepatirtų iššūkių ir nebijanti peržengti visas ribas. Mergina jau sukūrė savo pirmąjį filmą(kaip pati prisipažino, už „šešis dolerius“), ir tai buvo klasikinio „Psichopato“ (Psycho) perdirbinys iš dušo užuolaidos perspektyvos.

Štai čia, kaip teigė svetainės filmweb.pl recenzentas, „ir prasideda ironija, nes iš esmės galėtume rašyti, kad „Teenage Sex“ yra mirties perdirbinys siaubo filme ir jos tikroji vertė. Tai viską dar labiau komplikuoja, nes Schoenbrun nuo pat pradžių flirtuoja su genialumu ir grafomanija“.

Ieškodama „raktelio“ naujajam projektui Kris, yra pasiryžusi pasitelkti pirmojo filmo atsiskyrėlišką žvaigždę – beveik pamirštą aktorę, vardu Bilė (ją vaidina Gillian Anderson). Kelionė į jos namus – atokią trobelę netoli Vašingtono ir Britų Kolumbijos sienos – nuveda Kris į keistą, krauju aptaškytą atradimų kelionę.

Režisierė Schoenbrun į savo filmą prikaišiojo įvairių kultūrinių nuorodų į jau minėto devintojo dešimtmečio siaubo filmus ar kino klasikos („Saulėlydžio bulvaras“ ir pan.) citatas, taip tarsi kviesdama patyrusius žiūrovus nostalgiškon kelionėn į bendrą kultūrinę praeitį.

Kartu tai yra subtili Holivudo satyra, o pati pasakojama istorija keistai plėtojasi kažkur tarp realaus pasaulio ir fantazijos ir nuolat naikina šias ribas.

Akivaizdu, kad tokios stilistikos filmas tikrai nepatiks visiems. Bet filmo autoriai tikrai nesiekia patikti visiems. Juk pasakyta: jei nori patikti visiems, tai tikrai netiksi niekam… (G.J.)

6. „Velnias ateina naktį“ (Late Night With The Devil, 2023)

Žiniasklaidos galia ir moralės ribos yra temos, kurios aštriai iškyla siaubo filme „Velnias ateina naktį“. Režisieriai Cameron ir Colin Cairnes kurdami septintojo dešimtmečio televizijos laidos formatą, kelia klausimą —  kaip toli televizijos žiniasklaida gali nueiti, siekdama pritraukti ir išlaikyti auditorijos dėmesį. Šis filmas, tai ne tik siaubo filmas, bet ir istorija, kurioje parodoma , kokios moralės normos gali būti paaukotos dėl pramogos ir kaip tai pavirsta siaubu žiūrovams.

Žiniasklaidos galia išlieka galinga, nes ji formuoja mūsų pasaulio suvokimą, turi tiesioginę įtaką visuomenės nuomonei, emocijoms ir net elgesiui. Žiniasklaida turi gebėjimą skleisti informaciją, kurti nuotaiką ir dažnai iššaukia stiprius jausmus, tokius kaip baimė, nerimas,  o, gal net susižavėjimą, todėl, visuomenei žiniasklaidos televizija tampa ,ne tik informacijos, bet ir emocinio potyrio kanalu. Režisieriai Cameron ir Colin Cairnes sukūrė „Velnias ateina naktį“ filmą siekdami perteikti kelias svarbias temas – žiniasklaidos galios ir moralinių ribų klausimą ir mūsų visuomenės potraukį sensacijoms ir antgamtiniams reiškiniams. Jie norėjo paryškinti, kaip žiniasklaida gali manipuliuoti žmonių emocijomis ir kaip ši įtaka gali virsti pavojinga, kai pramogos tikslai nusveria moralės normas.

Pats filmo pavadinimas „Velnias ateina naktį“ (Late Night With The Devil“, 2023) yra aliuzija į šiandien populiarių Amerikos televizijos pokalbių laidų šou kaip „Late Night With Jimmy Kimmel“, „Late Night With Jimmy Fallon“ ir t.t. Filmo laidos formatas yra įkvėptas 1977 metų laikotarpio. Tai pasirinkta, dėl autentiškumo ir galimybės atskleisti, kaip žmonės tuo laikotarpiu aklai pasitikėjo tuo, ką matė ekranuose. Filmo kontekste pokalbių laida yra platforma ne tik informacijos sklaidai, bet ir manipuliacijai žiūrovų jausmais bei baimėmis. Šis televizijos formatas taip pat atspindi septintojo dešimtmečio laikmečio kultūrinį susidomėjimą antgamtiniais reiškiniais ir mistika, kai žmonės siekė atsakymų įvairiems nepaaiškinamiems dalykams ir televizija jiems tapo galingas įrankis išreikšti šį smalsumą.

