Puikių kriminalinių kino filmų dešimtukų skelbėme ne vieną. Kriminaliniai filmai puikiai kausto žiūrovų dėmesį.
Štai dar viena tokio intriguojančio kino porcija.
10. „NAKTIS SU ŽUDIKU“ (Strange Darling, 2024)
Lygiai prieš metus filmų festivalyje „Fantastic Fest“ Ostino mieste Teksaso valstijoje pirmieji siaubo trilerį „Naktis su žudiku“ pamatę žmonės liko be žado. Paprašyti kūrėjų, žiūrovai prisižadėjo neatskleisti nė menkiausių siužeto detalių. Panašu, kad susitarimo buvo laikytasi: praėjo beveik metai, o apie filmą nekalbėjo nei jį matę eiliniai žiūrovai, nei kritikai. Bet visi sutaria, kad tokių siužeto posūkių kine dar nėra regėję, o detalių atskleidimas sugadintų neprilygstamą įspūdį ir malonumą.
Nedaug detalių atskleidė ir pirmieji anonsai, pasitenkinę lakoniška informacija apie tai, kad filmas prasideda kaip dviejų žmonių pasimatymas. Jiems bendraujant, malonus vienos nakties nuotykis pamažu virsta šiurpiu pelės ir katės žaidimu, ir istorija virsta tik suaugusiam žiūrovui skirtu maksimaliai įtemptu pasakojimu apie vieną dieną (ir naktį) iš serijinio žudiko gyvenimo.
Nepaisant gerai valdomos informacinės intrigos „Naktis su žudiku“ daugelio šalių ekranuose pasirodė tik baigiantis šiai vasarai.
Kaip skelbia pradiniai titrai, „Naktis su žudiku“ yra šešių dalių trileris, bet dalių turinys pasakojamas ne nuosekliai. Po trečios dalies seka penktoji, po jos – pirmoji ir taip toliau, o kiekviename segmente veiksmas koncentruojamas į du personažus. Tačiau nepaisant tokio „žaidimo klasėmis“ atskirų dalių turinys nesunkiai susidėlioja į vientisą dėlionę.
Toks įprastą chronologiją ardantis pasakojimo metodas leidžia į nuolat įtampos kupiną siužetą įmesti naujas detales ir taip valdyti žiūrovų dėmesį bei emocijas.
Siužeto stuburą (jeigu taip galima išsireikšti) sudaro mirtinai išgąsdintos merginos (pavadintos tiesiog „Ledi“) bandymas pabėgti nuo ją persekiojančio ginkluoto maniako, pavadinto „Demonu“. Miško tankmėje pamačiusi trobelę mergina desperatiškai beldžia į duris ir maldauja pagalbos. Laimė, geraširdžiai šeimininkai bėglę įsileidžia, tačiau kartu su nelaimėle trobelės slenkstį peržengia baisūs košmarai.
Pagyrų vertas ir puikiai filmo ritmą valdantis režisierius JT Mollneris, prieš tai sukūręs vesterną „Banditai ir angelai“ (Outlaws and Angels, 2016), ir meistriškai kino kamerą valdantis Giovanni Ribisi (jį anksčiau pažinojome kaip gerą aktorių).
Komplimentų verti ir pagrindinių vaidmenų atlikėjai: „Demoną“ vaidinantis Kyle‘as Gallneris skirtingose novelėse vaizduoja plačią emocijų gamą – nuo impozantiškos išvaizdos jaunuolio iki įtūžusio ginkluoto žudiko. O apgaulingai „Ledi“ pavadinta mergina atskleidžia ir netikėta savo personažo transformaciją: ji čia anaiptol ne tik auka…
P.S. šeštoje dalyje „Ledi“ pamini Garį Gilmorą – realų serijinį žudiką, kuris aštuntajame dešimtmetyje buvo susilaukęs ypatingo žiniasklaidos dėmesio, nes teismo metu pats sau pareikalavo mirties bausmės. Ir žudiko pageidavimas buvo patenkintas… (Gediminas Jankauskas)
9. „SPRENDIMAS IŠVYKTI (Decision to Leave, 2022)
Pietų Korėjos kinas dabar garsus ir madingas visame pasaulyje. 2020-aisiais kaimyninėje Latvijoje miręs režisierius Kim ki-dukas dar gyvas būdamas tapo pripažintu klasiku.
Po to, kai Kanuose Auksinę palmės šakelę pelnęs „Parazitas“ vėliau dar ir Amerikoje buvo apdovanotas keturiais pagrindiniais Oskarais, net ir tolimi nuo kino žmonės įsidėmėjo režisieriaus Bongo Joon-ho pavardę ir net prisiminė ne taip seniai matę jo itin originalų filmą „Okča“ (2017 m.).
O kiek anksčiau susipažinome su dar vienu talentingu Pietų Korėjos kino kūrėju Park Chan-wooku.
Tikra kinematografinio kino sensacija tapo jo ir mūsų ekranuose rodyta „Bendra saugumo zona“ (2000 m.), kurioje neįveikiamą prarają tarp abiejų Korėjos dalių simbolizavo tiltas, jungiantis upės krantus – savotiška niekieno žemė, į kurią nedrįsta žengti nė vienos konfrontuojančios šalies pasieniečiai. Tai vieta, kur mažiausias nesusipratimas gali įpūsti naujo pilietinio karo gaisrą.
Didelį rezonansą ir nemažos komercinę sėkmės susilaukė šio režisieriaus filmas „Senis“ (Oldboy, 2003), kuriam geriausią reklamą padarė jį išliaupsinęs Quentinas Tarantino. Pagrindinis filmo herojus, daugelį metų privačiame kalėjime laikytas pusamžis vyras, ištrūkęs į laisvę siaubingai keršija skriaudėjams.
