Atsiguliau jau. Užsimerkiau. Svajoju. Bet jaučiu, kad esu apšviestas. Apsidairau – iš tikrųjų! Muzikinio centro, TV, monitoriaus, garso aparatūros lemputės šviečia. Mobiliojo kroviklis cypia, į elektros lizdą įkištas. Ai, bala nematė (Juo labiau, kaip gi ji galėjo matyt?). Užsiverčiu ant galvos pagalvę. Kaip smagu kartais save apgauti. Sapnuoju, kad mane puola baltoji meška, kurios ledai ištirpo, per visokias neišjungtas lemputes. Aš jai ir sakau, kvailiuke tu, juk tu čia, Kaune, gimei, zoologijos sode, pavasaris atėjo, sniegas ištirpo, aš čia niekuo dėtas. Tada ji nulepečkoja ir keikiasi rusiškai – lankytojų įtaka.
Staiga sapne prabyla mano sąžinė, kuri man, nemiegant, dažniausiai būna ignoruojama, lyg koks trečias brolis kvailelis. Sako ji man, žmogaus balsu, – tu tinginys, nesimokai, darbo irgi privengi.. Ką?
Prabundu iš baisaus košmaro ir nupėdinu į virtuvę. Žiūriu, daug kas dar nemiega – duetų kartojimą matyt rodo. O gal jie niekada nemiega? Gal juos taip pat kalbina sąžinė? Ot bailiai..
Gurkšteliu vandens. Žvaigždės žiba. Ir jos visai nepanašios į Zvon… Geriau atgal į lovą.
Vėl guliu apšviestas, kaip Leninas, ir sakau sau, kad ryte tikrai viską išjungsiu. Bet ryte tų lempučių nesimato, o kai nematai tai ir širdies neskauda. Ne pirmą kartą. Meška, nepyk!
