Yuotube.com vaizdo įrašo kadras

Informaciniai karai – senas kaip pasaulis dalykas. Žmogus yra toks sutvėrimas, kurio galva valdo visą jo kūną – jei paveiki galvą, nebereikia „užsiimti“ kūnu. Tad vykdant informacinį karą svarbiausias taikinys yra žmogaus protas, mąstymas. Tai panašu į voro elgesį su muse – iš pradžių jis suleidžia nuodus, kad musė suminkštėtų. Galiausiai ji nustoja priešintis ir voras ją suvalgo. Lygiai taip pat yra ir su informaciniais karais – gaunama tam tikra „nuodų porcija“, ji dozuotai leidžiama į smegenis tam, kad žmogus nesipriešintų. Jeigu informacinis karas vykdomas gerai, didelė tikimybė, kad jūs jo net nepastebėsite.“ – tikino Vytauto Didžiojo universitete apsilankęs istorikas, buvęs Lietuvos karo akademijos prorektorius Valdas Rakutis.

Anot profesoriaus, siekiant suvokti šiandieninius politinius veiksmus ir kovas informacinėje erdvėje, itin svarbus yra istorijos išmanymas: „Tai – mūsų patirčių visuma. Gerai išanalizavęs jūsų istoriją priešas gali suvokti, kaip ir kokiais atvejais gali jus perauklėti. Nežinodami savo istorijos, esate pažeidžiami, nes spragos gali būti užpildytos tam tikrais „nuodais“. Pavyzdžiui – teiginiai, kad lietuviai nėra laimėję nei vieno mūšio, yra niekam tikusi tauta, sutverta tam, kad būtų valdoma kitų. Žmogus, nuolat girdintis tokias frazes ir nežinantis istorijos gali pradėti tuo tikėti ir prarasti elementarią savivertę. Tad istorijos išmanymas padeda apsiginti nuo informacinio karo padarinių“. Pasak V. Rakučio, nemažiau reikšmingas ir medijų teorijų išmanymas, suvokimas, kaip paveikiama žmonių mąstyseną. Informacija gali būti „dozuojama“ ir nukreipiama tam tikroms visuomenės grupėms: žmonėms, kurie mąsto paprastai, skirta viena, o intelektualiniam elitui – kita,  kur kas kruopščiau parengta, tačiau tą pačią potekstę turinti žinutė. „Tokios priemonės sėkmingai veikia paprastus piliečius, ypatingai tuomet, kai jie apie tai nieko nenutuokia. Paveikumas priklauso ir nuo to, kaip elgiasi „aukos“. Žmones stengiamasi paveikti per jausmus, o ne per mąstymą. Pavyzdžiui, surengti kokį nors koncertą vasario 16 d. proga, atvažiavus žinomam Rusijos dainininkui.“  – teigė V. Rakutis.

Studentai stebėjosi klasikinių informacinių karų, sėkmingai vykdytų Antrojo pasaulinio karo metais, pavyzdžiu: „Kaip žinote, Vokietija užpuolė Lenkiją, o reaguodamos į tai Prancūzija ir Didžioji Britanija paskelbė karą Vokietijai. Realūs kariniai veiksmai nevyko – tiesiog buvo surinkta kariuomenė ir susodinta į apkasus. Rytuose vokiečiai triuškino lenkus, o vakaruose – pamatė apkasuose ramiai sėdinčius prancūzus. Tuomet buvo pastatyti gramofonai su dideliais garsiakalbiais, per kuriuos pradėtos transliuoti informacinės laidos bei puiki muzika. Transliacijų metu sakyta, kad prancūzai be reikalo čia atėjo. Vokiečiai prieš juos esą neturi nieko asmeniško ir nesiruošia jų pulti, o Prancūzijos vyriausybė anksčiau ar vėliau susitaikys su Lenkijos užgrobimu ir viskas bus gerai. Šalia tokio informacijos srauto, kareiviams buvo pranešamos kitos žinios – pavyzdžiui, kad kitą dieną pas juos bus pirtis, arba kada ir kur bus perkeltas tam tikras dalinys. Informaciją surinkusi Vokietijos žvalgyba tinkamai ją perdavė, o prancūzai nesirūpino savo kareivių švietimu. Kone vieninteliu prancūzų informacijos šaltiniu tapo vokiečių garsiakalbiai. Tokiu būdų, per beveik metus laiko, kol kareiviai sėdėjo apkasuose, prancūzų kariuomenė tapo nepavojinga – ji buvo nemotyvuota, kareiviai nepasitikėjo karininkais, manė, kad veltui leidžia laiką ir buvo šventai įsitikinę, kad vokiečiai nepuls. Štai kaip veikia informacinis karas, ypač kai tam tikras žinių šaltinis yra vienintelis informacijos skleidėjas.

Tą patį metodą vokiečiai panaudojo prieš Raudonąją armiją 1941 m., tačiau tai pasiteisino tik pačiais pirmaisiais karo mėnesiais, kol Raudonosios armijos politinis blokas neprisitaikė prie sąlygų – patys pradėjo tinkamai auklėti savo kareivius, reagavo į vokiečių skleidžiamą informaciją. Kaip netiesioginio informacinio karo priemonė buvo pasitelkiami ir kino filmai, kūrių kūryba 1941 – 1942 m. Sovietų Sąjungoje itin suintensyvėjo. Juose informacija buvo pateikiama taip, kad kiekvienam būtų aišku, jog vakariečiai yra „blogi“. Tokiu būdu kryptinga kova buvo laimėta, o vokiečiai tapo nacionaliniais priešais“.

Paskaitos pabaigoje apsvarstyti galimi ateities scenarijai: „Rusiją prablaivins tik militarinė nesėkmė. Lygiai taip pat atsitiko su Vokietija, kuri labai kryptingai dirbo iki Hitlerio atėjimo į valdžią ir vėliau. Propoganda buvo pritaikyta to meto žmonėms ir visa tauta šventai tuo tikėjo“. Pasak profesoriaus, Rusijoje itin gajus mąstymas, kuris šios šalies sėkmę grindžia jėga ir stipraus vadovo asmenybe. Daugelis mano, kad tol, kol valdė carai, buvo stipri autokratija, viskas buvo gerai, o atsivėrus vakariečių įtakai prasidėjo chaosas. Tam tikri stereotipai Rusijoje buvo suformuoti jau seniai, o valdant V. Putinui tebuvo sėkmingai atgaivinti. Anot istoriko, reikia pripažinti, kad didelę įtaką tam turėjo ir beviltiškas Vakarų valstybių abejingumas. Vis dėlto galima džiaugtis, kad šiuo metu viešojoje erdvėje informacinių karų tema pagaliau sulaukia deramo dėmesio – dėl to žmonės tampa vis atsparesni, geba skirti informaciją, vertinti jos tikslumą ir objektyvumą.  

Gabrielė Gugytė, Mindaugas Tamošiūnas

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: