Pasakos jau seniai nebėra vien vaikų pasaulio privilegija. Šiuolaikinis kinas vis dažniau atsigręžia į mitus, legendas ir fantastinius pasakojimus, tačiau juos perkuria taip, kad jie kalbėtų suaugusiajam – apie troškimus, baimes, kūniškumą, vienatvę ar net moralines dilemas. Tokie filmai ne tik žavi vizualika, bet ir provokuoja, trikdo bei palieka ilgai neišblėstantį įspūdį
Šiame sąraše – dešimt išskirtinių kūrinių, kuriuose pasakiški elementai susilieja su brandžiomis temomis ir drąsiomis kūrybinėmis vizijomis. Nuo hipnotizuojančių meilės istorijų iki tamsių, groteskiškų pasakų interpretacijų – tai filmai, kurie ne tik leidžia pabėgti nuo realybės, bet ir priverčia ją permąstyti iš naujo.
10. „TRYS TŪKSTANČIAI METŲ TROŠKIMŲ“ (Three Thousand Years of Longing, 2022)
Kino teatruose neįpatingai gerai finansiškai pasirodęs Džordžo Milerio režisuotas filmas „Trys tūkstančiai metų troškimų“ puikuojasi puikiu aktorių kolektyvu – Tilda Svinton Alitėjos vaidmenyje ir Idriu Elba džino rolėje, o dėmesį prikausto filmo pasakojimo dinamika bei personažų išraiškingumu, kostiumais, egzotiškais motyvais.
Kino juostos pradžia nepaprastai įspūdinga. Naratorė Alitėja, kuri, taip jau sutapo, ne tik pasakoja savo ir džino istoriją, tačiau taip pat yra ir profesionali naratologė (man pirmą kartą girdima profesija, tačiau naratologas iš esmės yra mokslininkas, kuris tiria žmonijos sukurtus naratyvus), pradeda sekti pasaką, kuri, pasak jos, yra tikra jos istorija. Visų pasakų ištakos slypi mūsų sapnuose ir pasąmonėje, taigi nieko nuostabaus, kad šis pasakojimo būdas pradėjus žiūrėti filmą užbūrė mane kaip vaiką.
Alitėja skrenda į Turkijoje vyksiančią konferenciją, kurioje akademikų bendruomenei planuoja pristatyti, kaip žmonijos mitinius naratyvus perėmė mokslas, o dievai nustojo egzistuoti. Kaip tik tuo metu, kai ji tai sako savo auditorijai, prieš ją atsiranda keista žmogysta, panaši į vaiduoklį arba… į senovės dievą. Alitėja, iš prigimties būdama svajotoja ir fantazuotoja, visai nesipriešina ją aplankančioms vizijoms ir, tiesą sakant, trokšte trokšta pamatyti jų daugiau. Taip jos gyvenime, atsitiktinai užsukus į vietinę Stambulo turgaus krautuvėlę ir suradus senovišką butelaitį, atsiranda džinas. Be careful what you wish for.
Šis džinas, priešingai nei visi kiti jo pirmtakai, yra doras ir garbingas, taigi nebando apgauti Alitėjos ir įvelti į kebeknę. Bet jis desperatiškai trokšta atgauti savo laisvę. Tačiau pati Alitėja, žinodama visas džinų istorijas ir koks pragaištingas dalykas gali būti troškimai, į savo prievolę sugalvoti tris norus žiūri įtariai. Jai kur kas labiau maga išgirsti iš džino jo istoriją, kuri truko tris tūkstančius metų. Vis dėlto džinai yra nemirtingi ir niekada nemiega.
Didžiają dalį šių tūkstantmečių ši antgamtinė būtybė (kuri, beje, neturi vardo, o tai yra šiek tiek gaila, kadangi lieka anoniminė ir dar kartą patvirtina, kad pats vargšas anonimas troškimų neturi) praleido butelyje, keikdama visus dievus ir gododama savo likimą, kurdama planus, kaip galėtų pagaliau atgauti laisvę.
Džino didžiausias džiaugsmas ir galvos skausmas būdavo moterys. Jam teko papulti į nepaprastai gražių, nepaprastai kvailų, nepaprastai protingų moterų rankas. Kartais jis jas įsimylėdavo ir turėdavo sumokėti už tai savo kailiu. Jis papasakoja Alitėjai savo džiaugsmus ir vargus, patirtus per tris tūkstančius metų, o jo istorija puiki. Pakankamai logiška, išradinga ir nenuspėjama, kupina įdomių veikėjų, puikios scenografijos, kostiumų, gražių žmonių, egzotiškų kalbų ir tikrai lyg klausytumėmės pasakos iš „Tūkstantis ir viena naktis“ rinkinio. (Dora Žibaitė)
9. „Prasti reikalai“ (Poor Things, 2023)
Yorgos Lanthimos, regis, mėgaujasi vaizduodamas ekstremalų elgesį nepriekaištingoje aplinkoje, nesvarbu, ar tai būtų ramus „Dogtooth“ priemiestis, ar klinikinė „Omaro“ laboratorija, ar prabangi „Favoritės“ didybė. Atrodo, kad tas ryškus kontrastas tarp padorumo lūkesčių ir netvarkingos žmogiškosios tiesos jį be galo žavi.
Niekur šis konfliktas nėra taip sureikšmintas ir linksmas kaip naujausiame ir kol kas, ko gero, geriausiame režisieriaus filme „Prasti reikalai“. Čia viskas yra nuostabiai keista – nuo vaidybos ir dialogų iki scenografijos ir kostiumų dizaino. Ir vis dėlto, kaip dažnai būna graikų autoriaus filmuose, „Prasti reikalai“ yra apie tai, kaip nepatogu užmegzti tikrą žmogišką ryšį. Filmo centre esanti mergina Bella Baxter siekia nušvitimo, tapti pačia tikriausia savimi ir užmegzti praturtinančius santykius su žmonėmis, kurie ją nuoširdžiai myli, o ne tik nori ją kontroliuoti. Šios istorijos esmė gali skambėti pažįstamai: Jauna moteris leidžiasi į tyrinėjimo odisėją ir atranda, kad jos tapatybė visą laiką buvo jos viduje.
Tai Viktorijos laikų Londonas, o Emmos Stone vaidinama Bella gyvena skoningame name kartu su pamišusiu mokslininku, kuris taip pat yra jos tėvas. Daktaras Godvinas Baksteris (akt. Villemo Dafoe) švelnus žmogus, kurio veidas padengtas randais. Bella yra suaugusi moteris, bet iš pradžių elgiasi kaip mažylė, barškindama žodžius, mėtydama lėkštes ir linksmai šokdama sustingusiomis kojomis. Ji vadina tėvą Dievu (Godvin trumpinys), ir tai iš tiesų nėra hiperbolė. Laikui bėgant sužinosime viso to užkulisius, o čia nė nenorėčiau jų išduoti.
Godvinas yra vienas iš kelių vyrų, kurie bando formuoti Bellą jos vystymosi eigoje. Vienas iš jo mokinių, Maksas Makandlis (akt. Ramy Youssef) persikelia pas Godviną ketindamas padėti jam atlikti tyrimus, bet galiausiai įsimyli Bellą ir paprašo jos ištekėti už jo, taigi aktorius Youssefas į šį beprotišką pasaulį įneša šilumos ir proto. Tačiau jis neprilygsta aktoriui Markui Ruffalo, akivaizdžiam nevykėliui labai tinkamu Duncano Wedderburno vardu, kuris išvilioja merginą į prabangias pasaulines gastroles. Daugiausia jų kelionės dalį sudaro energingas seksas įvairiomis pozomis, kurį Bella vadina „įnirtingu šokinėjimu“, ir tai yra pagrindinis jos nepriklausomybės ir įžūlaus filmo humoro elementas.
Po filmo „Favoritė“ (angl. The Favourite) vėl susitikusi su Lanthimos, Stone vaidina savo gyvenimo vaidmenį, kuris yra stulbinamai sudėtingas. Tai galėjo nukrypti siaubingai bloga linkme. Vietoj to tai, ką ji daro, yra beprotiškai gyva ir nenuspėjama. Stebėti, kaip ji pradeda nuo didelio ir plataus mosto ir po truputį tobulina personažą, fiziškai ir žodžiu, kai Bella vystosi, yra stebuklas. Ji čia atlieka tokį techniškai tikslų komedinį darbą, ypač per vaikišką personažo pradžią, bet galiausiai ji užburia, kai visiškai valdo seksualiai išlaisvintos moters vaidmenį. Nepaprastai simpatiška, ji greitai patraukia mus į savo pusę net tada, kai elgiasi kaip itin įžūlus personažas, ir priverčia mus sirgti už ją didėjančios patriarchalinės priespaudos akivaizdoje.
Tuo tarpu Markas Ruffalo yra isteriškai juokingas taip, kaip dar niekada jo nematėte. Jis – ir charizmatiškas ir pasipūtęs. Jis taip pat netikėtai seksualus, o ilgainiui ir juokingai apgailėtinas. Tarp gausaus palaikymo aktorių būrio taip pat yra komikas Jerrodas Carmichaelis ir vokiečių legenda Hanna Schygulla, vaidinantys kelionių palydovus, kurie padeda Bellai siekti savitvardos. Daug kas filme džiugina dėl kalbos specifiškumo. Adaptuodamas Alasdairo Gray’aus romaną, Tony McNamara’os scenarijus prasideda tyčia nesklandžiai ir padrikai, bet jame yra ritmingos poezijos. Dialogai darosi vis spalvingesni, kai Bella tampa vis intelektualesnė, ir labai malonu stebėti, kaip Ema Stone tai talentingai išnaudoja.
Holly Waddington kostiumų dizainas įtikinamai pasakoja Bellos istoriją detaliais ir ypač ryškiais būdais. Paprasti balti mergaitiški naktiniai marškiniai keičiasi į išpuoselėtų rankovių sprogimus, kurių kiekvienas yra sudėtingesnis už ankstesnį. O Shonos Heath ir Jameso Price’o scenografija – nuo ko pradėti girti juos? Nuo šiek tiek neįprasto Godvino namo iki prabangaus Lisabonos viešbučio ir ankšto Paryžiaus viešnamio – kiekvienoje naujoje aplinkoje išradingai perkuriami istoriniai vaizdai, kuriuos, kaip manome, pažįstame, tik per neįprastą prizmę su Ešerio ir Gaudi užuominomis. Tačiau nė vienas iš šių puikių techninių elementų neturi reikšmės, jei mums nerūpi moteris, esanti jų centre. O mums rūpi. Bella išlieka maloni ir optimistiška net ir tada, kai pamato išorinio pasaulio tiesą, tačiau ji taip pat pakankamai išmoksta, kad prireikus įtvirtintų savo naujai įgytą galią. Tai neabejotinai geriausias metų komiškas filmas! (D.Ž.)
8. „BJAURIOJI SESUO” (The Ugly Stepsister, 2025)
Šį debiutinį režisierės Emilie Blichfeldt filmą netrukus parodys Scanorama. Atidūs žiūrovai filmo siužete atpažins chrestomatinę pasakos apie Pelenę istorija (greičiau artimą brolių Grimų nei Šarlio Pero versijai), bet ji bus perdirbta pagal šiuolaikinio kino standartus, atsisakant pasakoje užprogramuoto romantinio užtaiso ir labiausiai išnaudojant dabar pasauliniame kine populiarią „kūno trilerio“ (body horror) estetiką.
Pastaruoju metu vienas po kito matėme naujausius „kūno trilerio“ pavyzdžius – „Substanciją“ ir „Mudu“. Su jais lengva lyginti „Bjauriąją seserį“, bet tik pagal kelis išorinius požymus: gabi debiutantė Emilie Blichfeldt eina savo pasirinktu keliu.
