Geriausios XXI a. komedijos nevengia absurdo, juodojo humoro, provokuojančių situacijų ir netikėtų siužeto posūkių. Vienos priverčia kvatotis dėl absurdiškų personažų poelgių, kitos meistriškai parodijuoja kino žanrus, o trečios įrodo, kad net pačios keisčiausios istorijos gali tapti puikia komedija.
Atrinkome 10 išties juokingų pastarųjų metų komedijų, kurios išsiskiria originalumu, puikiu humoru ir gebėjimu prajuokinti net tuos, kuriuos nustebinti nėra taip paprasta.
10. „Hit Man“ (2023)
Garis Džonsonas (akt. Glen Powell) – paprastas ir geraširdis vieno Naujojo Orleano universiteto filosofijos profesorius iš pažiūros gyvena niekuo neišsiskiriantį ramų akademiko gyvenimą. Tačiau jo kasdienybę papildo ir kitas – slaptas – darbas: Garis taip pat ir fiktyvus samdomas žudikas. Apsimetinėdamas žudiku, jis susitinka su norinčiais jį pasamdyti asmenimis ir taip padeda policijos departamentui sulaikyti būsimus nusikaltėlius. Pats filmo siužetas dar labiau sutirštėja, kai Džonsonas sutinka Madison (akt. Adria Arjona), moterį, įstrigusią toksiškoje, smurto pilnoje santuokoje – ji nori nusamdyti žmogų, galintį nužudyti jos vyrą. Desperatiškas pagalbos prašymas iš itin gražios moters įtraukia Džonsoną į sudėtingą ir klampų apgaulės ir emocinių konfliktų tinklą. Vystantis Gario ir Madison romantiniams santykiams, dvilypis profesoriaus ir fiktyvaus žudiko gyvenimas ima byrėti, o tai, kaip ne paslaptis, priveda prie nenuspėjamų ir jaudinančių įvykių, kuriuos toliau matome filme.
Richardas Linklateris meistriškai režisuoja filmą, derindamas tamsiai komiškus juodojo humoro elementus su tikros įtampos ir moralinės introspekcijos momentais, viską apipindamas svaiginančiu Gario ir Madison romanu. Pagrindinio veikėjo gebėjimas pagal situaciją iš esmės pakeisti savo tapatybę visiškai susitapatinant su savo personažu taip pat itin stiprus momentas šioje juostoje. „Hit Man“ gvildena tapatybės ir moralės temas, kvestionuoja, ką reiškia gyventi dvigubą gyvenimą, kokias etines pasekmes turi apgaulė ir apie žmogaus gebėjimą keistis iš esmės.
Aktorius Glenas Powellas iš ties puikiai atlieka Gario Džonsono vaidmenį, subtiliai ir giliai perteikdamas savo personažo vidinį konfliktą ir laipsnišką transformaciją. Jo ir Madison vaidmenį atlikusios Adrios Arjonos tarpusavio ryšys juntamas netgi per ekraną, o scenos – emociškai intensyvios. Kiti aktoriai, tarp kurių ir iš kultinio serialo „Vaikštantys numirėliai“ (2015-2018) ir „Bijokite vaikštančiųjų numirėlių“ (2019-2023) daug kam pažįstamas Austinas Amelio, taip pat dar labiau praturtino pasakojimą. Dialogai, būdingi Linklaterio filmams, yra aštrūs ir įraukiantys, personažų pokalbiai šmaikštūs ir ironiški, o tai suteikia savotiško lengvumo tarp tamsesnių kuriamos istorijos elementų. Tokia pusiausvyra padeda žiūrovams įsitraukti į filmą ir mėgautis bei įsijausti į visus jo vingius ir posūkius.
Kalbama, kad filmas paremtas tikra istorija, ir tai dalinai yra tiesa. Kodėl? Nes įkvėpimo šiam filmui ir jo siužetui režisierius sėmėsi iš „Texas Monthly“ žurnale pasirodžiusio Skipo Hollandswortho straipsnio tokiu pačiu pavadinimu. Jis pasakojo apie jau dabar mirusį Garį Džonsoną, kuris buvo realus žmogus, kaip ir filmo Garis dirbęs fiktyviu samdomu žudiku policijai, tačiau visa kita, kaip ir pagrindinio herojaus meistriškas tapatybės keitimas ir tai, kad pasisamdyti žudiką taip stebėtinai lengva, yra tik režisieriaus ir scenaristų meninė išmonė. (Justina Danylaitė – Krivinskienė)
9. „PAKVIETIMAS“ (The Invite, 2026)
Įtakingo leidinio „The Guardian“ filmų apžvalgininkė Rafaela Bassili, apžvelgdama naujausius filmus parašė didelį, įdomu ir kaip reta aktualų tekstą, pavadinusi jį „Kodėl šios vasaros filmai taip apsėsti sekso?“ (Why are this summer’s movies so obsessed with sex?).
Ypatingo recenzentės dėmesio susilaukė ir mums žinomi filmai. Du jų įvardinti straipsnio paantraštėje: Nuo „Tik vienos nakties“ iki „Kvietimo“ – naujų filmų banga yra vulgarus priešnuodis Z kartos celibatui“. Trečiąjį filmą – „Noriu tik sekso“ – netrukus pamatysime.
Teksto pradžioje, kaip sakoma, jautis griebiamas už ragų“ iškart: „Pirmieji pavojaus varpai suskambo beveik prieš 10 metų, ir nuo to laiko daugybė knygų, tinklalaidžių ir apskritojo stalo diskusijų bandė išsiaiškinti problemos esmę: kodėl Z karta neturi lytinių santykių? (not having sex?)
