Tarp įvairiausių žanrų filmų kartais pasitaiko tokių, kuriuos kitaip nei keistais, negalima pavadinti. Vieni jų pasakoja jokiais logikos dėsniais nepaaiškinamus siužetus, kiti suranda neįtikėtinus pasakojimo būdus, treti nustebina keistomis tarpusavy sunkiai derančių žanrų kombinacijomis. Kartais tokios naujovės, pradžioje stebinusios ir net šokiravusios, ilgainiui tampa įprastomis, o kitos taip ir lieka egzotiškų eksperimentų pavidaluose.
Siūlome atkreipti dėmesį dešimtuką šiek tiek senesnių ir visai naujų filmų, kurie nustebina savo kitoniškumu.
10. „KEISTOS PASAKOS“ (Freaky Tales, 2024)
Žiūrėdamas šias amerikietiškas „Keistas pasakas“ vis prisimindavau 2015-aisiais metais sukurtą italų režisieriaus Matteo Garrone filmą „Pasakų pasaka“ (Il racconto dei racconti), kuriame į bendrą pasakojimą buvo apjungtos trys skirtingos istorijos, tačiau visi personažai siejosi savo nenumaldomais troškimais. Jų kontekste išryškinamos blogosios veikėjų savybės: godumas, savanaudiškumas, pavydas, neapykanta ir netgi gašlumas.
Filmas buvo persmelktas simbolikos ir užslėptų minčių. Šioje fantastinėje pasakoje atgijo gotikinių siaubų pasaulis, kuriame gyvena magai ir stebukladariai, karaliai ir princesės, drakonai ir kitokios pabaisos. Akivaizdu, kad visi šie brolių Grimų ar Vilhelmo Haufo siaubo pasakas primenantys motyvai ir personažai skirti ne tiek fantastinių vizijų įkūnijimui, o tik patogus pretekstas atskleisti tikrąją žmogaus prigimtį ir nebūtinai gražią jos pusę.
Režisierių porelės Annos Boden ir Ryano Flecko „Keistose pasakose“, prieš dvejus metus tapusiose maža Sandenso nepriklausomojo kino sensacija, fantastinių padarų visai nėra (fantastiniai motyvai, tiesa, pasitaiko), o ir veiksmas plėtojasi ne už jūrų marių, bet konkrečiame ne tokiame jau sename laikotarpyje.
„Keistos pasakos“ sudarytos iš keturių istorijų, kurios keistais būdais plėtojasi 1987-aisiais metais Oklande, kur tarpusavy persipina kelių vietinių autsaiderių likimai. Čia paauglių pankų kompanija ginsis nuo agresyvių skustagalvių, moteriškas repo muzikos duetas bandys išgarsėti su hiphopo muzika, NBA žvaigždžių krepšinio varžybos taps legendiniu pasirodymu, o buvusiam samdomam žudikui nušvis graži perspektyva susitikti su praeities šmėklomis ir išpirkti savo kaltes.
Keturiose skirtingose istorijose neslepiama nostalgija „aniems“ laikams ir simpatija gimtajam Ryano Flecko miestui Oklandui, visose yra stipriau ar silpniau išreikštų fantastinių elementų ir pabandyta pažaisti skirtingomis stilistikomis: vienur jaučiama chuliganiška Q. Tarantino dvasia, kitur – kino klasikos atmosfera, o kai kada pakvimpa Honkongo veiksmo filmuose išpopuliarintomis kung fu muštynių scenomis.
Visi šie skirtingi elementai kažkokiu keistu būdu visai nesukelia vizualinės eklektikos, o greičiau visai logiškai susidėlioja į autorių pasiūlytą pasjansą, ir čia Oklandui tenka pabūti pavojinga zona, kurioje vyksta gėrio kovą prieš šio pasaulio neteisybes ir jų konkrečius įsikūnijimus – korupcija, gatvių gaujomis, rasizmu, neonaciais, narkotikais ir visokiausių formų smurtu.
Prieš filmo premjerą vienas pagrindinių vaidmenų atlikėjas populiarusis Pedro Pascalis apie šį kino projektą pasakė štai ką: „Čia darbas labai skyrėsi nuo to, ką mes įpratę daryti stambiuose kino projektuose. Mes galėjome pasinerti į gilesnes ir labiau intymias gelmes, taip pat greičiau užmezgėme šiltus tarpusavio santykius, nes iš karto pasijautėme kaip darni bendraminčių šeima“.
Pedro Pascalis niūriausioje filmo novelėje ir suvaidino tą jau minėtą buvusį samdomą žudiką Klintą, kuriam norą pabaigti kriminalinę praeitį pagreitina perspektyva netrukus tapti tėvu. Bet būtent tada atsitiktinė kulka perbraukia šiuos planus.
Didžiausią piktadarį korumpuotą policininką, kurio namuose labai tarantiniškai liesis kraujas, suvaidino Benas Mendelsohnas.
Trumpam ekrane (vaizdajuosčių salone!) pasirodęs Tomas Hanksas trumpai pakomentuoja žymiausius filmus apie autsaiderius.
Savo kelių šlovės minučių susilaukė Golden State Warriors legenda krepšininkas Sleepy Floyd (šmėkštelėjo krepšinio fano vaidmenėlyje), o patį Sleepy Floydą suvaidino Jay‘us Ellisas.
Paskutiniu filmo titru „In loving memory of Angus Cloud“ (ir šiltais žodžiais per Sandenso premjerą) buvo pagerbtas nedidelį vaidmenį suvaidinęs ir nuo narkotikų perdozavimo miręs Angusas Cloudas (mes jį labiau žinome iš serialo „Euforija“. Jam buvo tik 25-eri. (Gediminas Jankauskas)
9. „PONAS K“ (Mr. K., 2024)
Norvegų režisierės Tallulah Hazekamp Schwab drama „Ponas K“ jau savo pavadinimu nurodo į labai aiškų šaltinį – Franzą Kafką, apie kurį tikrai labai „keistą“ filmą matėme neseniai pasibaigusiame „Kino pavasaryje“. Žinoma, režisierės Agnieszkos Holland filmą „Francas“ (Franz, 2025 m.) pavadinti tradiciniu biografiniu pasakojimu apie vieną žymiausių XX a. asmenybių negalima. Čia tiesiog atsisakyta panašiais atvejais dominuojančio linijinio pasakojimo ir drąsiai jungiami skirtingi kino stiliai.
