Pirma, antra, trečia, ketvirta.. Jos viso vienodos. Bet nuostabiai gražios. Bet liūdnos. Naktys, kai nesimiega. Akys užmerktos, bet vaizdai vis dar bėga. Foto atminties kortelė perpildyta, tenka ištrinti kažkokius įvykius, vėliau dėl to dažnai tenka gailėtis. Bet kas gali žinoti, gal jie grįš sapnais?
Prisimenu nerūpestingą vaikystę, realybės nesužalotas svajonių galūnes, kurios dabar nebeturi pirštų. Joms sunku groti pianinu, ką jau kalbėti apie taikos ženklo rodymą. Svajonės tapo beribėmis, godžiomis, aukštesnėmis už kalnų viršukalnes, į kurias žmonės vedami ne ko kito, o savų svajonių.
Vienas. Du. Trys. Rytai, kurie atneša dar daugiau apmąstymų, prisidengdami kažkieno išgalvotu posakiu „rytas protingesnis už vakarą“. OK.
Ryte pasaulis nubunda, jei nebūtų miręs. Viskas pataisoma, bet juk žmonija netiki prisikėlusiais.
Vienas. Du. Trys. Keturiasdešimt.. Žmonės, kuriuos sutinku, bet jie neturi veidų, o jei ir turi, patys juos nusiplėšia kaukdami iš skausmo, bet iš dideliausios baimės tapti nepripažintais, gydytojai tai įvardija kaip apsigimimą..
Vietoje to, kad būtume skirtingi, dedame visas pastangas būti vienodais, nors juokiamės iš skruzdėlių, kurias suminame (tyčia/netyčia) – velniop, juk jų tiek daug.
Vienas. Du. Trys. Metai, kai supranti, jog protas ir vidiniai impulsai, prieštaraujantys logikos taisyklėms, vis dėl to egzistuoja, nors nėra paaiškinti mokslo. Nesusipratimas. Bet net ir operacinės sistemos neapseina be klaidų. Bėda, kad mūsų klaidos nepataisomos. O gal netaisomos?
Viena. Dvi. Trys. Minutės, kurios sparčiai dauginasi iš laiko, praleisto veltui, bei dalijasi iš nuostabių akimirkų.
Santykis – 1:begalybė.
Laukia daug darbo, bet juk mes skruzdėlės.
