Įspėjimas šis tekstas neskirtas nepilnamečiams ir jautrių nervų žmonėms.
Kinas dažnai suvokiamas kaip pramoga – būdas atsipalaiduoti, pabėgti nuo kasdienybės ar pasinerti į įkvepiančias istorijas. Tačiau egzistuoja ir kita, kur kas ekstremalesnė kino pusė – filmai, kurie ne tik provokuoja, bet ir peržengia žiūrovų komforto ribas taip stipriai, kad dalis jų tiesiog nebegali likti salėje iki pabaigos. Šie kūriniai kelia šoką, pasišlykštėjimą, moralines dilemas ar net fizinį diskomfortą, o jų poveikis dažnai išlieka dar ilgai po peržiūros.
Šiame straipsnyje apžvelgsime 10 itin įsimintinų filmų, kurie dėl savo drąsių temų, žiaurių vaizdų ar psichologiškai sunkių scenų privertė žiūrovus pakilti iš vietų ir išeiti dar nepasibaigus seansui.
Kadras iš filmo „Ateities nusikaltimai“ / Sphere Films10. „Ateities nusikaltimai“ (Crimes of the Future, 2022)
Cronenbergas siūlo absoliučiai originalų būdą transplantacijoms reikalingų organų „prisigaminti“ natūraliu būdu. Filme vaizduojamas ateities pasaulis, kuriame žmonės jau nebejaučia fizinio skausmo. O valdžia nebespėja fiksuoti naujos rūšies anomalijų. Vieni ateities pasaulio gyventojai sąmoningai paverčia savo kūnus šiukšlių perdirbimo mašinomis ir taip prisideda prie gerėjančios ekologijos. O seną gerą seksą aštrių pojūčių mėgėjai mielai keičia į chirurginius eksperimentus.
O ten, kur yra paklausa, būtinai atsiras ir pasiūla. Kadangi transplantacijai reikalingų organų paklausa yra didžiulė, performansų menininkas Solas Tenseris (Viggo Mortensenas) augina juos savo kūne, o chirurgė Kaprisė (Léa Seydoux) juos atskiria nuo savanorio „donoro“ kūno.
Be tikrai kraupių ir kartais siaubingų vaizdų, tai ir kriminalinis, ir mokslinės fantastikos filmas, kuriame sudėtingas „film noir“ tipo siužetas susijęs su sintetine transformacija ir mutacijomis bei sudėtingomis chirurginėmis procedūromis, atliekamomis meno tikslais. Tai vaizdingas, bekompromisis ir labai keistas filmas, kuris garantuotai sukels visiškai nejaukią atmosferą. (Gediminas Jankauskas)
9. „Adelės gyvenimas“ (Blue is the Warmest Color/ La Vie D‘Adele, 2013)
Tai daugybę diskusijų sukėlusi romantinė dviejų jaunų merginų meilės istorija, parašyta, prodiusuota ir režisuota Abdellatifo Kechichės.
Adelė yra bręstanti paauglė, susitikinėjanti su vaikinais, tačiau nerandanti jokio pasitenkinimo tuose santykiuose. Ji svajoja apie kažką daugiau. Tuomet ji sutinka Emmą – laisvos sielos mėlynplaukę, kurią dėl netradicinės orientacijos Adelės draugai atstumia. Kadangi tik su ja Adelė gali jaustis visiškai laisvai, santykiai su Emma galiausiai išsivysto į kai ką daugiau. Kartu jos tyrinėja socialinio pripažinimo problemas, seksualumą bei bręstančius tarpusavio santykius.
Adelės gyvenimas iš šalies niekuo nesiskiria nuo kitų moksleivių – už pamokas čia svarbiau aptarti kas į ką žiūri ir kas su kuo miegos. Adelės paauglystės misija yra ne surasti save – ji jau žino ko nori, bet surasti sau vietą ir žmonių, kurie nesmerktų dėl akimirksniu įsiplieskusios meilės mėlynplaukei merginai. Ne tik nepažįstamosios plaukai, ir jos akys, ir patalai, ir suknelė, kurią Adelė apsivelka svarbią dieną – tai filmas, kurio mėlyna nuotaika, bet jokiu būdu ne niūri. Net meilės scenos čia kažkodėl atrodo mėlynos, švelnios, beje – lesbietiškos. Taip, sekso čia yra. Daug. Gražaus. O tie, kas sakė „šokiruoja“ – puritonai arba laimingieji, niekada anksčiau nesusidūrę su vulgarumu, nes erotinėms filmo scenoms apibūdinti tiktų daugybė žodžių tik ne pastarasis. Atviros, estetiškos ir žymiai ilgesnės nei galima tikėtis.