Režisieriai sukūrė siaubo filmą, kuris gilinasi į žmogaus psichologiją ir parodo, kaip stipriai mes reaguojame į tai, kas atrodo antgamtiška ar pavojinga. Pasak jų, šis filmas yra daugiau nei siaubo pasakojimas – tai ir socialinė kritika, klausianti, kiek toli televizija dėl šlovės gali nueiti, ir ką žmonės yra pasirengę patikėti, jei tai pateikiama įtikinamai.

Filmas nukelia žiūrovus į 1977-uosius metus, kai garsioje pokalbių laidoje vyksta eksperimentas, skirtas įrodyti antgamtinių reiškinių tikrumą. Vedėjas Jackas Delroy, trokštantis sužavėti žiūrovus ir pakelti laidos reitingus, kviečia studijoje dalyvauti spiritizmo sesijoje, pritraukdamas netikėtų ir siaubingų įvykių grandinę. Filmas vyksta beveik visiškai uždaroje aplinkoje – televizijos studijoje, o siaubas pasireiškia ne tik antgamtiniais elementais, bet ir pradeda reikštis antgamtinės būtybės, įtraukdamos į siaubo atmosferą studijos auditoriją, televizijos žiūrovus ir pačius laidos dalyvius.

Šiame filme stipriai juntamas psichologinio siaubo ir antgamtinių reiškinių deriniai, kuris leidžia nuolat jausti įtampą ir nerimą. Kūrėjai išmaniai naudoja specialiuosius efektus, kurie nėra pernelyg iššaukiantys, bet labai tinkamai priderinti prie senovinio televizijos laidos formato, todėl filme nėra naudojami pernelyg modernūs vaizdo triukai, tam kad tai nesugadintų filmo nuotaikos.Kinematografija ir kostiumai įtaigiai sukuria septintojo dešimtmečio televizijos atmosferą. Filme yra naudojama estetikai paryškinti efektai t.y prislopintos spalvos ir senovinių kamerų technika, žiūrovai iškart įtraukiami į šį „gyvą“ televizijos transliacijos potyrį. Tai suteikia filmui išskirtinumo ir leidžia patirti retro stiliaus pojūtį. (Milena Kosilovskytė)

5. „SIELŲ KOLEKCIONIERIUS” (Longlegs, 2024)

Neseniai geriausių siaubo trilerių kolekcijoje pristatėme JAV režisieriaus Osgoodo Perkinso filmą „Beždžionė“ The Monkey), sukurtą pagal siaubų meistro Stepheno Kingo apsakymą.

O dabar prisimename kiek anksčiau didžiuosiuose ekranuose matytą trilerį „Sielų kolekcionierių“.

Ir ankstesni šio režisieriaus sukurti filmai pasakojo siaubingas istorijas. Todėl retas jo filmų apžvalgininkas nepamini svarbaus režisieriaus asmenybę formavusio fakto. Osgoodo Perkinso tėvas garsus aktorius Anthony Perkinsas 1960-aisiais metais Alfredo Hitchcocko trileryje „Psichopatas“ (Psycho) suvaidino vieną šiurpiausių pasauliniame kine serijinių žudikų Normaną Beitsą, vėliau vaidino dar trijuose tęsiniuose ir daug kartų persikūnijo į didelę galeriją piktadarių, o 1992-aisiais mirė nuo AIDS…

Ko gera, tai tikrai svarbi aplinkybė, palikusi stiprų pėdsaką režisieriaus gyvenime, charakteryje ir, žinoma, kinematografiniuose pomėgiuose.

Trilerio žanro filmų, kurie ne tik pasakoja apie nusikaltimus ir žudikų paieškas, bet ir bando įsibrauti į žiaurių nusikaltėlių pasąmonę, žinome nemažai. Savotiški kamertonai čia yra „Avinėlių tylėjimas“ (1991 m.) ir „Zodiakas“ (2007 m.). Būtent į juos orientuojasi ir Osgoodo Perkinso filme „Sielų kolekcionierius“.