Pastaruoju metu atrodo, kad kultūra buvo perkalibruota, kad kompensuotų akivaizdų jaunimo frigidiškumą… Už Z kartos skaistybės slypi prieštaravimas: nepaisant to, kad tai yra seksualiai progresyviausia karta, „zoomer“ vartotojai gyvena veikiami nevaldomo seksualinio konservatizmo“.
Didelio rezonanso sulaukęs naujas filmas „Pakvietimas“ (The Invite), yra ispanų filmo „Sentimental“ (2020 m. rež. Cesc Gay) perdirbinys.
Ispaniškas filmas pasakojo apie sutuoktinių porą – Chulijų ir Aną, kurie didžiąją laiko dalį praleidžia ginčydamiesi. Vieną vakarą Ana nusprendžia pakviesti vakarienės savo viršutinio aukšto kaimynus Salvą ir Laurą, nors Chulius nėra didžiausias jų gerbėjas, ypač dėl triukšmo, kurį jie kelia mylėdamiesi. Nakčiai įsibėgėjant, išaiškėja įvairios poros paslaptys.
Amerikietišką „Pakvietimą“ režisavo pagrindinį vaidmenį suvaidinusi Olivia Wilde. Filmas tapo tikra Sandanso nepriklausomo kino festivalio sensacija: pasklidus kalboms apie pikantišką siužetą organizatoriams teko skelbti dar kelis papildomus seansus, kad visi smalsuoliai galėtų pažiūrėti filmą apie „seksą keturiese“.
Sandanse kilo ir tikros varžytuvės tarp platintojų, kuriems atitektų filmo platinimo teisės. Aukcione dalyvavo Neon, Searchlight Pictures (Disney‘aus padalinys), Focus Features (Universal padalinys), Netflix ir naujai performuota Warner Bros. Galiausiai, pakloję įspūdingą 12 mln. dol. sumą, nugalėjo A24.
Pagrindinė pora šioje amerikietiškoje versijoje yra San Fransiske gyvenantys sutuoktiniai muzikantas Džo (Sethas Rogenas) ir Andžela (ją suvaidino filmą režisavusi Olivia Wilde). Iš pirmo žvilgsnio viskas pas juos gerai – stabilus darbas, naujai suremontuotas butas, gabi dukra Megė. Tačiau kažko svarbaus jiems aiškiai trūksta. Galbūt, kaip tik tų vakarais iš viršaus sklindančių aistringos meilės garsų, kurie Džo nervina taip, kad jis jau ne kartą norėjo lipti pas kaimynus aiškintis…
Kartą grįžęs namo iš darbo Džo sužino, kad Andžela vakarienei pasikvietė abu ramybės drumstėjus – išsiskyrusią Pinją ir našlį Hoką (juos suvaidino Penélope Cruz ir Edwardas Nortonas). Negana to, norinti padaryti gerą įspūdį kaimynams žmona pareikalauja, kad Džo nekeltų skandalų ir liktų ramus.
Pradžioje, žinoma, neapsieita be tam tikrų nesmagumų. Andžela padaro keletą nepatogių klaidų, pavyzdžiui, nepasiteirauja apie Pinjos mitybos apribojimus. Savo ruožtu, jautęs porelei išankstinę antipatiją Džo nustemba pamatęs, kad kaimynams gerą įspūdį daro jo žiauriai sąžiningas būdas. Galiausiai visi vakarėlio dalyviai apšyla, bet jau aprimęs Džo sunerimsta sužinojęs, kad Hokas pro langą matė Andželą nuogą.
Toliau dar gražiau! Pinja (ji, beje, yra psichoterapeutė ir seksologė) ir Hokas atsiprašo už sekso santykių metu keliamą triukšmą, ir prisipažįsta, kad jie dalyvauja sekso vakarėliuose, ir tai yra triukšmo priežastis. Taigi, jie ir atėjo į svečius ne tik iš mandagumo, o nori pakviesti Džo ir Andželą į grupinio sekso seansą. Kitaip sakant, apsikeisti partneriais.
Juoką kelia jau pirmieji abiejų porų žingsniai šia kryptimi. Komentuodami filmą aktoriai džiaugėsi, kad jų patogumui buvo filmuojama kiek galint nuosekliai, ir kad buvo leidžiama improvizuoti, ir kai kurie tiesiog aikštelėje gimę pokštai persikėlė į ekraną
Tik nereikia tikėtis, kad filme apie seksą keturiese pamatysime daug erotinių scenų. Tokiems tikrai teks nusivilti, nes režisierė tik erzina žiūrovus jau nuo pirmųjų momentų, pradedama garsaus britų ironisto Oscaro Wilde‘o epigrafu: „Reikia visada būti įsimylėjusiam. Dėl to niekada nereikia vesti“.
O finaline dedikacija Dianos atminimui, be abejo, skirta neseniai mirusiai Woody Alleno ankstyvųjų filmų mūzai Dianai Keaton. (Gediminas Jankauskas)
8. „NUOGAS GINKLAS“ (The Naked Gun, 2025)
Viskas prasidėjo 1988-aisiais, kai populiarių komedijų kūrėjas Davidas Zuckeris į kino pasaulį išleido dar vieną beprotiškai juokingų pokštų porciją, pavadintą „Nuogas ginklas“ (The Naked Gun: From the Files of Police Squad!).
Ir anksčiau populiarias komedijas mėgusio parodijuoti aktoriaus Leslie Nielseno čia suvaidintas debiliškas policijos inspektorius Frenkas Drebinas filmo pradžioje akis į akį susiduria su Chomejiniu, Arafatu, Kadafiu ir net Gorbačiovu, o vėliau gauna užduotį saugoti Jos didenybę Anglijos karalienę, kurią slaptųjų tarnybų duomenimis beisbolo varžybų metu planuoja nužudyti teroristai. Paties Džeimso Bondo verta misija, žinoma, pavirsta veiksmo filmų karikatūra. Bet juokinga buvo tikrai.
