Kai nuskamba Dano Browno vardas, skaitytojai pasidalina į dvi aršias stovyklas: vieni yra „už“, kiti „prieš“ ir nėra jokios neutralios stovyklos. Gana netikėtai išpopuliarėjęs „Da Vinčio kodas“ pavertė autorių super žvaigžde, o jo kūrybos narstymui skiriamos atskiros knygos ir filmai.
Nors pati D. Browno knygų formulė yra paprasta: praeityje slypi kažkas, dėl ko kažkas vyksta dabartyje, ir jei nori ką nors pakeisti dabar, turi žinoti praeities paslaptis, tai netrukdo jam būti pačiu garsiausiu detektyvu rašytoju pasaulyje. Visos Michaelo Crichtono technotrilerio rašymo paslaptys išgliaudytos: esminis įvykis knygos pradžioje ir beribės paieškos iki paskutinio puslapio, kai taip tikėtas „raktas“ pasirodo esąs visai „kas kita“.
Be abejo, amerikietiškas trilerių variantas yra toks, kad jeigu neįminsi paslapties, Amerika arba visas pasaulis žlugs (Tomo Clancy išradimas literatūroje).
„Inferno“ – šeštasis autoriaus romanas ir ketvirtasis, kuriame pirmu smuiku groja Harvardo universiteto simbologijos profesorius Robertas Langtonas. Simbolių ir istorijos specialistas, žmogus, kuris žino viską apie istoriją ir yra pakankamai naivus, kad galėtų išgelbėti pasaulį vien dėl to, kad gavo tokią progą.
Kalbant apie paskutinįjį darbą, kuriame pasirinkta Dantės „Pragaro“ atmosfera, pirmiausia galima pasidžiaugti, kad sąmokslo teorijos pakeičiamos literatūra, ir visgi, D. Brownas nesistengia rasti kažko „anapus paslapčių“. Visos paslaptys čia tik tokios, kad jų nežinai. Kitaip sakant, atsakymai yra konkretūs ir aiškūs. Robertas Langtonas praranda atmintį, atsibunda Florencijoje ir nežino, kodėl jis čia, o jį kažkas gaudo ir kol jį kažkas gaudo, jis turi atgauti atmintį ir dar įminti visas mįsles. Ir dar tos organizacijos, kurios a priori yra blogos…
Tarkim, romanas „Meteoritas“ siūlė kur kas įvairesnį veikėjų bendravimo formatą, kuriame buvo gana neblogo humoro, ne visada nuspėjamų vietų ir nebuvo tiek to kvailo „kaip tai gali būti?“ kartojimo, būdingo visiems Holivudo trileriams: amerikiečiai linkę stebėtis tik tuo, kas pasirodo esą panašu į filmą. Ir niekada nesistebi, jei kas nors panašu į serialą.
D. Brownas, viena vertus, ir toliau džiugina „Da Vinčio kodo“ gerbėjus – nes pateikia pagal tą patį receptą iškeptą knygą, kita vertus, jei kam nors labiau patiko „Skaitmeninė tvirtovė“ ir „Meteoritas“, geriau ieškoti naujų M. Crichtono kūrinių.
Nes romane „Inferno“ bus daug paslapčių apie Dantės „Pragarą“, labai daug itališkų žodžių, meno istorijos ir t.t., bet nebus mokslo ar naujausių technologinių stebuklų. O juk įsivaizduoti „Angelus ir demonus“ be antimedžiagos – sudėtinga. Ir tas praeities paslapčių ir ateities stebuklų mišinys buvo tarsi ir vizitinė D. Browno kortelė, kuria jis sugebėjo praturtinti net ir atrodo tokį išsemtą trilerio žanrą.
Tačiau tiems, kam norisi skaityti gerai nušlifuotą ir neįpareigojantį romaną, kurio puslapiai slystų akimis – tai dar viena šventė. Ir be abejo, D. Brownas yra geriausiai pramoginius trilerius rašantis autorius pasaulyje.
