Siūlome dar vieną gero kino porciją, kurioje greta atsidūrė skirtingų žanrų filmai. Juos vienija tikrai įdomios istorijos, papasakotos ir gerai žinomų režisierių, ir talentingų debiutantų.
10. „KARALIŠKAS VIEŠBUTIS“ (The Royal Hotel, 2023)
Šio filmo režisierė australė Kitty Green išgarsėjo pandeminės izoliacijos metu sukurtu filmu „Asistentė“ (The Assistant, 2019 m.), kurio pagrindą sudarė seksualinio smurto skandalas, sužlugdęs garsaus JAV prodiuserio Harvey Weinsteino karjerą, pasibaigusią kalėjime.
„Karališkas viešbutis“ taip pat susijęs su realiais įvykiais, tik šį kartą režisierė nagrinėja smurto temą visai kitokiame kontekste. Dabar įvykių vieta – ne prabangus ofisas Los Andžele, o tolimajame Australijos regione pasimetęs baras.
„Karališkas viešbutis“ – gerokai agresyvesnis filmas, kuriame smurtas vaizduojamas atvirai.
Režisierę Kitty Green savo filmą sukurti paskatino 2016 metais pasaulio ekranuose pasirodžiusi dokumentinė drama „Viešbutis Kulgardis“ ( Hotel Coolgardie), kurią sukūrė australas Pete‘as Gleesonas. Tai buvo istorija apie dvi dvidešimtmetes studentes suomes, kurios kaip turistės atvyksta į mažą Vakarų Australijos miestelį, apsigyvena viešbutyje ir įsidabina jo bare. Netrukus merginos tikrai susipažįsta su Australijos kultūra. Tik ne tokia, apie kurią skaitė turistams skirtose reklamose.
Keliaujant į Australiją merginos Balyje buvo apiplėštos, todėl dirbdamos bare privalėjo kęsti priekabiavimus, turėjo „prikąsti liežuvį ir būti malonios bei mandagios, o verkti tik tada, kai niekas nemato“.
„Karališkame viešbutyje“ situacija panaši, tačiau režisierė Kitty Green nepasitenkina tik dar viena istorija apie nuolankiai kenčiančias agresyvių vyrų aukas.
Dvi jaunos amerikietės Hana (Julia Garner) ir Liv (Jessica Henwick), vyksta atostogauti į Sidnėjų ir apsimeta kanadietėmis („nes jos visiems patinka“). Tačiau netrukus po smagaus vakarėlio prabangiame naktiniame klube kuklios santaupos pasibaigia. Ketindamos užsidirbti tuputį pinigų merginos kreipiasi į vietinį studentų mainų programos „Work & Travel“ padalinį, kur joms pasiūlomas nesunkus darbelis provincijos bare skambiu pavadinimu „Karališkas viešbutis“.
Pagrindiniai šio baro lankytojai – šachtininkai, dirbantys vietinėse kasyklose. Jau pirmąjį vakarą moteris retai matantys vyrai ima provokuoti naujokes užgauliomis replikomis. Po kelių dienų nuo alkoholio apsvaigę vyrai nuo žodžių pereina prie veiksmų, ir atmosfera ima dar labiau kaisti.
Filme matome nemažą galeriją baro lankytojų: vieni savo šlykščių kėslų neslepia iš karto, kiti gi griebiasi „proletariškos diplomatijos“ ir pradžioje vaidina mandagius vaikinus, bet negavę geidžiamo nusimeta padorumo kaukes. Būtent tuo viena iš merginų – Hana – ir pasinaudoja…
9. „PALYDOVĖ“ (Companion, 2025)
Tai pirmas savarankiškai sukurtas 45-erių metų Drew Hancocko filmas. Anksčiau šis režisierius darbavosi kuriant mažai garsius serialus ir Netflix platformoje gamintus vaidybinius filmus jaunajai auditorijai.
„Palydovė“ – keistokas kelių žanrų hibridas: čia į vieną „buljoną“ (prancūziškai šis žodis reiškia viralą iš skirtingų ingredientų) sudėti dviejų trilerių – psichologinio ir to, kuris angliškai vadinamas slasher (smurto siaubo filmas, kurio pagrindinis veiksmas sukasi apie žudiką psichopatą, tykantį savo aukų, jas persekiojantį ir žudantį smurtiniu būdu), o viskas dar pagardinta juodosios komedijos intonacijomis ir Dirbtinio Intelekto pratimais.
Dar filme galima įžvelgti populiarių filmų apie santykius satyrą ir visokių ateities pasaulio gadžetų (va čia ir pasidarbavo DI!), pavyzdžiui, bepiločiai automobiliai (tik po kai kurių „Teslos“ modelių tai jau neatrodo fantastiškai). Kur kas įdomesni specialūs pulteliai, galintys vienu piršto paspaudimu reguliuoti partnerio elgesį (!), kaip antai, keisti jo intonacijas, dozuoti agresijos lygį arba tiesiog pagal pageidavimą žeminti arba kelti intelekto lygį.