Nuskurdusi našlė Rebeka (akt. Ane Dahl Torp) drauge su dukromis Alma (Flo Fagerli) ir Elvira (Lea Myren) atvyksta į pilį, kur motinos, regis, laukia išties pasakiškas gyvenimas su turtingu jaunikiu. Bet jau pirmąjį vakarą pilies šeimininkas miršta, o Rebekai vietoj pasakiškų turtų atitenka begalė neplanuotų problemų – anksčiau slėptos skolos ir gražuolė podukra Agnė (Thea Sofie Loch Næss).
Geriausia išeitis būtų kuo greičiau sėkmingai ištekinti vieną iš dukterų, bet čia, kaip sakoma, yra šiokių tokių niuansų. Jaunesnioji Alma dar pernelyg jauna tapti nuotaka. Agnė puikiausiaui tiktų, nors mergina pasižymi nevaldomu charakteriu, bet Rebekai ji svetima. Agnė, beje, jaustųsi visai laiminga, jei galėtų ištekėti už dvaro arklininko, nors puikiai supranta, kad tokia santuoka šeimyninę laimę ir gyvenimą be problemų vargu ar gali atnešti. Abi šios kandidatės atkrenta. Lieka tik kuklioji Elvyra, svajojanti apie pasakų Princą.
Kadangi princo Džulijano (Isacas Calmrothas) širdį gali pelnyti tik pati gražiausia mergina, tai Elvyra pasmerkiama grožio standartus atitinkančioms procedūroms. Nekalčiausios jų tradicinės – gerų manierų, etiketo ir šokių pamokos. Kur kas baisesnės yra „kosmetinės“ ir chirurginės korekcijos, kurių imasi daktaras Estetikas (!) su savo viduramžiškų instrumentų arsenalu.
Bet ko nepadarysi kovoje dėl princo meilės ir kad šioje kovoje pranoktum savo kur kas gražesnę konkurentę! Kad kojos galėtų tilpti į mažą kurpaitę Elvyra pasiryžusi nusikapoti kojų pirštus, krūtis padailinti virtuviniu peiliu, o nosį pasikoreguti… plaktuku. Jau nekalbant apie kirminą, iš vidaus graužiantį ne tik perteklines kalorijas, bet ir organizmui būtinus mikroelementus.
Nors filme matysime tikrai daug siaubingų vaizdų, „Bjaurioji sesuo“ visgi yra komedija. Tiksliau, juodoji satyra, kurios piktas geluonis nukreiptas į milijonus panelių ir ponių, pamišusių dėl madų pasaulio primestų grožio standartų, kuriems norisi atitikti nesiskaitant su kaina ir priemonėmis. (Gediminas Jankauskas).
7. „VANDENS FORMA“ (The Shape of Water, 2017)
Garsaus meksikiečių kino režisieriaus Guillermo del Toro fantastinė melodrama „Vandens forma“ 2017 m. Venecijos kino festivalyje buvo apdovanota pagrindiniu prizu „Auksinis liūtas“, o vėliau Amerikoje iškovojo keturis Oskarus (kaip geriausias metų filmas, už režisūrą, originalią muziką bei dailininko darbą).
Vieni šį filmą vadino ironiška pasakos apie gražuolę ir pabaisą parafraze, kiti ne be pagrindo prisiminė seną rusų nuotykių filmą „Žmogus amfibija“ (1962). Svarbiausi „Vandens formos“ įvykiai plėtojasi šaltojo karo laikais slaptoje JAV laboratorijoje, kurioje vieniša nebylė (matyt, kad niekam neišplepėtų valstybinių paslapčių!) valytoja Eliza (ją vaidina nuostabi britų aktorė Sally Hawkins) kartą pamato akylai saugomą žmogaus bei žuvies hibridą, įsimyli šį mutantą ir bando jį išgelbėti.
Venecijos festivalio direktorius Alberto Barbera „Vandens formą“ pavadino geriausiu dešimtmečio filmu, o režisierius savo kūrinį pakomentavo taip: „Sukūriau šį filmą kaip priešnuodį cinizmui. Manau, kad kai mes kalbame apie meilę ir tikime ja, tai tame yra truputis nevilties. Mes bijome pasirodyti naivūs ar nenuoširdūs. Bet meilė yra tikras jausmas. Kaip ir vanduo, meilė yra galingiausia jėga visatoje. Ji laisva ir beformė, kol mes jos neįsileidžiame į save. Mūsų akys aklos. Bet siela viską mato“.
Režisieriaus Guillermo del Toro vardas per pasaulį nuskambėjo 2006-aisiis, kai besibaigiant Kanų kino festivaliui žiūrovai pamatė „Pano labirintą“ (El laberinto del fauno) – siaubingai (!) gražią gotikinę pasaką, skirtą suaugusiems. Jau ir anksčiau šio režisieriaus filmuose (“Chronosas” ir “Velnio stuburas”) žavėjo magiška tikrovės ir siurrealizmo samplaika, kasdienybės ir magijos susidūrimo alchemija. Bet „Pano labirintas“ žengė dar toliau, vizualinis spalvingumas, sodri faktūra, jokių ribų nepripažįstanti ir dažnai su sveiku protu prasilenkianti fantazija, kurios galėtų pavydėti pats Salvadoras Dali.
Salvadoro Dali siurrealistines fantazijas primena ir dažnas „Vandens formos“ kadras, ypač tada, kai drauge matome ir tylenę Elizą, ir taip pat nebylų žmogaus bei žuvies mutantą, kariškių pagautą Amazonės upėje ir dabar įkalintą slaptos laboratorijos specialiame vandens rezervuare. Pamažu abipusį priešiškumą keičia smalsumas, o vėliau ir gerokai intymesni jausmai.
Holivudinio 20 mln. dolerių biudžeto filmas yra ir dar viena stebuklinė pasaka, ir autorinio kino pavyzdys.
