Atrodo, kad dabar serialų pasiūla tokia didelė, jog kas savaitę pasirodo bent keli nauji projektai, bandantys tapti „tuo vieninteliu“, apie kurį kalbės visi. Vieni vilioja garsiais aktorių vardais, kiti remiasi jau pažįstamais filmais ar knygomis, treti tiesiog stengiasi pagauti žiūrovą gera atmosfera ir stipriais personažais. Bet tik nedidelė dalis jų iš tikrųjų palieka kažkokį ryškesnį įspūdį.
Šiame sąraše – dešimt labai skirtingų ekraninių istorijų: nuo jaukaus, kiek saldoko komiško pasakojimo apie jauną mamą iki kandžios Silicio slėnio satyros, nuo absurdiškos sporto komedijos iki keisto kriminalinio „chaoso“, kuris vienu metu ir erzina, ir vis tiek priverčia žiūrėti toliau. Vieni iš šių kūrinių tikrai pavykę, kiti labiau intriguojantys nei iki galo tobuli, tačiau visi jie vienaip ar kitaip parodo, kokia keista, nevienoda ir kartais labai įdomi dabar yra televizija.
10. „Margo’s Got Money Troubles“
„Margo’s Got Money Troubles“ turi labai stiprią pradžios idėją: jauna moteris pastoja, pasilieka kūdikį ir tada susiduria ne su romantiška „motinystės stebuklo“ puse, o su labai paprasta ir skaudžia realybe – pinigų trūkumu. Tai serialas, kuris teoriškai galėjo būti daug aštresnis, nepatogesnis ir net drąsesnis, nes jo centre yra tema, apie kurią televizijoje dažnai kalbama arba pernelyg dramatiškai, arba pernelyg paviršutiniškai. Čia bent jau bandoma eiti per vidurį.
Margo – jauna vieniša mama, kurios gyvenimas pradeda byrėti ne dėl vieno didelio katastrofiško sprendimo, o dėl visos mažų sprendimų grandinės. Santykiai su anglų kalbos dėstytoju, nėštumas, bandymas kažkaip laikytis, nuolatinis finansinis spaudimas – visa tai susideda į kasdienybę, kuri vis mažiau primena „jaunystės nuotykį“ ir vis labiau tampa nuovargio bei atsakomybės istorija. Viena įdomiausių serialo krypčių – Margo sprendimas užsidirbti per „OnlyFans“, kur ji atranda gana specifinę auditoriją. Tai tikrai galėjo virsti daug kandesniu komentaru apie darbą, motinystę, seksualumą ir visuomenės veidmainystę, bet serialas sąmoningai renkasi lengvesnį, šiltesnį toną.
Didžiausia jo stiprybė – aktorės. Elle Fanning labai tinka Margo vaidmeniui, nes geba vienu metu atrodyti ir trapi, ir užsispyrusi. Tačiau tikrasis serialo svorio centras dažnai tampa Michelle Pfeiffer, vaidinanti Margo motiną Shyanne. Būtent ji įneša daugiau kartėlio, nuovargio, nusivylimo ir gyvenimo tikrumo. Jos scenose atsiranda tas jausmas, kad po kiekvienu juokeliu slypi neišsipildę lūkesčiai ir seniai sukauptas liūdesys.
Tai nėra labai aštrus ar radikalus serialas. Greičiau priešingai – gana jaukus, net kiek saldokas pasakojimas apie šeimą, klaidas ir tai, kaip žmonės mėgina vieni kitus gelbėti, net jeigu daro tai labai netobulai. Kartais norisi, kad jis būtų drąsesnis, bet žiūrėti jį vis tiek malonu.
9. „The Fall and Rise of Reggie Dinkins“
„The Fall and Rise of Reggie Dinkins“ yra būtent toks serialas, kuris arba veiks dėl savo pagrindinio aktoriaus, arba visai neveiks. Laimei, Tracy Morganas čia yra ne tik pagrindinis vardas, bet ir visa šios komedijos ašis. Serialas aiškiai supranta, kad jo humoro pasaulis turi būti statomas aplink Morganą, jo energiją, kalbėjimo ritmą, keistą charizmą ir gebėjimą net visiškai absurdišką sakinį paversti juokingu vien dėl to, kaip jis jį ištaria.