Bet, kaip labai taikliai pastebėjo „Franzą“ ką tik „7 meno dienose“ recenzavusi Živilė Pipinytė, „būkime atviri, vienaip ar kitaip jau gyvename Kafkos įsivaizduotame pasaulyje. Ir tai nėra tik režisierės provokacija“.
Agnieszkos Holland filme nemažai scenų pateikta taip, kad iš karto taip lengvai ir nesuprasi, kas tai – siurrealistiškasi atrodantis realybės etiudas ar fantasmagoriška vizija, gimstanti jauno rašytojo pasąmonėje, kad vėliau pavirstu scena iš nemirtingo literatūrinio kūrinio.
Panašus jausmas apima ir žiūrint dramą „Ponas K“. Praktiškai nuo pirmų kadrų žiūrovas panardinamas į slogaus sapno atmosferą. Keistenybės prasideda nuo to momento, kai į nedidelį miestelį su nedideliu lagaminėliu, kuriame telpa visas jo turtas, atvyksta nevykėlis fokusininkas – ponas K. (jį vaidina patyręs aktorius Crispinas Gloveri). Jo tikslas – trumpos gastrolės, tiksliau sakant, keli pasirodymai nuobodžiaujančiai publikai, kurių apatiją atvykėlis mėgins išsklaidyti iki automatizmo nušlifuotais tradiciniais triukais su triušiu, nosinėmis arba iš žiūrovo ausies ištraukiama moneta.
Pirmojo pasirodymo išvakarėse svečias apsistoja viešbutyje, ir jau čia patenka į keistą paslaptingų koridorių labirintą ir nieko gero nežadančių žmonių bei čia reziduojančių padarų kompaniją. Atrodo net, kad nežinia iš kokiai epochai priklausančių sienų tapetų sklinda kažkokie paslaptingi ir net pražūtingi garai. Beje, visai neseniai per „History“ kanalą žiūrėjau dok. filmą apie tai, kaip karalienės Viktorijos laikais daug žmonių mirė nuo… tapetų, į kurių dažus gamintojai, kad spalvos būtų ryškios, maišydavo… žiurknuodžius. Kažkodėl pagalvojau, kad šį faktą filmo autoriai žinojo.
O paryčiais nei atvykėlis, nei kiti gyventojai kažkodėl iš viešbučio negali išeiti laukan (čia tikriausiai, matome elegantišką citatą iš didžiojo siurrealisto Luiso Buñuelio klasikinio „Angelo naikintojo“). Panašu, kad išėjimas čia visai ne ten, kur yra įėjimas, ir iš viso, tikriausiai, išeiti iš šios klaustrofobiškos aplinkos pavyks tik tiems, kurie suprato KAŽKĄ LABAI SVARBAUS.
Panašių citatų filme „Ponas K“ apstu. Kaip sakoma, tik spėk suktis atspėdamas, ką autoriai kur cituoja – Kafką, Davidą Lynchą, Terry Gilliamą ar Davidą Cronenbergą.
Keistų personažų galerija „Ponas K“ laisvai galėtų lenktyniauti su įmantriausių filmų siužetais. Čia klaidinančių koridorių kambariuose slepiasi vienas už kitą keistesni gyventojai – apie mirtį nuolat kalbančios pagyvenusios moterys, nuo fanų negalinti atsiginti aktorė ir net džiazo orkestras. O kažkur tamsiausiuose viešbučio užkaboriuose, kaip sakoma, gyvena visų garbinamas Orakulas, tik niekas nežino, kur jį iš tikrųjų būtų galima surasti.
Nesunku suprasti, kodėl visos šios keistenybės taip paveikią Poną K., kad jis netrukus pamiršta apie savo fokusus ir, atsitiktinai užėjęs į virtuvę, ilgam čia pasilieka.
Jei visos čia paminėtos ir už šio rašinio ribų esančios filmo keistenybės ims atrodyti nesuprantamos ir net pradės erzinti, atkreipkite dėmesį į vieno personažo patarimą Ponui K.: „Didžiausią reikšmę turi pačios mažiausios ir nereikšmingai atrodančios detalės. Pagrindinis dalykas – suprasti, kas iš tikrųjų svarbiausia“. (G.J.)
8. „ATSIPRAŠAU, KAD TRUKDAU“ (Sorry to Bother You. 2018)
Pagal užklausą Dirbtinis Intelektas pateikė tokias lakoniškas filmo „Atsiprašau, kad trukdau“ charakteristikas.
1. (apie žanrą): Tai distopinė komedija, kurioje balansuojama ties alegorijos ir realybės riba.
2. (apie siužetą): Filmas pasakoja apie pagrindinį veikėją, kuris, norėdamas sėkmingai dirbti telemarketingo srityje, atranda ypatingą „baltą balsą“, padedantį kilti karjeros laiptais, tačiau netrukus susiduria su makabriška korporatyvinio pasaulio puse.
3. (apie tematika): Filmas kritikuoja kapitalizmą, darbo santykius ir socialinę nelygybę, kai kurių vertinamas kaip vienas šauniausių profsąjungų tematikos filmų.
Nesinori tikėti, kad ateityje žiūrovams pakaks vien panašios Dirbtinio Intelekto pateiktos informacijos, o filmų recenzijos taps niekam nereikalingos. Kol taip neatsitiko, naudokimės proga pasitelkti ne tik protą, bet ir kitas galimybes aprašyti ir vertinti filmus.
Juoduoju humoru pasižymintis satyrinis mokslinės fantastikos filmas „Atsiprašau, kad trukdau“ – jauno režisieriaus Bootso Riley debiutas. Čia su humoru, bet ir verčiant susimąstyti nagrinėjamos rasizmo, lygybės ir kapitalizmo temos. Siužetas beprotiškas, netikėtas ir dažnai šokiruojantis, tačiau viskas susipina į vieną visumą, kuri privers jus galvoti apie filmą dar ilgai ir jam pasibaigus.
Filmo veiksmas plėtojasi alternatyvioje dabartinio Oklando miesto dalyje, kur jaunas afroamerikietis telemarketingo specialistas Kasijus Grynas (jį suvaidino Lakeith Stanfieldas) atranda stebuklingą raktą į sėkmę darbe. Jis greitai pakyla karjeros laiptais, bet netrukus, atitrūkęs nuo draugų ir kolegų, yra įtraukiamas į sąmokslą, keliantį grėsmę visai visuomenei.
Kelias į profesines aukštumas pagrindiniam herojui Kasijui Grynui prasidėjo dar tada, kai vyrukas su mylima mergina menininke vardu Detroit (akt. Tessa Thompson) gyveno dėdės garaže. Reikalai ėmė taisytis, kai tiesiog „Kešu“ vadinamas Kasijus įsidarbina telemarketingo specialistu įmonėje „RegalView“. Pradžioje naujokui buvo sunku bendrauti su klientais, bet patyręs vyresnis bendradarbis Langstonas išmoko jį naudoti savo „baltąjį balsą“ ir skambučių metu atrodyti labai draugiškam, kaip ir dera telefoniniam prekių pardavėjui. Šią elementarią profesinę gudrybę vyrukas įsisavino greitai ir sėkmingai.
Bet sužinojo ir kai ką, ko klestinčių kompanijų vadovybė viešinti nesistengia – apie nelegalią veiklą (slapta parduodamus karinius ginklus ir pigią darbo jėgą) bei darbo sutartis, kurios greičiau panašios į vergiškus kontraktus.
Matėme daug filmų, kuriuose į panašią situaciją pakliuvęs koks nors jaunas idealistas ima maištauti prieš ydingą ir korumpuotą sistemą. Kitas panašios schemos variantas – herojus prisitaiko prie naujų aplinkybių ir tampa konformistu.
Šį kartą filmo autoriai bando išrasti trečią kelią. „Kešas“ nėra idealistas, greičiau pragmatiškas cinikas, suprantantis, kad greitos sėkmės paieškos milžiniškose korporacijose pareikalaus didelės kainos, žinomos dar nuo „Fausto“ laikų. Ne, šį kartą kalbama ne apie nemirtingos sielos pardavimą šėtonui, bet bent jau apie tai, kad teks susitaikyti su savo principų paaukojimu ir laisvės iliuzijos praradimu.
Filmo autorių pasirinktas distopinis netolimos ateities pasaulio modelis leidžia išvengti (nors tikrai ne visada) tiesmukiškumo ar pernelyg akivaizdžių politiškai aktualių paralelių su dabartimi.
Režisierius bando ir nustebinti žiūrovus, ir tuo pačiu juos pralinksminti. O kartu ir pamąstyti apie tai, kiek mes visi pasidarėme priklausomi nuo sėkmę žadančių visokiausių reklamų, melagingų naujienų, virusinių video siužetų, beprasmiškų televizijos žaidimų ir šou, kurie leidžia atsiriboti nuo tikrai rimtų problemų ir koncentruotis tik į jokios vertės neturintį informacinį triukšmą… (G.J.)
7. „ANOS LI LIUDIJIMAS“ (The Testament of Ann Lee, 2025)
Su šią tikrai keista muzikine dramą (ją puikiausiai galima vadinti ir netradiciniu miuziklu) mus taip pat supažindino „Kino pavasaris“.
Kino filmų dėka sužinome apie kai kurias religines bendruomenes, pavyzdžiui, amišus. Tai, anot Vikipedijos, „anabaptistų krikščionių denominacija, atsiradusi Europoje reformacijos metu. Bendruomenė pradėjo formuotis 1693 m Šveicarijoje, tačiau šiuo metu amišai gyvena tik JAV ir Kanados Ontarijo regione. Amišai gyvena pagal griežtas taisykles, kurių dalis perimta iš paraidžiui interpretuojamos Biblijos, kita dalis sukurta pačių bendruomenių ir lydima paaiškinimų, kodėl draudžiamas elgesys nepriimtinas“.
Asmeniškai aš apie amišų asketišką pasaulį (kad jie gyvena izoliuotai nuo išorinio pasaulio, nesinaudoja elektriniais prietaisais ir automobiliais, telefonus naudoja tik verslo reikalams, o televizorių vadina bendruomenės priešu, nes jis bruka į šeimą netikusias vertybes) sužinojau beveik prieš keturis dešimtmečius, kai pažiūrėjau australų režisieriaus Peterio Weiro filmą „Liūdininkas“ (Witness, 1985 m.), kuriame Harrisono Fordo suvaidintą detektyvą žmogžudžio paieškos atveda į amišų bendruomenę.
Dabar naujo filmo „Anos Li liudijimas“ dėka sužinosime apie šeikerių judėjimo įkūrėją Ann Lee, labiausiai išgarsėjusią tuo, kad ją pasekėjai buvo paskelbę moterimi, kurioje įsikūnijo… Kristus.
Tikrais įvykiais paremtame filme vaizduojamas utopinis visuomenės modelis (beje, įtartinai panašus į uždarą sektantų bendruomenę) su šeikerių religijos garbinimu dainomis bei šokiais.
Paprasto kalvio daugiavaikėje šeimoje užaugusi Ana Li nuo mažens pasižymėjo nepaprastu darbštumu ir nuoširdžiu troškimu visa širdimi tarnauti Dievui. Kartą pakliuvusi į šeikerių mišias mergina pradžioje patyrė šoką nuo neįprastų religinių ritualų, bet buvo sužavėta moters pamokslininkės kalbų, o labiausiai ją pakerėjo kertinė bendros maldos išraiška – šokio ir dainavimo transu išgyventi ypatingos Dievo malonės euforiją.
„Anos Li liudijimą“ režisavo Mona Fastvold, scenarijų parašiusi drauge su Brady Corbettu, kurio „Brutalistas“ prieš dvejus metus po ryškios premjeros ir keturių apdovanojimų Venecijoje pelnė dar ir tris Oskarus.
Naująjį filmą režisierė padalino į skyrius, pažymėtus išskirtinai apipavidalintais, archajiškai suformuluotais pavadinimais. O patį filmą dar papuošė ir gražia paantrašte: „Moteris, apsirengusi saule, po kurios kojomis mėnulis“).
Dvejuose ankstesniuose Monos Fastvold filmuose „Lunatikas“ (The Sleepwalker, 2014 m.) bei „Ateinantis pasaulis“ (The World to Come, 2020 m.) centre buvo stiprių charakterių moterys.
Ne išimtis ir „Anos Li liudijimas“, kuriame yra nemažai personažų, bet visi jie tarsi atskiros planetos įtraukti į pagrindinės herojės orbitą. Vienas didžiausių filmo privalumų yra, žinoma, Aną Li su nežabojama vitališka jėga vaidinanti ryškios išvaizdos aktorė Amanda Seyfried, nuo kurios vaidybos dar visai neseniai didžiuosiuose ekranuose matytoje „Tarnaitėje“ dar ir dabar jauti per nugarą bėgančius šiurpuliukus.