Tiems, kas norėtų pasitenkinti tik filmo pasakišku lygmeniu, primenu paties Guillelmo Del Toro komentarą: „Net jeigu ir padarytume prielaidą, kad mano filmas yra nauja variacija istorijos apie Gražuolę ir Pabaisą, tai atidžiau pažvelgus matosi, kad filmas nepritampa prie bent dviejų interpretacijų. Pirmoji – nudailintas iki koktumo kanonas, kuriame Gražuolė – tai ideali Disney‘aus princesė, o Pabaisa pavirsta princu, kad abu galėtų gyventi ilgai ir laimingai. Tenai įvyksta du vienodai destruktyvios bet kokiems tarpusavio santykiams dalykai: pradžioje partneris demonizuojamas, o paskui užkeliamas ant postamento. Antroji interpretacija – tai kiek vulgarizuota ir nebrandi pasaka, skirta paaugliams. Aš norėjau papasakoti istoriją, ignoruojančią abi šias populiarias traktuotes. Norėjau parodyti santykiuos, kuriais patikėti galima tik su viena prielaida – suvokiant, kad tai tik metafora“.
Guillermo Del Toro moka metaforizuoti konkrečias istorines realijas. „Pano labirinte“ kartu su motina ir patėviu gyvenanti mergaitė Ofelija patenka į pasakų pasaulį 1944 –aisiais diktatoriaus Franco valdomoje fašistinėje Ispanijoje, kurioke svajoklės mergaitės patėvis stengiasi bet kokiomis priemonėmis sunaikinti antifašistinio pasipriešinimo dalyvius.
„Vandens formos“ istorinis fonas – 1962-ieji, šaltojo karo laikų apogėjus. Dviejų supervalstybių politikus apėmusią neapykantos paranoją iliustruoja demonizuoti JAV specialiųjų tarnybų atstovai (ryškiausias jų tarpe Michaelo Shannono suvaidintas Ričardas Striklendas) ir karikatūriški sovietų agentai, kalbantys su klaikiu rusišku akcentu.
Laimė, režisieriui už šimtus kartų matytas politines konfrontacijas svarbiau kalbėti ne apie tai, kas žmones skiria, bet kas juos vienija.
„Man atrodo, kad didžiausias mūsų laimėjimas yra tai, kad prabusdami kiekvieną rytą mes galime rinktis baimę arba meilę. – sakė režisierius. – Svarbu pasirinkti meilę, nes ji duoda atsakymus į visus klausimus“. (G.J.)
6. „Nosferatu“ (2024)
Privalai pamatyti, kad patikėtum, ar patikėti, kad pamatytum? Bėgant laikui pasaulis susiskirstė į dvi barikadų puses, kurioje viena pusė – racionali ir pragmatiška, o kita – mistikai ir svajotojai. Viena pusė tikėjo, kad pasaulį valdo nematoma aukščiausia jėga, o kita, remdamasi mokslu, manė žiną ir matą visą tiesą apie pasaulio sąrangą – jei negali matyti, vadinasi, to negali būti. Abi šios pusės ne kartą kovojo viena prieš kitą, kiekviena šventai tikėdama, kad yra teisiausia.
Roberto Egerso režisuotame 2024-ųjų metų juostoje „Nosferatu“ abejonių, kurie teisūs, nelieka – Vokietiją užplūsta maras, demonas, tamsos valdovas vampyras Nosferatu, dar kitaip žinomas kaip grafas Drakula, o filme vadinamas Orloku. Nosferatu senovės rumunų kalboje reiškia „vampyrą“.
Pats filmas turi seną priešistorę. Dar 1897 m. rašytojas Bramas Stokeris parašė gotikinį siaubo romaną „Drakula“, kuriame istorija sukasi apie seną vampyrą grafą Drakulą, norintį blogiu užkrėsti visą Angliją.
Vėliau 1922 m. režisierius Frydrichas Viljamas Murnau sukuria knyga paremtą kinematografinį šedevrą, pavadinimu „Nosferatu“, kuriame, manoma, pagrindinis aktorius Maksas Šrekas dėl savo baltos odos, saulės baimės, padėrusių akių ir kitų į vampyro profilį panašių savybių buvo tikras vampyras. Filme veiksmas vyko jau nebe Anglijoje, o išgalvotame Vokietijos miestelyje Visborge. 1922-ųjų „Nosferatu“ pagarsėjo savo kinematografiniu inovatyvumu, mat filme gausiai žaidžiama šviesos ir šešėlių derme taip sukuriant šiurpų efektą, o filmo tematika atspindi to meto Vokietijos siaubus, kai šalis, patyrusi blogio reichą, bandė atsigauti po Pirmojo pasaulinio karo.
Egerso sukurtas „Nosferatu“ tęsia Murnau tradicijas. 2024-ųjų metų filmas taip pat atitinka gotikos žanrą, jame gausu siaubo elementų, tokių kaip apsėdimas, egzorcizmas, mirtis, kraujo siurbimas, tačiau šiurpiausias viso filmo elementas yra kuriama atmosfera ir nuotaika – ji yra slegianti, tamsi, keista. Tačiau pasaulis ekrane atrodo tartum romantinis paveikslas – mėnesienos apšviestas dangus, apsnigę mažo miestelio stogai, didingos pilys ir kalnai, apsnigęs, medžiais apsodintas takas – visa tai taip preciziškai estetiška, kad atrodo filmą kūrė pats Nosferatu, pasitelkdamas savo antgamtiškas tamsiąsias galias. Kaip ir 1922-ųjų kino juostoje, režisierius didžiąją dalį siaubo ir estetikos kuria žaisdamas su šviesa ir šešėliais.
Išlaikomas pagrindinis šiuolaikinio pasaulio elementas – protas kovoja su širdimi, mokslas su mistika. Visa, ką matome ekrane, gali būti interpretuojama ir racionaliais pasaulio suvokimo matais. Kino juostoje verslininkas Frydrichas Hardingas (Aaron Taylor-Johnson) netiki antgamtinių galių egzistavimu, nes juk viską galima paaiškinti mokslo terminais: jo žmoną kankina ne vampyro įkandimas, o maras, šeimos draugę Eleną Huter (Lilly Rose-Depp) medžioja ne demonas, o paprasčiausia melancholija arba, kalbant šiuolaikiniais terminais, epilepsija ir depresija, kuriai nuraminti užtenka nuleisti kraują.