Istorijos centre – buvusi amerikietiško futbolo žvaigždė Reggie Dinkinsas, kurio karjera ir reputacija sudužo po lošimų skandalo. Dabar jis bando grįžti į viešumą ir parodyti save iš „geresnės pusės“, todėl pasisamdo prestižinį dokumentininką Arthurą Tobiną, kurį vaidina Danielis Radcliffe’as. Iš pradžių atrodo, kad serialas labiausiai norės juoktis iš sportininkų dokumentikų, viešųjų atsiprašymų ir garsenybių bandymo pasigerinti savo įvaizdį. Ir to čia tikrai yra. Tačiau ilgainiui paaiškėja, kad jam įdomesnis visai kitas dalykas – dviejų labai skirtingų vyrų santykis, abiejų sugadinta reputacija ir savotiškas jų bandymas vienas kitą suprasti.
Pradžioje serialas kiek stringa. Kai kurios rimtesnės scenos tarp Morgano ir Radcliffe’o dar nėra iki galo „sugulusios“, o šalutiniai personažai pirmuose epizoduose pristatomi gana skubotai. Tačiau kai serialas atsipalaiduoja ir leidžia sau būti tiesiog labai juokingas, jis ima veikti puikiai. Čia labai daug kokybiškų, gerai parašytų pokštų, ir kai kurie iš jų tikrai tokie geri, kad net norisi atsukti atgal.
Labai smagu stebėti ir Bobby Moynihaną, kuris vaidina buvusį komandos draugą Rusty – žmogų, kuris gyvena rūsyje ir teoriškai galėtų būti tik liūdnas nevykėlio šablonas. Tačiau aktorius padaro jį kur kas gyvesnį, šiltesnį ir juokingesnį, nei būtų galima tikėtis. Toks pat malonus yra ir bendras serialo jausmas: jis nori būti juokingas, bet ne ciniškas.
Tai ne tobula komedija, bet tikrai labai gyva ir vietomis beprotiškai juokinga. Kai ji pagauna savo ritmą, žiūrėti darosi labai smagu.
8. „The Audacity“
„The Audacity“ yra būtent toks serialas, kokių dabar nebekuriama taip dažnai – platus, ambicingas, kandus ir nebijantis būti šiek tiek per daug. Jis neskuba iš karto visko aiškiai sudėlioti, neveda žiūrovo už rankos ir nesistengia būti kuo paprastesnis. Vietoje to siūlo gana negailestingą žvilgsnį į Silicio slėnio elitą – žmones, kurie save laiko pasaulio ateities architektais, nors iš tikrųjų dažnai yra tiesiog labai turtingi, labai nesaugūs ir labai nuo savęs pavargę žmonės.
Serialo centre – technologijų magnatas Duncanas Parkas, kurį graužia ne pinigų, o didybės stygius. Jis jau seniai nebekovoja už išlikimą, jam reikia pagarbos, mito apie save ir nuolatinio patvirtinimo, kad yra išskirtinis. Greta jo – terapeutė JoAnne, kuri iš pradžių atrodo kaip santūri stebėtoja, bet netrukus paaiškėja, kad ir ji pati klimpsta į tą pačią godumo, statuso ir moralinių kompromisų pelkę. Tarp jų užsimezga labai įdomi dinamika, nes abu iš esmės daro tą patį – meluoja sau, tik skirtingais stiliais.
Serialas geriausiai veikia tada, kai susitelkia į pavienius personažus ir jų saviapgaulę. Vienas iš jo didžiųjų privalumų yra tai, kad jis nepasirenka lengviausio kelio ir nevirsta vien paprasta patyčia iš technologijų pasaulio. Taip, čia yra daug kandžių pastabų apie verslininkų ego, dirbtinį intelektą, „etikos vadovus“, terapiją kaip privilegiją ir visa tą absurdiškai brangų savęs tobulinimo pasaulį. Tačiau po viskuo slypi gana tikslus pastebėjimas: šie žmonės nėra vien juokingi, jie dar ir formuoja aplinkinių gyvenimus.