Kol kas šaunuolė Amanda Seyfried tik kartą buvo pagerbta Oskaro nominacija už antraplanį klasikinio Holivudo žvaigždės Marion Davies vaidmenį retro dramoje „Mankas“ (2020 m., rež. Davidas Fincheris). Jau seniai laikas ją ne tik nominuoti, bet ir apdovanoti Oskaru. (G.J.)
6. „GRĄŽINK JĄ ATGAL“ (Bring Her Back, 2025)
Kai kas dar nepamiršo siaubo, prieš trejetą metų patirto žiūrint Australijos antgamtinio siaubo filmu pavadintą trilerį „Kalbėk su manimi“ (Talk to Me, 2022 m.) – debiutinį dviejų brolių Danny ir Michaelo Philippou filmą. Siužetą savo debiutui kine jie aptiko YouTube — ten jiedu dėdavo tiesiog savo kieme filmuotus chuliganiškus video, kuriuose kvailiojo Ronaldas McDonaldas (klounas, naudojamas kaip pagrindinis McDonald’s greito maisto restoranų tinklo talismanas), pokemonai ar „Hario Poterio“ ir „Žvaigždžių karų“ personažai. Pamažu tokio „kino“ mėgėjų skaičius padidėjo iki septynių milijonų, ir broliai nusprendė patraukti į profesionalaus kino verslo lankas.
Jų pirmąjį pilnametražį filmą „Kalbėk su manimi“ po premjeros Sandenso nepriklausomojo kino festivalyje tolimesniam platinimui įsigijo kino kompanija А24: rezultatas žinomas – vos 4,5 mln. dolerių kainavęs „siaubiakas“ uždirbo apie 100 milijonų. O tokie finansiniai rodikliai filmų autoriams plačiai atveria vartus į bet kokį kino fabriką.
Pradžioje netikėtos sėkmės apsvaiginti broliai pasidalino planais kurti tęsinį, ir už tai juos tikrai niekas nebūtų pasmerkęs. Tačiau po kurio laiko, anot mūsų Prezidento, truputį „atvėsę“ Danny ir Michaelas pasirinko kitą projektą „Gražink ją atgal“, bet nuo gerai perprasto antgamtinio siaubo tematikos pernelyg toli nesitraukė. Pratęsė bendradarbiavimą ir su operatoriumi Aaronu McLisky, kuris, kaip jau įsitikinome anksčiau, siaubo atmosferą valdo meistriškais vizualiniais sprendimais.
Pagrindiniai personažai ir šį kartą yra artimųjų mirtį išgyvenę paaugliai. Likus trims mėnesiams iki aštuonioliktojo Endžio (akt. Billy Barrattas) gimtadienio, miršta jo tėtis. Kiek anksčiau vaikinas ir jo įseserė Paiper (akt. Sora Wong) neteko savo mamų, ir dabar Endis labai nori tapti legaliu savo stipriai neprimatančios sesutės Paiper globėju, bet negali, kol yra nepilnametis. Atvykę į paskirtos globėjos Lauros (akt. Sally Hawkins) namus, jie greitai supranta, kad ši moteris, švelniai tariant, pavojinga.
Nuo pat pirmos dienos naujuose namuose Endžiui tampa aišku, kad visas globėjos dėmesys bus skirtas tik Paiper, o jis pats čia yra nepageidaujamas. Netrukus vaikai sužino, kad Laura anksčiau turėjo dukterį Ketę, kuri nelaimingo atsitikimo metu nuskendo baseine. O šiurpiausia šioje istorijoje tai, kad Paiper yra nepaprastai panaši į Ketę.
Lyg to būtų maža, namuose gyvena dar vienas berniukas – Oliveris, didžiąją laiko dalį praleidžiantis užrakintas atskirame kambaryje. Pastarojo elgesys tampa vis brutalesnis, o globėjos Lauros – vis grėsmingesnis. Moteris visomis išgalėmis siekia atskirti Endį nuo sesers, nes mergaitei yra numačiusi siaubingą likimą.
Siaubų koncentracija, kurią stiprina ir jau minėto operatoriaus meistriškumas, ir tinkama muzika, iš tikrųjų yra didelė. Bet reikia pagirti jaunus pagrindinių vaidmenų atlikėjus, kurie puikiai valdo savo personažų jausmus, o ir patyrusi Sally Hawkins, kurios suvaidinta Laura pradžioje atrodo kaip tikras monstras, ilgainiui vis labiau panaši į gailesčio vertą nelaimingą moterį.
Visi išvardinti privalumai tikrai iškelia filmą „Gražink ją atgal“ gerokai aukščiau žanrinių standartų lygio, bet į dar didesnes finansines aukštumas, deja, nepakilo. (G.J.)
5. „BEGALINĖ POEZIJA“ (Endless Poetry, 2016)
Čilėje 1929 m. vasario septynioliktąją Rusijos žydų išeivių šeimoje gimęs Alejandro Jodorowsky turi žmogaus-orkestro reputaciją: jis yra aktorius, režisierius, prodiuseris, kompozitorius, mimas, humoristinių knygų autorius, vienas žymiausių pasaulyje Taro kortų žinovas ir psichoterapeutas, ištikimas psichomagijos terapijai, padedančiai žmonėms vaduotis iš vaikystėje patirtų psichologinių traumų.
1962-aisiais drauge su dviem menininkais – ispanu Fernando Arrabaliu ir prancūzu Rolandu Toporu įkūrė postsiurrealistinį meninį Panikos judėjimą (Panic Movement, pavadinimas susietas su graikų derlingumo bei laukinės gamtos dievu Panu). Ši ekscentriška kompanija, pasisėmusi įkvėpimo iš Luiso Buñuelio siurrealistinių filmų ir Antonine‘o Artaud „Žiaurumo teatro“, kurį laiką stengėsi savo meninėse akcijose erzinti ir šokiruoti publiką.
Alejandro Jodorowsky‘io debiutinio filmo premjera buvo greičiau panaši į dar vieną „Panikos judėjimo“ akciją. Akapulko kino festivalyje parodyta siurrealistinė fantazija „Fando ir Lis“ (Fando y Lis, 1968), sukurta pagal avangardinę Fernando Arrabalio pjesę išprovokavo tikras riaušes, o režisieriui teko slėptis nuo įpykusių žiūrovų.
Vėliau dideliu A. Jodorowsky‘io filmų fanu tapo Johnas Lennonas, padėjęs pristatyti jo filmus įvairiose peržiūrose JAV.