Štai tokiame „naujame nuostabiame pasaulyje“ ir sutinkame kuklią merginą Airisę (Sophie Thatcher), kuri bakalėjos parduotuvėje susipažįsta su linksmuoliu vaikinu Džošu (Jackas Quaidas) ir nieko blogo negalvodama sutinka kartu su juo savaitgaliui vykti į prašmatnų kotedžą prie ežero. Čia atvykėlių laukia draugai – neprognozuojamo elgesio Ketė (Megan Suri) ir gėjų pora Patrikas (Lukas Gage‘as) bei Elijas (Harvey Guillénas). Yra čia ir vilos savininkas – knygas apie Staliną kolekcionuojantis (!) Kėtės meilužis rusas Sergejus (Rupertas Friendas), tarsi nužengęs čia iš pernai skandalingai išgarsėjusios „Anoros“.
Ketė iš karto ima neslėpti Airisei priešiškumo. Ir visai ne dėl banalaus moteriško pavydo. Netrukus paaiškės, kad Airisė yra „emocinio palaikymo robotė“ (panaši į tą, kurią matėme fantastiniame trileryje „Ex-machina“), užprogramuota tam tikrų funkcijų atlikimui – būti tiesiog paklusnia „idealia mergina“, neturinčia savo nuomonės ir savo norų. Ir panašu, kad Džošas rado būdų sulaužyti šios biorobotės valdymo kodus.
Bet filmo autoriai nepasitenkina vien tokios situacijos konstatavimu ir visai nenori Airisę vaizduoti kaip bevalę svetimų manipuliacijų auką. Taip filme atsiranda kontrolę praradusių robotų tema, kuri jau prognozuojamą siužetą bando nuvesti visai kita linkme.
8. „RUGIŲ GATVĖ“ (Rye Lane, 2023)
Debiutinis režisierės Raine Allen-Miller filmas „Rugių gatvė“ turėtų patikti ne tik romantinių komedijų gerbėjams, bet ir tiems, kurie gerai susipažinę su pagrindinėmis Londono gatvėmis. Tokių žiūrovų laukia dvigubas malonumas, nes filmas suteikia puikią galimybę kartu su pagrindiniais herojais pakeliauti Anglijos sostinės gatvėmis ir skersgatviais tarsi ekskursijos dalyviams.
Todėl nenuostabu, kad dauguma „Rugių gatvės“ recenzentų šį filmą lygino su dviem pirmaisiais režisieriaus Richardo Linklaterio filmais „Prieš saulėtekį“ (Before Sunrise, 1995 m.) ir „Prieš saulėlydį“ (Before Sunset, 2004 m.). Pirmajame vieną naktį Vienoje kartu praleido nedrąsus amerikietis Džesis (Ethanas Hawke’asI ir prancūzaitė Selina (Julie Delpy). Po devynerių metų likimas juos vėl suvedę Paryžiuje.
Šiuos atsitiktinius pažįstamus iš karto sujungia panašios pasaulėžiūros ir artimos vidinės giminystės ryšys. Pramogoms abu neturi pinigų. Užtai gali iki valios pasikalbėti, paslampinėti naktinėmis miesto gatvėmis ir atverti vienas kitam slapčiausias savo sielos kerteles.
Panašiai „Rugių gatvėje“ elgiasi Pietų Londone meno parodoje susipažinę skaudų išsiskyrimą ką tik išgyvenęs Domas (Davidas Jonssonas) ir bedarbę dizainerė Yas (Vivian Oparah). Skaudų smūgį Domui sudavė žinia, kad mergina, su kuria jis draugavo šešerius metus, jį išdavė su kitu. Panašia patirtimi su naujuoju draugu pasidalino ir Yas – mergina neseniai išsiskyrė su savo vaikinu.
Štai ir susitiko dvi vienatvės…
Panaši patirtis nesėkminguose santykiuose iš karto suartina Domą ir Yas, kurie klaidžioja Londono gatvėmis, nesidrovėdami vienas kitam atveria savo skaudulius, pietauja tortilijų kavinėje, važinėjasi mopedu, dainuoja karaokės bare, net įsibrauna į svetimą butą (buvusio draugo Džulso namuose liko Yas brangi plokštelė, kurią porelė pasiryžo atsiimti).
Vienoje scenoje porelės (ir žiūrovų!) laukia malonus mažas siurprizas –titruose nenurodytas populiarus aktorius Colinas Firthas epizode vaidina tortilijas gaminantį virtuvės šefą meksikietiškoje užkandinėje, pavadintoje „Love Guac’tually“ ir, žinoma, primenančioje apie gražią kalėdinę melodramą „Love Actually“, kuri Lietuvoje rodoma pavadinimu „Tegyvuoja meilė“.
Vienu metu Yas prisipažįsta, kad iš pradžių pradėjo bendrauti su Domu todėl, kad jai vaikino tiesiog pagailo, bet vėliau ji ėmė mėgautis drauge praleistu laiku ir net atsisakė svarbaus darbo pokalbio.
Paskui seks išsiskyrimas. Žinoma, ne amžinai, o tik tokiam laiko tarpui, kai reikia pačiam sau atsakyti, kiek svarbus tau žmogus, kurį netikėtai pažinai.
Praeina keli mėnesiai, abu susitinka su kitais žmonėmis ir stengiasi vienas kitą pamiršti. Yas pagaliau gauna kostiumų dailininkės darbą filmavimo aikštelėje, o Domas išsikrausto iš tėvų namų. O kartą (vėl meno parodoje) Domas sulaukia netikėto telefono skambučio, kuris, aišku, reiškia, kad pagal amžinus melodramos dėsnius finale matysime susitikimą ir aistringą bučinį (o kaip gi be jo?).
Kelis gražius žodžius reikėtų pasakyti apie filmo stilistiką. Operatoriaus Olano Collardy dažnai naudojama plačiakampė optika leidžia tiesiog fiziškai pajusti miesto ritmą su ryškiomis dekoracijomis papuoštomis gatvėmis, spalvingomis reklamomis ir meistriškai apšviestomis architektūros paminklų detalėmis.
Žodžiu, jeigu dar nebuvote Londone arba vėl virtualiai norėtumėte jį aplankyti, pažiūrėkite „Rugių gatvę“.
7. „ŠVENTOVĖ“ (Sanctuary, 2022)
Gerai prisimenu, kokį rezonansą pasaulyje prieš bemaž keturis dešimtmečius sukėlė režisieriaus Adriano Lyne‘o erotinis filmas „Devynios su puse savaitės“ (Nine 1/2 Weeks, 1986 m.) – į gražų romantinės komedijos rūbą įvilkta seksualinio manipuliavimo istorija, kurioje Mickey Rourke‘o suvaidintas patyręs širdžių ėdikas savo naują apžavėtą pažįstamąją (Kim Basinger) žingsnis po žingsnio kaskart vis arčiau artino prie pavojingos ribos, kai partnerė provokuojama ne tik kraują kaitinančių geismų įkūnijimams, bet ir erotinio pažeminimo aktams.
Tada ir sužinojau keistą tarptautinį žodį „Dominatrix“. Šiuo lotynišku terminu įprastai vadinamas tas, kuris partnerių poros seksualiniuose santykiuose atlieka dominuojantį vaidmenį.
Nuo „Devynių su puse savaitės“ laikų pasaulyje daug kas pasikeitė, bet seksualinio dominavimo tema, matyt, nebuvo išsemta, todėl panašaus pobūdžio filmų vis dar pasitaiko. Vienas naujausių pavyzdžių režisieriaus Zachary Wigono filmas „Šventovė“, taip pat įvilktas į romantinio kino rūbus.
Pagrindiniai filmo herojai yra labai sėkmingas naujos kartos turtuolis Halas (akt. Christopheris Abbott), prabangių viešbučių verslo paveldėtojas, po tėvo mirties jau matuojantis fantastiškai turtingos imperijos vadovo vaidmenį, ir Rebeka (akt. Margaret Qualley) – elitinė eskorto mergina, kuri žaidžia Halo sugalvotus seksualinius žaidimus, kuriuose merginai atitenka dominuojančio partnerio pozicija.
Prabangiuose viešbučio apartamentuose prasideda savotiška „Penkiasdešimties pilkų atspalvių“ variacija, kai Halas dažnai patiria įvairias pažeminimo porcijas. Vaikinas dažnai verčiamas iš naujo pergyventi skaudžias vaikystėje patirto smurto sukeltas traumas. Čia naudojamos įvairios priemonės – psichologinis smurtas, apgaulė, net šantažas.
Be galo tokie pavojingi žaidimai, žinoma, tęstis negali. Situacija ima kardinaliai keistis, kai Rebeka sužino apie Halo ateities planus, kurie jai absoliučiai nepatinka. Žaidimai vis dar tęsiasi toliau, bet meilužių porelė vis labiau klimpsta į kūniškų malonumų liūną, kol pasiklysta painiuose jausmų labirintuose. Artėja tas momentas, kai kaukės bus galutinai atmestos.
Va tada ir turėtų paaiškėti, ar bus surastas išėjimas iš aklavietės. Kitaip sakant – kokia bus atomazga, ir kas bus tikrasis šio aistringo siautulio valdovas?
Tik reikėtų žiūrovus perspėti, kad nepaisant „karšto“ siužeto ir meilužius jungiančių įvairaus kalibro seksualinių perversijų, to, kas įprastai vadinamo „seksu“ (paprasčiau kalbant ant pornografijos ribos balansuojančių scenų) filme nėra. Dauguma „pavojingiausių“ scenų nufilmuotos taip, kad intymiausias detales žiūrovai galėtų susidaryti savo vaizduotėje.
6. „KAIP SUSPROGDINTI VAMZDYNĄ“ (How to Blow Up a Pipeline, 2022)
Neabejoju, kad visai greitai bus sukurtas filmas apie dujotiekio vamzdyno “Nord Stream” susprogdinimą 2022 m. rugsėjį. Per trejus metus gimė tiek šio teroristinio akto versijų, kad jos gali lengvai tapti ne tik kvapą gniaužiančio trilerio, bet ir serialo turiniu.