Tiesa, serialas ne visada išlaiko pusiausvyrą. Veikėjų daug, siužetinių linijų daug, kai kurios jų ilgokai atrodo labiau kaip eskizai nei pilnos istorijos. Ne visi personažai vienodai stiprūs, o kai kurie siužetai iki galo „sueina“ tik sezono pabaigoje. Bet net ir tada „The Audacity“ išlieka pakankamai aštrus, kad būtų įdomus.
Tai ne serialas, kurį žiūrėsi vien dėl tempo ar paprasto malonumo. Labiau toks, kuris po truputį įtraukia savo pasauliu, dialogais ir stebėjimo tikslumu. Vietomis jis nelygus, bet tikrai nebanalus.
7. „The Miniature Wife“
„The Miniature Wife“ turi vieną iš tų idėjų, kurios iš karto skamba taip gerai, kad beveik savaime sukelia lūkesčius. Mokslininkas netyčia sumažina savo žmoną iki maždaug šešių colių ūgio, o tada jie abu turi gyventi su šios absurdiškos nelaimės pasekmėmis. Iš tokios prielaidos galima buvo išspausti labai daug – nuo juodosios komedijos apie santuoką ir galią iki gana kandžios satyros apie vyrų savanaudiškumą, moters menkinimą ir tai, kaip lengvai „rūpestis“ virsta kontrole.
Pagrindinis serialo minusas tas, kad jis tik trumpam pasuka į šią įdomesnę, tamsesnę pusę, o paskui gana greitai viską paverčia labiau pašėlusiu, beveik „screwball“ stiliaus chaosu. Matthew Macfadyenas vaidina genialų, bet emociškai labai ribotą mokslininką Lesą, o Elizabeth Banks – jo žmoną Lindy, Pulitzerio laureatę rašytoją, kuri po nelaimingo eksperimento pažodžiui sumažinama. Pats siužetas jau savaime kalba apie nelygias jėgas santuokoje, apie vyro ego ir moters izoliaciją, tačiau serialas dažniausiai tik pabaksnoja į šias temas ir nueina toliau.
Aktoriai daro, ką gali, ir abu tikrai turi pakankamai talento, kad medžiaga skambėtų geriau, nei ji kartais parašyta. Macfadyenas puikiai moka vaidinti vyrą, kuris atrodo protingas, bet emociškai visai nesusitvarko su savo gyvenimu. Elizabeth Banks ilgokai priversta kartoti tas pačias reakcijas – pyktį, neviltį, ironiją – bet vėliau pagaliau gauna šiek tiek daugiau erdvės. Deja, serialas aplink juos prifarširuotas tiek šalutinių personažų, tiek temų užuominų, kad beveik niekas neišauga į kažką pilnesnio.
Tai nėra blogas serialas, tiesiog labai aiškiai jaučiasi, kad tokios idėjos būtų visiškai pakakę daug trumpesniam formatui. Čia gausu smagių momentų, keletą kartų tikrai juokinga, o pati premisa vis dar traukia. Tačiau kuo toliau, tuo labiau matosi, kad serialas ne visai žino, ką su ja daryti.
6. „Big Mistakes“
„Big Mistakes“ iš pradžių pateikia save kaip kriminalinę komediją apie du paprastus žmones, netyčia įsipainiojusius į labai nepaprastą bėdą. Bet gana greitai paaiškėja, kad tikroji serialo stiprybė visai ne gangsterių siužetas ar pavogtas brangus vėrinys. Geriausia jo dalis – šeimos chaosas, brolio ir sesers dinamika ir tas labai tikras jausmas, kai sugrįžus į šeimą vėl imi elgtis taip, lyg tau būtų šešiolika.