Antrasis A. Jodorowsky‘io filmas „Kurmis“ (El Topo, 1970) buvo mistinis siurrealistinis vesternas. Pradžioje nesuprastas ir tinkamai neįvertintas šis filmas ilgainiui tapo kultiniu kūriniu, demonstruojamų kino klubuose. Jo išleidimu ir platinimu JAV taip pat pasirūpino Johnas Lennonas ir jo žmona Yoko Ono. Jie finansavo ir trečiąjį savo bičiulio filmą „Šventasis Kalnas“ (La Montaňa Sagrada, 1973).
1975 metais Alejandro Jodorowsky pradėjo grandiozinį projektą – Franko Herberto fantastinio romano „Kopa“ ekranizacijos darbus. Bendradarbiauti jis pasikvietė tokias skirtingas asmenybes, kaip režisierius Orsonas Wellesas, tapytojas Salvadoras Dali, prancūzas dailininkas bei komiksų autorius Jeanas Giraud, fantastinių dekoracijų specialistas Hansas Rudolfas Gigeris, egzotiškus vaidmenis jau matavosi Mickas Jaggeris, Alainas Delonas, Geraldine Chaplin ir kiti garsūs aktoriai, o muziką sutiko kurti grupė Pink Floyd. Galima tik įsivaizduoti, koks tai būtų kūrinys (anot scenarijų paskaičiusio Franko Herberto, tai turėtų būti maždaug 12 valandų trukmės filmas).
Apie šį taip ir nerealizuotą mega projektą plačiai pasakojama dokumentiniame filme „Jodorowsky‘io „Kopa“ (2013, rež. Frankas Pavich‘ius), kurį matėme 2014-aisiais „Scanoramoje“. Tada pažiūrėjome ir labai asmenišką Alejandro Jodorowsky‘io filmą „Realybės šokis“, kuris yra puikus autorinio kino pavyzdys. „Tai ne tik filmas, tai – terapija, – sakė režisierius. – Aš grįžtu prie savo ištakų, į vaikystės vietas, kur užaugau, kad atrasčiau save iš naujo. Rekonstruoju savo gyvenimą, pradėdamas nuo dabarties, bet negalėdamas pakeisti praeities“. Po dvidešimties metų pertraukos 84-erių metų režisierius prisimena tuos laikus, kai jo tėvai, Ukrainos žydai, į mažą Čilės miestelį emigravo dar iš carinės Rusijos imperijos. Būsimojo režisieriaus pasaulėžiūrą formavo egzotiški kraštutinumai – artimuosius terorizuojantis stalinistas tėvas, su pasauliu operos arijomis bendraujanti motina, spalvingi anarchistai ir miesto bepročiai, religiniai fanatikai bei komunistai pogrindininkai, neūžaugos ir luošiai – visi jie sudaro labai margą foną fantasmagoriniam pasakojimui apie meninės asmenybės brendimą. „Žmogaus patirti siaubai yra būtinas išgijimo elementas“ – taip savo išrastos psichomagijos efektą aiškino A. Jodorowsky.
Kultinių filmų kūrėjas kartą yra pasakęs: „Iš filmo aš laukiu to, ko dauguma amerikiečių tikisi iš psichodelinių narkotikų“.
„Nesibaigianti poezija“ (2016) yra „Realybės šokio“ tęsinys, prasidedantis ten, kur baigėsi pirmojo filmo veiksmas. Siužetas apima tuos metus, kuriuos A. Jodorowsky praleido Santjage, kur suartėjo su ištisu būriu tuo metu garsių Čilės poetų avangardininkų. Jaunasis Alejandro gyvena su tėvais, padeda tėvui tvarkytis jo parduotuvėje ir svajoja pats tapti poetu. Šis jaunuolio pasirinkimas nepatinka tėvams, kurie tikisi, kad sūnus taps mediku. Kai konfliktas tampa nebepakenčiamas jaunasis maištininkas pabėga iš namų ir prisijungia prie menininkų bendrijos. Čia vaikinas patirs pirmuosius džiaugsmus ir nusivylimus, išgyvens fatališko meilės trikampio peripetijas, susipyks su geriausiu draugu, dirbs klounu cirke, kad galėtų „juoktis iš savo skausmo“, sugrįš į tėvų namus, bet jų vietoje ras tik gaisravietę. O kai Čilėje įsivyraus politinė diktatūra A. Jodorowsky išvyks į Paryžių, ruošdamasis ypatingai misijai – „išgelbėti siurrealizmą“.
„Nesibaigianti poezija“ baigiasi skaudžiu atsisveikinimu su tėvu prieplaukoje. Toks finalas, aišku, negali reikšti taško garsaus menininko biografijoje. Tikėkimės, kad sulauksime ir trečiojo autobiografinio filmo. (G.J.)
4. „DRAKULA“ (Dracula, 2025)
Vargu ar airių rašytojas bei žurnalistas Bramas Stokeris (tikr. Abraham Stoker, 1847–1912) galėjo tikėtis, kad jo 1897-aisiais metais parašytas romanas „Drakulą“ taps toks populiarus ir tam tikra prasme nemirtingas, kaip knygoje pavaizduotas Tamsos kunigaikštis, kurio prototipas yra žiaurusis Transilvanijos valdovas Vladas Cepešas.
Šis gotikinis siaubo romanas apie grafą – vampyrą ir kine atgijo begalėje pavidalų. Pirmasis šią knygą Vengrijoje ekranizavo rež. Károly Lajthay (Drakulos mirtis, 1921).
1922-aisiais negavęs iš rašytojo našlės sutikimo savaip knygą interpretavo vokietis F.W. Murnau: jo „Nosferatu. Siaubo simfonija“ šiemet per „Kino pavasario“ atidarymą buvo parodytas Vilniaus Akademiniame Operos ir baleto teatre su gyvai atliekama muzika.
1931 m. pagr. vaidmenį f. Drakula (rež. Todas Browningas) suvaidino vengrų akt. Bela Lugosi, romantizavęs šį personažą ir vėliau dar daug kartų jį vaidinęs.
Didingiausią romano ekranizaciją 1992-aisiais sukūrė rež. F. F. Coppola. O šiemet didžiuosiuose ekranuose pamatėme dar vieną, pačią naujausią „Nosferatu“ versiją (rež. Robertas Eggersas) – holivudiškąi didingą, bet jau ir gerokai monotonišką siaubo trilerį.
Atrodytų, ką dar nežinomo ir naujo galima būtų išspausti iš šio siužeto, regis nublizginto taip, kaip kartais grobuonys nupoliruoja savo aukos kaulą?
Populiarus ir pasaulio kino festivaliuose vis dar madingas rumunų kino režisierius Radu Jude visai nepretenduoja stoti į ilgą B. Stokerio romano ekranizuotojų eilę. Jis Lokarno kino festivalyje pristatytame filme „Drakula“ pasiūlo savo interpretaciją apie žiūrovams iki skausmo pažįstamą personažą.
Kaip rašoma „Scanoramos“ kataloge, „režisierius kanda pačiam Drakulos mitui, į keistą popuri jungdamas nebyliojo kino, tiktoko, pornografijos estetikas. „Drakuloje“ vampyriškumas tyrinėjamas nuo sociopolitinio iki erotinio lygmens, o žiaurusis Vladas Drakula, įkvėpęs garsaus romano herojų, filme pasirodo esantis ne mažesnis kraujasiurbys nei šių dienų vampyras dirbtinis intelektas.
Ar Drakula, gyvas tik kitų energija, pats nėra tapęs išnaudojimo auka, klausia kino pankas Radu Jude?“
Iš tokio sinopsio jau darosi aišku, kas tai nebus dar viena romano siužetui artima interpretacija, o tik originalaus kino meistro darbas, išnaudojantis tik kai kuriuos knygos motyvus.
Jei reikėtų trumpai reziumuoti, ką žiūrovai pamatys šio „Drakulos“ seanso metu, tai geriausiai tiktų toks vieno pastovaus kino festivalių piligrimo apibudinimas: „tai nepaprastai pašėlęs ir chuliganiškas reginys. Jis tiesiog prifarširuotas įvairiausių vizualinių šiukšlių – nuo rumuniškų dešrelių reklamos ir įvairių privatizavimo schemų iki tiktoko vaizdelių ir pornografinių tinklapių spamų. Eklektiškoje didesnių ir mažesnių siužetų maišalynėje kiek išsiskiria pasaka apie įsimylėjusią merginą, kuri iššoko iš važiuojančio automobilio ir buvo persmeigta geležiniu strypu. Taip pat groteskiškas epizodas, kuriame kukurūzų lauke vietoj burbuolių išauga vyriški lytiniai organai, turintys didelę paklausą tarp vietinių gyventojų, įskaitant ir popą. Derama vieta čia atsiranda ir Drakulos mitologijai, pavaizduotai pabrėžtinai groteskiškomis ir kičinėmis priemonėmis“.
Režisieriaus Radu Jude‘s gerbėjus visa tai neturėtų šokiruoti. Ypač po to, kai jie matė ankstesnį šio kūrėjo darbą, kuris vadinosi „Nesėkmė dulkinantis, arba Šelmiškas porno“, ir kuriame išties netrūko „X“ kategorijos vaizdų, nufilmuotų mėgėjiška kamera. O štai kai kuriuos „Drakulos“ epizodus akivaizdžiai sugeneravo dirbtinis intelektas. Akivaizdžiai matosi, kad nemažai šio nedidelio biudžeto, bet ilgo (2 val. 50 min.) filmo scenų čia nufilmuota išmaniuoju telefonu.
Filmo sumanymą režisierius per premjerą paaiškino taip. Neva jis ieškojo rimtų investuotojų dideliam projektui, o kai derybos atsidūrė aklavietėje, pasakė: „Jūs, tikriausiai iš manęs laukiate filmo apie Drakulą, juk aš esu iš Transilvanijos?“ Anot režisieriaus, investuotojai iš karto pareiškė susidomėjimą, taigi teko šią idėją realizuoti. Ir tai nulėmė filmo estetiką…
3. „Prasti reikalai“ (Poor Things, 2023)
Yorgos Lanthimos, regis, mėgaujasi vaizduodamas ekstremalų elgesį nepriekaištingoje aplinkoje, nesvarbu, ar tai būtų ramus „Dogtooth“ priemiestis, ar klinikinė „Omaro“ laboratorija, ar prabangi „Favoritės“ didybė. Atrodo, kad tas ryškus kontrastas tarp padorumo lūkesčių ir netvarkingos žmogiškosios tiesos jį be galo žavi.
Niekur šis konfliktas nėra taip sureikšmintas ir linksmas kaip naujausiame ir kol kas, ko gero, geriausiame režisieriaus filme „Prasti reikalai“. Čia viskas yra nuostabiai keista – nuo vaidybos ir dialogų iki scenografijos ir kostiumų dizaino. Ir vis dėlto, kaip dažnai būna graikų autoriaus filmuose, „Prasti reikalai“ yra apie tai, kaip nepatogu užmegzti tikrą žmogišką ryšį. Filmo centre esanti mergina Bella Baxter siekia nušvitimo, tapti pačia tikriausia savimi ir užmegzti praturtinančius santykius su žmonėmis, kurie ją nuoširdžiai myli, o ne tik nori ją kontroliuoti. Šios istorijos esmė gali skambėti pažįstamai: Jauna moteris leidžiasi į tyrinėjimo odisėją ir atranda, kad jos tapatybė visą laiką buvo jos viduje.
Tai Viktorijos laikų Londonas, o Emmos Stone vaidinama Bella gyvena skoningame name kartu su pamišusiu mokslininku, kuris taip pat yra jos tėvas. Daktaras Godvinas Baksteris (akt. Villemo Dafoe) švelnus žmogus, kurio veidas padengtas randais. Bella yra suaugusi moteris, bet iš pradžių elgiasi kaip mažylė, barškindama žodžius, mėtydama lėkštes ir linksmai šokdama sustingusiomis kojomis. Ji vadina tėvą Dievu (Godvin trumpinys), ir tai iš tiesų nėra hiperbolė. Laikui bėgant sužinosime viso to užkulisius, o čia nė nenorėčiau jų išduoti.
Godvinas yra vienas iš kelių vyrų, kurie bando formuoti Bellą jos vystymosi eigoje. Vienas iš jo mokinių, Maksas Makandlis (akt. Ramy Youssef) persikelia pas Godviną ketindamas padėti jam atlikti tyrimus, bet galiausiai įsimyli Bellą ir paprašo jos ištekėti už jo, taigi aktorius Youssefas į šį beprotišką pasaulį įneša šilumos ir proto. Tačiau jis neprilygsta aktoriui Markui Ruffalo, akivaizdžiam nevykėliui labai tinkamu Duncano Wedderburno vardu, kuris išvilioja merginą į prabangias pasaulines gastroles. Daugiausia jų kelionės dalį sudaro energingas seksas įvairiomis pozomis, kurį Bella vadina „įnirtingu šokinėjimu“, ir tai yra pagrindinis jos nepriklausomybės ir įžūlaus filmo humoro elementas.