Veiksmas vyksta 1838 m., įsibėgėjus romantizmo epochai. Prieš romantizmą ėjo Apšvietos epocha, kurioje mokslas perėmė hegemoniją iš religijos rankų ir tapo vakarietiško pasaulio siuzerenu. Tačiau netrukus šaknis pradėjo daiginti romantizmas, besipriešinantis mokslo valdžiai ir grąžinantis mistiką. Nosferatu yra romantizmo, kaip meno ir filosofijos srovės, teigiančios, kad pasaulis driekiasi gerokai toliau už mūsų matymo lauko, išdava.
Taigi grafas Orlokas, įsikūręs toli Vokietijos šiaurėje, kalnuose, apsuptas prietaringų čigonų, kurie gyvena apylinkių kaimuose ir su kuolais bado lavonus, nusprendžia, kad jis nebenori toliau kęsti senovinių papročių, ir trokšta persikraustyti į modernų pasaulį. O užvis labiausiai jį traukia jaunos merginos Elenos Huter kvapas.
Tačiau Elena Huter turi vyrą, kuris grafui trukdo pasiekti merginą. Nosferatu parsivilioja Tomą Huterį (Nicholas Hoult) pas save į pilį ir gerdamas jo kraują užvelka jaunuolį savo šešėliu, o tai reiškia, kad Tomas yra grafo galioje. Tuo tarpu Elena, nors ir būdama toli, jaučia grafo buvimą, naktimis ją apima siaubingi priepuoliai, kurių metu ji bendrauja su anapusybe, nes grafas juk demonas.
Įvykiai įsibėgėja, kai Nosferatu sėda į laivą ir plaukia pas Eleną į Visborgą, tikėdamasis užkariauti jos širdį, žinoma, neįprastais metodais. Tuo tarpu Tomas, išsilaisvinęs iš pilies, skuba į Visborgą gelbėti žmonos. Tarp Tomo ir Elenos – nuoširdi, tyra meilė, tačiau gražioji moteris turi savo paslapčių… (D. Ž.)
5. „BEKRAŠTĖ ISTORIJA“ (The Fall, 2006)
Tai fantastinė nuotykių istorija paremta 1981 metų Valeri Petrov filmo scenarijumi „Yo Ho Ho“. „Bekraštė istorija“ sunkiai skynėsi kelią į didžiuosius ekranus visame pasaulyje, dėl išskirtinio siužeto, tačiau laikui bėgant atrado savo žiūrovą.
Po nevykusio bandymo atlikti sudėtingą šuolį profesionalus kaskadininkas Rojus guli patale, kamuojamas nepakeliamo skausmo. Už dozę morfijaus, slapta atnešto iš ligoninės sandėlio, jis pažada netikėtai į jo palatą užklydusiai charizmatiškai jaunai mergaitei Aleksandrijai papasakoti kvapą gniaužiančią istoriją. Vyriškio pasakojimai lakioje penkerių metų mergaitės vaizduotėje akimirksniu pavirsta magiškomis ir spalvingomis fantazijomis, kuriose įvairiausius veikėjus vaidina ir ligoninės personalas, ir vaikščioti negalintis Rojus, ir netgi ji pati.
Pasakos erdvė tampa ta vieta, kur susigrumia paralyžiuoto ir kvaišalų stygiaus kamuojamo Rojaus depresija ir švarus, vaikiškas optimizmas. Kad nugalėtų Rojaus niūrumą, pasakos heroje tampa ir pati Aleksandrija. Jų replikos ir ginčai įsiterpia į pasakojimą, keičia jį. Tai ilgainiui sukuria humoro nestokojantį filmą apie pačią kūrybą.
„Bekraštė istorija“ nufilmuota realiose neįtikėtino grožio vietovėse. Filmo istorija Aleksandriją perkelia į pasaką, kurios išgalvotas veiksmas vyksta tikruose peizažuose. Režisierius keliavo net į 28 pasaulio šalis vien tam, kad nufilmuoti gražiausius pasaulio kraštovaizdžius. Tarsem Singh nepasirenka lengviausio kelio – juk šiais galingų technologijų laikais pasakiškus vaizdus galima sukurti studijoje. Gamta, pastatai, kostiumai padeda labai lengvai perkelti viską į fantazijos pasaulį.
Aktorių komandos vaidyba nepriekaištinga. Jaunoji mergaitė Aleksandrija (Catinca Untaru) jautrus, įdomus, žingeidus vaikas, kuris nors ir turi problemų su sveikata, tačiau stengiasi iš paskutiniųjų nepasiduoti, žavėtis išskirtiniais dalykais. Ji visiška priešingybė Rojui (Lee Pace): pesimistiškam bei gyvenimo prasmę praradusiui asmeniui, nors iš pradžių jaunas vyras išnaudoja mažąją mergaitę siekdamas naudos sau, tačiau vėliau pajunta ryšį siejantį juos abu. Tai toji istorija, kuri leidžia jiems vienas kitą pažinti.
Fantazija nėra kvaišalas, kinas nėra gyvenimo pakaitalas – tarsi sako savo juosta T.Singhas. Ir ši „Bekraštės istorijos“ potekstė, žinoma, yra tam tikra prasme iššūkis holivudinei filmų visai šeimai ideologijai. (Š.S.)
4. „Šokių aikštelės dukterys“ (The Lure, 2015)
Prisimenate taip visų mylimą Hanso Kristiano Andersen pasaką „Mažoji undinėlė“? O dabar įsivaizduokite šią pasaką pastatytą 80-jame dešimtmetyje, siaubingame ir spalvingame, tačiau įtartiname, lenkiškame naktiniame klube. Tai praktiškai papasakoja Agnieškos Smoczyńska siaubo miuziklas „Šokių aikštelės dukterys“.