Kaip ir garsiajame „Avinėlių tylėjime“ pagrindiniai personažai yra du. Talentinga FTB naujokė Li Harker (akt. Maika Monroe) gauna užduotį išnarplioti serijinio žudiko, praminto Ilgakoju“ (Longlegs, toks yra ir originalus filmo pavadinimas) bylą.

Visus šio maniako nužudymus sieja keisti sutapimai (dauguma mirčių atrodo kaip savižudybės) ir dar keistesni simboliai, primenantys okultinius ženklus, kurių iki šiol niekam nepavyko perprasti. Lyg to būtų maža, Li netrukus suvokia, kad tam tikri ženklai rodo ir jos pačios sąsają su žudiku, kurį suvaidino Nicolas Cage‘as (jis yra ir filmo prodiuseris). Aišku viena: jeigu jo nepavyks sustabdyti, yra tik laiko klausimas, kuomet žudikas smogs ir vėl.

Žudiko paieškose vienišai merginai turėtų padėti jos neįprasta intuicija bei parapsichologiniai sugebėjimai ir… vienas šiurpus vaikystės prisiminimas. Kadaise aštuntajame dešimtmetyje mažoji Li buvo sutikusi ilgakojį išblyškusį nepažįstamąjį, kuris mergaitę užkalbino.

Kad žudiko ieškančią merginą persekios visokiausi satanistiniai siaubai, filmo režisierius pabrėžia įvairiais būdais, net tradiciniai titrai čia ekrane slenka atbulai.

Tenka pripažinti, kad kurį laiką filmo autoriams pavyksta klaidinti žiūrovus apgaulingais siužeto posūkiais detalėmis ar įspūdingais rakursais (pagirkime operatorių Andresą Arochi). Pagirkime ir režisieriaus brolį Elvisą Perkinsą, kuris Zilgio pseudonimu sukūrė tikrai įspūdingą, nuotaikas meistriškai keičiančią siaubo atmosferą. Jai puikiai tinka ir Marko Bolano folk muzikos kompozicijos.

Viskas būtų puiku, jeigu tokią bendrą temperatūrą ir gerą ritmą filmo autoriai išlaikytų iki galo. Deja, taip neįvyksta. Gal todėl, kad išsigąsta, jog pernelyg supainiotas siužetas gali atbaidyti tuos žiūrovus, kurie pripratę prie paprastesnių ir aiškių sprendimų. Tokių antroje filmo dalyje tikrai netruks.

„Sielų kolekcionierius“ sukurtas naujoje kino platformoje „Neon“, kuri pastebimai didina apsukas ir jau pradeda konkuruoti su kino rinkoje įsitvirtinusiais konkurentais. Savo darbą padarė ir reklama, pristačiusį filmą kaip „siaubingiausią dešimtmečio trilerį“. Rezultatas įspūdingas – per dvi savaites vien Amerikoje filmas uždirbo 22 mln. dolerių (biudžetas buvo vos 10 mln.). (G.J.)

4. „Valdytojas“ (Possessor, 2020)

Tai nuostabi ir žiauri siaubo filmų režisieriaus Brandono Cronenbergo („Antiviral“) protą stimuliuojanti patirtis. Brandonas – nuo obels netoli nuriedėjęs obuolys (tiems, kurie nežino – jo tėvas yra Davidas Cronenbergas). „Possesor“ veiksmas vyksta labai gerai pažįstamame, bet tuo pačiu šaltame, susvetimėjusiame bei pilname įtampos pasaulyje.

Filme futuristinės technologijos susilieja su nusidėvėjusia vintažine estetika ir samdomos žudikės Tasya Vos (Andrea Riseborough) istorija. Ji yra korporacijos agentė, dirbanti Girder (Jennifer Jason Leigh), kuri aukoms žudyti naudoja pažangiausias smegenų implantų technologijas. Samdoma žudikė Vos, užima subjektų kūnus prieš jų valią, vykdydama žmogžudystes per juos. Po to, verčia šiuos asmenis baigti savo pačių gyvenimą pagal tobulą nusikaltimo scenarijų.

Veiksmui rutuliojantis, Vos po savęs palieka tik niūrias mirtis. Ji vėl ir vėl stebi aukas, kurias netrukus valdys, perims jų manieras ir kalbėjimo įpročius savo abejotiniems tikslams. Ar ji parodo kovos ženklus? Sąžinės graužatį? Ar yra kokia sąmokslo teorija, kuri greit paaiškės?