Po filmo „Favoritė“ (angl. The Favourite) vėl susitikusi su Lanthimos, Stone vaidina savo gyvenimo vaidmenį, kuris yra stulbinamai sudėtingas. Tai galėjo nukrypti siaubingai bloga linkme. Vietoj to tai, ką ji daro, yra beprotiškai gyva ir nenuspėjama. Stebėti, kaip ji pradeda nuo didelio ir plataus mosto ir po truputį tobulina personažą, fiziškai ir žodžiu, kai Bella vystosi, yra stebuklas. Ji čia atlieka tokį techniškai tikslų komedinį darbą, ypač per vaikišką personažo pradžią, bet galiausiai ji užburia, kai visiškai valdo seksualiai išlaisvintos moters vaidmenį. Nepaprastai simpatiška, ji greitai patraukia mus į savo pusę net tada, kai elgiasi kaip itin įžūlus personažas, ir priverčia mus sirgti už ją didėjančios patriarchalinės priespaudos akivaizdoje.
Tuo tarpu Markas Ruffalo yra isteriškai juokingas taip, kaip dar niekada jo nematėte. Jis – ir charizmatiškas ir pasipūtęs. Jis taip pat netikėtai seksualus, o ilgainiui ir juokingai apgailėtinas. Tarp gausaus palaikymo aktorių būrio taip pat yra komikas Jerrodas Carmichaelis ir vokiečių legenda Hanna Schygulla, vaidinantys kelionių palydovus, kurie padeda Bellai siekti savitvardos. Daug kas filme džiugina dėl kalbos specifiškumo. Adaptuodamas Alasdairo Gray’aus romaną, Tony McNamara’os scenarijus prasideda tyčia nesklandžiai ir padrikai, bet jame yra ritmingos poezijos. Dialogai darosi vis spalvingesni, kai Bella tampa vis intelektualesnė, ir labai malonu stebėti, kaip Ema Stone tai talentingai išnaudoja.
Holly Waddington kostiumų dizainas įtikinamai pasakoja Bellos istoriją detaliais ir ypač ryškiais būdais. Paprasti balti mergaitiški naktiniai marškiniai keičiasi į išpuoselėtų rankovių sprogimus, kurių kiekvienas yra sudėtingesnis už ankstesnį. O Shonos Heath ir Jameso Price’o scenografija – nuo ko pradėti girti juos? Nuo šiek tiek neįprasto Godvino namo iki prabangaus Lisabonos viešbučio ir ankšto Paryžiaus viešnamio – kiekvienoje naujoje aplinkoje išradingai perkuriami istoriniai vaizdai, kuriuos, kaip manome, pažįstame, tik per neįprastą prizmę su Ešerio ir Gaudi užuominomis. Tačiau nė vienas iš šių puikių techninių elementų neturi reikšmės, jei mums nerūpi moteris, esanti jų centre. O mums rūpi. Bella išlieka maloni ir optimistiška net ir tada, kai pamato išorinio pasaulio tiesą, tačiau ji taip pat pakankamai išmoksta, kad prireikus įtvirtintų savo naujai įgytą galią. Tai neabejotinai geriausias metų komiškas filmas! (D.Ž.)
2. „Visos Bo baimės“ (Beau Is Afraid, 2023)
Amerikiečių režisierius Ari Aster – pažįstamas daugeliui, kiek kitokių siaubo filmų mėgėjų, kurių širdis užkariavo su pirmaisiais savo ilgo metro filmais – „Paveldėtas“ (Hereditary, 2018) bei „Saulės kultas“ (Midsommar, 2019), nustebino savo gerbėjus po ketverių metų pertraukos, pristatydamas dar vieną siurrealistinės tragikomedijos siaubo filmą „Visos Bo baimės“ (Beau is afraid, 2023). Šio režisieriaus filmai išsiskiria kiek kitokiu siaubo bei tamsaus, ne visiems suvokiamo, humoro derinimu, tačiau, tuo pačiu priverčia jaustis nepatogiai. Naujausias jo kūrinys, kurį jis pats ne tik režisavo, bet ir prodiusavo, pasižymi kai kuriomis jau atpažįstamomis šio režisieriaus kūrybai savybėmis. Vienas pagrindinių elementų jo filmuose – aštrus smurto vaizdavimas, kuris neabejotinai yra būdingas ir aptariamai juostai.
Filmo pavadinimą galima suprasti ir tiesiogiai: daugelis dalykų vyksta pagrindinio veikėjo vaizduotėje, o ne realybėje, kurioje jis susiduria su didžiausiomis savo baimėmis. Filmo siužetas neprasideda kažkuo ypatingu, tačiau, kuo toliau, tuo labiau, mažomis detalėmis pildomas siužetas padeda susidaryti bendrą vaizdą. Vidutinio amžiaus vyras vardu Bo (akt. Joaquin Pheonix) gyvena vienas, tačiau, jo gyvenamoji vieta – pavojingas, nusikaltimais garsėjantis rajonas, kuris tikrai nekelia pasitikėjimo – kiek neįprasta ir kelianti abejonių, ar tai tinkama vieta, kaip vėliau išsiaiškinama, psichologinių problemų turinčiam vyrui. Jis ruošiasi skrydžiui pasimatyti su motina tėvo mirties metinių proga, tačiau nespėja į lėktuvą, kai nuo durų buvo pavogti jo raktai ir bagažas. Taigi, čia ir prasideda pagrindinio veikėjo kelionė per sunkumus ir kaip įprasta – nelaimės šį veikėja persekioja viena po kitos. Pasirinktas kiek įdomus režisieriaus sprendimas: nepateikti informacijos dėl Bo ligos ar turimų sutrikimų, tačiau, žiūrovas žiūrėdamas šį filmą supranta tai iš tam tikrų epizodų, vaistų vartojimo ir panašiai. Tačiau, tai sukelia ir savotišką chaosą žiūrovui, nes žiūrint filmą itin sunku nuspręsti, kurie įvykiai vyksta iš tikrųjų, o kurie yra tik sergančio žmogaus vaizduotės padariniai.