Danas Levy vaidina Nicky – pastorių, kuris stengiasi išlaikyti tvarkingą gyvenimo fasadą, nors viduje yra nuolat įsitempęs ir akivaizdžiai pavargęs nuo visų lūkesčių. Jo sesuo Morgan – visiška priešingybė: sarkastiška, impulsyvi, nebijanti rizikos ir sugebanti bet kokią situaciją paversti dar sudėtingesne. Kai dėl vieno kvailo sprendimo jie įsivelia į nusikaltėlių pasaulį, serialas teoriškai turėtų tapti įtemptu ir absurdišku nuotykiu. Praktikoje viskas geriausiai veikia tada, kai brolis ir sesuo tiesiog ginčijasi, erzina vienas kitą ar bando išgyventi motinos emocinius išpuolius.
Pats kriminalinis siužetas kartais atrodo kiek mechaniškas – daug kas vyksta todėl, kad turi vykti, o ne todėl, kad natūraliai išplaukia iš istorijos. Logikos spragų čia pakanka, ir jei bandytum į viską žiūrėti labai rimtai, jos pradėtų trukdyti. Tačiau serialas turi pakankamai humoro ir gerą aktorių komandą, kad būtų lengviau jas ignoruoti. Laurie Metcalf kaip motina yra tiesiog puiki – vienu metu ir gąsdinanti, ir juokinga, ir emocionaliai alinanti. Tokie personažai serialui suteikia daug daugiau skonio nei pats nusikaltimo siužetas.
„Big Mistakes“ gal ir nėra didelis triumfas, bet jis tikrai nėra ir klaida. Tai serialas, kuris ne visada tiksliai žino, kuo nori būti, tačiau jo šeimyninė dalis tokia stipri, kad bendras įspūdis vis tiek išlieka geras.
5. „The ’Burbs“
Naujoji „The ’Burbs“ versija yra būtent toks projektas, kuris iš pradžių gali sukelti gana natūralų klausimą: kam to išvis reikėjo? Senų filmų perdarymai serialo formatu dažnai atrodo kaip tingus turinio pratęsimas vien dėl atpažįstamo pavadinimo. Ir vis dėlto šis variantas nėra visiškai beviltiškas. Jis netgi turi visai nemažai žavesio, bent jau tol, kol nepradeda akivaizdžiai tempti laiko.
Čia veiksmas perkeltas į šiandienos priemiestį, o pagrindine veikėja tampa Samira – jauna mama, naujakurė gana sterilioje, per daug tvarkingoje kaimynystėje, kur viskas lyg ir turėtų būti ramu, bet iš tikrųjų kelia keistą nepasitikėjimą. Apleistas namas, dingusio paauglio istorija, pernelyg mandagūs kaimynai ir tas jausmas, kad po kiekviena tobula veja slepiasi kažkas labai nemalonaus – visa tai veikia visai neblogai. Serialas aiškiai semiasi energijos iš „Only Murders in the Building“ tipo jaukių mįslių pasaulio, todėl čia mažiau tikro siaubo ir daugiau lengvo, žaismingo įtarumo.
Didžiausia jo stiprybė – Keke Palmer. Ji turi tiek charizmos, kad vien jos reakcijų kartais užtenka scenai ištempti. Labai smagu stebėti ir jos duetą su Paula Pell bei Julia Duffy – tos scenos su vyno taurėmis, spėlionėmis ir kaimynų stebėjimu dažnai atrodo daug gyvesnės nei pats pagrindinis siužetas. Problema ta, kad scenarijus ne visada spėja paskui aktorius. Kartais atrodo, kad veikėjai turi daug daugiau potencialo nei pats tekstas jiems leidžia išnaudoti.
Tai nėra būtinas serialas, ir sezono pabaigoje gana aiškiai pasimato, kad istorija buvo kiek per daug ištęsta. Vis dėlto pradžioje jis tikrai pakankamai smagus, jaukus ir pakankamai paslaptingas, kad būtų verta pabandyti.
4. „Stumble“
„Stumble“ yra serialas, kuris nuo pirmų scenų labai aiškiai supranta savo toną ir pasaulį. Tai pseudodokumentinė komedija apie junior college cheerleading’ą – aplinką, kuri daugeliui gali atrodyti labai tolima, bet serialas sugeba ją parodyti taip, kad viskas greitai tampa atpažįstama: perdėtos ambicijos, keistos hierarchijos, mažos asmeninės dramos, milžiniškas ego ir labai rimtai priimami dalykai, kurie iš šalies atrodo visiškai absurdiški.