Vėliau kartojant tą pačią schemą dar du kartus (1991-aisiais ir 1994-aisiais) juokeliai darėsi vis lėkštesni, todėl po trečiojo filmo (jame Drebinui teko per Oskarų teikimo ceremoniją gelbėti žmoniją nuo garsaus teroristo, sumaniusio nušluoti nuo žemės paviršiaus visą Kaliforniją), sėkmingai startavusį projektą teko „užraukti“.
O dabar visuotiniais perdirbinių ir tęsinių laikais projektas vėl prikeltas iš letargo miego. Bet yra viena problemėlė – Leslie Nielsenas mirė 2010-aisiais, ir jį atgaivinti būtų sudėtingiau, nei patį projektą.
Bet Holivudo scenaristams neišsprendžiamų problemų tiesiog nebūna. Lengviausia būtų pasitelkus modernias ir kasdien vis labiau pingančias kompiuterines vaizdo technologijas aktorių klonuoti. Bet pasirinktas senesnis (sakyčiau, net senamadiškas) metodas – pagrindiniu personažu padaryti amžinatilsį Frenko Drebino sūnų, taip pat LAPD (Los Andželo Policijos Departamento) leitenantą Frenką Drebiną jaunesnįjį.
Savo sugebėjimus tėtušio vertas sūnelis pademonstruoja jau naujojo filmo pradžioje, kai pats vienas (apsimetęs moksleive !), į skutus ištaško banko plėšikų gaują.
Tolimesnių komiškų nesusipratimų serija bus susijusi su Frenko iššūkiu moderniausių technologijų magnatui Ričardui Keinui (jį vaidinantis Danny Hustonas nė nesistengia nuslėpti, kad parodijuoja Iloną Maską), padovanojusiam policijos būriui savaeigį elektromobilį.
Iš visų filmo pokštų ilgiausiai, ko gero, prisiminsiu sceną policijoje, kur Frenkas jaunesnysis ant sienos kabantį tėvo portretą prašo palaiminti jo misiją ir kaip teigiamą ženklą atsiusti… pelėdą. Ir toks ženklas tikrai nusileis iš dausų, pradžiugindamas ne tik absurdiško humoro mėgėjus (linkėjimai „Tvin Pyksui“!), bet ir milijonams Hario Poterio fanų.
Maloniausiu naujojo filmo siurprizu tapo kiek primiršta Pamela Anderson. Ji čia atlieka tą pačią funkciją, kaip ir gražuolė Priscilla Presley, visuose trijuose ankstesniuose filmuose šalia Leslie Nielseno skleidusi ypatingą seksualinę aurą.
Kaip ten bebūtų, bet akivaizdžiai silpniausia filmo grandis yra Drebino vaidmens atlikėjas Liamas Neesonas. Iš visų išraiškos priemonių aktoriui dabar prireikė vienintelės – bejausmės veido išraiškos. Bet jeigu nebylios klasikinės komedijos laikais genialiajam Busteriui Keatonui tai buvo ne tik kaukė, bet ir ekscentriško humoro šaltinis, tai L. Neesono atveju toks kontrastas nesuveikia – kuo labiau jis stengiasi juokinti, tuo nenatūralesnis yra tokio persistengimo rezultatas.
Net nesmagu priminti, kad kadaise L. Neesonas vaidino žydų gelbėtoją Oskarą Šindlerį, IRA judėjimo lyderį Maiklą Kolinsą, pagaliau Victoro Hugo „Vargdieniuose“ Žaną Valžaną. Jų fone naujasis režisieriaus Akivos Schafferio „Mirtinas ginklas“ atrodo kaip bandymas iš patrankos šaudyti į žvirblius… (G. J.)
Filmo “They Will Kill You” kadras
7.„Jie tave nužudys“ (They Will Kill You, 2026)
Didmiesčiai pilni vietų, pro kurias kasdien praeiname nė nesusimąstydami apie jų istorijas. Šimtamečiai daugiabučiai, prabangūs gyvenamieji kompleksai ar seni viešbučiai atrodo lyg nebylūs miesto istorijos liudininkai. Tačiau kartais vaizduotė ima piešti visai kitokį paveikslą. Kas būtų, jei už puošnių fasadų gyventų žmonės, saugantys paslaptis? Jei kiekvienas naujas gyventojas būtų akylai stebimas, o pašalinis – nepageidaujamas? Tokios mintys skamba tarsi paranoja, tačiau būtent iš jų ir gimsta įsimintiniausios siaubo istorijos.
Štai tokią pragarišką kelionę žiūrovams siūlo režisieriaus Kirillo Sokolovo filmas „Jie tave nužudys“ – veiksmo, siaubo ir juodosios komedijos mišinys, kuriame kruvinos scenos žengia koja kojon su absurdišku humoru.