O štai režisieriaus Danielio Goldhaberio filmas „Kaip susprogdinti vamzdyną“ remiasi idėjomis, išplėtotomis Andreaso Malmo 2021-aisiais metais tokio paties pavadinimo knygoje, išleistoje leidyklos „Verso Books“. A. Malmo negrožinės literatūros kūrinys nagrinėja socialinio teisingumo judėjimų istoriją ir pasisako už turto naikinimą kaip pagrįstą taktiką siekiant aplinkosauginio teisingumo.
Filmo veiksmas vyksta daugiausia Vakarų Teksase ir pasakoja istoriją apie aštuonių jaunų asmenų grupę, kuri nusprendžia susprogdinti naftotiekį dviejose svarbiose vietose. Jame nagrinėjamas ekstremalių veiksmų moralinis pagrįstumas sprendžiant klimato krizę, terorizmo klausimą ir turto sugadinimo bei sabotažo naudojimą kaip aktyvistų taktiką.
Filmo kūrimas truko 19 mėnesių nuo sumanymo iki pabaigos, o pagrindinė filmavimo aikštelė buvo filmuojama Naujojoje Meksikoje.
Filmo premjera įvyko 2022 m. rugsėjo 10 d. Toronto tarptautiniame kino festivalyje, o Jungtinėse Valstijose jis buvo išleistas 2023 m. balandį.
Sulaukęs iš esmės palankių kritikų atsiliepimų, filmas „Kaip susprogdinti vamzdyną“ buvo giriamas už savo ekologinio trilerio prielaidą, moralinių ir psichologinių iššūkių tyrinėjimą bei (anti)herojų sudėtingumą. Tačiau nemažai kritikų išreiškė susirūpinimą dėl tariamo terorizmo ir smurto propagavimo filmo naratyve.
Klimato mokslininkai ir aktyvistai ne kartą yra sakę, kad jau peržengėme tą etapą, kai reikia skambinti pavojaus varpais: mirtinus pavojus provokuojantys potvyniai, rekordinės karščio bangos ir kiti ekstremalūs oro reiškiniai jau yra mūsų realybės dalis. Susidūrusios su šiais įrodymais, dauguma vyriausybių pagaliau ėmėsi skubių įstatymų priėmimo.
Anot leidinio „The Hollywood Reporter“, „šioje atmosferoje įtemptas ir linksmas Danielio Goldhaberio filmas „Kaip susprogdinti vamzdyną“ yra lengvai suprantamas žadinimo skambutis. Nepaisant drąsios prielaidos ir provokuojančio pavadinimo, filmas neišmokys bombos gamybos ar sprogdinimo mechanikos. Jis labiau primena prašymą Šiaurės pusrutulio regionui – turtingiausioms pasaulio šalims ir toms, kurios šiuo metu yra apsaugotos nuo blogiausio klimato katastrofos poveikio – atkreipti dėmesį į rimtą problemą“.
Kalifornijoje Long Biče, kurio gyventojai kenčia nuo naftos perdirbimo gamyklų taršos, gyvenanti jauna moteris Kotšilė (akt. Ariela Barer), kurios mama mirė per karščio bangą, imasi radikalių veiksmų. Ji perpjauna prabangaus visureigio padangas ir palieka ant lango ryškiai geltoną vieno puslapio manifestą – paaiškinamąjį raštelį apie šį poelgį išpranašavusią klimato krizę.
Jos geriausio draugo Teo (Sasha Lane‘as) motyvacija įsijungti į aplinkosaugos veiklą labiau negu akivaizdi – vaikinui diagnozuotas nepagydomas vėžys, kurį sukelia tarša, mat jis gyveno netoli chemijos gamyklos.
Šonas, kino studentas, susipažinęs su Kotšile per nekilnojamojo turto pardavimo veiklą, supažindina aktyvistų grupę su darbininku iš Teksaso Dveinu (Jake‘as Weary), turinčių savų sąskaitų su naftos bendrove, kuri pasinaudojusi išskirtiniais įstatymais užgrobė jo šeimos protėvių žemę ir atėmė iš jo ir nėščios žmonos namus. Komanda taip pat pasamdo indėnų kilmės Maiklą (Forrestas Goodluckas), savamokslį sprogmenų ekspertą iš Šiaurės Dakotos rezervato.
Pagaliau grupės branduolį užbaigia Rouan (Kristine Forseth) ir Loganas (Lukas Gage) – nuotykių ieškanti jauna pora, kurią sužavi ši iniciatyva.
Galima bandyti nuspėti, kaip vystysis šis avantiūriškas teroro akto planas ir kuo viskas baigsis. Bet geriau pažiūrėti…
6. „Dicks: The Musical“ (2023)
Šio originalaus kino miuziklo siužetas publikai pirmą kartą buvo pristatytas kaip muzikinė komedija, pirmiausiai gimusi Brodvėjauje nepadoriu pavadinimu „Fucking Identical Twins“ pagal Josho Sharpo ir Aarono Jacksono pjesę. Jos autoriai teatre ir suvaidino dvynių pora, kuri ėmėsi didelių žygių, kad vėl suvienytų savo išsiskyrusius tėvus.
