Straipsnį pradėti reikėtų veikiausiai nuo to, kad šiuose seimo rinkimuose nebalsavau. Ir tai lėmė ne vien tai, kad šalyje nėra patikimos kairiosios jėgos. Tam sąlygas sudarė ir medijos. Taip, medijos, ypač tos, kurios mane primygtinai ragino ką nors brūkštelėjus popierėlį įmesti į urną. Nors ką ten ką nors. Juk vieša paslaptis, kad raginama buvo balsuoti arba už konservatorius arba (jei esi atlaidesnis kaip Jėzus) už liberalų sąjūdį.
Brukimas
Tada kyla natūralus klausimas: kodėl aš priešinuosi medijų raginimams? Ar taip pasitikiu savimi, kad galėčiau teigti, jog jos – papirktos, kad man nėra autoritetas, kad dauguma klysta ir pats geriau viską suprantu ar kad ten vyrauja koks nors visuotinis talibanas ir pns.
Greičiausiai nei į vieną klausimą nebūtų galima atsakyti vienprasmiškai. Giliau pasikapsčius po save, galime ištraukti štai ką.
Idiotiškų antraščių įsigalėjimas
Ilgainiui trivializuoti ir ne tik trivializuoti, bet ir groteskiškai suabsurdinti straipsnių pavadinimus pradėjo absoliučiai visi bent šiek tiek skaitomi internetinės žiniasklaidos portalai. Ir pats problemos pikas yra net ne tai, kad esi priverstas skaityti tokias banalybes, kaip, pvz. Tėvas neteko žado: vaiką iš mokyklos pasiėmė kruvinu veidu (86) (delfi.lt straipsnio pavadinimas pirmoje portalo naujienoje šio straipsnio rašymo metu), bet tai, kad tas straipsnis ar ypač jame askaluojama problema nebūtinai tokie pat apgailėtini kaip jo antraštė.
Čia problemos iki galo neišsprendė ir pro bortą išmesta Siūlyk antraštę idėja, kuri, tiesa, vos ne geriau buvo pakaustyta maroziškosios vartotojų grupės.
Naujųjų medijų neklystamumas
Ko gero, dar labiau nei pirmas argumentas užduotai temai tinka antrasis. Kaip koks nors tapinas[1] man gali ateiti ir sakyti, kad, jei aš nebalsuoju, aš esu apsileidęs, nesirūpinantis valstybe ir gal net man baudą ateityje reikėtų išrašyti (diskusijos medijose žengė net iki to). Sutinku, kad galima savo poziciją aiškinti spaudoje, televizijoje, bet suprogramuotos zombiukų armijos, žinančios, ką reikia daryti, bet ne kodėl, sutartinis kojų trypimas man kur kas baisesnis už didžiąją dalį baisumų, kuriais gąsdina, jei nebūsi toks, kaip jie.
Iki galo ginant šią poziciją, galima nueiti net iki to, kad geriau jau tegul jau prabalsuoja už darbapartiečius, tvarkateisingumiečius ar puteikkrivickiečius nei už įkyriai siūlomą liniją. Taip būtų išlaikomas bent jau juokingasis vaiko ir tėvų antagonizmas, kurį, kad ir kaip tai nuskambės, laikau vertingesnį nei jaunųjų tspmi ar studentų atstovybių tipo robotukų štampavimą ir leidimą į medijų ir įprastas gatves ne savo karui kariauti. Pavyzdys iš asmeninės patirties: socialinėje erdvėje sukritikavus laisvės pikniką dėl jo politinio šališkumo, šiaip jau iš esmės blaivo proto feisbuko kolega be didesnių argumentacijų atliko pašalinimo iš draugų mygtukų sekos procedūrą. Kas atrodo sunkiai protu suvokiama, įvertinus pliuralistinių pasigalynėjimų teikiamą smagą.
Bet ar daug kam tai kliūva?
Kaip buvo galima suprasti iš praeitos pastraipos, tai kliūva tik nedidelei daliai rinkėjų ir šiaip žmonių. Juk kaip smagu socialiniame tinkle ar filmavimo metu užsilipus ant bačkos pasigirti, kad buvai pilietiškas, kad balsavai, kad stovėjai eilėje dvi valandas, ir susilaukti daugybės like‘ų ar aplodismentų. Ir tai tik vienas iš visa kur (ir ypač medijose) įsigalėjusios circle jerk‘o pavyzdžių. O kaip pavadinti tuos kitus, kurie randa kitokių argumentų ir nenori eiti populiariausiu grūdamu keliu? Šaukime juos autsaideriais, nevykėliais, atskalūnais ar kaip norite kitaip, bet pasakykite, prašau, man, kada abejonė tapo kažkuo smerktinu?
(Trumpa, linksma ir geniali ištrauka irgi į temą)
[1] tapinas – bendrinis daiktavardis, skirtas įvardyti nekritiško jaunimo palaikomą charizmatišką lyderį, per daug nesigilinant į jo motyvus, siūlomų idėjų prigimtį ir pateikiamos informacijos normuotumą ir pagrįstumą
Taip pat skaitykite: Andrius Tapinas ir internetai laimi