Režisierius Kirillas Sokolovas pasakoja, kad filmo užuomazgos atsirado dar jam gyvenant Rusijoje. Persikėlęs su žmona į daugiabutį, kuriame dauguma gyventojų buvo vyresnio amžiaus žmonės, jis nuolat jausdavosi stebimas. Prie namo sėdinčios kaimynės aptarinėdavo kiekvieną gyventojų žingsnį, o galiausiai pora pradėjo juokauti, kad visas namas primena slaptą kultą. Vėliau režisierius prisiminė ir kitą keistą nutikimą, kai remontuodamas butą aptiko angą, vedančią į kaimynų būtą. Būtent ši detalė vėliau rado vietą filmo scenarijuje. Įkvėpimo režisieriui suteikė ir Romano Polanskio klasikinis siaubo filmas „Rozmari kūdikis“ (Rosemary’s Baby, 1968), kurio dvasia atsispindi tiek filmo nuotaikoje, tiek paslaptingo pastato gyventojų istorijoje.Filmo centre – Asia Reaves, buvusi kalinė, ieškanti savo dingusios sesers. Pėdsakai ją atveda į „The Virgil“ – šimtmetį skaičiuojantį prabangų Niujorko pastatą, kuriame gyvena turtingi ir įtakingi žmonės. Apsimetusi nauja viešbučio kambarine, Asia tikisi pagaliau rasti atsakymus. Tačiau netrukus supranta, kad pastatą gaubia daugybė paslapčių, o jo gyventojai slepia kur kas daugiau, nei norėtų parodyti. Iš pirmo žvilgsnio „Jie tave nužudys“ primena klasikinį siaubo filmą apie žmogų, patekusį į svetimą ir grėsmingą aplinką. Vis dėlto režisierius Kirillas Sokolovas greitai ima laužyti žanro taisykles ir žiūrovams pasiūlo kur kas labiau nenuspėjamą istoriją, kurioje netikėtumų netrūksta iki pat pabaigos.
Pagrindinį vaidmenį filme atliko aktorė Zazie Beetz, dar žinoma iš „Atlanta“, „Deadpool 2“ ir „Joker“. Nors aktorė jau buvo vaidinusi veiksmo filmuose, šis projektas pareikalavo išskirtinio fizinio pasirengimo. Filmo kūrėjai pasakojo, kad didžioji dalis kovų scenų buvo kruopščiai suplanuotos dar prieš prasidedant filmavimams. Kiekviena scena buvo detalizuota siužetinėse lentose, o vėliau koreguotos pagal pačios Z. Beetz judesius ir kovos stilių. Aktorė Patricia Arquette gyrė kolegę už neįtikėtiną ištvermę, teigdama, kad visas filmas priminė vieną ilgą maratoną, o režisierius K. Sokolovas pabrėžė jos profesionalumą ir gebėjimą susitvarkyti net su sudėtingiausiais filmavimo iššūkiais. Prie geros atmosferos filmavimo aikštelėje prisidėjo aktorius Tomas Feltonas, kuris tarp dublių grodavo ukulele ir juokaudamas dainuodavo apie prisijungimą prie kulto.
Nors iš pirmo žvilgsnio „Jie tave nužudys“ atrodo kaip pašėlęs veiksmo atrakcionas, režisierius jame bandė paliesti ir rimtesnes temas. Filme nagrinėjami galios santykiai, socialinė nelygybė, manipuliacija pažeidžiamais žmonėmis ir kultų veikimo mechanizmai. Pats Sokolovas yra sakęs, kad kultas filme jam tapo metafora žmonėms, kurie naudojasi kitų silpnumu bei desperacija.Tačiau režisierius sąmoningai vengė moralizuoti. Jo tikslas buvo sukurti filmą, kuris pirmiausia linksmintų žiūrovus, net jei pasakojama istorija yra tamsi ir žiauri. (Viktorija Navikaitė)
6. „SĖKMĖS, LINKSMINKIS, NEMIRK“ (Good Luck, Have Fun, Don’t Die, 2025)
Norime mes to, ar ne, bet Jo Didenybė Dirbtinis Intelektas praktiškai vos ne kasdien užvaldo vis naujas kino teritorijas.
Štai net ištisus metus laukto ir ilgai kurto režisieriaus Christopherio Nolano filmo „Odisėja“ premjeros išvakarėse pasirodė informacija, kad netrukus bus galima pažiūrėti dar vieną graikų antikiniam didvyriui skirtą filmą, „Odisėjas: Kritimas“ (Odysseus: The Fall), pilnai sukurtą DI vos per tris mėnesius (!).
Regis, pildosi Ch. Nolano Odisėją suvaidinusio Matto Damono žodžiai, kad jų filmas gali būti paskutinis, kuriame viskas sukurta natūraliai. Nors aktoriui paprieštaravęs režisierius išreiškė viltį, kad „kinas yra gyvas, nors pastoviai keičiasi“, sunku atsikratyti pesimistinių nuotaikų.
Kol vieni aktyvūs kino kūrėjai pesimistinėmis spalvomis piešia netolimos ateities kibernetinio kino perspektyvas, kiti drąsiai pasitelkia Dirbtinį Intelektą kaip naują ir dar gerai neįsisavintą įrankį.
Pavyzdžiui iš aukšto lygio komercinių nuotykinių kino hitų žinomas režisierius Gore‘as Verbinski, pernai Venecijoje pristatęs savo naujausią darbą keistoku pavadinimu „Sėkmės, linksminkis, nenumirk“ dirbtiniu intelektu naudojasi, bet neslepia, kad yra greičiau skeptikų pusėje ir yra moderniausių technologijų oponentas. Po devynerių metų pertraukos sukurtas jo filmas buvo suvoktas kaip ilgiau nei dvi valandas trunkantis pavojaus signalas.
Filmas, kaip sakoma, jautį už ragų stveria jau nuo pirmos ilgos scenos.
Mūsų laikų Los Andželas. Baigiantis darbo dienai į standartinę užkandinę triukšmingai įgriūva labai keistai apsirengęs (purvinu lietpalčiu ir juokinga megzta kepurėle ant galvos) ir atgrasiai atrodantis pagyvenęs vyras (net sunku jame atpažinti daug kartų skirtinguose vaidmenyse matytą Samą Rockwellą). Pradžioje kurį laiką atrodo, kad tai paprasčiausias miesto beprotis ar tiesiog benamis valkata, kuris užėjo kaulyti maisto ar pinigų.
Iš tikrųjų vyro vizito tikslas su žemiškais vargais neturi nieko bendra. Kažkokiais blizgučiais ir nežinia kam reikalingais vamzdeliais (tarsi koks savižudis šachedas) apsikarstęs vyras negausiai užkandinės publikai pareiškia teleportavęsis iš ateities, kurioje Žemė yra visiškai sunaikinta, o išlikę žmones nuolankiai vergauja dirbtiniam intelektui.
