10 geriausių Edwardo Nortono kino vaidmenų

JAV aktorius, režisierius, scenaristas ir prodiuseris Edwardas Nortonas — viena paslaptingiausių Holivudo asmenybių. Apie jo asmeninį gyvenimą mažai kas žinoma. Kai Edwardo klausia apie šeimą, namus, jis stengiasi gražiai išsisukti nuo atsakymo.

Aukštas (183 cm), lieknas, mėlynų akių E. Nortonas labiau primena universiteto dėstytoją ar solidžios bendrovės ekonomistą. Nuo jo veido nedingsta išraiška, būdinga tik puikiems pokerio žaidėjams.

Pastarasis įvaizdis ne kartą aktoriui padėjo sukurti nevienareikšmius personažus suktose kriminalinėse dramose „Sukti lošėjai“ (Rounders, 1998 m.) ar „Atlygis“ (The Score, 2001 m.).

Lengvai šiam aktoriui paklūsta ir kitokie žanrai.

Štai įrodymas – 10 geriausių Edwardo Nortono kino vaidmenų.

10. „MYLĖK IR TIKĖK“ (Keeping the Faith, 2000)

Anksčiau ar vėliau beveik kiekvienas labiau išgarsėjęs aktorius bent kartą užsimano filmavimo aikštelėje pabūti kitoje kameros pusėje. Paprasčiau kalbant, parežisuoti.

Vieni aktoriai taip bando kompensuoti gerų pasiūlymų filmuotis stygių. Kitiems svarbiau – patenkinti savo ambicijas. Rezultatai retai kada būna įspūdingi. Daugelis aktorių, pakeitę profesiją, tai supranta ir sugrįžta prie to, kas jiems labiausiai sekasi.

Edwardas Nortonas niekada nestokojo pasiūlymų filmuotis. Atidžiai šio aktoriaus kūrybinį kelią stebintiems žiūrovams ir kritikams aišku, kad prastų vaidmenų E. Nortono sąraše nėra. Arba jų tikrai nedaug, kad galėtume kalbėti apie statistinę paklaidą.

Pirmą filmą kaip režisierius E. Nortonas realizavo 2000-aisiais, sukūręs labai mielą, bet nestokojančią rimto konteksto komišką melodramą „Mylėk ir tikėk“.

Antras „blynas“ taip pat neprisvilo: „Bruklino našlaičiai“ (Motherless Brooklyn, 2019 m.) buvo puiki kriminalinė drama, meistriškai atkurianti klasikinio „juodojo kino“ (Film noir) tradicijas ir stilistiką.

Abejuose filmuose Edwardas Nortonas vaidino ir pagrindinius vaidmenis. Tai, žinoma, pats geriausias būdas kontroliuoti filmą (ypač jei dar esi ir prodiuseris) ir pilnai atsakyti už galutinį rezultatą.

„Mylėk ir tikėk“ yra išties originalus filmas, per komiškus nesusipratimus ir net teologinius paradoksus artinantis prie labai skaidrios minties, kad DIEVAS TIKRAI YRA VIENAS, ir visai nesvarbu, kokiai religinei konfesijai tu priklausai.

Vaikystėje Brajenas (Edwardas Nortonas) ir Džeikas (Benas Stilleris) buvo neišskiriami draugai. Ir šiandien jie vis dar geriausi bičiuliai. O Ana Reili (Jenna Elfman) vaikystėje draugavo su abiem vaikinais, net buvo visų vaikiškų išdaigų įkvėpėja. Tačiau mergina jau seniai su jais nesimatė. Ir vos parvykusi į senąjį gerąjį Manhataną Ana susirado savo senuosius draugus.

Abu vyrukai dabar uoliai tarnauja Dievui, tik daro tai skirtingose bažnyčiose. Vienas tapo šventuoju tėvu Brajenu Finu, kitas – rabinu Džeiku Šramu. Pamatę, kad jų riestanosė vaikystės draugė tapo patrauklia jauna moterimi, abu ją įsimyli. Tačiau katalikų kunigą kausto skaistybės įžadai, o rabinas gali vesti tik žydaitę…

Nepaisant to, kad abu šventikai priklauso skirtingoms konfesijoms, Brajenas ir Džeikas puikiai sutaria, net bendromis pastangomis buvusios diskotekos vietoje pradeda statyti „Jungtinį žydų ir katalikų centrą“ su karaoke.

Ir vykdydami savo profesinio pašaukimo pareigą abu yra naujos formacijos dvasininkai – abu sako pamokslus paprastiems žmonėms suprantama kalba, kas labai nepatinka vyresniesiems kunigams. Pavyzdžiui, rabinų tarybai labai nepatiko Šramo noras į savo pamokslą pakviesti juodaodžių chorą, kuris žydiškas giesmes atliktų spiričiuelso maniera.

Bet svarbiausia, kad ir Brajeno bažnyčioje, ir Džeiko sinagogoje pastebimai padaugėjo parapijiečių.

Įdomu, kaip tokią situaciją gali paveikti Anos atvykimas?

O kol kas konstatuojame, kad Edwardo Nortono režisūrinis debiutas tikrai pavyko. Tiesa, buvo jį kritikuojančių už tai, kad, girdi, režisieriui, meilės reikalai rūpi labiau už amžinas dvasines vertybes. Keistas teiginys. Negi tokie oponentai nėra girdėję, kad DIEVAS IR YRA MEILĖ! (Gediminas Jankauskas)

9. „RAUDONASIS DRAKONAS“ (Red Dragon, 2002)

Mėgstantys siaubingus trilerius apie kraują gyslose stingdantį maniaką Hanibalą Lekterį mano, kad pirmasis šį kraupų personažą „Avinėlių tylėjime“ (The Silence of the Lambs, 1991 m., rež. Jonathanas Demme) suvaidino Anthony Hopkinsas.