Pasaulinė filmo premjera įvyko 2023 m. rugsėjį tarptautiniame Toronto kino festivalyje, o po mėnesio jis buvo išleistas į Jungtinių Amerikos Valstijų kino teatrus kaip pirmasis studijos „A24“ muzikinis filmas.
Sumanymas kurti šį filmą gimė gerokai anksčiau – dar 2016-aisiais vasarą, bet projektą kelis kartus stabdė nenumatytos aplinkybės. Paskutinė buvo 2022 metų vasarį įvykęs dviejų studijų „Fox“ ir „Disney“ susijungimas. Tada studija „A24“ ir įsigijo dar nebaigtą projektą iš Peterio Chernino prodiuserinės kompanijos, o Larry Charlesas buvo paskirtas režisieriumi.
Filmo muzikos prodiuseris Marius de Vriesas duodamas interviu įtakingam kino industrijos žurnalui „Variety“ sakėsi manęs, kad jam tenka pareiga atkreipti dėmesį į išsamų darbą kuriant dainas ir aranžuotes, o paties filmo bendrą misiją pavadino „anarchiška ir silpnaprotiška“.
Žinodami bendrą filmo nuotaiką dainų kūrėjai specialiai nesistengė kad muzika skambėtų kaip parodija. Bet pripažino, kad kai kuriuos motyvus pasiskolino iš kitų muzikinių vaidinimų, pvz. dainoje „The Sewer Song“ kontrapunktu nuskamba melodijos iš garsių miuziklų „Svynis Todas: demoniškas Flyto gatvės kirpėjas“ (2007 m.) ir „Vargdieniai“ (2012 m.).
Beje, daugumos muzikinių numerių vokalinės partijos buvo įrašytos gyvai filmavimo aikštelėje, o ne tradiciniu būdu sinchronizuojant lūpų judesius su takeliuose iš anksto įrašytais vaizdais.
Susitvarkius su visomis numatytomis dainomis paaiškėjo, kad visų jų bendra trukmė buvo ilgesnė nei pats filmas, todėl nemažai įrašų teko paaukoti.
Kaip ir buvo prognozuojama, vos pasirodęs Amerikos ekranuose filmas susilaukė prieštaringų vertinimų. Aktyviai filmą gynęs įtakingas kino kritikas Rogeris Ebertas, perspėjęs, kad tai yra muzikinio žanro eksperimentas, kuriame klesti provokuojantis seksualumas, klasikinių miuziklų dvasia ir bendras pamišimas (general lunacy), akcentavo šiuos filmo privalumus: vingiuotą istoriją, nepaprastą energiją, laisvą struktūrą ir kitus teigiamus dėmenis.
Dar kino kritikas buvo sužavėtas filmo autorių bebaimiškumu leistis į pavojingas dviprasmybių lankas, bandant išplėsti ne tokias jau originalias siužeto idėjas.
Po viso šito peršasi graži išvada, kad netolimoje ateityje „Dicks: The Musical“ gali tapti kultine klasika. Pagyvensim – pamatysim!
4. „You Hurt My Feelings“ (2023)
Scenaristė ir režisierė Nicole Holofcener čia iškelia vėliavą ir sako mums žiūrėti, kurdama įžvalgius, kalbančius filmus apie vidutinio amžiaus žmonių nerimą. „You Hurt My Feelings“ – protinga komedija apie vidutinio amžiaus žmonių nusivylimą, kurioje daug kartėlio. Išvaizdūs, nusiminę, vidutinio amžiaus žmonės Niujorke, turintys gerus darbus, nepakenčiamo „suvaikėjusio“ amžiaus tėvus ir klastingus dvidešimtmečius vaikus, atsitiktinai susitinka parduotuvėse ir gatvėse, o vėliau vienas kitam įtemptai pasakoja apie savo gyvenimus.
Louis-Dreyfus vaidina Betę, rašytoją, kuriai kadaise gana sėkmingai pavyko parašyti asmeninį memuarą apie smurtaujantį tėvą, tačiau ji niūriai svarsto, ar knyga nebūtų buvusi parduota geriau, jei tėvas būtų smurtavęs ne tik žodžiu, bet ir fiziškai. Dabar, po daugybės kankinamų bandymų, ji parašė romaną, kuris nelabai patinka jos agentui, nors jos vyras terapeutas Donas (akt. Tobias Menzies) ją ištikimai palaiko ir giria už šį naująjį kūrinį.
Vieną dieną Betė apsipirkinėja su savo seserimi Sara, kurią vaidina Michaela Watkins, interjero dizainere (tai laiko patikrinta prabangių filmų profesija), ir jos pamato Doną, bendraujantį su Saros vyru aktoriumi Marku (jį vaidina Arianas Moayedas). Jos prisiartina, tikėdamosi pateikti šmaikščią staigmeną, bet paskui yra tiesiog paralyžiuojamos iš gėdos ir siaubo kai išgirsta, kaip Donas sako, kaip iš tikrųjų nekenčia naujojo žmonos romano.