Ateivis čia pat prisipažįsta, kad Žemėje apsilankė jau daugiau nei šimtą kartų, bet jo speciali misija kaskart sužlugdavo. Dabar galbūt yra paskutinė galimybė išgelbėti žmoniją. Tam tereikia, kad keli savanoriai sutiktų su juo keliauti atgal (tai yra, į apokaliptinę ateitį) ir įveikti viską valdantį supergalingą kompiuterį (kitaip sakant, jį perprogramuoti, įdiegiant „žmogišką“ turinį).
Ką ir bekalbėti – filmo autorių nerimas tikrai rimtas, o iškeliamos problemos superaktualios. Galima ginčytis dėl ekstravagantiškos formos ar stilistikos, bet keli pagrindiniai personažai, su kuriais susipažįstame plačiau, įkūnija modernaus pasaulio skaudulius.
Štai du pedagogai sutuoktiniai Markas ir Džaneta (Michaelas Peña ir Zazie Beetz) dirba mokykloje, kurioje mokiniai į nieką nekreipia dėmesio, išskyrus savo išmaniuosius telefonus. Tarsi balta varna aplinkinių tarpe atrodo vaifajui alergiją (!) turinti mergina Ingrida (Haley Lu Richardson) arba technologijų vengiantis kurjeris Timas (Tomas Tayloras), galiausiai susigundęs savo sąmonę perkelti į virtualią realybę. Arba sielvartaujanti motina Siuzana (Juno Temple), pasiryžusi klonuoti mokykloje per šaudynes nužudytą paauglį sūnų ir gavusį šiurpą keliantį atgijusį robotą…
Kiekvienas iš šių personažų turi gana unikalią istoriją, kai kurios iš jų bus atskleistos prisiminimuose. Tik ar jie tikrai yra ta tinkama komanda, kuriai likimo skirta išgelbėti pasaulį? Ir ar tikrai keistasis ateivis iš ateities yra paskutinė ne tik šių veikėjų, bet ir visos žmonijos viltis išsigelbėti, mirtinai nepražuvus laiko kilpose? (G.J.)
5. „ATVIRA SANTUOKA“ (Splitsville, 2025)
Jau šiame rinkinyje yra keli filmai, kuriuose personažai labai skirtingai bando spręsti šeimyninės krizės problemą. Štai norvegiško filmo „Kelionė“ amerikietiškame perdirbinyje „Tik per tavo lavoną“ vienas kitam iki gyvo kaulo įgrisę sutuoktiniai išvyko į miško namelį, kur paslapčia vienas nuo kito vienas kitą ketino nugalabyti.
Režisieriaus Michaelo Angelo Covino filme „Atvira santuoka“ personažai nėra tokie radikalūs. Nors supranta, kad tolimesnis bendras gyvenimas neveda niekur, tik į aklavietę,
Vieną gražią dieną Ešlė (akt. Adria Arjona) nusprendžia, kad jos santuoka su Keriu (akt. Kyle‘as Marvinas) išsisėmė ir pats metas skirtis. Toks žmonos pareiškimas Kerį užklumpa nepasiruošusį tokiam akibrokštui ir išmuša jį iš vėžių. Pasimetęs ir sutrikęs, vyras nulekia pas savo geriausią draugą Polą (jį suvaidino pats režisierius) ir jo žaviąją žmoną Džuliją (akt. Dakota Johnson) ieškoti paguodos ir patarimų.
Kas gi kitas galėtų tokioje keblioje situacijoje pagelbėti arba bent jau patarti! Juk Polo ir Džulijos santuoka, žvelgiant iš šalies, atrodo tiesiog tobula. Bet ten Kerio laukia dar vienas siurprizas – pasirodo, Polas ir Džulija taip pat išgyvena krizes, bet tokiai situacijai abu rado draugišką sutarimą. Neskubėti vienas kitą gąsdinti skyrybomis, o pasinaudoti „auksinė“ laimingos santuokos taisykle – kai jausmai atvėsta, reikia trumpo nuotykio „į šoną“ nuo generalinės linijos, ir viskas vėl sugrįžta į senas patikrintas vėžes! Svarbiausia – jokio kaltės jausmo, pavydo ar pykčio, jokio streso ar nuobodulio – tik džiaugsmas, amžina aistra ir meilė!
Įkvėptas draugų patikrintos „auksinės taisyklės“, Keris išdrįsta ką nors pakeisti. Pradžioje – galbūt, apsikeisti partneriais? Kodėl ne! Juk Džulija tokia pašėlusi ir viliojanti! Niekas juk nevaržo! O ir jos vyro kaip tik nėra namie. Bet svarbiausia – kad taip galima atsikeršyti žmonai!
Bet Ešlė ir Polas taip pat neatsilieka. Žodžiu, prasideda „amerikietiškus kalnelius“ primenantis tikras emocijų uraganas su neišvengiamomis kuriozinėmis situacijomis, banaliu pavydu ir visišku chaosu.
„Atviros santuokos“ režisieriui Michaelui Angelo Covino panaši situacija – jokia naujiena. Jau pirmajame savo pilnametražiame filme „Pakilimas“ (The Climb, 1919 m.) drauge su Kyle‘u Marvinu jie suvaidina draugus, netikėtai įkliuvusius į meilės trikampio spąstus. Iš esmės dramatišką siužetą apie aistros važinėti dviračiais suvienytus draugus gabus debiutantas visgi sugeba išvairuoti į komedijos lankas.