Cronenbergas režisuoja taikliai, visiškai kontroliuodamas ir nebijodamas šokiruoti savo auditorijos. Jo tamsi ir mirtina istorija intensyvėja lyg krovininio traukinio garsas vėlai vakare. Filme naudojama stilinga, bet dažnai griežta Karimo Hussaino kinematografiją (jis taip pat įamžino ankstesnius Cronenbergo kūrinius), taip pat talentingas produkcijos dizaineris Rupertas Lazarus kartu su žiauriais praktiniais efektais. „Valdytojas“ yra nelengva, bet vis dėlto nepaprasta patirtis. (G.J.)

3. „Kalbėk su manimi“ (Talk to Me, 2023)

Ar prisimenate tuos šiurpius vakarėlių žaidimus, kai spiritizmo lentos, adatos ir siūlo pagalba bandome išsikviesti dvasias iš ano pasaulio? Tikriausiai jaunystėje su draugais tai daryti bandėme daugelis. Tai laikotarpis gyvenime kada trokštame stipresnių pojūčių… Filmas „Kalbėk su manimi“ siūlo išbandyti naują būdą bendrauti su mirusiaisiais – senovinę balzamuotą ranką.

Žaidimas tikrai paprastas. Tereikia uždegti žvakę, prisirišti prie kėdės, laikyti rankos šaltus pirštus ir kreiptis į dvasių pasaulį sakant žodžius: „Kalbėk su manim“. Tada prieš akis pasirodys demonas, kurį išsikvietė pasąmonė. Jei dar mažai adrenalino, ištariame: „Aš tave įsileidžiu“ – akimirksniu žaidėjo akys tampa visiškai juodos, kūną tampo traukuliai, iškviestas demonas lenda po oda, pasiekia sielą, užvaldo mintis, o tada atsiveria durys į pragaro ertmę, kurioje galima likti tik 90 sekundžių, o jei užtrunkame ilgiau iškviestasis demonas visiems laikams pasilieka mumyse, iš kur nebus kelio atgal. Štai apie ką šis filmas…

Danny ir Michaelo Philippou filme „Kalbėk su manimi“ gudriai įsivaizduojama mirtina manija, kuri lengvai užvaldytų visą kartą – šio siaubo filmo tikroviškumas yra vienas keisčiausių dalykų. Socialinių tinklų šėlsmas susijęs su dvasiniu apsėdimu, kuris tampa įmanomas paėmus į rankas keramikoje įkalintą nupjautą ranką, išgrafituotą vardais ir simboliais, rodančiais ilgą ankstesnių savininkų eilę.

Spiritizmo ritualu, kuris socialiniame tinkle „TikTok“ plinta kaip virusas, susidomi ir filmo herojė Mija (akt. Sophie Wilde) ir jos geriausia draugė Džeidė (akt. Alexandra Jensen). Mijai tai galimybė pakalbėti su neseniai mirusia mama, o Džeidei patenkinti smalsumą. Draugai linksminasi kalbėdamiesi su mirusiais tol, kol į ritualinį seansą neįsitraukia ir jaunasis Džeidės broliukas Railis (akt. Joe Bird).

Nuo šio momento žaidimas tampa mirtinai pavojingu. Draugai supranta, kad nuėjo per toli ir įleisdami demoną į vaiko kūną jie atidarė vartus į tamsų anapusinį pasaulį. Demonai apsėda Railio sielą, o Miją nuolat persekioja paranormalios, kraupios ir kraują stingdančios vizijos. Pamažu merginos gyvenimas virsta košmaru, iš kurio ištrūkti nebėra jokių šansų. Tai tikrai tas filmas, kur nuolat į nugarą kvėpuojanti baimė ir įtampa užvaldys kūną taip, kad ilgam turėsite ką prisiminti.

Nagrinėdamas labai žmogiškas, universalias sielvarto ir netekties temas, „Kalbėk su manimi“ nušviečia žmogaus ryšį su mirtimi per prakeiktą ranką. Tai labai prasminga, kai apie tai pagalvoji. „Tai, kaip rankos susijusios su žmogaus ryšiu, visada buvo tokia stipri idėja mano galvoje. Visą pirmąjį scenarijaus variantą, dar prieš tai, kai atradome balzamuotos rankos koncepciją, rankos buvo toks didelis motyvas, pasikartojanti teminė sąvoka, simbolizuojanti ryšius tarp žmonių“, – apie filmą aiškino Danny Philippou.

