Yra siaubo filmų, kurie gąsdina tamsiais koridoriais ir krauju aptaškytais kambariais. Yra ir tokių, kurie priverčia jaustis nejaukiai todėl, kad jų siaubas atrodo pernelyg tikroviškas ir artimas realybei. Naujasis Curry Barker filmas „Apsėdimas” (Obsession, 2026) priklauso pastarajai kategorijai. Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti kaip dar viena antgamtinė istorija apie paslaptingą daiktą, galintį išpildyti slapčiausius žmogaus troškimus. Filme tokiu daiktu tampa „Vieno noro išpildymas“ – nedidelė lazdelė, kurią perlaužus gali sugalvoti vieną norą. Tačiau, kaip ir daugelyje senų legendų apie „beždžionės leteną“ ar lemtingus sandėrius su likimu, norai čia niekada neišsipildo taip, kaip tikimasi.
Filmas prasideda gana paprastai. Vaikinas slapta myli merginą ir nedrįsta jai prisipažinti, nes bijo būti atstumtas. Atrodo, kad tokia istorija galėtų virsti romantine komedija arba jautria drama apie vienpusius jausmus. Tačiau vienas neapgalvotas noras paverčia ją košmaru. Kai Bearas, kankinamas vienatvės sulaužo „Vieno noro išpildymo“ lazdelę ir paprašo, kad Nikki mylėtų jį labiau už bet ką pasaulyje, prasideda įvykių grandinė, kurios jau nebeįmanoma sustabdyti. Ir būtent čia „Apsėdimas“ tampa kur kas daugiau nei eiliniu siaubo filmu. Tai pasakojimas apie meilę, kuri niekada nebuvo tikra. Apie troškimą būti mylimam bet kokia kaina ir apie siaubingas pasekmes, kai žmogus nusprendžia kontroliuoti kito jausmus vietoj to, kad priimtų galimybę būti atstumtas.
Curry Barker: „YouTube“ turinio kūrėjas, sudrebinęs siaubo kino industriją
Dar prieš kelerius metus režisieriaus Curry Barker vardą žinojo tik siaubo turinio gerbėjai internete. C. Barker išgarsėjo kurdamas trumpametražius filmus ir komedinius skečus „YouTube“ platformoje. Tačiau viskas pasikeitė po 2023 metais pasirodžiusio trumpametražio siaubo filmo „The Chair“, kuris sulaukė netikėto dėmesio ir atvėrė duris į kino industriją. Įdomiausia tai, kad prodiuseriai iš pradžių siūlė „The Chair“ paversti pilno metro filmu, tačiau C. Barker turėjo kitą idėją. Taip gimė „Apsėdimas“.
Filmo konceptas atsirado visai netikėtai. Režisierius pasakoja, kad vieną vakarą užtiko senąją „Simpsonų“ seriją „Treehouse of Horror II“, kurioje pasirodo legendinė „beždžionės letena“, išpildanti norus su siaubingomis pasekmėmis. Būtent tada jam kilo mintis sujungti šią idėją su istorija apie nesveiką prisirišimą ir vienpusius jausmus. Dar įdomiau tai, kad C. Barker atsisakė net dviejų milijonų dolerių pasiūlymo perrašyti scenarijų taip, kad pagrindinis veikėjas Bearas taptų tradiciniu herojumi. Režisieriui buvo svarbu išlaikyti veikėją morališkai dviprasmišką ir parodyti, kad kartais tragediją sukelia ne blogi ketinimai, o egoistiški troškimai.
Filmo siužetas: siaubinga kaina už išsipildžiusį troškimą
Istorijos centre atsiduria Bearas (aktorius Michael Johnston) – muzikos parduotuvėje dirbantis jaunas vyras, jau ilgą laiką slapta įsimylėjęs savo draugę Nikki (aktorė Inde Navarrette). Vieną dieną jis kristalų parduotuvėje nusiperka keistą žaislą. Legenda byloja, kad sulaužius lazdelę galima išsakyti norą. Po dar vieno nesėkmingo vakaro, kai Bearas neišdrįsta prisipažinti Nikki apie savo jausmus, jis palūžta ir ištaria lemtingą troškimą – paprašo, kad Nikki mylėtų jį labiau nei bet ką kitą pasaulyje. Iš pradžių atrodo, kad noras išsipildė. Nikki tampa dėmesinga, švelni, nori būti šalia.