„Atviroje santuokoje“ meilės trikampis jau transformuojamas į keturkampį. O gal būtų tiksliau pasakyti – net į kvadratą, kurio visos keturios kraštinės yra lygios. Nes ir keturiems filmo personažams režisierius pasistengia būti „vienodai lygus“, visus apdovanodamas ryškiais karikatūriškais bruožais. (G.J.)
Filmo “Nirvanna the Band the Show the Movie” kadras
4.„GRUPĖ „NIRVANA“ IR FILMAS“ (Nirvanna the Band the Show the Movie, 2025)
Taip jau sutapo, kad legendinė amerikiečių roko grupė „Nirvana“ pernai pakliuvo į dviejų labai skirtingų filmų pavadinimus dvejuose dvejose smarkiai vienas nuo kito nutolusiuose kontinentuose.
Lietuvos didžiuosiuose ekranuose tarsi ryški kometa švystelėjo Emilio Vėlyvio surežisuotas dokumentinis filmas „BIX beveik NIRVANA“, skirtas Berlyno sienos griūties metais Laisvės simboliu tapusiai grupei BIX ir jos lyderiui Sauliui Urbonavičiui-Samui.
Dabar tikrai smagu prisiminti, kad andai viename Vokietijos festivalyje prieš BIX koncertą publiką apšildė dar tik karjerą pradedantys rokeriai iš „Nirvanos”…
O Kanadoje režisierius Mattas Johnsonas taip pat 2025-aisiais sukurtą savo filmą pavadino „Grupė „Nirvana“ ir filmas“.
2007–2009 metais interneto fanai svaigo nuo tikrai originalaus serialo „Nirvana the Band the Show“ ir jo televizijos adaptacijos, dar didesnį gerbėjų būrį sutelkusios 2017–2018 metais.
Abejuose serialuose, o vėliau ir filme, pagrindiniai personažai buvo abiejų scenarijaus autorių Matto Johnsono ir Jay‘aus McCarrolo suvaidinti „nučiuožę“ vyrukai Matas ir Džėjus – pilnamečiai „nebrendylos“, muzikiniam projektui subūrę grupę „Nirvanna the Band“, kuri su legendinio Curto Cobaino muzikine gauja tikrai neturi nieko bendra. Apie tikrąją „Nirvaną“ draugeliai, regis, neturi žalio supratimo, nors tai atrodo absoliučiai absurdiška.
Absurdiška, beje, yra ir visa tolesnė ekscentriško tandemo veikla. Bandant užsirezervuoti koncertą garsiajame „Rivoli“ klube Toronte atsitinka neįtikėtinas dalykas – Matas ir Džėjus nukeliami atgal į 2008-uosius metus.
Kaip teisingai supratote, už šį netikėtą siužeto posūkį filmo autoriai turėtų būti dėkingi režisieriaus Roberto Zemeckio fantastinei komedijų trilogijai „Atgal į ateitį“.
Prieš keletą metų į klausimą, ar neketinama kurti ketvirtąją franšizės dalį, R. Zemeckis atkirto: „Tik per mano lavoną“.
Nežinau, ar Mattas Johnsonas ir Jay‘us McCarrolas girdėjo šį kategorišką klasiko atsakymą, bet jie kaip tik tai ir padarė – perkeltine prasme kalbant, „perlipo per R. Zemeckio lavoną“. O į viešus kaltinimus dėl plagiato filmą režisavęs Mattas Johnsonas atsakydavo, kad parodijoms autorinių teisių įstatyme taikoma išimtis.
Žinoma, naujosios absurdo komedijos „Grupė „Nirvana“ ir filmas“ privalumus (ir subtilumus taip pat) geriausiai įvertins tie, kurie grupės „Nirvanna the Band“ žingsnius sekė nuo pirmųjų internetinių žingsnių. Tiems gi, kas nežino plataus konteksto, bus gerokai sunkiau įsijungti į šios komiškos stichijos kosmosą.
Tokiems žiūrovams Mattas Johnsonas siūlo jų naująjį filmą žiūrėti taip, tarsi tai būtų… vaikiškas animacinis serialas, kuriame vaidina suaugę aktoriai.
O kalbant visai rimtai, tikrai nelengva apibendrinti – ką gi tokio iš tikrųjų mato filmo žiūrovai. Čia ir dokumentine maniera tiesiog Toronto gatvėse drebančia kamera nufilmuotus vaizdus keičia hiperrealistiniai ir visiškai fantastiški epizodai, suaugusiai auditorijai skirtos ne visai padorios užuominos, ankstesniuose serialuose matytų vaizdų pynės ar su programa „Adobe After Effects“ padaryti vaizdo efektai.
Paprasčiau sakant, kažkoks beprotiško tempo koliažas. Puikus argumentas ginčijantis su skeptikais, kurie viskuo nepatenkinti ir lyg papūgos kartoja, kad kinas jau seniai išsėmė visas savo galimybes… (G.J.)
Filmo “Over Your Dead Body” kadras
3. „TIK PER TAVO LAVONĄ“ (Over Your Dead Body, 2026)
Amžinai originalių scenarijų stokojantis Holivudas šviežių istorijų randa ir skandinaviškose šalyse, kuriose nebanaliai mąstančių jaunų kūrėjų tikrai netrūksta.
Vienas tokių – norvegas Tommy Wirkola, su kuriuo mus pirmiausia supažindino „Scanorama“, prieš keletą metų parodžiusį mums jo filmą „Miręs sniegas“ (2009 m.). Jame per Velykas aukštai kalnuose grupė ekstremalaus sporto mėgėjų susidūrė su nacių kareiviais pavirtusiais… zombiais. Kiču alsuojantis absurdiškas siužetas pasaulio žiūrovams taip patiko, kad šios beprotiškos komedijos autoriams teko kurti tęsinį „Miręs sniegas 2“ (2014 m.).
