Pagrindiniai lietuviškų televizijų kanalai, laikraščiai ir naujienų portalai kasdien išsamiai nagrinėja Rusijos agresijos prieš Ukrainą eigą, bet vos tik patenku tarp vadinamųjų paprastų žmonių, išgirstu kone pažodžiui kartojamą Rusijos propagandininkų melą apie Vakarų pasamdytų „banderovcų” surengtą perversmą. Kas mums nutiko, kad 24 metus gyvendami laisvoje šalyje, palikome ne tokią jau mažą dalį savo bendrapiliečių svetimos propagandos įtakoje.
Prie Alytaus – Lazdijų plento, ties Maslauciškėm, pušimis apaugusios kalvos šlaite užsilikusi sovietinio kario galva. Kiek kartų teko pro ją važiuoti, vis stebiuosi, kad prieš Sausio 13-ąją, Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją kažkas padeda prie jos gėlių. Bet, jei pasitaikytų proga apsilankyti Lietuvos partizanų žūties vietoje, Bestraigiškės miške, ne tik gėlės žiedo neaptiksite, bet ir pati partizanų žeminė, atstatyta Atgimimo metais, jau baigia suirti.
Jei 1991 m. nebūtumėm nuvertę visų Lenino paminklų, o ponas Viliumas Malinauskas – susigabenęs juos į Grūtą, jau po poros metų toks viešųjų erdvių apsivalymas nuo okupacijos ženklų būtų buvęs neįmanomas. Jei netikite, pasižiūrėkite į sostinės Žaliojo tilto statulas. Bet kuris netyčia užsilikęs proletariato vado stabas dabar kone automatiškai taptų valstybės saugomu kultūros paveldu, o pavieniams nedrąsiems raginimams jo atsikratyti prieštarautų kviečiantieji nepainioti meno su politika, matyti ne vien juodą ir baltą spalvas, prisiminti, jog tai gali įžeisti didelę ir galingą kaimyninę valstybę bei mūsų žmones, kurie ir sovietmečiu gimė, dirbo, mylėjo… Jei 1990 m. nebūtumėm paskelbę Nepriklausomybės atkūrimo akto, kažin ar vėliau, kai sovietizuota tautos dalis atsitokėjo po patirto šoko, tai išvis būtų įmanoma.
Reguliariai pratęsti skelbimų mano laikraštyje užsukanti į redakciją skaitytoja prieš porą metų pasigyrė įsivedusi kabelinę televiziją ir pradėjusi matyti gausybę rusiškų kanalų. Po pusmečio ji jau pradėjo neprašoma pasakoti apie skiepų ir mobiliojo ryšio žalą, pasaulį valdančias slaptąsias organizacijas ir nuo mūsų nuslėptas Pasaulinės krizės priežastis. Pernai ši ponia jau žinojo gerokai daugiau ir pranašavo greitą eurozonos žlugimą bei abejojo oficialia Sausio 13-osios įvykių versija. Todėl buvo išties įdomu išgirsti ją šią savaitę, kai žiniasklaidos dėmesį užvaldė Ukrainos įvykiai. Deja, neišgirdau nei apie ateivius iš kosmoso, nei driežažmogius, tik labai tiksliai atkartotus antradieninio Vladimiro Putino interviu teiginius apie „banderovcų” surengtą perversmą ir Lietuvoje ruoštus smogikus. Į pasiūlymą pasižiūrėti, ką apie Ukrainą pasakoja Lietuvos televizijų žurnalistai, moteris atsakė, kad jie visi meluoja. Visi nupirkti už eurus ir šekelius, slepia tiesą nuo paprastų žmonių.
Nežinau, ar kas Lietuvoje rimčiau tyrinėja ilgalaikį kryptingos propagandos poveikį, bet jos paveiktų žmonių tenka sutikti vis daugiau. Tas pats kūnas, balsas, judesiai, bet atrodo, kad kažkas būtų iščiulpęs žmogaus smegenis arba pakeitęs jį primityvia kopija. 1978 m. Philipo Kaufmano režisuotame mistiniame siaubo trileryje „Kūnų grobikų įsiveržimas” (Invasion of the Body Snatchers) pasakojama, kaip siaubingos būtybės užmušinėja žmones ir keičia juos bejausmėmis bevalėmis kopijomis. Klonų tampa vis daugiau ir daugiau, kol mūsų pasaulį užvaldo kūnų grobikai.
Vakarų valstybėse su senomis laisvos žiniasklaidos tradicijomis bulvarinių spaudos leidinių ir trečiarūšių kabelinės televizijos kanalų pasakojamų sąmokslo teorijų jovalas būna gerokai gausesnis, bet jo poveikis visiškai kitoks. Pateikiamos žinios nors ir klaidina, bet nebūna kryptingai orientuotos pasitikėjimą savo šalimi pakeisti į svetimą. Baltijos šalių padėtis nuo jų smarkiai skiriasi pirmiausiai todėl, kad čia vis dar didelė gyventojų dalis, ypač vyresnio amžiaus, pakenčiamai moka vienintelę užsienio kalbą – rusų. Ilgiausią sieną turime su Baltarusija, o kelių dešimčių kilometrų atstumu nuo jos baltarusiški ir rusiški antžeminės skaitmeninės televizijos kanalai matomi geriau negu lietuviški. Kuo daugiau išsilavinusių jaunų žmonių informacijos ir pramogų ieško tik internete, visiškai atsisakydami televizoriaus, tuo labiau lietuviškos komercinės televizijos orientuojasi į jiems likusios auditorijos dalies skonį. Ir maitina ją pigiai įsigyjama produkcija iš Rytų.
Lietuvos radijo ir televizijos komisija tik šią savaitę susirūpino, kad dalį Lietuvos gyventojų informacija apie įvykius Ukrainoje pasiekia iš Rusijos televizijos kanalų. O kad tie kanalai jau šitiek metų formuoja visą jų pasaulėžiūrą, stengėmės nepastebėti. 2013 m. pradžioje, kai parašiau, kad „Po pirties” žiūrėjimas tolygus gėlių dėjimui ant tremtį parašais tvirtinusio stalinisto kapo, pasmerkti mano „rusofobiją” skubėjo net ir tie, kas dabar baisisi Putino propagandos melu. Informacinio karo neįmanoma laimėti, jei nenorime matyti, kad jis vyksta.
Originalus įrašas – „Druskininkų naujienų” redaktoriaus tinklaraštyje