Tikrai ne visi žino, kad keliuose Tomo Harriso romanuose pavaizduotas garsusis serijinis žudikas Hanibalas Lekteris pirmą kartą pasirodė penkiais metais anksčiau režisieriaus Michaelo Manno sukurtame trileryje „Žmonių medžiotojas“ (Manhunter), ir šiame filme jį vaidino ne Anthony Hopkinsas, o Brianas Cox’as.

Siužeto užuomazga vyksta Floridoje, kur buvęs FTB vadovas Džekas Kroufordas (akt. Dennis Farina) prašo tarnyboje patirto psichologinio streso dar neatsikračiusio FTB agento Vilo Grehemo padėti išpainioti aklavietėje atsidūrusią maniako bylą.

Filmo autoriai daug dėmesio skiria FTB atliekamam teismo ekspertizės darbui, siekiant susekti žudikus, ir parodo ilgalaikį tokių atvejų poveikį tyrėjų psichikai, nes pernelyg ilgai pasinėrus į tamsius nusikaltimų užkaborius vis labiau trinasi riba tarp persekiotojo ir jo aukos.

Beje, „Žmonių medžiotojas“ sukurtas pagal 1981-aisiaus metais parašytą romaną „Raudonasis drakonas“, kurį 2002-aisiais jau su A. Hopkinsu ekranizavo režisierius Brettas Ratneris, kuriam anksčiau gerai sekėsi sukti veiksmo komedijas.

„Raudonasis drakonas“, trečiasis trilogijos apie Hanibalą Lekterį filmas, kaip jau supratome, nėra „Avinėlių tylėjimo“ ir „Hanibalo“ (2001 m.) tęsinys, o šių trilerių priešistorė. Joje nebus agentės Klarisės Starling, bet jos funkcijos dabar perduotos FTB agentui Vilui Grehemui (jį ir vaidina Edwardas Nortonas), kurio dėka pavojingas maniakas Lekteris atsidūrė geriau už kalėjimo kamerą įrengtoje psichiatrinės ligoninės palatoje.

Filmą net pradeda kadrai, kuriuose Hanibalą Lekterį suima ir nugabena už grotų.

Jeigu filme „Hanibalas“ A. Hopkinsas labiau akcentavo Lekterį kaip intelektualaus meno vertintoją ir rafinuotų manierų džentelmeną (pasprukęs nuo persekiotojų į Europą jis apsigyveno Florencijoje), tai dabar jis sugrįžo prie „Avinėlių tylėjime“ dominavusios – siaubingos ir net demoniškos – Lekterio charakteristikos.

Nors Lekteris buvo suimtas FTB agento Vilo Grehemo dėka, tačiau už šį žygdarbį narsuoliui teko paaukoti karjerą. Tiesa, neilgam, nes po trijų metų Grehemui siūloma grįžti į tarnybą ir gaudyti dar vieną žudiką, paliekantį savo aukų kūnuose ryškias įkandimų žymes. Kol kas policija žino tik tai, kad maniakas siautėja pilnaties naktimis. O iki sekančios pilnaties liko trys savaitės.

Režisierius atsisakė primityvių „Hanibalo“ košmarų ir grįžo prie “paslapties siaubo”, kuris sudarė svarbiausią šios epopėjos dėmenį.

Žiūrovus tikrai nustebins aktorius Ralphas Fiennesas, ryžtingai “išdavęs” melodramų herojaus amplua ir persikūnijęs į nuožmų žudiką – vilkolakį.

Raudonojo drakono įvaizdis į filmą atėjo iš Williamo Blake’o fantastinio grafikos ciklo. O A. Hopkinsas dar labiau “sužmogino” savo herojų, pareikšdamas, kad jo žmogėdra “įkūnija tamsiąsias mūsų sielos puses”.

Edwardo Nortono suvaidintas Vilas Grehemas yra neeilinis policijos pareigūnas. Jis apdovanotas unikaliu sugebėjimu įsijausti į žudiko psichologiją, galbūt net į pasąmonės gelmes. Darbe ši savybė nepaprastai vertinga, bet tikrai apsunkina vyrukui gyvenimą už profesinės veiklos ribų. Šią būseną tarp dviejų psichologinių polių aktorius atskleidžia išties meistriškai. (G.J.)

8. „DAŽYTAS VUALIS“ (The Painted Veil, 2006)

Pirmą kartą W. Somerseto Maughamo novelė Holivude buvo ekranizuota dar 1934 metais (rež. Richardas Boleslawskis). Šiame filme anuometinė superžvaigždė legendinė aktorė Greta Garbo suvaidino moterį Ketriną, kuri Austrijoje ištekėjo už daktaro Valterio Feno, o jis vėliau kartu su jaunąja žmona išvyko darbo reikalais į tolimąją Kiniją.

Amžinai užsiėmęs savo profesine praktika daktaras pernelyg dažnai palieka žmoną vieną, todėl nuobodžiaujanti moteris ima vis dažniau susitikinėti su britų pasiuntinybės atstovu Džeku Tausendu. Galantiškas britas džentelmenas mielai apsiima lydėti Ketriną ne tik į parduotuves, bet ir supažindina ją su egzotiškomis lokacijomis.

Pavyzdingos patyrusio gundytojo manieros taip apsuka moteriai galvą, kad ji pati nepajunta, kaip peržengia, kaip dabar madinga sakyti, „raudonas linijas“, praranda budrumą bei jos padėties damai privalomą orumą ir kavalieriaus flirtą palaiko tikru įsimylėjimu.

Kai Valteris supranta, kad jo žmona neabejinga Džekui, jis nuoširdžiai pergyvena ir jaučiasi nusivylęs, nes iš tikrųjų žmoną myli. Norėdamas išspręsti šią situaciją Valteris pasiima Ketriną su savimi į pavojingą ekspediciją: abu išvyksta į šalies centrines provincijas, kuriose siaučia epidemija. Dėl savo karjeros susirūpinęs Džekas pasilieka.