O 2021-aisiais Tommy Wirkola susuko kriminalinį trilerį „Kelionė“ (I onde dager), kuriame viena norvegų pora ryžosi išspręsti aklavietėje atsidūrusią santuoką itin originaliai. Jie išvyko pailsėti į miško namelį, įtikinę vienas kitą, kad ramios gamtos prieglobstyje užmirš konfliktus ir namo sugrįš susitaikę. Iš tikrųjų gi abu jau suplanavę, kad be liudininkų galės vienas kito atsikratyti.
Bet idealų planą, kaip ir reikėjo tikėtis, pakoregavo netikėtos aplinkybės. Mat sutuoktiniams greitai teko pamiršti savo planus ir suvienyti savo jėgas, kad drauge galėtų apsiginti nuo nekviestų svečių.
Norvegiškame filme pagrindinius herojus – Larsą ir Lizą – suvaidino Akselis Hennie ir Holivude senokai nebe naujokė Noomi Rapace. O amerikietiškame šio siužeto perdirbinyje „Tik per tavo lavoną“ (rež. Jorma Taccone) vieno sutuoktinio vardas pasikeitė.
Į krizę įklimpusi ir dėl kiekvieno mažmožio aršiai besivaidinanti sutuoktinių pora – niekam nežinomuose teatrėliuose vaidinanti Liza (akt. Samara Weaving) ir nevykėlis režisierius Denas (Jasonas Segelas) – išvyksta į Deno tėvui, neurotiškam Vietnamo karo veteranui, priklausančią atokią miško trobelę, tikėdamiesi „paskutinį kartą“ pabandyti išgelbėti savo byrančius santykius. Tai, kas turėtų būti ramus pabėgimas ir terapinis susitaikymas su praeitimi, greitai virsta įtemptu dviejų žmonių psichologiniu žaidimu, kuriame seni nuoskaudų sluoksniai ima kilti į paviršių.
Netrukus paaiškėja, kad abu partneriai turi slaptą ketinimą – jie planuoja vienas kito atsikratyti. Įtampa trobelėje auga, kai romantiškos akimirkos persipina su vis labiau absurdiškais ir pavojingais bandymais įgyvendinti savo planus. Kiekvienas žingsnis tampa strategija, kiekvienas pokalbis – dvikova, o meilės istorija virsta makabriška katės ir pelės žaidimo versija.
Tačiau situacija staiga pasisuka dar netikėtesne kryptimi, kai pora susiduria su išorine grėsme, kuri pranoksta jų tarpusavio konfliktą. Mat iš kalėjimo pabėgę du nusikaltėliai ir jiems padėjusi prižiūrėtoja paima įkaitais atsiskyrėlių porelę ir reikalauja pinigų. Mirtino pavojaus akivaizdoje priversti išgyventi, Liza ir Denas ima suprasti, kad vienintelis būdas išlikti – bendradarbiauti, net jei pasitikėjimas jau seniai sugriuvęs.
Tarp įtarumo, juodo humoro ir chaoso jie turi apsispręsti: ar jų santykis yra vertas išlikimo, kai mirtis tampa ne tik planu, bet ir realia grėsme.
Labiausiai (bent jau man!) šioje juodojoje komedijoje patiko pagrindinė mintis, kad ŽLUNGANČIUS SANTYKIUS GALI IŠGELBĖTI NE BANALŪS PLEPALAI SU PSICHOANALITIKU, BET REALI KOVA SU BENDRU PRIEŠU! (G.J.)
2. „Nieko asmeniško“ (No Hard Feelings, 2023)
„Nieko asmeniško“ („No Hard Feelings“) – vasariška, vulgarumo prieskonių turinti ir labai neįpareigojanti režisieriaus Gene Stupnitsky N-16 komedija, priversianti juoktis kiekvieną komedijų žanro mylėtoją, ir ne tik.
Pagrindinė filmo herojė Madė (akt. Jennifer Lawrence) – nerūpestinga, įsipareigoti nemėgstanti „Uber“ pavėžėja ir barmenė vietiniame bare, dėl susidariusių skolų ne tik praranda savo mašiną, vieną iš pagrindinių pajamų šaltinių, bet gali prarasti ir iš motinos paveldėtą namą, kurio išsaugojimas jai itin svarbus. Gyvendama kurortiniame Montoko miestelyje, Niujorko valstijoje, ji smarkiai kritikuoja vasaroti čia atvykstančius turčius, besikurdami jos gimtame mieste kelia žemės mokestį. Galvodama, iš kur greitai ir pigiai gauti mašiną darbui ir taip išsaugoti savo namą, internete ji aptinka skelbimą, kuriame turtingi tėvai Alison (akt. Laura Benatti) ir Lairdas (Matthew Broderick) savo sūnui Persiui (akt. Andrew Barth Feldman), rudenį turinčiam išvykti studijuoti į Prinstono universitetą, ieško merginos, galinčios padėti jų užsidariusiam, savo pasaulyje gyvenančiam ir nedrąsiam sūnui atsiverti, įgauti pasitikėjimo savimi. Už tai jie dovanoja ne pirmos jaunystės, bet tvarkingą „Buick Regal“ automobilį. Abejodama ar skelbimas tikras, Madė nusprendžia pabandyti, ir nors yra šiek tiek vyresnė, negu Persio tėvai pageidauja, gauna ir imasi šio darbo.