Šis romantinis prancūzų filmas, savo itin atviromis scenomis tiesiog sudrebino Kanų filmų festivalį, o vėliau ir pasaulio kino teatrus.
8. „KRISTAUS KANČIA“ (The Passion of the Christ, 2004)
Seniai neturėjome filmo, kuris būtų taip supriešinęs žmones ir išprovokavęs tiek garsių skandalų, kaip tai atsitiko, „Kristaus kančiai“ pasirodžius pasaulio ekranuose. Jeigu dėl Larso von Triero filmų iki užkimimo ginčijosi tik palyginti negausus kinomanų būrys, tai šį Melo Gibsono režisuotą kūrinį komentavo visi: ateistai ir religiniai fanatikai, katalikai ir protestantai, stačiatikiai ir bedieviai, žydai ir antisemitai, istorikai ir kultūrologai, tikri kino gurmanai ir retai į kiną vaikščiojantys žmonės. Vieni garsiai reiškė susižavėjimą ir kalbėjo apie seanso metu patirtą katarsį, kiti svaidėsi prakeiksmų žaibais. Vieni ragino filmą rodyti bet kokios tautybės ir tikėjimo žmonėms, kiti kryžium gulė už tai, kad ši erezija būtų kuo greičiau uždrausta.
Dar prieš premjerą pasklido gandai, kad filmas bus ryškiai antisemitinis, nes autoriai kaltina žydus nužudžius mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Nors tokią ydingą nuomonę beveik prieš daugiau nei penkis dešimtmečius paneigė oficialusis Vatikanas, faktai lieka faktais: Kristaus laikais Judėjoje tikrai gyveno žydai. Žinoma, galima teigti, kad Išganytoją nukankino Romos imperijos valdžia, bet kas tada aikštėje šaukė Pilotui: „Nukryžiuok jį“?.. Ir kas Pilotą ragino pasigailėti ne Kristų, o plėšiką Barabą?
Seniai žinoma, kad iš visų istorinių asmenybių daugiausiai kartų ekrane buvo pasirodęs Kristus. Bet dauguma filmų apie jį nenukrypdavo nuo biblijinių kanonų ir buvo tik pedantiškai atliktos (ir dėl to nuobodžios) keturių evangelijų iliustracijos. Skandalai lydėjo tik Luiso Buñuelio „Aukso amžių“ (1930), kuriame Kristus buvo susietas su… markizu De Sade‘u, Piero Paolo Pasolinio „Evangeliją pagal Matą“ (1964), kuriame Kristus buvo panašus į hipį-marksistą ir Martino Scorsese‘s „Paskutinį Kristaus gundymą“ (1987), kuriame nukryžiuotas Kristus suabejojo, ar iš tikrųjų vertą atiduoti savo gyvybę už abstrakčios žmonijos nuodėmių atpirkimą.
Melo Gibsono „Kristaus kančia“ vengia panašių sensacingų asociacijų. O šokiruoja visų pirma tuo, kad labai natūralistiškai perteikia fizines Kristaus kančias kelyje į Golgotą. Pirmasis šio filmo recenzentas popiežius Jonas Paulius II pasakė, kad „viskas taip ir buvo”. Sunku tokiai nuomonei pritarti, nes evangelijose apie fizines Kristaus kančias terasime keletą sausų eilučių. O filme tam skiriama daugiau nei valanda ir visos modernaus kino priemonės. Efektas iš tikrųjų stiprus. Išvadas darykime patys. (G.J.)
7. „Antikristas“ (Antichrist, 2009)
Šokas ir sąmonę paralyžiuojantis siaubas šio filmo žiūrovą apimą ne kartą. Be jokių įžangų jau pradiniuose kadruose skambant nuostabiai F. Haendelio muzikai tėvų kūniškos ekstazės metu (kai kurie meilės akto vaizdai nufilmuoti taip, tarsi tai iš tikrųjų būtų pornografinis filmas) mažas vaikas, lyg kažkokių saldžiabalsių sirenų paviliotas (o gal lunatizmo paveiktas) iškrenta pro langą.