O Ketrina, laikui bėgant, patyrusi begalę dramatiškų išmėginimų ir kasdien matydama žmonių kančias ir mirtį, supranta, koks banalus, lengvabūdiškas ir tuščias buvo jos ankstesnis gyvenimas. Ši patirtis taip sukrečia moterį, kad ji pagaliau supranta, kaip stipriai vyras ją visada mylėjo. Bet atsilyginti Valteriui tuo pačiu ji nebespėja, mat vyras nužudomas peilio dūriu į nugarą, kai bandė sutramdyti įpykusią minią.

Tokią gražią ir jaudinančią „kolonijinę“ istoriją dar prieš II Pasaulinį karą (1925-aisiais metais) parašė britų rašytojas W. Somersetas Maughamas, kurio novelės ir romanai ne kartą virsdavo puikiais filmais.

Dar kartą pagal „Dažytą vualį“ filmas buvo sukurtas 2006-aisiais (rež. Johnas Curranas).

Naujausioje klasikinio siužeto versijoje Kitę (Ketriną) suvaidino dabar daug įsimenamų kino personų sukūrusi aktorė Naomi Watts. Jauna aukšto luomo britė Kitė antrajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo labai išranki panelė, todėl ilgai liko neištekėjusi. Kartą visiškai nusiminusi ji pasako, kad tekės už pirmo vyro, kuris jai pasipirš. Taip ji tapo drovaus bakteriologo Volterio Feino žmona ir kartu su sutuoktiniu išvažiavo į Kiniją.

Šanchajuje Kiti įsimyli kitą vyrą – apylinkėje gerai žinomą britą Čarlį Taunsendą, o savo drovų vyrą ima nekęsti ir niekinti. Kai įtampa tarp sutuoktinių pasiekia kritinę ribą, siužetas pakrypsta netikėta vaga.

Sužinojęs apie žmonos neištikimybę, užsirūstinęs Volteris nusprendžia vykti į mažą kinų kaimelį, kur siaučia cholera. Kelionė po egzotiškus kraštus, keisti svetimo ir priešiško pasaulio papročiai, nuolatinė rizika bei daugybė išbandymų suteiks sutuoktiniams naują santykių prasmę, tačiau ar pavyks Kiti iš tikro pamilti Volterį?

Naujos siužeto versijos pavadinimas žiūrovams kelia daug klausimų, į kuriuos teks ieškoti savo atsakymus. Kas ir kur yra tas titulinis vualis? Kas jį išdažė ir kuriam tikslui?

Galima nuspėti, kad pavadinimą (ir novelės, ir filmo) autoriai pasiskolino iš romantiko poeto Percy Bysshe Shelley (1792-1822) poemos „Nepakelk dažyto vualio“ (Lift Not the Painted Veil).

Galima ieškoti pavadinimo prasmės čia ir vertinti pavadinimą tiesmukai kaip raginimą nekišti nosies į paslapčių sferą, kad nenudegtum arba nesusigriautum iliuzijų. O galima tiesiog mėgautis melodramatišku siužetu ir nuostabiais Kinijos gamtos vaizdais. Taip pat ir subtiliai niuansuota aktorių vaidyba.

Kai kas net gali pagalvoti, kad geriau būtų sukeitus abu pagrindinius aktorius vietomis – kad Edwardas Nortonas vaidintų ne nuobodų vyrą, o romantišką meilužį (Čarlį suvaidino Lievas Schreiberis). Bet yra kaip yra.

Kartais romantiškas aistras keičia akivaizdžiai šiuolaikiniai politiniai motyvai. Pavyzdžiui, prie naktinio laužo britas diskutuoja su kinu pulkininku apie naująją Kiniją, kuri privalo priklausyti tik kinams, o paprasti žmonės erzina kolonizatorius ir vadina juos „baltomis imperialistinėmis kiaulėmis“.

Neskaičiau Maughamo novelės, bet abejoju, kad klasikas būtų tai parašęs. Kaip ir tokias žmonos ir vyro replikas: „Mes, žmonės, esame sudėtingesni, negu tavo per mikroskopą stebimi mikrobai“. – „Užtai mikrobai bent jau tyli“. (G.J.)

7. „ILIUZIONISTAS“ (The Illusionist, 2006)

Oskaro nominaciją gavęs už geriausią kinomatografiją režisieriaus Neil Burger filmas „The Illuzionist“ jus visiškai įtrauks į tamsų, paslaptingą ir jaudinantį magijos pasaulį.

„Iliuzionistas“ nukelia mus į XX a. pradžią, Austrijos sostinę Vieną. Iliuzionisto Eisenheimo personažas remiasi realiu Vienos magu, kurio sukurti stulbinantys ir magiški pasirodymai užvaldė iškilmingos sostinės aukštuomenę ir didžiąją aristokratijos dalį. Eisenheimo talentas yra vertinamas, mat jo kuriami magiški triukai yra įspūdingi ir niekam neregėti, o gandai apie jį sklinda iš lūpų į lūpas visoje šalyje. Žmonės šventai tikėjo, kad savo neįtikėtiniems fokusams atlikti jis pasitelkia magiją ir burtus.  O į garsaus mago pasirodymus susirenka didžiulės auditorijos žmonių, nes Eisenhemas geba nustebinti net ir visko mačiusią ir išlepusią aukštuomenę.