Įdomu tai, kad sukurti šį filmą režisierių įkvėpė tikra panašaus pobūdžio reklama, kurią prieš 4 metus jam atsiuntė kolega. „Nieko asmeniško“ nėra ilgas (1h 43 min.), bet jame telpa itin daug. Čia susipina daug įvairių idėjų, kurios ir sudaro bendrą istoriją. Vaizduojami pernelyg savo vaikus saugantys tėvai, kurie dažnai ir per daug intensyviai kišasi į jų gyvenimus, taip pat vadinamoji Z karta, didžiąją laiko dalį praleidžianti savo telefonuose ar internete, taip pat akcentuojamas tam tikras kartų skirtumas, ypatingai atsiskleidžiantis kai kuriose filmo scenose. Pirmasis veiksmas, ar pirmoji dalis – itin gaivališka, nenuspėjama, komiška, priverčianti ne tik juoktis, šypsotis, bet kartais gal ir susiraukti (ne blogąją prasme) ir kelti klausimą „kodėl kažkas taip darytų?“. Na o antroji filmo pusė daugiau orientuojasi į savi apmąstymus, filmo veikėjų emocinę kaitą, augimą, savo klaidų pripažinimą ir jų sprendimus. Vyrauja daugiausia sentimentali nuotaika, tačiau netrūksta ir pirmajai pusei būdingų komedijos elementų. Visame filme netrūksta ir kandžių bei juokingų dialogo eilučių, keiksmažodžių. Vaizdine prasme filmas taip pat žiūrisi gražiai, savyje turi šiokį tokį retro pojūtį.
Pastaruosius keletą metų daugiausiai kinų ekranus pasiekia trileriai, veiksmo, siaubo ar fantastiniai filmai, tad ekranuose pasirodžius komedijai, galima pajausti šiokią tokią atgaivą. „Nieko asmeniško“ itin vasariškas, gaivališkas filmas, skirtas gerai praleisti laiką ir smagiai pasijuokti, todėl nėra itin įpareigojantis, puikiai tinka tiesiog atsipūsti. (Justina Danylaitė – Krivinskienė)
1. „AMŽINAI KARTU“ (Eternity, 2025)
Filmų kūrėjai dažnai bando pamąstyti apie tai, kas žmones laukia po jų fizinės mirties. Čia jau, priklausomai nuo tikėjimo ar tiesiog fantazijos, gali būti begalė variantų. Vieni filmų autoriai linkę gąsdinti žiūrovus pragaro kančių vaizdais. Kiti gi, atvirkščiai, nori suteikti viltį, kad pomirtinis gyvenimas gali būti visai net daugeliu atžvilgių malonus.
Žiūrint režisieriaus Davido Freyne‘o dar neseniai mūsų ekranuose viešėjusį filmą „Amžinai kartu“ patyrę žiūrovai jame aptiks jau ne kartą kitur matytus motyvas ar net analogiškas situacijas. Jau nekalbant apie tai, kad tiesiog banalybe tapusias istorijas apie tai, kaip sunku vargšei merginai pasirinkti tinkamiausią širdies draugą (ko gero naujausias pavyzdys – taip pat dar nepamiršta komedija „Materialistai“) „Amžinai kartu“ autoriai iš nuodėmingos realybės perkelia į sterilias dausas. Tiksliau, į tą pomirtinio pasaulio vietą, kuri anksčiau buvo vadinama tiesiog Pragarais, o dabar vis dažniau vadinama Limbu (anot lietuvių kalbos žodyno – tai buveine sielų, neįžengusių į dangų, bet nepasmerktų eiti pragaran ar skaistyklon).
Ko gero banalybių pilno filmo „Amžinai kartu“ autoriams visgi priklausytų keli tikrai originalūs (bent jau šių eilučių autorius to anksčiau nebuvo sutikęs) teiginiai. Vienas jų, kad toje paribio teritorijoje sielos turi vos vieną savaitę apsispręsti, su kuo leis savo tolesnę egzistenciją. Aplink šią situaciją ir konstruojamas filmo veiksmas.
Yra ir daugiau originalių atradimų. Pvz., dausose kiekvieną naują atvykėlį pasitinka jam paskirtas pomirtinio gyvenimo koordinatorius (AC), kuri ir informuoja apie savaitę laiko galiojantį apsisprendimą, priešingu atveju (neapsisprendus arba pabandžius pabėgti) laukia tremtis į Tuštumą – begalinės tamsos teritoriją.
Laris (beje, mirtinai užspringęs bevalgant riestainį) mirtinai vėžiu sergančios žmonos Džoanos (akt. Elizabeth Olsen) atvykstant nusprendžia laukti specialioje erdvėje, vadinamoje Sankryža.
Neilgai laukus atvykusi Džoana tiki, kad jos vieta – šalia vyro Lario (akt. Milesas Telleris), su kuriuo nugyveno visą gyvenimą. Tačiau kai dangiškame horizonte pasirodo jos pirmoji meilė Liukas, žuvęs Korėjos kare (Callumas Turneris), moterį apninka abejonės. Ypač po to, kai sužinojo, kad mylimasis jos čia laukė visą amžinybę, konkrečiau 67 metus…
Po to seka romantiškas sielas iki ašarų sujaudinti turintis siužeto posūkis – dėl ypatingos aplinkybės Džoanai, prieš priimant galutinį sprendimą, leidžiama išbandyti dvi Amžinybes – vieną su Lariu, o kitą su Liuku.
Galima būtų pagirti filmo autorius, visų pirma scenaristus, už tai, kad dangiškąją kanceliariją pavaizdavo kaip milžinišką konferencijų salę, kurioje pomirtinio gyvenimo koordinatoriai, norėdami nugalėti sudėtingoje konkurencinėje kovoje, elgiasi kaip banalūs ir įkyrūs pardavimų agentai, siūlantys savo klientams (dažnai su komercine nuolaida) kelialapius į skirtingas Amžinybės rūšis. Pasirinkimas labai platus – nuo Amžinybės vasaros romanų mėgėjams iki Amžinybės vampyrams (!) arba Amžinybės be vyrų.
O jūs kokią pasirinktumėte, jei būtų tokia galimybė? 😊 (G. J.)