Dvi įdomios mergaitės – Auksinė (Michalina Olszańska) ir Sidabrinė (Marta Mazurek) atvyksta į krantą Lenkijoje, kur jos susiduria su įkaušusiais roko grupės „Figs n ‘Dates“ nariais, tuo metu švenčiančius paplūdimyje. Netrukus po to, abu padarai yra įstumiami į pasirodymų pasaulį, kuriame jos apsinuogina prieš žiūrovus sukeldamos prieštaringus jausmus savo neregėtais kūnais – ši veikla tampa puikia pramoga tamsiojoje biznio pusėje.
Abi merginos yra paslaptingos, su ilgais plaukais, strategiškai krentantys ir uždengiantys jų krūtis – labai primena undines piešiamas pasakų knygose. Tačiau yra ir šiurpių bei bjaurių išvaizdos aspektų – aštrūs dantys, kraupūs, išpusti akių vyzdžiai, suteikiančios monstriško prieskonio jų išvaizdai. Interviu metu su Rubina Ramji, Smoczyńska sake norėjusi pavaizduoti modernią sirenos versiją. Režisierė teigia, kad ją įkvėpė vaizdai iš XVI ir XVI amžių undinių, kuomet jos buvo laikomos drakonų seserimis. Tai yra puikia perteikiama pasirodyme, kur nors jos yra gražios undinės kurias esame įpratę matyti, visgi turi ir žiauriąją pusę, kadangi ji vilioja žmones į mirties žabangas savo sirenų dainomis.
Sidabrinė ir Auksinė praleidžia daugiausia laiko ekranuose nuogos, žmonėms geidulingai stebint jas, vedini smalsumo dėl jų tikros išvaizdos, žuvies uodegos, ir dėl to kaip atrodo jų apatinės kūno dalys, kai jos išdžiūva. Apie kurią kalbant, neskaitant jų kojų, nėra nieko, kas primintų žmogaus anatomiją. Tai tik dar labiau sustiprino jų keistumą.
Šis liguistas žmonių susidomėjimas undinių kūnais gali būti susijęs su akivaizdžia misogynija mūsų visuomenėje, vyrų manija ir įpročiu sekzualizuoti jaunų merginų kūnus, ką merginos išties suvokia vykstant, ir dėl to jos pradeda gėdytis savo kūnų. Smoczyńska pasakojo, kad undinės tarsi atstovauja tyrumą – jų kvapas ir gleivės primena mergaičių brandą: “jos turi menstruacijas bei ovuliacijas, jų kūnai pradeda skleisti kitokį kvapą, jaustis kitaip.” Ir tikrai ne vienas veikėjas filme pakomentuoja undinių išvaizdą, ar jų kūnus. Nors filmas pamini moterų kūnų seksualizavimo problemą visuomenėje, tai nėra centrinė idėja – galima sakyti, kad ironija būtų vienas pagrindinių elementų, tačiau jis yra tarsi užgožiamas filmo keistumo.
Akivaizdu, kad šio filmo istorija yra klasikinė meilės istorija, kur padaras pamilsta žmogų – būtent tai atsispindi pirmajame kadre, ir tęsiasi iki paskutinės filmo minutės. Viena sesuo pamilsta, kol kita sesuo trokšta kraujo. Dvi priešingybės – gėris ir blogis, ar tiesiog naivumas ir nuovargis. Vis dėlto, Smoczyńska į istoriją tarsi įlieja daugiau elementų praturtinančių siužetą – buitinės problemos undinės globėjų šeimoje, ar viso naujo mistinių būtybių pasaulio egzistencija. Visi šie elementai suteikia mistiškumo ir siurrealizmo filmui, kuris nukreipia nuo pasakos motyvo, ant kurio šis filmas ir yra pastatytas.
3. „Pasakų pasaka“ (Tale of tales, 2015)
Kiek paprastoje pasakoje gali slypėti realybės? Turbūt daugelis pritartų, kad pasakose atskleidžiama visa tiesa apie žmogų, jo prigimtį, slapčiausius troškimus ir nuodėmes. „Pasakų pasaka“ – yra tikras to įrodymas, kaip per vieną neįtikėtiną istoriją galima perteikti stiprų moralą apie žmogaus puikybę, aroganciją, tuštybę, nenumaldomus troškimus ir karšligiškas aistras. Akivaizdu ši pasaka skirta tikrai ne vaikams ir net ne paaugliams.
Italų režisieriaus Matteo Garrone juosta „Pasakų pasaka“ sulaukė išties gerų kino kritikų atsiliepimų po to, kai pasirinko visiškai sau naują ir nebūdingą filmo stilių. Ambicingas, fantastinis, istorinis projektas, sujungiantis tris istorijas, nustebino savo žiūrovus bei pelnė „Kino pavasario“ žiuri palaikymą. Šis režisierius mums gali būti žinomas ir girdėtas savo kurtais filmais „Gommorra“ bei „Reality“, kurie Kanų Kino festivalyje jau buvo apdovanoti ir plačiau apkalbėti, bei iškomunikuoti plačiajai auditorijai. Tuo tarpu „Tale of tales“ filmo motyvai, kiek primena Brolių Grimų pasakų vingrybes. Čia nevengiama fantastikos, žiaurumo, persipynusių žmonių likimų, aštrių, nenuspėjamų siužeto linijų, bei aistringų scenų.
Pirmą kartą dirbdamas su specialiaisiais efektais, kurdamas filmą anglų kalba Matteo Garrone rizikavo, tačiau akivaizdu jo pirmasis bandymas gavosi daugiau nei puikus. Kaip teigia pats režisierius: „Aš pradėjau kurti realius, tikroviškus filmus, negrinėjančius šio laiko aktualijas. Tačiau mąstydamas apie „Pasakų pasaką“ aš ieškojau savęs naujame amplua. Į savo kūrybą įnešdamas pasakų aspektą, aš norėjau sukurti labai teatrališką filmą išore, tačiau vidumi – labai tikrovišką ir nešantį tam tikrą žinutę savo žiūrovui. Tai buvo mano debiutas tokiame žanre.“
Kritikų teigimu, šis filmas pasakiškas visomis prasmėmis – neįtikėtina istorija, peremta ilgai kauptais mitais bei poetų pasakojimais. Tai kiek išprotėjęs, žiaurios vaizduotės vaisius, perpildytais nuostabiais vaizdais, erotika, puikiu siužetu, naujomis spalvomis ir nuosekliu istorijos dėstymu iki pat paskutiniųjų filmo minučių. Tai trys istorijos susijungiančios į vieną puikų rezultatą.
