Gimiau ir visą laiką gyvenu Vilniuje. Gal pernelyg stipriai esu įaugęs į Vilnių, kad jausčiau priešiškumą kuriam nors kitam Lietuvos miestui. Kai tikrai myli savo miestą, tai pradedi gerbti ir sugebi grožėtis ir kitais.
Tad niekada nebuvau tas vilnietis, kuriam svarbu konkuruoti su kauniečiais. Gal ir dėl to, kad mano tėvai studijavo Kaune, čia studijavo, susilaukė pirmagimio Kaune ir visada jaučiau, kaip jie myli šį miestą. Į Vilnių jie pervažiavo nenoromis, bet paskui įsimylėjo jį.
Labai džiaugiuosi, kai atsiranda proga apsilankyti Kaune, turiu šiame mieste savo mylimas vietas ir man brangius žmones.
Labai didžiavausi, kad kauniečiai per pirmus prezidento rinkimus atkurtoje Lietuvoje balsavo už ateitį ir viltį,o ne už praeitį ir resentimentus. Negalėjau net įsivaizduoti, kad, prabėgus trisdešimčiai metų kauniečiams už tai bus atsikeršyta.
Nenoriu demonizuoti patį Algirdą Mykolą Brazauską. Jis tikrai buvo šviesulys marionetiniame vietos komunistų politbiure. Tačiau, kaip rašė Lecas: “Ar iš tiesų galima kalbėti apie civilizacijos pažangą, jei kanibalai pradeda naudotis šakute ir peiliu?”
AMB vaidmuo Lietuvos istorijoje, švelniai tariant, nevienareikšmiškas. Turiu galvoje ne tik jo frazes apie Lietuvos vėliavą ir Nepriklausomybę, bet ir skandalingą medžiokle, kurios metu buvo atisavęs dalį Lietuvos teritorijos medžioklės draugui, kitos valstybės veikėjui. Kita vertus, yra veiksmai, už kuriuos jį labai gerbiu. Turiu galvoje jo atsiprašymą Izraelyje, tai, kad jis, susidūręs su politiškai priešiška Seimo dauguma, elgėsi net gerokai padoriau ir išmintingiau, nei dabartinis prezidentas.
Kodėl dabar radosi idėja, kad AMB turi “papuošti” Kauno istorinę Prezidentūrą? Sunku sugalvoti erdvę, kurioje jis būtų labiau svetimas. Juk nekiltų mintis statyti paminklą Landsbergiui Naisiuose?
Tiesą sakant,man atrodo kad AMB šiuo atveju pats yra Kauno mero įkaitas ir įrankis. Ponas Matijošaitis daro tai, ką matėme daugelio diktatorių biografijose. Jis bando parodyti tiek kauniečiams, tiek sau, tiek visai Lietuvai, kad nėra varžomas jokių saitų, gali viską.
Čia panaši situacija, kaip su Putinu ir Rusija. Dauguma rusų susitaikė su neformaliu socialiniu kontraktu, kad jie leidžia Putinui daryti bet ką, o jis užtikrina stabilumą ir bent minimalią socialinę gerovę.
Taip pat ir kauniečiai užmerkia akis į visus galimus korupcijos atvejus, į prorusišką politiką, už įžūlų galiso ir turto demonstravimą, už autoritarinį valdymą, nes esą svarbiausia didėja Kauno prestižas ir gerovė.
Tačiau tiesa ta, kad Matijošaitis ir Kauno gerovė jau seniai neturi nieko bendro. Veikiau galima klausti, kaip Kaunas gyventų, jei nebūtų “šeimos”, kuri pirmiausia rūpinasi savo gerove. Prasidėjus totaliniam karui Ukrainoje, vis daugiau kauniečių pradėjo jausti gėdą dėl savojo mero elgesio. Dabar jis nutarė, kad gali “perkurti” laikinosios sostinės naratyvą, kurio simboliu ir yra istorinė Prezidentūra. Kaip kitaip tai galima pavadinti, jei ne politinės baudžiavos įtvirtinimu?
Žinau, kad ir Vilniuje mes turime savo mėšlo, keistų sprendimų, skaudžių praradimų. Tačiau susidaro įspūdis, kad Vilnius (gal ir su klaidomis ir spazmais) desovietizuojasi, o Kaunas sovietizuojamas. Šiuo atveju, man gerokai labiau skauda dėl Kauno.
Tiesa, neprrandu vilties, gal tai proga kauniečiams telktis ir pasijusti miesto šeimininkais, o ne mero baudžiavininkais? Gal tai proga kauniečiams prabilti? Juk mieste tikrai daug intelektualų, yra stipri akademinė bendruomenė, yra šeimos, šaknimis įaugusios į laikinąją sostinę..
AMB paminklo tragedija yra ne tiek susijusi su AMB, bet tai iššūkis kauniečiass ir Kaunui. Jei man kažkuriame kontekste reiktų rinktis tarp AMB ir VM, tikrai nesirinkčiau pastarojo.