Tačiau netrukus jos meilė ima virsti kažkuo nenormaliu. Ji pradeda stebėti Bearą miegantį, kaltina, kad jis jos nemyli pakankamai stipriai. Meluoja. Manipuliuoja. Žaloja save. Nuo šios vietos filmas pasuka gerokai tamsesne kryptimi. Jis pamažu virsta istorija apie troškimą, kuris pradeda ryti viską aplink save. Kiekvienas naujas įvykis tampa vis sunkiau paaiškinamas logika, o veikėjai atsiduria situacijose, kuriose nebelieka nei teisingų sprendimų, nei aiškių moralinių ribų.
Michael Johnston ir Inde Navarrette: aktoriai, įkūniję ypač kompleksiškus veikėjus
Bearas nėra tipiškas siaubo filmo herojus. Jis nei blogietis, nei nekalta auka. Priešingai – kuo ilgiau stebime jo sprendimus, tuo labiau suvokiame, kad didžioji tragedijos dalis kyla iš jo paties nesugebėjimo priimti realybės. Būtent todėl veikėjas atrodo toks žmogiškas.
Tačiau tikrąjį filmo emocinį svorį neša aktorė Inde Navarrette. Nikki vaidmuo reikalavo neįprastai sudėtingo balanso. Aktorė turėjo vienu metu būti ir paprasta mergina, ir siaubinga antgamtinė būtybė, ir tragiška auka. Prieš filmavimus režisierius liepė aktorei peržiūrėti „Midsommar“ (2019) ir „Pearl“ (2022), o pati I. Navarrette kaip įkvėpimo šaltinius įvardijo Toni Collette vaidmenį filme „Paveldėtas blogis“ („Hereditary“, 2018), Betty Gabriel pasirodymą „Pradink“ („Get Out“, 2017) bei Mia Goth filme „Pearl“. Ironiška, tačiau pati aktorė siaubo filmų bijo. Bendros „Hereditary“ peržiūros metu ji net išbėgo iš kambario, o „Apsėdimo“ premjeroje kai kurias scenas stebėjo užsidengusi veidą rankomis.
Kuklus biudžetas tapo kūrybine stiprybe
Vienas labiausiai stulbinančių faktų apie „Apsėdimą“ – jo biudžetas. Filmas kainavo vos apie 750 tūkstančių dolerių. Šiuolaikiniame Holivude tai neįtikėtinai maža suma. Nepaisant to, filmas jau uždirbo daugiau nei 330 milijonų dolerių visame pasaulyje ir tapo pelningiausiu „Focus Features“ filmu istorijoje. Ir tai ne pabaiga.
Stebina ir tai, kad daugelis įsimintiniausių siaubo momentų buvo sukurti ne kompiuterine grafika, o praktiškais efektais. Nikki deformuoti veido bruožai ir „juodos akys“ nebuvo CGI efektas. Dėl riboto biudžeto grimo komanda improvizavo naudodama makiažą ir optines gudrybes. Rezultatas buvo toks efektyvus, kad šis Nikki įvaizdis tapo vienu atpažįstamiausių filmo simbolių. Inde Navarrette į vaidmenį nėrė visu šimtu procentų. Net ir scenoje, kur Nikki šoka pro automobilio langą, aktorė triuką atliko pati.
Visas filmas buvo nufilmuotas vos per 26 dienas. Pagrindiniai darbai truko apie 20 dienų, o vėliau komanda grįžo papildomiems perfilmavimams. Tokiu tempu kūrėjams tekdavo nufilmuoti net po penkis ar šešis scenarijaus puslapius per dieną, toks tempas Holivudo produkcijose laikomas itin intensyviu.