Jau nuo šio momento sutuoktinių poros (ji – rašytoja, jis – psichoterapeutas) tragedija nenumaldomai artėja prie žiaurios atomazgos. Skausmo palaužta motina pakliūva į psichiatrinę ligoninę, o vėliau jos dvasinius lūžius hipnozės pagalba ima gydyti pats vyras. Sadomazochistinės terapijos eksperimentų aikštele tampa „Edenu“ pavadintas namelis miško tankmėje. Bet nelaukime įprastų ir banalių asociacijų su žemiškuoju rojumi. Gamta čia, anot beprotybės apimtos herojės, – „tai šėtono šventykla“. Šiai svarbiai filmo minčiai antrina ir dar vienas personažas – tikra lapė, kuri žmogaus balsu (!) ištaria mylimiausią režisieriaus frazę „Chaosas valdo“ (sakoma, kad ši sentencija „Chaos Reigns“, raudonomis raidėmis užrašyta virš durų į L. von Triero biurą).
„Antikristo“ seanso metu žiūrovas visą laiką jaučia, kad jausmai ir protu gimdomos asociacijos, užuot papildę vieni kitus, juda skirtingomis trajektorijomis, todėl sumaištis yra tiesiog neišvengiama. Iš chaoso tik gerokai vėliau gimsta minčių ir vaizdinių fragmentai, palengva susidėliojantys į paradoksalių išvadų mozaiką.
O į priekaištus dėl natūralistinių šokiruojančių scenų režisierius atsakė: „Man kino dramaturgija ir yra viena iš prievartos formų. Kinas turi teikti skausmą, kaip aštri skeveldra batuose, priešingu atveju nėra prasmės filmus kurti ir juos žiūrėti. Žiūrovą reikia priversti mąstyti, o tokio tikslo šiais laikais galima pasiekti tik itin radikaliomis priemonėmis“. (G.J.)
6. „Autokatastrofa“ (Crash, 1996)
Šiame filme, sukurtame pagal J.C. Ballardo romaną, D. Cronenbergas nuolatinę savo aistrą seksualinėms perversijoms paverčia į prarają riedančio pasaulio metafora.
Po avarijos filmų prodiuseris Džeimsas Balardas (akt. James’as Spaderis) susipažįsta su kita tos pačios autokatastrofos auka gydytoja Helen Remington (akt. Holly Hunter). O ši Džeimsą supažindina su keistokos seksualinės orientacijos žmonėmis, kurie patiria stiprų susijaudinimą, provokuodami ekstremalias situacijas.
Savo metu filmas išprovokavo ištisą laviną neigiamų emocijų ir kontrastingų vertinimų. Po premjeros 1996-ųjų pavasarį Kanų kino festivalyje, kur jis buvo apdovanotas Žiuri prizu, į Amerikos ekranus filmą neskubėta išleisti beveik ištisus metus. Didžiojoje Britanijoje premjeros teko laukti dar ilgiau. Ir viskas todėl, kad iš filmą mačiusiųjų kritikų recenzijų ir pirmųjų žiūrovų įspūdžių susidarė neigiama opinija apie smurto ir pornografijos scenas, kurių neva filme apstu.
Šioje beprotybės ir genialumo viršūnėje esančioje antidramoje yra keletas puikių momentų. Tačiau labiausiai įsimintina scena, kai Spaderis automobilių stovėjimo aikštelėje trinasi į susiūtą avarijos aukos Hunter kojos žaizdą. Seksas su žaizda… Cronenbergui visada rūpėjo kūno iškrypimai. Jo gilesnė idėja, vis dar provokuojanti, yra ta, kad mes pradėtume mėgautis tais iškrypimais ir nelaikytume užslėptų. Filme, kuriame kalbama apie mirties kultą, Cronenbergas kankinamą kūną ir blizgantį metalą sujungia taip, kad tai kelia nerimą.
Šiandien filmas atrodo visai kitaip. Nes žinome, kad filmų kūrėjai nuėjo gerokai toliau. Jei Cronenbergo filmo personažams didžiausią pasitenkinimą suteikia lytiniai aktai avarijų sumaitotuose automobiliuose, tai dabar Kanuose jau Auksine palmės šakele apdovanojamas filmas „Titanė“ (2021 m., rež. Julia Ducournau), kuriame po vaikystėje patirtos avarijos mergina jaučia nevaldomą potraukį seksui… su automobiliais, o agresijos bangas jos kūne provokuoja sprogstantis hormonų ir benzino mišinys. (G. J.)
