Kai šviesa per ekraną trinkteli taip, ka net šonai suvirpst, iškart aišku, ka „Tronas“ sugrįža! „Tronas: Arėjas“ („Tron: Ares“, 2025 m.) į ekranus įlek kaip koks elektras viesuls. Čia tiek to neona, ka net spragėsiai salėj praded patys kept. I čia jau ne šiaip koks tęsinys a žaidims tarp žmogaus i kompiuteria. Čia jau kalba ein apie kūną i kodą, apie tai, kas nutink, kai virtualus pasaulis išlip iš ekrana i pasibeld į mūsų duris. Čia pasaulis, katram žmogus i kods yr susipynę taip, ka net nežinai, katras iš jų labiau gyvs.
Jau nuo pirmų kadrų pajunti tą seną „Trono“ dvasią, kai viskas pulsuoj elektriniu ritmu, o žmogaus siluets paskęst tarp šviesos juostų. Šita frančizi, prasidėjusi dar 1982 m., buva tarsi pirmoji mūsų pažintis su dirbtiniu protu: films, katras daugiau nei prieš 40 metų jau kalbėja apie virtualią realybę, da prieš mums pilnai suprantant žodį „internets“. Po to, 2010 m., pasirodi „Tronas: Palikimas“ („Tron: Legacy“), su Daft Punk muzika i skaitmeniniu Jeffu Bridgesu. Tada visa karta vėl pajuta, ka neons gali būt gražesnis net už saulėlydį.
Frančizės pavelds i naujas kelias
„Trono“ istorija tai, kaip ta sena elektrini gitara, katrą vis kas nors nupūt nuo dulkių i sugroj iš nauja. Pirmasis films, dar 1982-ais, buva toks technologinis šuolis, ka tada net kompiuteriai nuo ano parauda. Disnėjus tuo metu rizikava: kas gi norės žiūrėt filmą apie programuotoją, įtrauktą į žaidima pasaulį? Nu, bet žiūrovai patikėja. Anie mati ne vien specialiuosius efektus, bet į tą pirmąjį bandymą suprast, kas lauk žmogaus, kai mašinas pradės mąstyt geriau už aną patį.
Nuo pirma filma praėja beveik trys dešimtmečiai. 2010-ais pasirodęs „Tronas: Palikimas“ („Tron: Legacy“) atrodi kaip ateities pažads. Tuomet režisierius Josephs Kosinskis (tas pats, katras vėliau susprogdina dangų filme „Asai 2“ („Top Gun: Maverick“, 2022 m.)) parodi, ka neonini vizija gali būti i emocionali. Jeffs Bridgesas suvaidina dvi sava versijas: vienoj anų ans buva sens, o kitoj – skaitmeninis klons. Muziką kūri legendiniai Daft Punk, i, atvirai pasakius, daugelis filmą i prisimen būtent dėl to garsa takelia: ritmas, katras iki šiol atroda lyg iš ateities.
I štai daba, da po 15 metų, ekranuose galim išvysti i trečiąją frančizės dalį „Tronas: Arėjas“. Naujas frančizės režisierius Joachims Rønnings (tas pats, katras prisidėja prie „Karibų piratai. Salazaro kerštas“ („Pirates of the Caribbean: Dead Men Tell No Tales“, 2017m.)) ima vairą į sava rankas i banda vėl paleist šviesos motociklus į trasą. Ans pasirenk tamsesnį, subtilesnį toną: čia daugiau dramos, mažiau paaugliška žaisma. „Arėjas“ tamp savotišku manifestu: jei „Palikimas“ kalbėja apie paveldą, tai šits films kalb apie atsakomybę. Apie tai, kas nutink, kai technologijos nebe mūsų įrankis, o mūsų šešėlis.
I nors frančizi daba atroda labiau subrendusi, su daugiau emocijos i mažiau spindesia, bet ana vis dar turi tą patį šviesos dvelksmą, tą elektroninį širdies dūžį, dėl katro „Tronas“ i tapa legenda.
Veidai iš koda: aktoriai i jų žaidimai
Pagrindinį vaidmenį, tą paslaptingąjį Arėją, čia atliek Jareds Leto, žmogus, katras, atroda, į filmus įein taip rimtai, ka net pamiršt, kur baigias scena i prasided gyvenims. Po ano filma „Morbijus“ („Morbius“, 2022 m.) visi šiek tiek krūptelėja, bet šįkart Leto kaip i suvaldyts. Ano Arėjas – tai ne vien gražus veids su neono šviesom ant šarvų, bet i dirbtinis prots, katram duota per daug žmogaus jausmų. I būtent tame slyp filma esmė: kai kods praded svajot, o žmogus jau nebesuprant, a ans pats da realus.
Prie ano prisijung Greta Lee, katra čia įneš šalta prota i tvirtos energijas. Anos personažas lyg koks kontrapunktas Leto Arėjui, lyg tas balsas, katras saka: „Gal tu i dirbtinis, bet tava problemas labai žmogiškas.“ I, aišku, kaip nepaminėt Evana Petersa. Ans visur prided tą sava kreivą žavesį, tokį, kur žiūrovs niekad iki gala nežina, a juoktis, a jaudintis.