Louis-Dreyfus yra tokia puiki komikė, ir įdomu matyti, kaip ji imasi kažko ne itin sudėtingo.
Geriausia filmo akimirka, kai Menziesas konsultuoja jauną moterį, besiskundžiančią nepakenčiamu savo vaikino elgesiu. Su beveik velniška, išmintinga ir kantria šypsena Donas klausia, ar ji nemato panašumo: ar ne taip elgiasi ir jos tėvas? Pacientė tai neigia, ir sutrikęs Donas supranta, kad galvoja apie kitą pacientą. Jo visažinio asmenybė subyra į dulkes.
„You Hurt My Feelings“ – tai filmas apie emocinį skausmą, ir jame yra kažkas labai aštraus, sūraus, kurio tikrai nesunaikina vėlesni siužetiniai perėjimai, kurių minkštinanti žinia yra ta, kad mes visi šiek tiek klystame prieš mūsų mylimuosius, ir tai nereiškia, kad mylime juos mažiau. Įžeisti jausmai nuraminami… todėl šis filmas nevedamas pykčio ir neracionalių pasirinkimų veda žiūrovą į gėrio ir meilės taką.
3. „SING SINGO KALĖJIMAS“ (Sing Sing, 2023)
„Sing Singo kalėjimas“ ilgesnei viešnagei mūsų didžiuosiuose ekranuose pasirodys paskutinėmis kovo dienomis, bet nekantraujantieji su juo galės susipažinti anksčiau „Kino pavasario“ metu. Filmas tikrai vertas patenkinti jūsų smalsumą.
Žiūrėdamas „Sing Singo kalėjimą“ prisiminiau ne vieną filmą, pasakojantį apie tai, kas žmonėms padeda ištverti pragariškas sąlygas atšiauriausiuose kalėjimuose.
Štai Elvis Presley muzikinėje dramoje „Kalėjimo rokas“ (Jailhouse Rock, 1957 m.) vaidino atsitiktinai bare mušeiką nužudžiusį vaikiną, kuris už grotų dykai laiko neleido – išmoko groti gitara ir taip „skaldė“ roką, kad šoko net prižiūrėtojai.
Berlyno kino festivalyje apdovanotas garsaus italų tandemo Paolo ir Vittorio Tavianių filmas „Cezaris privalo mirti“ (Cesare deve morire, 2012 m.) rodo, kaip sustiprintos apsaugos kalėjime statoma W. Shakespeare’o tragedija „Julijus Cezaris“. Kamera fiksuoja kalinių repeticijas, riba tarp realybės ir fikcijos išnyksta, o klasikinės teatrinės dramos veikėjų likimai persipina su nuteistųjų.
O britų režisieriaus Peterio Cattaneo (labiausiai žinome jo „Striptizo erelius“) kriminalinėje komedijoje „Sėkmingas pabėgimas“ (Lucky Break, 2001 m.) sename karališkame kalėjime „Long Radford“ kaliniai, apsirengę senovinius kostiumus ir pasipuošę perukais, mokosi šokti ir dainuoti, nes repetuoja siaubingai prastą pjesę, kurią parašė pats kalėjimo viršininkas. Ir visas tas šurmulys turi paslėpti tikrą kalinių tikslą. Taip jie tikisi ištrūkti į laisvę.
Panašią istoriją pasakoja ir kino studijoje A24 sukurta jaudinanti istorija, neseniai nominuotą trims Oskarams.
Niujorko kalėjime „Sing Sing“ kalintis juodaodis vyrukas Džonas Vaitfildas, visų vadinamas tiesiog Divainu Dži (Colmanas Domingo), laukia naujo jo bylos svarstymo. Bėgančius metus jis įprasmina dalyvaudamas edukacinėje programoje „Reabilitacija per meną“: kartu su kalėjime įkurtos teatro trupės nariais stato spektaklius – nuo Šekspyro „Hamleto“ iki pačių sukurtų komedijų apie keliones laiku ir matytų filmų motyvais. Nieko keista, kad kalinčius trupės narius periodiškai užplūsta pyktis ir neviltis dėl tokios tolimos laisvės ir išsiilgtų artimųjų. Tačiau menas geba negatyvias emocijas paversti grožiu.
„Kino pavasario“ programos sudarytojas Vladas Rožėnas festivalio kataloge filmą pristato taip: „Tiems, kurie kine ieško įkvėpimo ir supranta meno galią įveikti melancholiją, „Sing Sing“ gali tapti vienu įsimintiniausių metų filmų. Nebijodami apsijuokti buvę kaliniai atsiveria tarsi sakydami: kūryba yra nuolatinis vyksmas, o gydo ne rezultatas, bet pats procesas.“
Režisieriaus Grego Kwedaro scenarijaus pagrindą sudaro reali istorija. O greta profesionalių aktorių Colmano Domingo ir Paulo Racio (matėme jį „Metalo garse“ ir veiksmo dramoje su Jennifer Lopez „Motina“) dalis „vaidintojų“ yra liūdną kalėjimo patirtį turintys žmonės. Pavyzdžiui, tikru atradimu tapęs Clarence‘as Maclinas, anot vieno recenzento, ‚suradęs Naujojo Holivudo epochoje labai svarbų balansą tarp meninės išraiškos ir gyvenimiškos tiesos paieškų“.