Režisierius Curry Barkeris kartu su operatoriumi Tayloru Clemonsu sąmoningai rinkosi neįprastą kadravimo būdą: veikėjai dažnai filmuojami kadro centre, paliekant daug tuščios erdvės virš jų galvų. Šis sprendimas sukuria nuolatinį nejaukumo jausmą, tarsi kažkas nematomo visą laiką stebėtų personažus iš už kadro ribų. Įdomu ir tai, kad dalis scenų buvo filmuojamos tikrose vietose Los Andžele. Muzikos parduotuvė, kurioje dirba pagrindiniai veikėjai, iš tiesų egzistavo, tačiau praėjus vos metams po filmavimo buvo uždaryta.
Filmo temos: jausmai, kontrolė ir pasirinkimo laisvė
Būtent čia atsiskleidžia didžiausia filmo stiprybė – žiūrovas nuolat verčiamas svarstyti, ar Bearas iš tiesų myli Nikki, ar tiesiog negali susitaikyti su galimu atstūmimu. Myli ją kaip žmogų, o gal tik savo susikurtą jos versiją? Veikėja Nikki filme nėra paverčiama monstre todėl, kad būtų bloga. Ji tokia tampa todėl, kad kažkas nusprendžia, jog jos jausmai nebesvarbūs. Šiame kontekste filmas tampa itin įdomia metafora apie kontrolę ir žmogaus teisę pasirinkti.
Pats režisierius Curry Barker yra sakęs, kad „Vieno noro išpildymas“ iš esmės nėra nei gerai, nei blogai. Ši lazdelė tik išpildo norą ir problema slypi ne magijoje. Ji tame, ko žmogus paprašo. Dar įdomiau tai, kad režisierius pasakojo, jog jo galvoje Nikki prieš visus įvykius iš tiesų jautė tam tikrą simpatiją Bearui. Galbūt, jei jis būtų tiesiog prisipažinęs apie savo jausmus, istorija galėjo baigtis visiškai kitaip. Tačiau Bearas pasirinko trumpesnį kelią ir būtent tai viską sunaikino.
Kodėl buvo atsisakyta pirminės idėjos filmo pabaigai?
Originalioje pabaigos versijoje Nikki, išsilaisvinusi iš prakeiksmo, nusižudo. Tačiau filmavimo metu C. Barker nusprendė nufilmuoti dar vieną variantą. Būtent ši alternatyva galiausiai ir pasiekė kino ekranus. Pats C. Barker yra sakęs, kad toks sprendimas filmui suteikė daugiau emocinio svorio ir leido istorijai pasibaigti ne tik momentiniu šoku, bet ir ilgam išliekančiu nerimu.
„Apsėdimas“ smarkiai išsiskiria iš kitų šiuolaikinių siaubo filmų. Tai ne tik istorija apie antgamtinį norą ar jo pasekmes. Tai pasakojimas apie troškimą būti mylimam, apie ribą tarp jausmų ir apsėdimo bei apie tai, kas nutinka tuomet, kai žmogus bando kontroliuoti tai, kas iš prigimties turi būti laisvas pasirinkimas. Ir būtent ši mintis, o ne siaubo scenos ar netikėti siužeto posūkiai, išlieka atmintyje ilgiausiai.
Žiūrint „Apsėdimą“ kino salėje buvo lengva suprasti, kodėl filmas tapo tokiu netikėtu hitu. Vieną akimirką salė garsiai juokėsi iš absurdiškai nejaukių situacijų, kitą – krūptelėdavo nuo netikėtų „šoklių“. Po kai kurių scenų netgi girdėjosi tylūs komentarai ir atodūsiai. Žmonės tarpusavyje bandė aiškintis, ką tik ką pamatė. Atrodė, kad filmas neleidžia žiūrovui patogiai įsitaisyti vienoje emocijoje. Vos pradedi juoktis, jis tampa nejaukus. Vos atsipalaiduoji, priverčia įsitempti. Ir būtent tas nuolatinis balansavimas tarp humoro, siaubo ir psichologinės įtampos kino salėje veikė stipriausiai.