Filmo herojus talentingas iliuzionistas Eisenheimas, kurį tobulai įkūnijo Edwardas Nortonas – vargšas, dailidės sūnus įkvėptas magijos geba daryti stebuklingus ir netradicinius magijos triukus. Susipažinęs su aukštuomenės mergina Sofija (akt. Jessica Biel) pasineria į slaptą, uždraustą tačiau aistringą dviejų jaunų žmonių glaudžią draugystę. Žinodami, kad jų draugystė yra neišvengiamai pamerkta, pasitelkus Eisenheimo magiškus triukus, jiedu ketina pasprukti. Tačiau nepavykus šiam planui jaunuolių laimė sugriaunama.

Po daugiau nei 15 metų klajojimo po pasaulį, Eisenheimas sugrįžta į Vieną, ten kur prasidėjo istorija. Tačiau situacija sudėtinga. Mago jaunystės meilė Sofija susižadėjusi su arogantišku ir klastingu sosto įpėdiniu Leopoldu (akt. Rufus Sewell). Vieną vakarą garsiojo mago pasirodyme išsiaiškinti iliuzionisto paslaptį siunčiama Sofija. Mergina iš karto pažįsta Eizenhemą. Jausmai atgyja, tačiau Sofija jau pažadėta princui Leopoldui…

Filmo idėja atsikartoja tokiuose vėliau pasirodžiusiuose juostose, kaip „The Prestige“ ir „Houdini“, kur sudėtingos strategijos ir taktikos, žmonės kaip šachmatų figūros, aukojamos vienam tikslui, magija tampa tikslo siekimo instrumentas. Mirtis – kaip efektingas fokusas, kaip laiptelis į viršūnę. O viršūnė – kiekvienam sava. Ir tik ją pasiekus kiekvienas įrodys sau, kas jis – meistras ar tik negyva kanarėlė. (Žymantė Guogaitė)

6. „PIRMYKŠTĖ BAIMĖ“ (Primal Fear, 1996)

Amerikiečių režisieriaus Gregory Hoblito filmų matėme nemažai. Jie labai skirtingi.

„Puolęs“ (Fallen, 1998 m.) yra mistinis kriminalinis trileris apie daugiau nei tūkstantį metų po Babilono žlugimo pasaulyje klaidžiojantį mirties demoną Azazelį, kuris užvaldo jam įtikusius žmones ir verčia juos žudyti. Su šia piktąja dvasia susikauna Filadelfijos policininkas Džonas Hobsas (jį suvaidino Denzelas Washingtonas).

Fantastiniame filme „Dažnis“ (Frequency, 2000 m.) matome keistą istoriją apie tai, kaip jaunas žmogžudysčių skyriaus policininkas Džonas Salivenas (Jimas Caviezelis) prieš trisdešimt metų gaisro metu žuvusio tėvo mėgėjišku radijo imtuvu susisiekia su 1969 metais ir išgirsta gyvo tėvo (!) balsą. Tokį fantazijos skrydį ne sapnuose, bet tikrovėje autoriai paaiškina “moksliškai”: girdi, tokia situacija tapo įmanoma dėl keistų gamtos “kaprizų” 1999 metų spalio 10 dieną…

„Harto karas“ (Hart’s War, 2002 m.) yra jaudinanti karinė drama apie II Pasaulinio karo metu vienoje nacių koncentracijos stovykloje įvykusį tikrą teismo procesą, kuriame ir už spygliuotos vokiškos vielos amerikiečių kareiviams toliau vadovaujantis pulkininkas Viljamas Maknamara (Bruce’as Willis) liepia surengti tikrą karinį tribunolą, kai stovyklos teritorijoje įvykdoma rasinė žmogžudystė.

Neeilinė byla pagal Williamo Diehlo romaną sukurtame filme „Pirmykštė baimė“ (Primal Fear, 1996 m.) atitenka ir patyrusiam, bet arogantiškam advokatui Martinui Veilui (jį suvaidino Richardas Gere’as): anksčiau vyras dirbo valstybės prokuroru, tačiau supratęs, kad ši karjera nepateisina jo vilčių, tapo gynybos advokatu. Mėgstantis dėmesio centrą, Veilas kartais pasirodo žurnalų viršelyje, o neretai ir straipsniuose, aprašančiuose jo reputaciją menkinančius poelgius, pvz., ginant gydytoju apsimetantį mafijos bosą.

Dabar Veilas apsiėmė neatlygintinai (!) ginti Čikagos vyskupo Rašmeno nužudymu kaltinamą jaunuolį Aroną Stamplerį (Edwardas Nortonas), kuriam „šviečia“ mirties bausmė. Visi įkalčiai byloja prieš Aroną (svarbiausia, kad vaikino drabužiai apšlakstyti aukos krauju), bet Veilas tiki, kad gali bylą laimėti. Veilui šis skandalingas rezonansinis procesas reikalingas, kad jis galėtų dar labiau sustiprinti savo profesinę reputaciją.

Bet kitoje teisminio barjero pusėje stovi buvusi Martino meilužė ir mokinė Džaneta Venabl (Laura Linney), puikiai žinanti visas profesines Martino gudrybes ir remiama korumpuoto generalinio prokuroro, kurį su savo miegamajame nužudytu velioniu, regis, siejo finansinės machinacijos, parceliuojant bažnyčiai priklausančius žemės sklypus.

Tyrimo metu aikštėn iškyla ir kiti vyskupo nusikaltimai – seksualiniai santykiai su gatvėje surastais jaunais benamiais ir net pornografinio video filmavimu: jame užfiksuotas ir devyniolikmetis Aronas, dažnai patarnavęs mišioms.

Aronas tyrimo ir teismo metu blaškosi, keičia parodymus, mikčioja, tvirtina esąs nekaltas, sakosi negalįs prisiminti, kas nutiko žmogžudystės dieną, teigia, kad kambaryje tada buvo trečias asmuo. Veilas tiki Aronu, o valstybės prokuroras Džonas Šonesis (akt. Johnas Mahoney) spaudžia Džanetą siekti Aronui mirties bausmės.