Siekiant realistiškumo efekto „Sing Singo kalėjimas“ net nufilmuotas į 16 mm. kino juostą, specialiai pabrėžiant jos faktūros grūdėtumą. O čia jau būtina pagirti operatoriaus Pato Scola meistriškumą.
P.S. titruose minima filmo dailininkė Rūta Kiškytė. Tikriausiai, apie ją netrukus internete bus daugiau įdomios informacijos.
2. „ATSISVEIKINIMAS“ (The Farewell, 2019)
Jau seniai nieko nestebina dažnai pradiniuose filmo titruose esantis užrašas „sukurta pagal tikrus įvykius“.
O tikra Sandenso nepriklausomojo kino festivalio staigmena tapusio filmo „Atsisveikinimas“ plakate buvo užrašyta, kad filmo pagrindą sudaro tikras melas. Nors dauguma filmo peripetijų nutiko amerikietei Lulu Vang ir Kinijoje gyvenančiai jos močiutei.
Sunku dabar pasakyti, kas pirmasis daugiau nei prieš šimtą metų Ameriką pavadino „lydymosi katilu“, bet ši sąvoka jau seniai tiksliai įvardija svarbią Amerikos specifiką – būti rasinių-etninių mišrių tautų kaimynystę. Kartu tai ir nuoroda į daugiakultūriškumą – valstybinę politiką, kuria siekiama plėtoti ir išsaugoti kultūrinius skirtumus konkrečioje šalyje (o ideale – ir visame pasaulyje). Svarbus skirtumas nuo politinio liberalizmo yra tai, kad multikultūralizmas pripažįsta kolektyvinių subjektų: etninių ir kultūrinių grupių teises.
Žinoma, tai toli gražu nereiškia, kad tokia išmintinga valstybinė politika pakirto šaknis bet kokiam rasizmui. Šis gėdingas reiškinys, deja, neišnaikintas, todėl skirtingų etninių bendrovių atstovai Amerikoje stengiasi burtis į nacionaliniu pagrindu suformuotus kvartalus (nesinori juos vadinti getais, bet šis žodis istorikų dažnai naudojamas. „Mažojoje Italijoje“, „Kinų kvartale“ (Cninatown) arba Azijos amerikiečių (Asian Americans) teritorijoje stengiamasi laikytis JAV įstatymų, bet tarpusavio santykiai grindžiami nacionalinėmis tradicijomis.
„Atsisveikinimas“ – dar viena Azijos amerikiečių istorija, kuri nepaiso nei didelių atstumų, nei rasinės atskirties.
Dabar sparčiai populiarėjanti hiphopo muzikos atlikėja Awkwafina vaidina Niujorke gimusią pradedančią rašytoją Bilę, kuri gyvena Brukline atskirai nuo tėvų emigrantų iš Kinijos, laukia gyvenimo problemas išspręsiančio granto ir kartais pasikalba telefonu su Kinijoje likusia močiute Nai Nai. Mieli šeimyniniai pokalbiai apsiriboja klausimais ir atsakymais apie orą, buitinius mažmožius ir, žinoma, sveikatą.
Pastaroji aplinkybė netrukus taps svarbiu ateities įvykių katalizatoriumi. Mat senelė laukia tomografijos rezultatų, kurie, deja, nieko gero nerodo. Kinijos įstatymai leidžia medikams pačiam pacientui nesakyti, jeigu jo būklė yra beviltiška, tačiau giminės apie tai, žinoma, informuojami.
Kad artimiausi giminaičiai iš Amerikos (o kiti iš Japonijos) galėtų atskristi į Kiniją atsisveikinti su senole jai nesukeliant įtarimo sugalvojamas suktas planas – atvykti neva į anūko vestuves. Bilei tokia apgavystė neatrodo geriausias sprendimas, bet ji taip pat priversta su tokia situacija susitaikyti.
Pasižiūrėję šį „Atsisveikinimą“ supras, kodėl būtent šis filmas Sandenso nepriklausomojo kino festivalyje pelnė žiūrovų simpatijų prizą. Tai iš tikrųjų labai šiltas, bet liūdnas kūrinys, kuriam nereikia nei didelio biudžeto, nei pirmojo ryškumo žvaigždžių (Awkwafina tada dar buvo tik jauna perspektyvi aktorė, o dar ne kino žvaigždė).
Šio nuoširdaus ir genialiai paprasto filmo autorius norėtųsi girti ir girti. Ir už scenarijų, kupiną tragikomiškų situacijų, ir už dialogus (kai už banalių frazių slypi gili potekstė), ir už tai, kad jie nespaudžia iš tragiško kontrapunkto tragedijos arba bent jau dramos. Žiūrovus turėtų pakerėti emocinga istorija apie vieną didelę šeimą, kurios po pasaulį išblaškyti nariai jaučia genties ryšius ir sugeba net ir skaudžioje situacijoje nepalūžti.