Filmo siužetas pasakoja tris skirtingas istorijas, tačiau visi personažai siejasi savo nenumaldomais troškimais. Jų kontekste išryškinamos blogosios veikėjų savybės: godumas, savanaudiškumas, pavydas, neapykanta ir netgi gašlumas. Filmas persmelktas simbolikos ir užslėptų minčių. Veikėjai gyvendami pasakoje perteikia realybės pilnus jausmus ir reiškinius, kuriuos galime sutikti savo kadieninėje veikloje. Net paskutinė filmo scena kupina metaforų. Režisierius pasitelkdamas pasakos motyvus, atskleidžia tikrąją žmogaus prigimtį ir nebūtinai gražią jos pusę.
Šis filmas reikalauja subrendusio žiūrovo, kuris nepatingėtų įsigilinti į istoriją ir veikėjų jausmus. Naujas žvilgsnis į fantastikos pripildytą pasaulį prašo susikaupimo ir atidumo, tik tuomet žiūrintysis sugebės įžvelgti filmo pagrindinę mintį ir tai, ką režisierius troško perteikti per nelaimingų veikėjų išgyvenamas vidines dramas. Tai puikus pasirinkimas tiems, kurie nebijo kitokio „kampo“ istorijos ekranizacijos bei tiems, kuriems jau įgriso nuvalkioto siužeto, nuspėjami ir tušti filmai. (Deimantė Čegytė)
2. „Žaliasis riteris“ (The Green Knight, 2021)
Pastaruoju metu (ypač po beprecedentės „Sostų karų“ sėkmės visame pasaulyje) labai išpopuliarėjus istorinės tematikos ir nuotykių superprodukcijoms kinematografininkai karštligiškai ieško tokiems filmams tinkamų herojų.
Įspūdingu šios vasaros reginiu tapęs „Žaliasis Riteris“ pasakoja apie dar ankstesnius laikus, kuomet britų žemes valdė legendinis karalius Artūras. Apie išmintingą valdovą ir išmanų strategą bei jo ištikimiausius pagalbininkus Apvaliojo stalo riterius sukurta daug filmų. Beveik visi jie išnaudoja sero Thomaso Malory knygą „Artūro mirtis“.
Tikrų žinių apie karalių Artūrą nedaug, o štai iš žilos viduramžių senovės mus pasiekusių mitų ir legendų per akis. Tokių filmų autoriams tai tik į naudą: vadinasi, galima fantazuoti ir nebijoti rūstaus istorikų pasmerkimo.
„Žaliojo Riterio“ scenarijus parašytas ne pagal chrestomatinę T. Mallory knygą, o pagal kitą kūrinį – XIV a. anoniminio autoriaus poemą „Seras Gaveinas ir Žaliasis Riteris“. Ją britai iš senosios anglų kalbos vertė į šiuolaikinę net tris kartus, vieną kartą – pats J.R.R Tolkienas).
Seras Gaveinas (jį vaidina nūnai populiarus indų aktorius Devas Patelis) yra Apvaliojo stalo riteris ir karaliaus Artūro vaikaitis. Kartą prieš Kalėdas jis atvyko į karaliaus pilį Kamelotą, kurioje kartą per metus valdovas kelią puotą savo bičiuliams riteriams. Įprastai prie vaišių stalo riteriai giriasi savais ir aptarinėja kitų žygdarbius, bet šį kartą vakaro scenarijų brutaliai sujaukia į pilies menę įjojęs milžinas raitelis. Nekviestas svečias siūlo karaliaus bičiuliams į žaidimą panašią dvikovą. Tam, kuris jį įveiks vienu smūgiui, Žaliasis Riteris žada atiduoti savo galios ženklą. Bet lygiai po metų jis sugrįš atsakomajam mūšiui.
Poema „Seras Gaveinas ir Žaliasis Riteris“ ir anksčiau buvo interpretuojama, pritaikant teksto prasmes prie nuolat besikeičiančio pasaulio politinių aktualijų ar religinio konteksto – tai kaip komentaras apie Anglijos bei Velso konfrontaciją, tai kaip stabmeldystės ir katalikybės istorijos iliustracija.
Dabartinėje interpretacijoje taip pat ryškios dabar aktualios aliuzijos, pavyzdžiui, feminizmo diskursas: nors pagrindiniai istorijos veikėjai yra vyrai riteriai, tačiau jų veiksmus neretai nulemia moterų valia: sero Gaveino motina burtininkė, mylimoji Eselė, gundytoja ledi Bertilak (abi pastarąsias vaidina Alisija Vikander), kelionėje sutikta šventoji Vinifreda ir milžinės.
Taip šaunuolis riteris tampa ne tik likimo žaislu, bet ir valdingų moterų manipuliavimo objektu.
Modernios permainos užšifruotos net naujojo filmo pavadinime. Anksčiau (nuo viduramžių laikų) žalia spalva buvo asocijuojama su velnio kėslais ir darbais. Dabar gi Žaliojo riterio (akt. Ralphas Inesonas) įvaizdis turi aiškiai ekologinį atspalvį: jis kartais piešiamas gan tiesmukai – vos tik riterio kirvis paliečia žemės paviršių, jis nusidažo žalia samanų spalva. (Gediminas Jankauskas)
Nors „A24“ fantastinė drama „Žaliasis riteris“ laikoma labai nuviliančia plačiajai auditorijai, kritikai ją laiko vienu geriausių Lowery filmų – tai puikiai nufilmuotas, užburiantis ir įtikinantis filmas, kuriame sklandžiai atgaivinama Artūro legenda ir kartu nušviečiamos ambicijos, šlovė ir reputacija. (G. J.)