Edwardui Nortonui čia atiteko labai sudėtingas vaidmuo. Jo personažas Aronas Stampleris kenčia nuo sąmonės susidvejinimo ir kartais sakosi esąs visai kitas žmogus, vardu Rojus.

Šią šizofreniją paaiškinti kviečiamas patyręs psichiatras daro išvadą, kad Aronas serga disociaciniu tapatybės sutrikimu, kurį sukėlė ilgametė jo tėvo ir vėliau Rašmeno prievarta.

Bet psichiatro diagnozė yra grynai teorinė. Praktikoje dažnai būna tokie atvejai, kurie psichiatrijos vadovėliuose nepaminėti… (G.J.)

5. „MĖNESIENOS KARALYSTĖ“ (Moonrise Kingdom, 2012)

Filmų kūrėjai dažnai leidžiasi į savo vaikiškų prisiminimų pasaulį. Ko gera, garsiausias tokios kelionės laike pavyzdys yra Federico Fellinio filmas „Amarcord“ (1973), anot režisieriaus, nuaustas iš jo prisiminimų apie vaikystę, praleistą mažame Italijos miestelyje. Jau beveik penkis dešimtmečius šio filmo magijos pakerėti kinomanai stengiasi aplankyti Riminio miestelį ir savo akimis pažiūrėti į tai, ką matė kine. Bet šie piligrimai realybėje neranda ekrane matytų vietų. Vieni lieka nusivylę, o kiti supranta, kad tai buvo dar vienas valiūkiškas kino mago pokštas. Į tokią vaikystę, kokią turėjai, sugrįžti neįmanoma. Užtai visą likusį gyvenimą galima apie ją fantazuoti. Ir kuo vyresnis daraisi, tuo daugiau šviesos ir spalvų tuose prisiminimuose.

Todėl ir iš Weso Andersono nesitikėkime tikros istorinės tiesos, nors „Mėnesienos karalystės“ veiksmas neskubiai rutuliuojasi aiškiai apibrėžtu metu – 1965 metais baigiantis vasarai. Nors režisierius tada dar nebuvo gimęs, laiko dvasią jis subtiliai nuaudžia iš begalės tikslių ano meto detalių.

Retro drabužiai, kolekcininkų trofėjais tapę anuometinės kasdienybės rakandai, šypseną keliantys buitinės technikos prietaisai, per radiją skambanti klasikinė Henry Purcello muzika, aranžuota Benjamino Britteno, o iš „prieštvaninio“ magnetofono sklindantis prancūzaitės Françoise Hardy šlageris „Meilės metas“ – visa tai kartu sukuria šviesų graudulį keliantį malonių prisiminimų įspūdį.

Šį „prarastą rojų“ filmo autoriai surado Naujosios Anglijos saloje New Penzance, kurioje nėra asfaltuotų kelių, o paštas iš „didžiosios žemės“ atgabenamas sraigtasparniu.

Dramatiški įvykiai čia prasidės anksčiau už sinoptikų pranašaujamas milžiniško štormo bangas. Ir visiškai netikėtai. Ramią vasaros idilę sujaukia ekstraordinarinis įvykis – iš skautų stovyklos pabėga dvylikametis berniukas Semas Šakuskis. Mažieji pražuvėlio bendražygiai Semą vadina trenktu tipu, ir į jo paieškas įsitraukia visi – agresyvi socialinių tarnybų darbuotoja (Tilda Swinton), mokytojo Vordo (Edwardas Nortonas) vadovaujami skautai, vietinis šerifas Šarpas (Bruce‘as Willisas), taip pat įlankoje gyvenanti Bišopų šeima (Billas Murray‘us ir Frances McDormand). Nes ir iš jų namų pradingo sunkiu vaiku vadinama dukra Sjuzė. Panašu, kad abu dingę vaikai susitarė pabėgti drauge, nes jautėsi vieniši ir nemylimi.

Tolesnės peripetijos primena tragikomišką vodevilį, kuriame supriešinami suaugusiųjų ir vaikų pasauliai, o filmo forma darosi vis labiau panaši į muzikinį kūrinį su variacijoms – kai ta pati melodija pradžioje pateikiama skirtingais instrumentais, o finalinėje partitūroje susilieja į galingo orkestro skambesį. Lygiai taip pat pavieniai filmo motyvų akordai, artėjant finalinei atomazgai, stiprėja, persipina su kitais, kad pabaigoje susilietų su įsismarkavusios gamtos kontrapunktais.

Ir nors „Mėnesienos karalystė“ dažnai primena, kad režisierius W.Andersonui labai mielas žaidimo ar stebuklinės pasakos pasaulis, pro ekscentriškų nesusipratimų chaosą ryškėja ir labai rimtos išvados. Pavyzdžiui, apie tai, kad vaikai kartais būna išmintingesni už savo tėvus. Nes pastarieji pernelyg greitai pamiršta, kad dar visai neseniai patys buvo vaikai.

Edwardo Nortono vaidmuo čia nedidelis. Jis vaidina mokytoją Vordą, kuris vasaros atostogų metu tampa 55-ojo skautų būrio vadovu. Būdamas vadovas jis privalo užtikrinti tvarką, todėl stengiasi būti griežtas, bet visiems aišku, kad jis tokiu tik apsimeta, nors realybėje yra kvaištelėjęs keistuolis – idealus Weso Anderseno personažas.

Pirmose epizoduose vadas Vordas atrodo kaip visai nepraktiškas „viršininkas“, kartu su vaikais ant aukštos pušies statantis keistos paskirties namelį. Pradžioje šis žmogus panašus į operetinį personažą, bet vėliau tampa tikru didvyriu. (G.J.)