Pagrindinį vaidmenį šiame filme atlieka aktorius Joaquin Pheonix, kuris daugeliui puikiai žinomas iš Džokerio (2019) vaidmens, pelniusio jam „Oskaro“ apdovanojimą. Būtent toks A. Aster aktoriaus pasirinkimas turėjo įtakos tam, kad į kino teatrus pritraukė ne tik siaubo žanro filmų mėgėjus, bet ir tikrus Joaquin Pheonix gerbėjus, kurie nėra abejingi šio aktoriaus vaidybai. Taigi, kaip buvo galima suprasti, pagrindinis šio filmo veikėjas kamuojamas itin komplikuotų vidinių išgyvenimų ir problemų. Viskas pateikiama taip, kad kiekvienas žiūrovas, tarsi, pradėtų nagrinėti, kodėl jis toks: ar tai valdingos mamos, kontroliavusios visą jo gyvenimą kaltė? O galbūt – įtakos tam turėjo, jog jis visą savo gyvenimą neturėjo vyriškos, tėviškos figūros? Galiausiai, galbūt jaunystėje sutikta ir vis dar neužmirštama mergina? Galima kelti daugybę klausimų, bet režisierius į šį klausimą, gana miglotai bando atsakyti filmo pabaigoje, kai Bo psichoterapeutas pareigingai savo užrašų knygelėje užrašo: kaltė, tačiau, tai nesuteikia vienareikšmio atsakymo žiūrovui, priešingai – tai iškelia dar daugiau klausimų, žinoma, galutinį, teisingą atsakymą gali priimti tik pats žiūrovas, režisierius pateikia tik nuorodą į tai.
Apžvelgiant filmo siužetą, galima susidaryti įspūdį, jog pagrindinė mintis, kurią norimą perteikti – savotiškai įdomūs ir sudėtingi motinos ir sūnaus santykiai, kaltės jausmas, nerimas, baimės ir psichologinės problemos su kuriomis susiduria žmogus. Pagrindinis veikėjas – Bo, nei minutėlei negali atsikvėpti. Kartais žiūrint, iš šalies atrodanti laiminga pagrindinio veikėjo gyvenimo akimirka, tačiau ir ji netrunka ilgai – galiausiai ją pertraukia fizinio ar psichologinio smurto akimirkos, kurios žiūrovui suteikia tam tikro chaotiškumo bandant suprasto filmo esmę. Taigi, tai puiki, įtraukianti kino istorija, kuri tikrai nėra skirtas kiekvienam, nes daugeliui gali pasirodyti per sudėtinga arba priešingai – neturinti jokio tikslo. Būtent todėl rekomenduojama šį filmą pažiūrėti ne vieną kartą, nes žiūrint pirmą kartą galima nepastebėti tam tikrų, esminių detalių, kurios šiame filme yra net ir mažiausiai tikėtinose vietose, tokiose kaip užrašai ant sienų. Žiūrint antrą kartą į viską žiūri tarsi kitomis akimis ir pastebima tai, ko nepastebėjai prieš tai. Tačiau, visi įvykiai, kurie rutuliojasi eigoje, galiausiai, susiveda į vieną bendrą tašką, kuris parodo, kodėl žmogaus gyvenimas gali būti toks sudėtingas. Tai filmas, kuris ras vietą tikrai ne kiekvieno žiūrovo širdyje. (Neda Aleksandravičiūtė)
1. KAIP ŠVEICARIŠKAS KARINIS PEILIS (Swiss Army Man, 2016)
Šis filmas yra tikras „kietas riešutėlis“. Bet analogijos su veiksmo filmais, kuriuose Bruce‘as Willisas vienui vienas triuškina legionus priešų čia nieko dėtos.
Pats filmas yra „įkandamas“ toli gražu nevisiems, todėl pasaulio recenzijose neretai paminima, kad toli gražu ne visi žiūrovai sulaukia filmo pabaigos.
Sudėtinga ir į kitas kalbas išversti originalų pavadinimą ‚Swiss Army Man“. Mažiausiai čia tinka pažodinis vertimas „Šveicarų kariuomenės vyras“. Filmą mačiusieji supranta, kad toks pavadinimas – visai „ne į temą“. O štai analogija su daugiafunkciniu kariniu šveicarišku peiliu – pats tas!
Jau po šio filmo premjeros nepriklausomojo Sandenso kino festivalio recenzentas laikraštyje „The New York Times“ klausė: „Ar tai bus keisčiausias festivalio filmas?“. Jam pritarė ir solidusis britų „The Guardian“.
O ir mūsų recenzentai filmą dažnai vadino „nuo proto nušokusiu“. Iš tikrųjų, dažnai neaišku, kaip reaguoti į tai, kas vyksta ekrane. Kai bandai pasakoti siužetą, supranti, kad jis skamba kaip ne visai padorus anekdotas. Spręskite patys…
Į negyvenamą salą nežinia kokiais būdais patekęs vyrukas Hankas (akt. Paulas Dano) iš nevilties bando nusižudyti, tačiau pamato bangų prie kranto atneštą skenduolį, kuris ima rodyti gyvybės ženklus, audringai skleisdamas viduriuose susikaupusių dujų fontanus…
Netrukus paaiškėja, kad lavonas (tikrai neįprastą šiame vaidmenyje matyti Danielį Radcliffe‘ą, kuris milijonams žmonių visame pasaulyje pirmiausiai asocijuojasi su Hariu Poteriu) moka ne tik tai. Jis gali komunikuoti, būti navigatoriumi, net šaudyti ir kirsti medžius… Keistenybių filme tiek daug, kad juos vardindamas rizikuoji pakliūti į didelį nieko nesuprantančių žiūrovų būrį.
Pasinaudojęs dujas skleidžiančiu kūnu kaip savotišku laivu su hidrovarikliu Hankas pasiekia žemyną, kuriame porelė aptinka žmonių civilizacijos paliktus pėdsakus. Paprasčiau sakant – kalnus atliekų ir visokiausių šiukšlių.
Nuo šio momento prasideda ilga porelės kelionė namo.
Jei kuriuo nors momentu nustosime stebėtis ekrane vaizduojamomis keistenybėmis ir užgniaušime iš vidaus kylantį šleikštulį, tai galime patekti į kitą levelį, kuriame pro ekscentriškos klounados fontanus ims ryškėti visai rimtos mintys. Pavyzdžiui, apie fantastišką draugystės jėgą ar viską nugalinčią meilės šviesą.
Filmo autoriai siūlo pamąstyti ir apie sociofobijos problemas ir bendravimo akligatvius. O iš jų išeiti galima tik vienu būdu – komunikuoti. Kaip sakoma dažnai per LRT kartojamoje socialinėje reklamoje: „Tai gal paieškome tinkamų žodžių“? (G.J.)