1. „Riba“ (Gräns, 2018)
Kanų kino festivalyje programoje „Kitas žvilgsnis“ (pranc.. Un Certain Regard) pagrindiniu prizu apdovanotas filmas „Riba“ sukurtas pagal Johno Ajvide Lindqvisto knygą, o filmo autorius iš Irano kilęs švedų režisierius Ali Abbasi tokį pasirinkimą paaiškino tuo, kad šis rašytojas „moka tiesti tiltus tarp realybės ir fantastikos“. Ir pridūrė: „Mane labai domina žvilgsnis į visuomenę per paralelinės visatos prizme, o kinas tokiam tikslui tinka idealiai“.
„Riba“ yra išties išskirtinis kino kūrinys, su kuriuo nedaug ką galima palyginti. O tai šiais laikais, kai pasaulinis kinas dūsta nuo originalių siužetų stygiaus ir priverstas be galo klonuoti jau įprastas siužetines schemas, yra didelė vertybė. Geras dalykas yra ir tai, kad net specialistai kartais sutrinka, suprasdami, kad šio filmo įvertinimui ir analizei nebeužtenka įprastų instrumentų. Net ne taip paprasta pasakyti, kokiam žanrui galima būtų priskirti „Ribą“ – jame tampriai persipina absurdo komedija, baisi pasaka, šiurpus trileris, originali meilės istorija, socialinė satyra, filosofinė parabolė, ekologinės katastrofos pranašystė ir tai dar ne viskas, ką būtų galima paminėti. Pats režisierius Kanų kino festivalyje šią situaciją komentavo taip: „Su panašiais dalykais mes susiduriame ne taip jau retai. Sakykime, mes klausomės Wagnerio operos: joje persipynę žiaurumas, romantika, keistas humoras, grotesko elementai – ir visa tai sudaro vientisą kūrinį“.
Nesunku nepritarti režisieriui ir tada, kai jis savo „Ribą“ vadina „labai europiniu filmu“: „Jeigu japonai ar amerikiečiai padarytų perdirbinį, tai būtų visai kitokia versija“.
Pagrindinė filmo herojė vardu Tina (Eva Melander) dirba muitinėje Stokholmo uoste ir pasitinka keltu iš Helsinkio atvykusius keleivius. Keistų veido bruožų moteris yra nepakeičiama pasienio darbuotoja, nes pro ją negali praslysti net smulkiausia kontrabanda. Mat Tina pasižymi ypatingu gebėjimu užuosti net ne pačius per sieną gabenti draudžiamus daiktus (net vaikišką pornografiją USB atmintinėje), bet iš nusikalsti pasiryžusių žmonių sklindančius baimės, gėdos ar kaltės jausmo kvapus.
Tiną įsidėmi ir visi, kuriems tenka praeiti pasienio kontrolės punktą. Nepastebėti jos tikrai neįmanoma, mat moteris tikrai netelpa į jokius grožio kanonus. Ypač tuos, kuriuos jau daug dešimtmečių formuoja grožio industrija bei komercinis kinas. Karlovi Varų (Čekija) kino festivalyje režisierius sakė: „Ar dabar filmuose matome daug negražių žmonių, vaidinančių pagrindinius vaidmenis? Turime labai keistą estetinį suvokimą, kaip turi atrodyti filmų veikėjai. Esame išmokyti kino, kad tik maža dalis žmonių atitinka šį standartą, tačiau realybė, kaip mes žinome, yra visai kitokia. Norėjau sukurti meilės istoriją negražiems žmonėms“.
Žinoma, tai tik vienas daugiabriaunės „Ribos“ aspektas. Ir gal net ne pats svarbiausias. Esame matę filmus su personažais, neatitinkančiais įprastų standartų, ir dažniausiai tokie kūriniai nepraleidžia progos kaip nors akcentuoti, kad nereikia apie žmones spręsti iš jų išvaizdos ir kad visi žmonės yra lygūs, nepriklausomai nuo to, kaip jie atrodo. Jei filme nebūtų nieko daugiau, turėtume dar vieną idealaus tolerantiškumo testo pavyzdį. Bet režisieriui Ali Abbasi tai būtų akivaizdžiai per lengva ir, matyt, neįdomi užduotis.
Kitoniškumo temą režisierius labai greitai iš gyvenimo realybės išneš į kur kas platesnius kontekstus. Jų kontūrai ims ryškėti nuo to momento, kai muitinės patikros koridoriuje pasirodys ne mažiau įsimenamos išvaizdos vyriškis Voris, primenantis personažą iš Ch. Darwino paskelbtų žmogaus evoliucijos iliustracijų. Vos pamatę vienas kitą beaistrės veido išraiškos bet kokioje situacijoje neprarandanti Tina ir su sarkastišku šypsniu į aplinkinius visada žvelgiantis Voris pajunta kažką svarbesnio už tai, kas melodramose vadinama meile iš pirmo žvilgsnio arba kūnų chemija. Panašu, kad keistuolis atvykėlis apie Tiną žino daugiau, negu ji pati.
Abu „Ribos“ herojai yra tikri gamtos kūdikiai. Tina net gyvena miško namelyje su draugu, veisiančiu kovinius šunis. Mergina mėgsta basa (o kartais ir nuoga) vaikščioti po mišką ir, regis, moka suprasti jo gyventojus. Savotišką kontaktą fiziologiniame lygmenyje su gyvūnais gali užmegzti ir Vorė, kuriam didžiausias skanėstas – vabalų lervos.
Savojo identiteto paieškos dabartiniame pasaulyje yra labai svarbi problema, kuri keliama ir skirtinguose filmuose, kurių herojai labai dramatiškai taikosi su staiga jiems atsivėrusia tiesa apie tikrąją jų tautinę ar transgenderine tapatybę. Net kino komiksų personažai naujausiuose filmuose apie Žmogų šikšnosparnį ar Iksmenus, nepaisant visų savo supersugebėjimų, sutrinka susidūrę su panašia dilema. (G.J.)