4. „ŽMOGUS-PAUKŠTIS“ (Birdman, 2014)

Šis filmas buvo apdovanotas keturiais Oskarais (už geriausią filmą, režisūrą, originalų scenarijų ir operatoriaus meistriškumą). Operatorius Emmanuelis Lubezki Oskarą gavo ir metais anksčiau už tai, kad bekraštį kosmosą filmui „Gravitacija“ (2013, rež. Alfonso Cuarónas) įsigudrino nufilmuoti… Holivudo paviljonuose.

„Žmogus-paukštis“ yra ne menkesnis eksperimentas – žiūrint šį filmą atrodo, kad režisieriui Alejandro Gonzálezui Iñárritu beveik neprireikė montažo meistro pagalbos: dauguma scenų nufilmuota be perstojo judančia kamera, tad susidaro įspūdis, jog matome totalų „subjektyvios kameros“ triumfą. Kino kamera šį kartą yra ne tradicinis meistriškai inscenizuotų mizanscenų stebėjimo instrumentas, bet dar vienas filmo herojus, prilygstantis aktoriams, kurie vaidina netausodami jėgų ir su neslepiamu malonumu.

Ne mažesnio pagyrimo vertas ir režisierius, kurio ankstesni filmai („Meilė-kalė“, „21 gramas“, „Babelis“) buvo sukurti polifoniniu metodu, kai į vieną pasakojimą muzikinės fugos komponavimo principu pinasi kelios istorijos. „Žmoguje-paukštyje“ taip pat yra keli lygmenys, nors kamera beveik neišleidžia iš savo stebėjimų lauko aktoriaus Michaelo Keatono, kuriam pagrindinis vaidmuo tapo tikru benefisu. Jo suvaidintas Riganas Tomsonas, buvęs garsus Holivudo aktorius, žiūrovų populiarumo ir prodiuserių pagarbos nusipelnęs už keliuose filmuose vaidintą komikso personažą Žmogų-paukštį. Nesunku numanyti, kodėl šiam vaidmeniui buvo pakviestas būtent M. Keatonas, kuriam du kartus suvaidinto Žmogaus-šikšnosparnio (paprasčiau kalbant, Betmeno) kostiumas užgožė kitų jo aktorinių galimybių spektrą.

Todėl anekdotą primenančią istoriją, kad po lėktuvo katastrofos laikraščiai praneštų tik apie George‘ą Clooney, o Rigano net nepaminėtų, M. Keatonas pasakoja taip, kad panašaus efekto neleis pasiekti jokia aktorinė technika. Čia jau pulsuoja ne suvaidintos, o iškentėtos intonacijos.

Holivude (ir ne tik jame) apstu morališkai traumuotų menininkų, kurie kažkada buvo populiarūs, o dabar visų pamiršti. Tai amžinas siužetas, vertas gilių psichologinių romanų ir jaudinančių filmų. A. Gonzálezas Iñárritu jį interpretuoja, pasitelkęs sudėtingą tragikomedijos, grotesko ir (nebūtų meksikietis!) Lotynų Amerikos literatų išgarsintą magišką realizmą.

Riganas bando susigrąžinti buvusią šlovę ir Brodvėjuje stato spektaklį pagal Raymondo Carverio apsakymą „Apie ką mes kalbame, kai kalbame apie meilę?“. Spektaklis Riganui reiškia ne tiek pergalingo sugrįžimo iš užmirštųjų pasaulio galimybę, kiek paskutinis šansas įrodyti (visų pirma pačiam sau), kad jis dar „turi parako“. Ir visai nesvarbu, kad toks tikslas reikalauja maksimalių fizinių ir psichologinių resursų. Kai ant kortos statomas visas gyvenimas, blefuoti būtų nesąžininga. Todėl autoriai negaili nusivylimo padiktuotos kritikos teatro pasaulyje įsišaknijusiam cinizmui ir publikai, kurią modernių technologijų laikais labiau jaudina ne sielų apnuoginimas scenoje, o galimybė mobiliu telefonu nufilmuoti garsenybę (jei ypatingai pasiseks, dėvintį vien trumpikes) tiesiog gatvėje.

Filmas turi iš pirmo žvilgsnio keistą paantraštę „Netikėtas nežinojimo privalumas“, kuri suteikia visam pasakojimui dar vieną dimensiją. Nuo pradinių kadrų režisierius tarsi perspėja, kad atsisakytume įprastų mąstymo klišių ir vėliau ilgai vedžioja žiūrovus painiais teatro koridoriais bei herojų pasąmonės labirintais, kad dingsta riba tarp tikros realybės ir vaidybos.

P.S. Leidiniui „The Hollywood Reporter“ operatorius Emmanuelis Lubezki taip paaiškino svarbiausią „Žmogaus-paukščio“ specifiką: Ilgiausias kadras filme trunka 15 minučių, o dauguma kitų yra vidutiniškai 10 minučių trukmės.

Aktoriai specialiai repetavo perėjimus tarp skirtingų kadrų, kad jie atrodytų sklandūs. Svarbi reikšmė, sudarant nenutrūkstamo kadro efektą, tenka aktorių makiažui ir apšvietimui. Apšvietimą priklausomai nuo kameros judėjimo keitė net aštuoni žmonės. „Mūsų visa komanda judino apšvietimo prietaisus ir sklaidė šviesą. Tai buvo panašu į sinchroninį baletą –  rezultatas iš tikrųjų atrodo puikiai“, – sakė E. Lubezki. (G.J.)

3. „Bruklino našlaičiai“ (Motherless Brooklyn, 2019)

Anksčiau ar vėliau praktiškai visi bent kiek garsesni aktoriai išbando režisieriaus profesiją. Daug kam tokia patirtis būna pirma ir paskutinė: palyginę aktorystę su režisūrą (ir patenkinę kūrybines ambicijas) jie dažniausiai grįžta prie to, ką išmano geriau ir toliau džiugina gerbėjus savo vaidmenimis.

Bet, žinoma, būna ir išimčių. Pavyzdžiui, Clintas Eastwoodas, kuris jau tapęs įžymiu aktoriumi pradėjo režisuoti ir pasitikdamas savo devyniasdešimtąjį gimtadienį (š.m. gegužės 31-ąją) turės savo „taupyklėje“ beveik keturias dešimtis savarankiškai sukurtų vaidybinių filmų.

Aktoriaus Edwardo Nortono režisuotų filmų skaičius ne toks įspūdingas. Pernai režisuoti „Bruklino našlaičiai“ tėra dar tik antras jo savarankiškas filmas. Bet jau jo debiutas „Mylėk ir tikėk“ (Keeping the Faith, 2000) savo metu tapo ženkliu XX a. pabaigos filmu.

O štai antrasis Edwardo Nortono režisuotas filmas „Bruklino našlaičiai“ yra visiškai kitokios stilistikos kūrinys. Ir tai suprantama, juk šį kartą autorius stengiasi pasigalynėti su didžiules tradicijas Amerikoje turinčiu gangsteriniu kinu.

Gangsterinis kinas Amerikoje startavo beveik drauge su 1929-aisiais įsiplieskusia Didžiąja ekonomine depresija, kuri tapo puikia terpe suklestėti organizuotam nusikalstamumui. Tada laikraščiai mirgėjo nuo reportažų apie gatvėse ramybę drumsčiančius gaujų karus, kruvino susidorojimo su konkurentais nuotraukomis ir noriai fotografams pozuojančių gangsterių portretais.

Jonathano Lethemo romaną, pagal kurį sukurti „Bruklino našlaičiai“ Edwardas Nortonas perskaitė beveik prieš du dešimtmečius ir jau tada pajuto norą jį ekranizuoti. Vėliau rašydamas scenarijų nusprendė perkelti veiksmo laiką iš 1990-ųjų vidurio į šeštąjį dešimtmetį – arčiau klasikinio gangsterizmo epochos.

Jau pirmoje scenoje pagrindinis herojus Lajonelis Esrogas (jį suvaidino pats Edwardas Nortonas) megztinio rankovėje aptinka laisvą siūlą, bando jį nutraukti ir … įsitraukia į šį procesą. Ko gera, tai labai tiksli kriminalinių intrigų metafora – juk panašiai, įsitvėrę kokio nors įkalčio detektyvai ilgai ir kantriai vynioja tyrimo kamuolį, kol siūlas atveda prie norimo rezultato.

Bet šioje scenoje režisierius ir kartu pagrindinio vaidmens atlikėjas labai taikliai charakterizuoja savo herojų: Lajonelis serga Tureto sindromu – tai liga, paverčianti žmogų nervų kamuoliu. Ši liga (medikai ją vadina paveldimu neuropsichiatriniu sutrikimu), anot Vikipedijos, „prasideda vaikystėje ir pasižymi daugialypiais fiziniais (motoriniais) tikais ir bent vienu balsiniu (foniniu) tiku. Šie tikai atsiranda ir išnyksta, net gali būti laikinai numalšinti.“

Balsiniai tikai ypač pastebimi Lajonelio kalbėjimo manieroje – neretai jo impulsyviai beriama greitakalbė panaši į beprasmiškų žodžių srautą. Tačiau jame yra sava logika, leidžianti vyrui gerai įsiminti kitų žmonių pokalbius, svarbias detales ir, svarbiausia, nesiblaškyti tada, kai reikia maksimaliai sukoncentruoti dėmesį.

Paradoksalu, bet specifinė liga ir jos aiškiai išreikšti simptomai daro Lajonelį idealiu detektyvu. Jis ir yra detektyvas, dirbantis Frenko Minos (Bruce‘as Willisas) vadovaujamame profesionalių seklių biure.

Prieš daugelį metų Frenkas priglaudė keturis Bruklino gatvių bastūnus, kurie užaugę tapo savo globėjo pagalbininkais. O našlaičiui Lajoneliui Frenkas buvo tikras tėvas.

Kai Frenkas nužudomas, būtent Lajonelis imasi šios bylos, ir filmo autoriai žiūrovus panardina į tirštą niūraus miesto atmosferą, stilistiškai labai primenančią Samo Mendeso kriminalinį retro nuarą „Kelias i pražūti“ (Road to Perdition, 2002). Už tai šiltų katučių tikrai nusipelnė operatorius Dickas Pope‘as. O netikėtų siužeto posūkių ir šokiruojančių atradimų gausa „Bruklino našlaičiai“ panašūs į Romano Polanskio „Kinų kvartalą“ (Chinatown, 1974) ar „Los Andželas slaptai“ (L.A. Confidential, 1997, rež. Curtis Hansonas).

Paslapčių „Bruklino našlaičiuose“ bus su kaupu. Dauguma jų sumaniai slepiami po spartaus Niujorko atnaujinimo ir skurdžiausių Harlemo rajonų renovacijos šydu. Vienas centrinių šio atsinaujinimo „architektas“ yra Napoleono komplekso apsėstas įtakingas miesto administracijos veikėjas Mouzesas Rendolfas, vardan didingo tikslo nesiskaitantis su priemonėmis. Jį ryškiai suvaidino Alecas Baldwinas, savo vaidyboje pasinaudojęs keliomis spalvomis iš savo arsenalo, kurį pastaraisiais metais neretai nukreipia į kur kas aktualesnį ir aukštesnio rango dabartinį JAV politiką (vienas įsimintiniausių filmo epizodų – emocingas Rendolfo monologas apie valdžios galią).