2. „HOKUM“ (Hokum, 2026)

Kaip ir dar vienas šioje apžvalgoje pristatomas filmas „Blogio apsėsti“ (When Evil Lurks, 2023 m.) filmas „Hokum“ priklauso siaubo filmų porūšiui, turinčiam atskirą pavadinimą – Folk horror (siaubo filmas su folkloro elementais). Nes jo siužetas paremtą Airijos liaudies pasakojimais ir legendomis

Po netikėtos tėvų mirties siaubo romanų rašytojas Omas Baumanas (akt. Adamas Scottas) jaučia, kad geriausiai juos pagerbtų, pelenus išbarstydamas protėvių žemėje Airijoje. Tačiau jo pasirinkta vieta – atšiauri, nuo pasaulio atskirta vietovė, kur rūkas slenka tarp miškų lyg gyvas padaras, o vietiniai vengia išeiti į lauką sutemus.

Atvykęs Omas apsistoja senoje, nejaukioje pakelės užeigoje, kurioje jo tėvai kadaise praleido savo laimingą medaus mėnesį. Bet dabar ši vieta visai neprimena tylią laimės buveinę. Atvirkščiai, dabar šios visko mačiusios sienos, atrodo, sugeria kiekvieną garsą… ir prisimena kiekvieną paslaptį.

Vos atvykęs vyrukas išgirsta seną, beveik pašnibždomis pasakojamą legendą. Sakoma, kad šiuose miškuose kadaise gyveno ragana – ne žmogus, o pikta, alkana dvasia, galinti įsiskverbti į namus, mintis ir sapnus. Vietiniai tiki, kad ji niekada neišnyko. Kad ji vis dar klaidžioja tarp medžių… ir kartais pasirenka naują auką. Omas tik nusijuokia. Jis pats rašo siaubo romanus ir puikiai žino, kaip gimsta tokios istorijos. Tačiau netrukus ima vykti dalykai, kurių neįmanoma paaiškinti.

Iš pradžių Omas bando viską paaiškinti logiškai. Bet netrukus ima suprasti, kad kažkas šiame motelyje yra negerai. Tarsi pats pastatas būtų užkrėstas kažkokia sena, pikta jėga. Ir kuo ilgiau jis čia pasilieka, tuo aiškiau tampa – kažkas jį stebi. Kažkas laukia… Ir galbūt tai, kas gyvena tamsoje, jau pasirinko jį…

Airis režisierius Damianas Mc Carthy jau ir anksčiau savo žiūrovus gąsdino įvairiais siaubais. Jau pirmas jo pilnametražis filmas „Įspėjimas“ (Caveat, 2020 m.) buvo Folk horroras, kuriame keistas klajūnas Aizekas, praradęs atmintį, sutinka praleisti kelias paras paslaptingame griūvančiame name ir apriboja savo judėjimą jame ilga grandine…

Antrajame filme, taip pat Folk horrore „Mediumas“ (Oddity, 2024 m.) neregė mediumė, įvairių keistenybių krautuvėlės savininkė, gedi prieš metus mirusios savo sesers dvynės. Medinis manekenas iš jos keistenybių kolekcijos tampa itin svarbus jai siekiant išsiaiškinti tiesą apie sesers nužudymą…

Naujasis filmas vadinasi „Hokum“, ir šis žodis anglų slenge reiškia „Apgaulę“ arba tiesiog „Nesąmonę“.

Omas Baumanas ir anksčiau turėjo specifinių problemų. Jis yra amerikietis rašytojas, kuriam niekaip nepavysta užbaigti sėkmingą „Konkistadoro“ trilogiją. Tačiau kūrybines kančias tenka laikinai palikti nuošalėj, nes vyrui namuose apsireiškusi motinos šmėkla priverčia jį vykti į tolimąją Airijos provinciją. Apsistojęs niūriame viešbutyje „Bilberry Woods“ iš jo savininko svečias išgirsta istoriją apie vietinę raganą, mitinę Kailėją, kuri neva grobia vaikus ir sukausčiusi juos grandinėmis vedžioja po požemio pasaulį, kur juos drasko ten gyvenančios sielos.