Nelaukite jokių apibendrinimų ar banalybių, pvz., kad „artimaisiais reikia rūpintis“. Išvadas autoriai palieka kiekvienam iš mūsų. O tai šiais laikais didelė ir brangi vertybė.
1. „PASKUTINIS SUSTOJIMAS JUMOS APYGARDOJE“ (The Last Stop in Yuma County, 2024)
Pasiilgusiems pirmųjų Quentino Tarantino filmų stilistikos „Paskutinis sustojimas Jumos apygardoje“ turėtų patikti. Čia ir žaismingi dialogai „a la Tarantino“, ir sukta kriminalinė fabula, ir pirmiesiems Quentino filmams būdinga retro stilistika (veiksmas plėtojasi aštuntojo dešimtmečio Amerikoje).
Nedaug kainavęs režisieriaus Franciso Galluppi filmas ir uždirbo ne daug (apie 100 tūkstančių dolerių), bet kaip nepriklausomo kino projektui tokie rodikliai geri. Juolab kad juos patvirtina ir sureikšmina trys apdovanojimai prestižiniuose nepriklausomo kino festivaliuose (Katalonijos Sičeso miesto festivalyje jis net pelnė geriausio pilnametražio filmo laurus).
Pateisinantis filmo veiksmo laiką „Paskutinis sustojimas…“ primena aštuntojo dešimtmečio kriminalinius filmus.
Pagrindinis filmo herojus yra komivojažierius Džimas, pardavinėjantis peilius. Detalė iš karto priverčianti suklusti, kaip ir paties vyruko pravardė „Peilių pardavėjas“ (The Knife Salesman): jį suvaidino mažai žinomas aktorius Jimas Cummingsas – jis nepriklausomo kino fanams labiau žinomas kaip kelių sėkmingų filmų režisierius.
Vyruko jau seniai nedžiugina rutina tapęs gyvenimas ant ratų, bet ištrūkti iš prakeikto stagnacijos rato jis nematė jokios galimybės. Kol likimo keliai jo neatvedė į karščio nualintą Arizonos valstijos miestelį. O čia dar kojų neapšilęs Džimas tampa banką ką tik apiplėšusių nusikaltėlių įkaitu.
Banditams ant kulnų lipa visi apygardos policininkai, todėl Džimas supranta, kad jo gyvybė kabo ant labai netvirto siūlo. Kaip su juo pasielgs banditai, kai bus užspęsti į kampą?
Ši mintis kamuoja ne tik patį Džimą, bet ir filmo peripetijas stebinčius žiūrovus.
Džimo ir banditų susitikimas pavaizduotas išties tarantiniškai. Vos įvažiavęs į miestelį komivojažierius sustojo prie degalinės prisipildyti ištuštėjusį baką, bet sužino, kad benzino kolonėlė tuščia ir teks palaukti benzovežio. Tą patį sužino ir banditai, apie kurių įvykdytą apiplėšimą, žaliąjį Ford Pinto ir septynių šimtų tūkstančių dolerių grobį jau pranešama radijo žiniose. Ir Džimas, ir banditai neturi kito pasirinkimo, nes kita artimiausia degalinė už 150 mylių.
Belaukiant benzovežio veiksmo vietoje pasirodo ir daugiau žmonių: šerifas atveža žmoną Šarlotą, dirbančią kavinukėje šalia benzino kolonėlės, atvyksta pagyvenęs indėnas ir dvi sutuoktinių poros. Įtampa auga, tarsi jaustum tiksint bombą su laikrodiniu mechanizmu. Nes toki gražu ne visi kavinėje įstrigę žmonės supranta, kad jie yra vienoje patalpoje su viskam pasiryžusiais nusikaltėliais.
Labai charakteringą banditą suvaidino ryškios išvaizdos aktorius Richardas Brake‘as (mes matėme kelis jo charizmatiškus „blogiečius“, o lietuvės režisierės Kristinos Buožytės fantastiniame filme „Vesper“ (2022 m. jis vaidino paralyžiuotą mergaitės Vesper tėvą Darijų). Čia aktoriaus suvaidintas įtarus ir klastingas banditas Bo yra tikras velnio įsikūnijimas, kuriam geriau nestoti skersai kelio.
Šios pragaro išperos fone jo bendrininkas Trevisas (akt. Nicholas Loganas) atrodo kaip visai simpatiškas personažas. Jeigu Bo yra kriminalinės operacijos sumanytojas ir visų veiksmų koordinatorius, tai Trevisas – klasikinė „torpeda“, paprasčiau kalbant, vykdytojas. Va tik jo šypsena dažnai išduoda už jos slypinčią tamsią natūrą.
Didesnio dėmesio susilaukė ir kiti filmo personažai, nepriklausomai nuo jų svarbos. O tai liudija apie gerai atliktą scenaristų darbą.