Įdomu tai, ka filme netrūkst subtilių nuorodų į ankstesnius „Trono“ pasaulius. Leto herojus ne šiaip naujas avatars. Ans tarsi sujung senųjų programų dvasias su nauja era. I kai ans stovi toj skaitmeninėj dykumoj, su neono lietum krintančiu ant šarvų, atroda, ka režisierius saka: „va čia matot naują dievą, gimusį iš elektras i melancholijas!“
I nors Jareds Leto kartais atroda lyg žmogus, katram reikėtų savaitės miega i dubens sriubos, čia ano pavargęs žvilgsnis veik. Veik, nes čia Arėjas yr ne triumfuojantis herojus, o toks, katras lyg klaus: „a verta būti tobulu, jei dėl to prarandi sielą?“
Šviesos, garsai i ta neonini palaima
Jeigu kada nors sapnavai, ka esi USB jungtis, tai šits films tą sapną pavert realybe. „Tronas: Arėjas“ yr vizualinis saldainis, bet ne tas pigus iš kioska, o tas, katrą valgai akimis, kol dantys im zvimbt nuo šviesos. Visa erdvė pulsuoj tarsi gyva, o kiekviena linija, kiekviens šviesos spindulys atroda lyg turintis sava ritmą.
Režisierius Joachims Rønnings šį kartą nebein į aklą efektų orgiją, o kur tikrą atmosferą. Nors ekrane tamsa, bet ana vis tiek pilna gyvybės. Neonai čia ne šiaip spalvas, o emocijas: mėlyna – ramybi, raudona – pavojus, žalia – viltis, ka visgi išeisim iš to koda gyvi. I kai tie šviesos motociklai lekia per tinkla dykumas, atroda, ka žiūri kažką tarp šiuolaikinia mena i vaizda žaidima sapna.
Specialieji efektai čia tokie švarūs, ka net noris atsiprašyt sava kompiuteria, jog tiek metų anam rodei visokias nesąmones, o ne tokius vaizdus. Kiekviens kadras lyg plakats, katrą norėtum pasikabint virš lovas, jeigu tik mama leistų.
Muzika: kai garsas tamp kodu
I daba saldžiausia dalis. Muzika. Po „Tronas: Palikimas“ visi klausi: „o kas gi daba, jei Daft Punk jau išsiskyri?“ Bet, pasiroda, nereikia net audros, ka ritmas trenktų kaip žaibs. Kompozitorius Josephs Trapanese, katras anksčiau dirba su „Užmirštieji“ („Oblivion“, 2013 m.) i „Tiesiai iš Komptono“ („Straight Outta Compton“, 2015 m.) čia sukūri garsų audinį, kur širdis plak kartu su sintetiniu bumu.
Kartais atroda, ka net muzika filme stipresni už dialogus. Ana ne kiek groj, bet kiek įkraun, tarsi sėdėtum elektras kėdėj. Nu, bet maloniai. I kai įtampa scenoj ima augt, kai garsas kyl kartu su vaizdu, net atroda, ka pamiršti kvėpuot. Viens iš man įstrigusių momentų – kai Arėjas stov tarp duomenų srautų, aplink aną milijonai pikselių, o muzika skamba taip, lyg pati sistema giedotų jam himną. Tokie momentai kina salėj tamp kultiniais.
Temos i prasmės: žmogus prieš sava sukurtą dievą
„Tronas: Arėjas“ nėr tik blizgučiai. Po visais tais efektais slyp klausims, katras šiandien skamb garsiau nei bet kada: kur baigias žmogus, kai viską dara mašina? Films kalb apie dirbtinį intelektą, atsakomybę, i tą keistą jausmą, kai tava kūrinys praded gyvent savarankiškai.
Arėjas čia nėr nei blogietis, nei herojus. Ans – mūsų atspindys. Toks, katras suprant, ka tobulybė be jausmų yr tuštuma. I kai ans ima klaust, ką reiškia būti gyvam, filme atsirand ta „Trono“ klasikini dvasia. Dvasia, katra yr ne apie karą, o apie pažinimą.
Rønnings neskub. Ans leidžia scenoms kvėpuot, leidžia mums pasijust kaip žiūrintiems į save per ekraną. Tarsi sakytų: „tu irgi čia esi kods, tik kol kas to da nežinai.“ I žinot, toks minties poskonis liek net išėjus iš salės, kai spoksai į sava telefoną i pagalvoji: „o gal ans jau irgi apie mani galvoj?“
„Tronas: Arėjas“ nėr visiems. Kas tikisi paprasta veiksma – gaus filosofijas, o kas nori filosofijas – gaus labai gražų sprogimą. Bet būtent dėl to ans i veik. Tai films, katras i žav, i erzin, bet vis tiek paliek įspūdį.
Ans yr kaip koks sens draugs, katras grįža po daugelia metų i vis da žina tava Wi-Fi slaptažodį. Kažkur tarp nostalgijas, metala i šviesos slypi ta „Trono“ magija, katros nesunaikina nei laiks, nei ekranų rezoliucijas.
I, sakyčiau, jei jau reikėtų trumpai apibūdint šį filmą, tai „Tronas: Arėjas“ yr toks films, po katro išėjęs iš salės pradedi galvot, ka gal vertėtų i man biški atsiribot nuo technologijų.