Centre – trenerė Courteney Potter, moteris, kuriai cheerleading’as yra ne tiesiog darbas, o visas gyvenimo modelis. Ji yra apsėsta pergalės, čempionatų ir noro dar kartą visiems įrodyti, kad yra geriausia. Kai netenka savo prestižinio posto, ji atsiduria gerokai prastesnėje komandoje ir iš ten bando pradėti viską iš naujo. Iš esmės tai klasikinė istorija apie kritimą ir bandymą atsitiesti, tik visa tai vyksta tarp blizgučių, akrobatikos ir labai keistų motyvacinių kalbų.
Jenn Lyon čia tiesiog fantastiška. Ji vaidina su tokiu energijos kiekiu, kad aplink ją visi kiti savaime tampa juokingesni. Dar geriau veikia jos susidūrimai su buvusia asistente ir dabartine konkurente, kurią vaidina Kristin Chenoweth. Tarp jų atsiranda labai smagus „saldi šypsena + paslėptas nuodas“ santykis, kuris serialui suteikia papildomo skonio.
Didelis privalumas ir tai, kad „Stumble“ moka būti ne tik garsus, bet ir tikslus. Personažai čia aiškūs, bet ne visiškai vienodi, o jų pasaulis turi savo taisykles. Net jei apie cheerleading’ą iki šiol nieko nežinojai ir tau jis visiškai neįdomus, serialas sugeba padaryti šią aplinką komiškai suprantamą. Jei išlaikys šį tempą, tai gali būti viena iš smagiausių šių metų komedijų.
3. „Jury Duty“
„Jury Duty“ yra vienas iš tų serialų, kurių idėja skamba taip keistai, kad iš pradžių net sunku patikėti, jog ji gali veikti ilgiau nei vieną epizodą. Visa esmė paprasta: vienas paprastas vyras mano dalyvaujantis dokumentiniame projekte apie prisiekusiųjų darbą, tačiau iš tikrųjų aplink jį visi – aktoriai, o visa situacija yra surežisuotas eksperimentas. Taigi turime ne tiek serialą apie teismą, kiek komediją apie vieną žmogų, kuris stengiasi elgtis normaliai visiškai nenormalioje aplinkoje.
Didžiausias šio formato pavojus būtų žiaurumas ar pigus pažeminimas, tačiau „Jury Duty“ nuo to sąmoningai laikosi atokiau. Ronaldas – vienintelis žmogus, nežinantis tiesos – nėra tampomas dėl šoko vertės. Greičiau priešingai: serialas pamažu tampa beveik stebėjimu, kiek daug kantrybės, padorumo ir natūralaus mandagumo gali turėti žmogus, kai aplink jį vyksta beveik siurrealistinis absurdas.
Labai daug duoda Jamesas Marsdenas, vaidinantis groteskišką, tuščiagarbę ir savimi apsėstą savo paties versiją. Kai jis įsijungia, serialas iš karto tampa juokingesnis, nes jo saviironija tikrai veikia. Tačiau pats įdomiausias dalykas čia gal net ne pokštai, o tai, kaip kruopščiai visa ši iliuzija pastatyta. Paskutinėje serijoje, kai parodoma užkulisinė viso eksperimento pusė, serialas įgauna dar vieną sluoksnį ir tampa savotišku pasakojimu apie tai, kiek daug darbo reikia tam, kad kažkas atrodytų spontaniška.
Tai labai neįprastas projektas – ne visada labai garsiai juokingas, bet tikrai savitas, šiltas ir keistai mielas. Tokie eksperimentai dažnai būna įdomūs tik idėjos lygiu, bet čia bent dalį laiko jie iš tiesų veikia kaip serialas.
2. „Scarpetta“
„Scarpetta“ turėjo viską, ko reikia prestižiniam kriminaliniam serialui: garsų literatūrinį pagrindą, Nicole Kidman, Jamie Lee Curtis, gana tamsų toną ir potencialą sukurti stiprų, protingą procedūrinį pasakojimą. Vietoje to gavome kažką daug keistesnio – serialą, kuris vienu metu bando būti ir rimtas kriminalinis trileris, ir technologinė paranoja, ir šeimos drama, ir gana ekscentriškas, vietomis beveik stovyklinis televizinis chaosas.
Centre – teismo medicinos ekspertė Kay Scarpetta, tyrinėjanti panašius nusikaltimus dabartyje ir praeityje. Dvigubos laiko linijos pačios savaime nėra problema – iš jų tikrai buvo galima padaryti įdomų pasakojimą apie senas klaidas, nebaigtus tyrimus ir pasikartojančius modelius. Tačiau serialas viską taip apkrauna papildomais elementais, kad tikrasis kriminalinis nervas vis išnyksta. Čia atsiranda dirbtinio intelekto linijos, technologinės potekstės, kažkokie beveik „Black Mirror“ tipo nukrypimai ir tiek daug papildomų sumanymų, kad galiausiai pradedi nebejausti, kas šiame seriale apskritai svarbiausia.
Keisčiausia tai, kad geriausios scenos dažniausiai būna ne susijusios su nusikaltimais, o su pačių Kidman ir Curtis personažų santykiu. Kai jos kartu ekrane, pagaliau atsiranda įtampa, ironija ir kažkoks gyvumas. Jose jauti ne tik konfliktą, bet ir istoriją, kurios labai trūksta likusiai serialo daliai.
„Scarpetta“ nėra nuobodus serialas, ir galbūt tai net didžiausia jo ironija. Jis tiesiog labai nelygus, dažnai kvailokas, kartais beveik absurdiškas, bet dėl to vis tiek smalsu pažiūrėti, kuo dar jis nustebins. Tai ne tas atvejis, kai viskas blogai todėl, kad nieko nevyksta. Čia priešingai – vyksta tiek daug ir taip padrikai, kad galiausiai visas serialas atrodo lyg per daug stengiantis būti įdomus.
1. „Last Samurai Standing“ (2026)
„Last Samurai Standing“ – tai istorinis veiksmo serialas, kuris iš karto primena kitus populiarius projektus, tačiau vis tiek sugeba pasiūlyti savitą patirtį. Jo pagrindas – klasikinė „išgyvenimo žaidimo“ idėja, perkelta į XIX amžiaus Japoniją.
Veiksmas vyksta po Satsumos sukilimo, kai samurajų luomas praranda savo statusą ir vietą visuomenėje. Pagrindinis veikėjas Shujiro – buvęs legendinis karys, kuris dabar gyvena skurde ir bando išlaikyti savo šeimą. Kai jo gyvenimą dar labiau sukrečia liga, jis ryžtasi dalyvauti paslaptingame turnyre, kurio prizas – didžiulė pinigų suma.
Turnyras paprastas, bet žiaurus: dalyviai turi kovoti vieni su kitais ir rinkti žetonus, kad išgyventų. Tai sukuria nuolatinę įtampą ir leidžia serialui pasiūlyti daug veiksmo scenų. Kovos choreografija čia tikrai stipri – matosi, kad daug dėmesio skirta fiziniam realizmui ir vizualiniam efektui.
Vis dėlto, nors veiksmo netrūksta, serialas kartais praranda tempą. Po įspūdingo starto kai kurios serijos daugiau dėmesio skiria veikėjų praeičiai ir kelionei, o ne pačioms kovoms. Tai gali šiek tiek sulėtinti žiūrėjimo ritmą, bet kartu leidžia geriau pažinti veikėjus.
Didžiausias minusas – personažų gilumo trūkumas. Nors pagrindiniai veikėjai yra įdomūs, jų vidiniai konfliktai ne visada pakankamai išplėtoti. Dėl to emocinis ryšys su jais kartais lieka silpnesnis nei galėtų būti.
Nepaisant to, „Last Samurai Standing“ išlieka patrauklus dėl savo atmosferos, istorinio konteksto ir įspūdingų kovos scenų. Tai serialas, kuris labiau orientuotas į reginį nei į gilią analizę, tačiau savo žanre jis tikrai veikia.