Paprašytas parodyti jam kambarį, kuriame gyveno jo tėvai, Omas sužino, kad medaus mėnesio apartamentai yra užrakinti ir, kaip manoma, būtent juose vaidenasi ragana.

Dabar jau visiems tampa aišku, kad tikrieji siaubai netrukus turėtų prasidėti. Ilgai jų laukti tikrai neprireikia… (G.J).

1. „BLOGIO APSĖSTI“ (Cuando acecha la maldad / When Evil Lurks, 2023)

Šis vienas žiauriausių ispaniškų filmų, 2023 metais sukurtas režisieriaus Demiáno Rugnos, taip pat priklauso siaubo filmų porūšiui, turinčiam atskirą pavadinimą – Folk horror. Jo esmė – argentiniečių fermerių susidūrimas su pačiu šėtonu.

Vieną rytą po to, kai miške netoli savo dirbamos žemės pasigirsta šūviai, du broliai Pedras (Ezequielis Rodríguezas) ir Chaimė (Demiánas Salomónas) aptinka išskrostą lavoną. Tai atveda juos prie netoliese esančios lūšnos, kurioje slapstosi pagyvenusi moteris Marija Elena Gomes (Isabel Quinteros) bei du jos sūnūs – Urielis ir Eduardas.

Urielis yra tapęs „supuvėliu“ – būtybe, kurią valdo dar negimęs demonas, laukiantis fizinio gimimo. O rastas lavonas priklausė „valytojui“ – profesionalui, turėjusiam nužudyti Urielį ir išvaryti demoną, kol šis neužvaldė kitų žmonių.

Po tokio išties šiurpaus prologo valdžios atstovai atsisako spręsti siaubingą problemą: valdininkai tiesiai šviesiai pareiškia, kad demonas – ne jų kompetencijos rūpestis.

Žemės savininkas Ruizas pasiūlo išvežti Urielį iš lūšnos, kad jis būtų kuo toliau nuo kaimynų. Bet nuvažiavę kelis šimtus kilometrų, vyrai supranta, kad Urielis pakeliui iškrito iš sunkvežimio. Neradęs jo, Ruizas paskelbia reikalą baigtu ir grįžta namo.

O kitą rytą demonas užvaldo vieną iš Ruizo ožkų. Nėščia Ruizo žmona Chimena įspėja nenaudoti šaunamųjų ginklų, nes tai tik paskleis užkrečiamąjį apsėdimą, tačiau Ruizas nušauna gyvulį iš medžioklinio šautuvo. Tuomet demono užvaldyta Chimena nužudo Ruizą ir nusižudo pati. Tą pačią naktį Eduardas pasibeldžia į Pedro ir Chaimės duris ir maldauja vyrų leisti jam pernakvoti. Pedro leidžia Eduardo pernakvoti jų pašiūrėje su sąlyga, kad šis atiduos savo pistoletą ir pažadės išvykti auštant…

Tai tik nedidelė dalis siaubų, kurie bus rodomi valandą ir 40 minučių trunkančiame seanse. Finalą pasieks tikrai ne visi žiūrovai… Bet gi mes perspėjome, kad „Blogio apsėsti“ – vienas žiauriausių ispaniškų filmų, tokį apibudinimą tikrai su kaupu pateisinantis.

P.S. Kaip ir kiekvieną sudėtingą filmą, „Blogio apsėstus“ vieni žiūrėjo kaip ypatingai žiaurų mistinį siaubo filmą, bet gilesnių prasmių ieškotojai, žinoma, rasdavo konkrečiau apibrėžiamų interpretacijų.

Viena jų aiškinama, pasitelkus istorinį kontekstą bei nekrofilišką sąmokslo teoriją, ir akcentuoja, kad visa ši siaubinga mistika tėra tik meistriška inscenizacija, kurios griebiasi stambūs žemvaldžiai (o gal ir pati vyriausybė), kad būtų galima išvaryti fermerius iš derlingų žemių ir taip užvaldyti jų teritorijas.

Antroji ragina nepamiršti, kad „Blogio apsėsti“ buvo kuriame per patį kovidinės pandemijos įkarštį ir galimai į savo siužetą absorbavo anuo metu beveik visame pasaulyje žmones užvaldžiusias apokaliptines nuotaikas… Antroji versija asmeniškai man labiau patinka! (G.J.)