Matėme Park Chan-wooko jau Amerikoje sukurtą siaubo trilerį „Stokeriai“ (2013 m.) su Nicole Kidman ir Mia Wasikowska. Įvertinome pagal Émile‘io Zola romaną „Tereza Raken“ sukurtą „Troškulį“ (2009 m.).
Gėrėjomės nuostabiai gražiai nufilmuota „Tarnaite“ (2016 m.), kurią kritikai dėl pasakojimo būdo lygino su A. Kurosawos „Rasiomonu“, o vizualinį aristokratišką puošnumą – su L. Viskončio „Leopardu“.
O 2022-aisiai Kanuose Park Chan-wookas buvo pripažintas geriausiu režisieriumi už filmą „Sprendimas išvykti“.
Dar iki filmo premjeros intrigavo jo trumpas sinopsis, žadėjęs, kad tai bus istorija apie policininką, tiriantį žmogžudystę, ir nužudytojo žmoną, tapusią pagrindine įtariamąja.
Panašių siužeto užuomazgų kine devynios galybės. Betgi mes jau žinime, kad Park Chan-wookas net ir kiekvieną iš pažiūros banalią istoriją gali paversti įtemptu trileriu ir priversti žiūrovą blaškytis po jo siužetinių vingių labirintus. Be to jo filmuose visada yra stiprus nusikaltimo ir atpirkimo motyvas.
Kriminalines bylas tiriantis Jan Che Čžunas visai nepanašus į tokiuose filmuose įprastus supermenus. Greičiau atvirkščiai. Tarp bendradarbių jis turi nevykėlio reputaciją, mat ne vieną kartą darė rimtas klaidas. Vyras turi rimtų sveikatos problemų, dėl kurių kenčia nuo chroniškos nemigos. O ir jo šeimyninis gyvenimas nykus bei monotoniškas: Janas tik savaitgaliais gali pasimatyti su žmona, nes jis dirba Pusane, o jo žmona – toli už miesto pakrantėje, kur yra atominė elektrinė.
Naują postūmį monotoniškai kasdienybei suteikia tragiškas atsitikimas kalnuose, kai žūva nuo viršukalnės nukritęs aukštą postą imigracijos tarnyboje užimantis funkcionierius. Nelaimingas atsitikimas kelia daug klausimų. Keisčiausia grandis nesuprantamų įvykių sekoje – velionio žmona kinė, kažkada nelegaliai atvykusi į šalį, bet sugebėjusi išimties tvarka gauti pilietybę.
Ir našlės praeitis, ir dabartinis jos elgesys kupini keistenybių (ji dievina senas japonų estradines dainas, laiko namuose senelės ir motinos pelenus, taip pat mirtiną migdomųjų vaistų dozę, kalbasi su katinu, kuris moka jai ypatingu būdu įsiteikti!) priverčia Janą naktimis pasekti moterį.
Filmo emocinis grafikas primena širdies kardiogramą, kurioje po staigių emocinių pliūpsnių seka atoslūgiai. Visi jie užburiančiu ritmu (hipnozė filme turi ypatingą reikšmę) pamažu artina emocijų užvaldytą žiūrovą prie nenuspėjamo finalo – sprendimo išvykti… (G.J.)
5. „Kate“ (2021)
Cedricas Nicolas-Troyanas, žinomas dėl savo vizualiai stulbinančių veiksmo filmų, “Netflix” platformoje 2021 metais pristatė dar vieną įspūdingą kūrinį – trilerį “Kate”. Šiame filme žiūrovai nukeliami į negailestingą samdomų žudikų pasaulį, kur kerštas ir išlikimas tampa vieninteliais varikliais. Šis trileris pasakoja apie samdomą žudikę, kuri po nuodingos injekcijos turi vos 24 valandas, kad atkeršytų tiems, kurie ją pasmerkė. Su Mary Elizabeth Winstead pagrindiniame vaidmenyje, „Kate“ filmas siūlo žiūrovams adrenaliną bei daug emocijų.
Pagrindinė herojė Kate (Mary Elizabeth Winstead) yra negailestinga žudikė, dirbanti Japonijos mafijos vadui. Tačiau viskas pasikeičia, kai ji yra apnuodijama radioaktyvia medžiaga. Kate supranta, kad jai liko gyventi tik viena diena. Šis laikas tampa intensyviai emociniu ir veiksmo kupinu maratonu, per kurį ji ieško savo nuodytojų ir siekia atkeršyti. Vykdydama keršto misiją, Kate netikėtai susidraugauja su Ani (Miku Martineau) – jauna mergina, kurios tėvas buvo vienas iš Kate aukų. Ani tampa Kate sąjungininke, padedančia jai keliauti per pavojingą Tokijo pasaulį. Jų santykiai tampa emociniu filmo centru, atskleidžiantys Kate žmogiškumą ir atgailą.
Mary Elizabeth Winstead sugebėjo subtiliai atskleisti Kate vidinį pasaulį, jos kovą su mirtimi ir nuolat besikeičiančius jausmus. Įdomu tai, kad aktorė atliko didžiąją dalį savo kaskadinių triukų pati. Pasiruošdama vaidmeniui, ji praleido kelis mėnesius intensyviai treniruodamasi kovos menų ir atlikdama fizinius pratimus. Mary Elizabeth Winstead dirbo su profesionaliais kaskadininkais ir treneriais, siekdama įgyti reikiamų įgūdžių ir išmokti sudėtingų kovos technikų, kad galėtų autentiškai įkūnyti savo veikėją. Dėl šio atsidavimo ir sunkaus darbo, kovos scenos filme atrodo itin tikroviškos ir įtikinamos. Be intensyvių fizinių treniruočių, Mary Elizabeth Winstead taip pat atliko išsamius tyrimus apie apsinuodijimą radioaktyviaisiais izotopais, kadangi jos veikėja filme kenčia nuo mirtino apnuodijimo poloniu-204. Aktorė konsultavosi su medicinos specialistais ir skaitė daug medicininių šaltinių, kadangi norėjo tiksliai perteikti apsinuodijimo poveikį ir jo progresavimą.
Vudis Harrelsonas įkūnija Varicką, kuris yra Kate mentorius ir partneris. V. Harrelsonas meistriškai perteikia Varicko charakterio dviprasmiškumą. Jis sukuria įtikinamą personažą, kuris yra vienu metu ir bauginantis, ir užjaučiantis. Varicko ir Kate santykiai yra vienas iš filmo įdomiausių aspektų. Jie abu yra patyrę kovotojai, turintys tamsią praeitį. Jie supranta vienas kitą taip, kaip niekas kitas negali, tarp jų užsimezga stiprus ryšys. Nors Varickas nėra pagrindinis filmo veikėjas, jis atlieka svarbų vaidmenį Kate kelyje į kerštą. Jis padeda jai rasti priešus ir suteikia jai reikalingą paramą. V. Harrelsonas dar kartą įrodo, kad yra ne tik universalus aktorius, bet gali įkūnyti sudėtingus ir daugialypius personažus.
„Kate“ tai ne tik įtemptas veiksmo filmas, bet ir vizualinis šedevras. Režisieriaus gebėjimas kurti įtampos kupinas scenas ir subtiliai vesti žiūrovus per Kate vidinį pasaulį yra tikrai vertas pagyrimo. Cedricas Nicolas-Troyanas meistriškai naudoja neoninius Tokijo miesto peizažus, sukuriant kontrastą tarp ryškiai šviečiančių nakties šviesų ir tamsių, pavojingų užkampių. Kinematografija yra ne tik graži, bet ir itin efektyvi – ji puikiai perteikia pagrindinės herojės vidinę sumaištį. Kiekviena veiksmo scena yra choreografiškai kruopščiai suderinta, būtent tai ir prikausto žiūrovus prie ekrano. Taip pat verta pagirti ir garso takelį už kurį buvo atsakingas kompozitorius Nathanielis Méchaly. Kompozitorius naudojo įvairius muzikos stilius ir instrumentus, kad sukurtų atmosferinį ir įtemptą garso takelį, kuris puikiai atspindi filmo nuotaiką ir dinamiką. Be originalios muzikos, filme taip pat skamba daugybė japonų popkultūros ir tradicinės muzikos kūrinių, kurie padeda žiūrovams dar labiau įsijausti į aplinką. Šis unikalus muzikos derinys prisideda prie filmo atmosferos ir padaro jį dar įdomesniu ir išskirtiniu. (Akvilė Semionovaitė)
Filmo „Meilė, melai, kraujas“ kadras
7. „Meilė, melai, kraujas“ (Love Lies Bleeding, 2024)
Tai kriminalinis filmas, vienos šeimos tragiška istorija, į kurią įsipina žiaurumas, erotika, priklausomybės, nusikaltimai, gražūs kūnai, testosteronas ir perversijos. Ekraną dažnai užliejant raudonam apšvietimui, simbolizuojančiam aistrą ir pavojų, skleidžiasi dviejų merginų meilė (o gal, tiksliau sakant, priklausomybė?), kuri nuves prie netikėtų siužeto vingių.
Šis filmas, visų pirma, pasižymi estetika. Jį puošia ne tik gražūs žmonės, bet ir gražūs kadrai – ar tai būtų sekso scenos, ar sportuojantys žmonių kūnai, ar tiesiog žvaigždėta naktis. Operatorius pritraukdamas detales suteikia progą iš arčiau pažvelgti į vaizduojamų objektų vidų: cigaretės dūmai lėtai pučiasi iš moters goslios burnos, iš žandikaulio išvirtę dantys boluoja lyg išardyto anatomijos manekeno dalys, ant stangrios odos blizga prakaito lašeliai.
Trumpai nusakant siužetą, 9 dešimtmetis, nedideliame Naujosios Meksikos miestelyje gyvena Lu. Ji dirba vadybininke apšepusiame sporto klube, kuriame didžiausias įvykis būna užsikimšęs klozetas. Lu bando atsikratyti priklausomybės nuo nikotino ir įkyrios gerbėjos. Ji bando padėti savo seseriai išgyventi su smurtaujančiu vyru.
Tada vieną dieną horizonte pasirodo Džekė – sportiškai sudėta benamė, kuri svajoja apie geresnį gyvenimą: už mėnesio vyks į kultūrizmo čempionatą, o šis miestelis, kuriame gyvena Lu, tik jos tarpinė stotelė. Tačiau merginas užklumpa… meilė.
Žinoma, jų meilė išsiskleidžia netikėtai greitai – vos per mėnesį. Po pirmo susitikimo jos jau pradeda gyventi kartu ir planuoti savo bendrą ateitį. Taip gali nutikti tik filmuose…
Kad filmui nepritrūktų intrigos, netrukus išaiškėja, kad Lu tėvas yra kriminalinio pasaulio atstovas, kurio niekaip nesučiumpa teisėsauga. Lu nekenčia savo tėvo, nekenčia savo sesers vyro, kuris ją nuolat muša, ir taip visos šios aplinkybės priveda prie tragiškos pabaigos…
Nors filmas gali pasirodyti perdėm kriminalinis – smurtas artimoje aplinkoje, žmogžudystė, FTB įsikišimas, o kur dar gyvos praeities traumos, noras atkeršyti, jo pagrindinė tema – priklausomybės.
Pirmuose kadruose Lu traukia cigaretę ir klausosi mokomojo įrašo, kaip mesti rūkyti. Šiame įraše diktorius kalba, kaip nikotinas įsiskverbia į mūsų pasąmonę mums apie tai net nenutuokiant. Ir štai toliau matome, kad ši siužeto linija tęsiasi: Lu sesuo yra priklausoma nuo savo smurtaujančio vyro, Lu yra priklausoma nuo savo sesers, šičia remiantis filmo naratyvu ir prasideda blogio šaknys, o tada pasirodo Džekė… Ar tai vėl bus dar viena priklausomybė? (Dora Žibaitė)
6. „STEBĖTOJAS“ (The Lookout, 2007)
Gerų TV serialų gerbėjai tikrai įsidėmėjo prieš kelerius metus didelio rezonanso sukėlusį serialą „Valdovės gambitas“, sukurtą pagal šachmatų žaidimą gerai žinančio rašytojo Walterio Teviso romaną (šią knygą dabar galime paskaityti ir lietuviškai).
Ir knyga, ir režisieriaus Scotto Franko serialas pasakoja apie nepaprastais gabumais apdovanotą Betę Harmon, kuri anksti pateko į našlaičių globos namus ir netrukus čia suranda puikų būdą atsiriboti nuo slegiančios aplinkos. Padaryti tokią gyvenimo rokiruotę mergaitei padeda žaidimas šachmatais.
Tik kiekviena šachmatų partija Betei tampa kova ne tik dėl pergalės, bet ir dėl išlikimo.
O prasidėjo ši neįprasta istorija, kai automobilio avarijoje žuvo vos aštuonerių sulaukusios Betės Harmon mama.
Scotto Franko pirmajame filme „Stebėtojas“ (2007 m.) siužetas užsimezga taip pat po žiaurios automobilių katastrofos.
Kartą naktį važiuodamas automobiliu išjungtomis šviesomis vidurinės mokyklos ledo ritulio komandos žvaigždė Krisas Pratas (akt. Josephas Gordonas-Levittas) susiduria su kelyje užstrigusiu kombainu. Du vaikino keleiviai žūsta, o jis ir jo mergina Keli lieka gyvi. Bet avarija Krisui palieka ilgalaikius psichikos sutrikimus, įskaitant anterogradinę amneziją ir pykčio valdymo problemas.
Po ketverius metus trukusios reabilitacijos galutinai taip ir nepasveikęs vaikinas lanko psichoterapijos pamokas ir įsidarbina naktiniu valytoju banke.
Finansinę paramą Krisas gauna tik iš savo turtingos šeimos, o emociškai jį palaiko kambariokas, aklas vyras Luisas (akt. Jeffas Danielsas).
Naujas siužeto posūkis prasideda tada, kai Krisas sutinka buvusį bendramokslį Garį Spargą (Matthew Goode‘as). Krisas dar neįtaria, kad Garis yra nusikaltėlių grupuotės lyderis, kuris jau nusitaikė apiplėšti banką, pasinaudodamas nieko neįtariančiu Krisu, net pasitelkė tradicinį kriminalinio kino atributą – fatališkos gundytojos paslaugas. Tokiu „jauku“ tampa gražuolė Lavlė Lemons (akt. Isla Fisher).
Painiai intrigai įsisukus belieka laukt kito tradicinio kriminalinio kino atributo – kas ką pergudraus ir kokiu būdu tai bus padaryta.
Filmo garso takelių vertintojai atkreips dėmesį ir į šį „Stebėtojo“ segmentą. Pagrindinę muzikinę partitūrą sukūrė patyręs kino muzikos meistras Jamesas Newtonas Howardas. Naudojami ir kitų autorių muzikiniai fragmentai, o kelias dainos, įskaitant „One Big Holiday“ ir „Lay Low“ atliko „My Morning Jacket“. (G.J.).
5. „PERPLĖŠTA SIŪLĖ“ (Sew Torn, 2024)
Kino pasaulyje dažnai būna, kad pirmajam pilnametražiam filmui režisierius panaudoja gero rezonanso susilaukusį ankstesnį trumpametražį kūrinėlį.
Taip pasielgė ir jaunas amerikietis Freddy MacDonaldas, pirmam dideliam darbui pasitelkęs vos šešias minutes trunkančio savo filmo (2019 m.) istoriją, pasakojančią apie išradingą jauną ir labai mobilią siuvėją (ja suvaidino įsimenamos išvaizdos debiutantė Dagna Litzenberger-Vinet), kuri pasinaudoja savo neįtikėtinais įgūdžiais su siūlais, kad išpeštų naudos iš nepavykusio narkotikų sandorio. Iki paskutinės šešių minučių trukmės filmo sekundės žiūrovai nė nenutuokia, koks iš tikrųjų yra jos planas, apraizgęs nusikaltimo vietą. Įtempto siužeto, dinamiška ir nepaprastai stilinga bei nestokojanti įnoringo humoro jausmo novelė.
Freddy MacDonaldas buvo jauniausias studentas, priimtas į garsiąją JAV kinematografininkų kalvę – Amerikos kino institutą. 2022-aisiais jo sukurta trumpametražė novelė „Šviesą skleidžiantys angelai“ (Shedding Angels) buvo apdovanota Oskaru ir sėkmingai rodytą Amerikos kino teatruose (o tai visame pasaulyje retai pasitaikanti praktika).
O trumpametražią „Perplėštą siūlę“ pažiūrėjęs Joelis Coenas susitiko su gabiu jaunuoliu ir pasiūlė jam išplėsti originalią istoriją iki visaverčio projekto ir pasiūlė savo pagalbą. Geri žmonės padėjo surinkti reikiamą pinigų sumą kukliam biudžetui ir štai gražus rezultatas!
Išplėsdamas trumpojo filmo siužetą MacDonaldas didžiąja dalimi išlaikė originalo nuotaiką, nors keliuose pasikartojimuose kiek prarandamas netikėtumo jausmas.
Pagrindinė filmo veikėja Barbara Dagen (ją suvaidino Eve Connolly) yra jauna siuvėja, bet kokia kaina trokštantį po motinos mirties išsaugoti šeimai priklausančią siuvyklą viename Šveicarijos kalnų miestelyje. Dar neaprimus sielvartui Barbara išvyniojo spalvotus siūlus ir jais apraizgė visus namus, papuošusį šį spalvotą tinklą motinos nuotraukomis. Tai ne tik graži meninė instaliacija, bet ir originalus audiovizualinis artobjektas – judinant kabančius siūlus galima aktyvuoti motinos balso įrašą, darytą jai gyvai esant.
Barbara turi tik du klientus. Oskaras (akt. Ronas Cookas) savo žmonai atminti užsakė antklodę, kurioje kiekvienas kvadratas turi skirtingą bendrą prisiminimą ir garso komponentą. O jaunamartė Greisė Vesler (ak. Caroline Goodall) paprašo Barbaros ateiti pas ją ir prisiūtų sagą jos vestuvinei suknelei.
Ši iš pirmo žvilgsnio visai nereikšminga detalė ir užsuka sudėtingą kriminalinę intrigą. Grįždama namo po ne itin malonios fotosesijos su Greise, Barbara pamato vieno tragiškai pasibaigusio narkotikų sandorio vaizdą. Lėtai važiuojanti pro įvykio vietą savo mažyčiu automobiliu, prie kurio bagažinės pritvirtinta didžiulė geltonų siūlų ritė, mergina mato sudaužytą motociklą ir du ant kelio gulinčius sužeistus vyrus. Panašu, kad konflikto priežastis yra čia pat gulintis užrakintas lagaminėlis su neaiškiu turiniu.
Panašioje situacijoje galimi mažiausiai trys variantai – pasisavinti lagaminą, kviesti į įvykio vietą policiją ar lyg niekur nieko toliau važiuoti savais keliais.
Čia galime fiksuoti pirmąją atsišakojančio siužeto kryžkelę. Kurį iš aukščiau išvardintų variantų pasirinks Barbara? O gal sugalvos ką nors visai kitokio?..
Pasirinkimo variantų vėliau bus dar daugiau.
Rizikingiausias iš trijų variantų, žinoma, yra pirmasis. Jau ne kartą filmuose matėme (nuo vokiško „Beldžiant į dangaus vartus“ iki „Šioje šalyje nėra vietos senukams“), kuo lengvabūdžiams baigiasi svetimo (dažniausiai priklausančio banditams) lagamino pasisavinimas.
Freddy MacDonaldas išplėtoja visus tris variantus, pradedant nuo „tobulo nusikaltimo” varianto, nors, kaip visi jau turėtume žinoti, tobulo nusikaltimo nebūna.
Kiekviename iš trijų skyrių pasirodo Oskaras ir Grace, taip pat du šalikelėję gulėję sunkiai sužeisti vyrai: jaunasis Džošua Armitažas (akt. Calumas Worthy) ir vyresnysis Bekas (Thomas Douglas).
O kokį vaidmenį šioje painioje dėlionėje tenka Barbaros spalvotiems siūlams? Čia jau niekuo padėti negalime – teks žiūrėti ir aiškintis patiems. (G. J.)
4. „NAKTINIS SKAMBUTIS“ (La nuit se traîne / Night Call, 2024)
Debiutinė jauno režisieriaus Michielio Blanchart kriminalinė drama „Naktinis skambutis“ naudoja kine ne tokį jau dažną (greičiau teatrui būdingą) principą, vadinamą vietos, laiko ir veiksmo vienybe. Turima omenyje, kad veiksmas plėtojasi realiu laiku toje pačioje aplinkoje.
Nors už izoliuoto veiksmo vietos tikroje realybėje kunkuliuoja audringas gyvenimas – gatvėse prie Teisingumo rūmų nerimsta triukšmingi protestai Black Lives Matter, o socialiniai tinklai pastoviai atakuojami kompiuterinių hakerių – ekrane matome niūrius naktinio Briuselio butų interjerus, į kuriuos nelegaliai patenka jaunas juodaodis vaikinas Madi Bala (akt. Jonathanas Feltre). Jis dirba šaltkalviu, todėl dažnai kviečiamas atrakinti butus, kurių išsiblaškę šeimininkai pametė raktus.
Nieko nelegalaus tokioje veikloje, žinoma, nėra, jei butai atrakinami jų savininkams pageidaujant. Visai kita situacija, kai (dažniausiai naktimis) vaikinas kviečiamas padaryti paslaugą nusikaltėliams.
Filmas ir pasakoja apie tokią pavojingą situaciją, į kurią kartą pakliuvo Madi, nelegaliai patekęs į kriminalinio boso Janiko būstą. Susigundęs solidžiu atlygiu vaikinas nesusimąstė apie galimas pasekmes ir pakliuvo į gerai suplanuotus spąstus.
Dabar Madi privalo susisiekti su jį į mirtinai pavojingą aferą įtraukusia patyrusia vagiše Klere (akt. Natacha Krief). Delsti negalima nė minutės, naktis netruks amžinai, todėl įtampos didėjimas nuo šio momento yra garantuotas.
Režisierius meistriškai rezga sudėtingą kriminalinės fabulos tinklą, vis pamėtėdamas informacijos pamąstymui ir apie moralę, ir apie pasirinkimą, ir apie pilietiškumą, ir apie reputaciją, kurią sunku užsitarnauti, bet labai lengva sužlugdyti. Veikėjų poelgių motyvai dažnai neblizga dorovingumu, bet juk ir ekstremaliose situacijose toli gražu ne kiekvienas gali elgtis kaip veiksmo filmuose dažnai matomi superdidvyriai.
Svarbiausi aktoriai savo vaidmenų rėmuose stengiasi, kiek tai įmanoma, išplėsti charakterių ribas. Dažniausiai simpatiškus personažus anksčiau vaidinęs aktorius Romainas Duris šį kartą vaidina žiaurų kriminalinį bosą Janiką. Vagišę Klerę vaidinanti Natacha Krief taip pat stengiasi išvengti tokio amplua ribotumo ir balansuoja tarp fatališkos moters ir nuoširdžiai Madžiui padėti trokštančios mylimos moters.
Kur kas primityvesni yra neigiami personažai. Čia jau ir politinio korektiškumo taisyklių paisoma labai skrupulinga, nes didžiausi niekšai yra baltieji. Tiesa, minimi ir keli albanai nusikaltėliai, o pelnyto galo nusipelnęs Semas yra tiesiog karikatūrinis fašistas, namuose laikantis vėliavą su svastika.
Bet visa tai tik fonas arba ryškiais potėpiais pavaizduoti statistai. Geriausiems kriminaliniams filmams giminingas „Naktinis skambutis“ visų pirma yra metafora apie žmogų, atrakinantį duris kitiems, bet kartą atsidūrusį mirtinai pavojingų labirintų spąstuose. (G.J.)
3. „Mafijos siuvėjas“ (The Outfit, 2022)
Ne paslaptis, kad aktorių apranga vaidybiniuose filmuose yra žiūrovų dėmesį tikrai pritraukiantys objektai. Ypač tai svarbu vadinamuose retro filmuose, kuriuose veikėjų apranga turi labai svarbią reikšmę. Tokiais atvejais apranga ir papuošalai bei kitokie žvaigždes puošiantys aksesuarai tampa ne šiaip prekėmis, o turi specialų terminą product placement. (Valstybinės lietuvių kalbos komisija siūlo tai vadinti „prekių rodymu“).
Tokius prekių rodymo rezultatus geriausia identifikuoti skaitant finalinius filmų titrus, iš kurių tampa aišku, kokie aukštosios mados namai puošia kino žvaigždes. Kartais tai net svarbiau už vaidybą. Štai pavyzdžiui trileryje „Turistas“ (2010 m., rež. Florianas Henckelis von Donnersmarckas) Angelina Jolie tik filmo pradžioje keliose scenose elegantiškai dėvi įspūdingą kostiumėlį su ryškia raudono kaspino „uodega“. O atsidūrusi Venecijoje ji jau keičia apdarus kiekvienoje scenoje (iš jos dėvimų kostiumėlių, vakarinių suknelių, peniuarų, pirštinaičių, apatinio trikotažo, madingų aksesuarų ir deimantinių papuošalų galima sudaryti nemažos apimties pret-a-poter katalogą). Deja, jos vaidyba tame filme panašia įvairove tikrai nespinduliuoja,
Panašių pavyzdžių kine matėme tikrai nemažai. Kur kas rečiau pasitaiko filmai apie tuos, kurie nuostabius aprėdus projektuoja ir gaminą. Matėme ir filmų apie rūbų dizainerius, tikrus ir išgalvotus, kuriuos vaidino tokios garsenybės, kaip Audrey Tautou („Koko prieš Šanel“), Danielis Day-Lewisas („Nematomas siūlas“), Kate Winslet („Siuvėja“) ir kt.
Į šią galeriją pernai gražiai įsikomponavo režisieriaus Grahamo Moore‘o filmas „The Outfit“, kuris Prancūzijoje vadinamas „Siuvėju“, Lenkijoje „Slaptaviete“, Ukrainoje „Kostiumu“, kai kuriose šalyse tiesiog „Apranga“, o Lietuvoje pavadintas „Mafijos siuvėju“. Lietuviškas pavadinimas pagal prasmę ko gero tiksliausias, nes angliškas žodis dar reiškia „Organizaciją“. Būtent taip buvo pavadintas Čikagos mafijos sindikatas trečiajame XX a. dešimtmetyje, kai svarbus šios organizacijos veikėjas buvo Alas Kaponė.
Pagrindinį herojų naujajame filme suvaidino aktorius Markas Rylance‘as, kurį visada įdomu stebėti, ką jis bevaidintų – karaliaus Henriko VIII uošvį Tomą Boleiną („Karalienės sesuo“, 2008), sovietams dirbantį šnipą („Šnipų tiltas“, 2015 m.), Gerulį milžiną (S. Spielbrgo pasakoje, 2016) ar bevardį Magistratą („Barbarų belaukiant“, 2019).
Filme „Mafijos siuvėjas“ Markas Rylance‘as vaidina iš Londono į Čikagą atvykusį siuvėją Leonardą Berlingą. Veiksmas plėtojasi 1956 metais. Leonardo siuvyklėlė yra airių mafijos boso Rojaus Boilo kontroliuojamoje teritorijoje. Gaujos nariai yra svarbiausi imigranto klientai ir net naudoja Leonardo būstinę kaip nešvarių pinigų saugyklą. Tačiau vyrui dėl to problemų nekyla, juk gangsteriai dosniai užmoka už paslaugas.
Bet kartą ši ramybė pasibaigė. Kai gangsteriai sužinojo, kad jų aplinkoje atsirado „kurmis“, perduodantis federalams svarbią informaciją, Leonardas akimirksniu patenka į įtariamųjų sąrašą. O tai jam tikrai nieko gero nežada. Filmas, kaip, beje, ir kitas šioje apžvalgoje pristatomas „Banginis“, primena kamerinį spektaklį, nes beveik visas veiksmas sukoncentruotas vienoje lokacijoje, o ir personažų skaičius ribotas. Čia ryškią solo partiją groja Markas Rylance‘as (kaip „Banginyje“ Brendanas Fraseris).
Siuvėjas Leonardas Berlingas – sudėtinga asmenybė. Lėtai mąstantis, kalbantis mažiau negu žino, kruopščiai slepiantis savo praeitį, puikių manierų (tikras britas!) ir humoro nestokojantis žmogus. Jis sakosi į Ameriką po karo persikraustęs todėl, kad Angliją užplūdo amerikietiški džinsai, o klasikiniai kostiumai tapo nebemadingi. Bet atidžiam žiūrovui gana anksti tampa aišku, kad tokiai emigracijai buvo rimtesnių priežasčių. Jos ir jų pasekmės pamažu aiškėja.
„Mafijos siuvėjas“ – pirmas režisieriaus Grahamo Moore‘o filmas. Nors jis dar jaunas (gimė 1981 metais), bet kino pasaulyje jau žinomas: buvo nominuotas Oskarui už scenarijų dramai „Vaizduotės žaidimas“ (The Imitation Game, 2014 m., rež. Mortenas Tyldumas). Atskiri filmo komponentai – garsų takelis, vaizdas, dekoracijos ir kita kažkuo ypatingu neišsiskiria. Bet kartu jie puikiai dera. Kaip dera atskiros detalės puikiai pasiūtame kostiume. (G.J.)
2. „ŽUDIKAS“ (The Killer, 2024)
Gimęs pietų Kinijoje ir užaugęs Honkonge garsus režisierius Johnas Woo karjerą kaip režisieriaus asistentas pradėjo 1969-aisiais „Shaw Brothers Studios“, kuri specializavosi rytų kovos menus pasaulyje išgarsinusiais veiksmo filmais ir garsiausia visų laikų kung fu kino legenda padariusi Bruce‘ą Lee.
Pirmąjį savarankiškai sukurtą veiksmo filmą „Jaunieji drakonai“ (1973 m.) realizavęs Johnas Woo jau devintajame dešimtmetyje tarptautine kino žvaigžde padarė Chow Yun – Fatą, kuriam po šio režisieriaus filmų „Geresnis rytojus“ (1986 m.), jo tęsinio (1987 m.) ir „Žudiko“ (1989) buvo pasiūlytas pelningas Holivudo kontraktas.
Jo veiksmo filmus ženklino žiaurumo ir sentimentalumo mišinys, už kurį režisierius net buvo pramintas „Smurto Mocartu“), taip pat sulėtintai nufilmuotos muštynių scenos, atrodančios kaip plastiškas baletas arba pantomima.
Nuo 1993-ųjų prasidėjo ir paties režisieriaus Johno Woo holivudinis periodas. Matėme jo Amerikoje sukurtus filmus – dažniausiai tai taip pat buvo kriminaliniai trileriai – „Kietas taikinys“ (1993 m., su Jeanu-Claude‘u Van Damme‘u), „Lūžusi strėlė“ (1996 m., su Johnu Travolta ir Nicolasu Cage‘u), „Prisiminti pavojinga“ (2003 m., su Benu Afflecku ir Uma Thurman), „Tyli naktis“ (2023 m.).
Kol kas naujausias „Smurto Mocarto“ darbas yra taip pat kriminalinis trileris lakonišku pavadinimu „Žudikas“. Kartais jis vadinamas jo 1989 metais sukurto „Žudiko“ perdirbiniu, bet tai ne visai teisinga. Išskyrus tokį patį pavadinimą ir kai kuriuos siužetinius sutapimus abu kūrinius mažai kas sieja.
Jau seniai klasika tapęs 1989-ųjų „Žudikas“ pasakojo apie sentimentalų samdomą žudiką Džefrį (jį vaidino tokiais vaidmenimis išgarsėjęs Chow Yun – Fatas), kuris kartą per susišaudymą restorane netyčia sužeidžia jauną dainininkę. Sukrėstas šio poelgio vaikinas nori padėti apakusiai merginai ir pasitraukti iš kruvino verslo. Bet prieš tai turi atlikti paskutinį užsakymą.
Naujojo „Žudiko“ pagrindinė veikėja yra profesionali žudikų elitui priklausanti mergina lakonišku vardu Zi (akt. Nathalie Emmanuel), kurią ir nusikaltėliai, ir policija vadina „Mirusiųjų karaliene“. Jos paslaugomis dažnai naudojasi nusikaltėlių bosas Žiulis Goberas, kad pašalintų konkurentus narkotikų versle.
Dėl smurtinio gyvenimo būdo mergina neturi artimų draugų, išskyrus seną aukštos klasės siuvėją, kuris jai padeda keisti išvaizdą „darbo“ metu. Laisvalaikiu gi ši mergina mėgsta spręsti kryžiažodžius ir mielai kalbasi su auksine žuvele prabangioje Paryžiaus mansardoje.
Kartą Zi išvyksta vykdyti dar vienos užduoties – susidoroti su Marselio narkotikų gaujos nariais, kurie linksminasi vietiniame naktiniame klube, kur koncertuoja jauna amerikiečių dainininkė Džena Klark (akt. Diana Silvers). Zi savo misiją įvykdo, bet per skerdynes Džena stipriai susitrenkia pakaušį ir apanka. Žudikė pasigaili Dženos, tačiau vėliau skerdynių užsakovai reikalauja ją pašalinti kaip nepageidaujamą liudininkę.
Bet ši užduoties dalis Zi labai nepatinka…
Filme bus nemažai autocitatų iš ankstesnių Johno Woo filmų – ir vadinamųjų „meksikietiškų dvikovų“, ir sulėtintai nufilmuotų muštynių, ir šūvių pabaidyti balandžiai paskutinėje lemiamoje mūšio scenoje apleistoje bažnyčioje, kuri netrukus turėtų būti restauruota ir taptų dar vienu „Starbucks“ punktu… (G.J.)
1. „SVETIMŠALIS“ (The Stranger, 2022)
Jau ne kartą, pristatant Australijoje sukurtus įtempto siužeto filmus (dažniausiai vesternus arba kriminalinius trilerius), teko minėti, kad tokie filmai įprastai pasižymi išskirtiniu žiaurumu ir įspūdinga niūria atmosfera.
Kino kritikai tokį stilių jau praminė „australietišku nuaru“ ir pastebėjo jo artimą giminystę su skandinaviškais kriminalais (kad ir niūriomis Jo Nesbø romanų ekranizacijomis).
Panašių tradicijų laikosi ir Thomas M. Wrightas, kurį anksčiau pažinojome kaip aktorių (vaidino ir amerikiečių veiksmo blokbasteryje „Everestas“ ir politinių intrigų kupiname seriale „Tiltas“).
„Svetimšalis“ – jau antrasis T. M. Wrighto režisuotas filmas, kuriame jis pats nevaidina. Filmas sukurtas Netflix platformai ir buvo parodytas Kanų kino festivalio programoje „Kitas žvilgsnis“.
Filmas sukurtas remiantis Kate Kyriacou negrožinės literatūros knyga ilgu pavadinimu „The Sting: The Undercover Operation That Caught Daniel Morcombe’s Killer“ ir įkvėptas Australiją sukrėtusia žudiko Danielio Morcombe’o istorija, pasakojančia apie vaiko pagrobimo bylos tyrimą, kai policijos pareigūnas slaptoje operacijoje turėjo suartėti ir užmegzti draugystę su pagrindiniu įtariamuoju.
2003-aisiais metais Australijoje pradingo trylikametis berniukas Danielis Morkombas. Bylą tyrę policininkai įtarė netoliese gyvenusį buvusį nusikaltėlį Bretą Piterį Kovaną, bet neradę tinkamų įkalčių surado kitą įtariamąjį. O tikras žmogžudys pasikeitė tapatybę ir dingo iš policijos radarų. Bet visgi atsidūrė teisiamųjų suole, panaudojus policijai įprasta procedūra, vadinama „Mr. Big“, dažnai leidžiančia išgauti reikiamą prisipažinimą.
Policininkas ir nusikaltėlis filme ir yra du svarbiausi personažai. Abu, tiesa sakant, iš išorės mažai kuo skiriasi vienas nuo kito ir yra labiau panašūs į asocialius tipažus.
Policija įtaria Henrį Tigą jauno paauglio pagrobimu ir nužudymu, tačiau pritrūksta įrodymų. Procedūra „Mr. Big“ šį kartą norimo rezultato neduoda, tad įrodymų tenka ieškoti kitais būdais.
Vienas jų vadinamas infiltravimu (šį mechanizmą puikiai atskleidė Martinas Scorsese modernia klasika tapusiame kriminaliniame trileryje „Infiltruoti“). Tokios taktikos griebiasi patyręs policininkas Polas Emeris (jį suvaidino populiarusis Joelis Edgertonas), užmezgęs pažintį su Henriu Tigu ilgos kelionės autobusu metu.
Įgijęs Tigo pasitikėjimą ir užuojautą, Emeris supažindina jį su nusikaltėlių pažįstamu Marku Freimu, kuris iš tikrųjų taip pat yra po priedanga dirbantis slaptas policininkas. Jiedu pasiūlo Tigui nesudėtingą darbelį tariamoje nusikalstamoje organizacijoje. Naujieji partneriai pabrėžia, kad organizacija labiausiai vertina sąžiningumą, ir verčia Tigą atskleisti bet kokią kriminalinę praeitį, kuri neva galėtų naujam nariui pakenkti.
Taip žingsnis po žingsnio artėjama link tikslo. Tigas išpažįsta kai kurias praeities nuodėmes ir įkalinimo aplinkybes, bet dėl vaiko pagrobimo neprisipažįsta, todėl žaidimas, įtraukiant į orbitą kitus slaptus policininkus, tęsiasi.
Didelė filmo veiksmo dalis plėtojasi ankštuose prišnerkštų viešbutukų kambariuose ir įvairiausiose landynėse. Atmosferoje dominuoja niūrus tonai, silpnas apšvietimas, ir šie kriminalinio kino klasikos gerai aprobuoti metodai puikiai veikia ir šį kartą.
Patyrę kinomanai nesunkiai atpažins garsaus „Zodiako“ stilistiką, nors visas dvi valandas išlaikyti panašią įtampą „Svetimšaliui“ visgi nepavyksta. (G.J.)