Įsimenamus personažus suvaidino ir kiti aktoriai: Gugu Mbatha-Raw – Rasinės diskriminacijos komiteto darbuotoją Laurą Rouz, Willemas Dafoe – daug ne tik savo profesijos paslapčių žinantį architektą Polą, Michaelas Kennethas Williamsas – džiazo orkestro virtuozą trimitininką, ekstremaliais momentais mokantį savo muzikinį instrumentą panaudoti visai ne pagal jo paskirtį.

Sunku kažką naujo pasakyti seniai klasika tapusiame JAV gangsteriniame kine. Bet režisieriui Edwardui Nortonui ir aktoriui Edwardui Nortonui, regis, tai pavyko padaryti. 

Tai filmas, pasakojantis apie dideles, gal net didžiausias šiuolaikinio pasaulio problemas – rasizmą, neonacizmą, teisingumo stoką ir neapykantą kitokiems.

Keturis apdovanojimus pelnęs ir  keturiolikai nominuotas filmas parašytas David McKenna, o režisuotas Tony Kaye abiems vyrams tai buvo pirmasis debiutas. Prieš tai T.Kaye realizuodavo save  muzikinių ir reklaminių klipų režisūroje. Beja, pats režisierius gimė žydų ortodoksų šeimoje. Prieš išleidžiant filmą T.Kaye norėjo naudoti Alan Smithee slapyvardį, kuris Holivude plačiai naudojamas režisierių, kurie nori atsisakyti teisių į savo filmus, tačiau Amerikos režisierių gildija atsisakė leisti jam naudoti netikrą vardą.

American History X pasakoja apie dviejų brolių gyvenimus Derek Vinyard (aktorius Edward Norton) ir Danny Vinyard (aktorius Edward Furlong) skirtingais laikotarpiais. Beja, pagrndinis aktorius šiam vaidmeniui turėjo priaugti net 25 kilogramus raumenų, nes pasak režisieriau buvo per daug laibas vaidmeniui.

Kai juodaodis narkotikų prekeivis nužudo abiejų brolių tėvą, vyresnysis Derekas įsivelia į neonacistinį judėjimą savo gimtąjame mieste – Los Andžele. Greitai užsitarnauja pasitikėjimą ir tampa judėjimo valdžios dešiniąja ranka. Dereko šlovė trunka neilgai, jis sėda į kalėjimą trims metams už dviejų juodaodžių nužudymą, kurie norėjo pavogti jo automobilį.

Kol vyresnėlis Derekas sėdi kalėjime ir po truputį supranta savo nuodėmes – jaunėlis Danny įsivelia į tą pačią grupuotę ir seka brolio pėdomis. Jo didžiausias tikslas – užimti brolio vietą gaujoje. (Monika Žilaitytė)

1. „KOVOS KLUBAS“ („Fight Club“, 1999)

Šis filmas ne tik mus, bet ir kur kas platesnio pasaulio skaitytojus supažindino su originalaus talento rašytoju Chucku Palanhuku. Net Amerikoje nelabai žinomo rašytojo knygas leidėjai anksčiau atmesdavo dėl, jų manymu, „pernelyg šokiruojančio turinio“.

Savo knygose Ch. Palahniukas daug kalba apie tamsias, absurdiškas žmogaus sielos puses. Dėl to jis dažnai kritikuojamas ir net pravardžiuojamas nihilistu arba mizantropu. Rašytojas atmeta šiuos kaltinimus ir tvirtina, kad jis – romantikas, atspindintis 1957–1965 m. gimusios kartos baimes bei nepasitenkinimą. Ch. Palahniukas kritikuoja savo kartos pyktį, nevykėliškumą, beširdį norą sunaikinti viską, kas buvo sukurta, tačiau žvelgia į ją itin pesimistiškai: „Mes negalime išgelbėti pasaulio, nes nenorime to daryti“.

Vis dažniau diskutuojama apie filmuose gana atvirai demonstruojamą smurtą, kuris dabar prilyginamas žalingam narkotikų poveikiui, nes „kartą paragavęs, negali sustoti“ ir kaskart norisi vis didesnės porcijos. Režisierius Davidas Fincheris ne kartą leidosi į klaidų smurto labirintą. Romano „Kovos klubas“ ekranizacija, Vakaruose laikoma antiglobalizmo manifestu, ne išimtis.

Jaunas automobilių kompanijos tarnautojas intelektualas Džekas (Edwardas Nortonas) ieško nusiraminimo sunkiasi sergančių žmonių susibūrimuose, kur po grupinio psichoanalizės seanso galima paprasčiausiai išsiverkti ant kito nelaimėlio peties. Tačiau netrukus naujasis pažįstamas Taileris Dardenas (Bradas Pittas) pasiūlo vaikinui kur kas efektyvesnį atsipalaidavimo būdą. Tailerio įkurtame kovos klube žmonės išsilaisvina nuo neigiamų emocijų, be jokio gailesčio talžydami vienas kitą kumščiais. Pasirodo, kad tai puikiausias būdas įveikti depresiją. Bet tai tik pirmas žingsnis „savęs derinimo“ kelyje. Nes pykčio demonai, išsiveržę iš pasąmonės į laisvę, reikalauja vis didesnių aukų. Džekas greitai suvokė šios metodikos pragaištingumą, bet suvaldyti įsiliepsnojusius instinktus jau neįmanoma. Akivaizdu, kad tai stipri dabartinio Amerikos gyvenimo būdo metafora. O kas bus, jei žmonės ją suvoks kaip instrukciją veikti?

Beje, likus dviem metams iki rugsėjo 11-osios įvykių, filmo autoriai finale nušlavė nuo žemės paviršiaus Manhatano dangoraižius. Paskutinėje „Kovos klubo“ scenoje Edwardo Nortono ir Helenos Bonham Carter herojai pro langą mato, kaip nuo sprogimų smunka Pasaulio prekybos centro dangoraižiai, kurie netrukus panašiu būdu buvo ištrinti iš Niujorko panoramos. (G.J.)