5. „Salo, arba 120 Sodomos dienų“ (Salo, or the 120 Days of Sodom, 1975)
Tai paskutinis ir be jokios abejonės skandalingiausias italų režisieriaus Piero Paolo Pasolini filmas, kuris nukelia į italų fašizmo agonijos, vadinamosios Salo respublikos, laikus.
Filmas yra pastatytas remiantis knygos tuo pačiu pavadinimu istorija. Kadangi filme pilna smurto, sadizmo ir seksualinio žiaurumo, filmas buvo laikomas kontraversišku nuo pat jo išleidimo dienos ir iki šiol yra valstybių, kuriose šis filmas uždraustas. Ši juosta paskutinis režisieriaus Pasolinio darbas. Jis buvo nužudytas prieš filmo premjerą. Filmas sutelkia dėmesį į turtingą ir korumpuotą, fašistinę 1944 metų nacių kontroliuojamą Italiją, kur yra pagrobiama aštuoniolika mergaičių ir berniukų. Jie visi kartu yra uždaromi ketveriems mėnesiams ir fiziškai bei psichologiškai kankinami, kol galiausiai juos visus vieną po kito nužudo. Filme nagrinėjamos politinės korupcijos, fašizmo, sadizmo ir galios išnaudojimo temos.
Dėl itin detalių smurto, seksualinio nukrypimo ir brutalių žudymo scenų filmas susilaukė nepalankių įvertinimų ir iki šiol yra uždraustas rodyti kai kuriose šalyse. Kitą vertus daugelio kritikų bei istorikų buvo išgirtas, o 2006 metais buvo pripažintas 65 baisiausiu visų laikų filmu.
4. „Nesugrąžinamas laikas“ (Irreversible, 2002)
Šioje psichologinėje dramoje ir trileryje, kuriame siužetą sudaro keturiolika epizodų atbuline tvarka – du vyrai siekia atkeršyti už merginos Alex, kurią vaidina Monica Belucci, išprievartavimą. Alex ir jos vaikinas Marcus bei buvęs vaikinas Pierre kartu išeina pasilinksminti. Ir Alex likus vienai nutinka kas yra baisiausia – ją išprievartauja. Du vyrai sugeba atsekti prievartautoją – sutenerį Le Teni – į gėjų barą. Tik ar kerštas pavyksta?
„Nesugąžinamas laikas” – įspūdingas ir jaudinantis filmas, kuris apverčia standartišką išprievartavimo-keršto istoriją aukštyn kojomis. Jaunos poros gyvenimas kartu yra sugriaunamas po beprasmio nusikaltimo. Marcusas (vaidinamas Cassel) ir Pjeras (Albert Dupontel) siekdami atkeršyti už nusikaltimą ieško nusikaltėlio. Šiame gana nesklandžiame siužete režisierius Gasparas Noe pateikia nuostabų kino kūrinį, vienodai sudaryta iš siaubo ir meninio kino žanrų. Pasakojant istoriją atgaline tvarka, žiūrovas yra įtraukiamas į svaigulio būseną, kuri palieka krūvą klausimų. Smurto scenos čia tarnauja kaip viso filmo ramstis (kai raudonas tunelis išsiskiria į du kelius, kaip sako vienas veikėjas). Trys pagrindiniai veikėjai yra nuostabūs, bet Cassel išsiskiria labiausiai. Filme jis nulreipia dėmesį nuo į neviltį puolusios mylimos merginos į vyrą, apsėstą keršto. Kiekvienas pokytis yra parodomas su aukščiausio lygio autentiškumu ir yra iš tiesų išgyvenamas paties aktoriaus. Per Alex (vaidinamos Monikos Beluči) užpuoliko medžioklę, Pjeras yra teisybės balsas kol Marcuso veiksmai įstato jį į blogiuko rolę (prostitutės ir taksi vairuotojo užpuolimas, beveik perpjauna klubo lankytojo gerklę ir t.t.). Vaidmenys drastiškai pasikeičia, kai Marcusas yra užpuolamas banditų. Pjeras atsako smurtu ir tai iš tiesų priverčia išsižioti.
Didžioji dalis garso takelio filmui buvo sukurta žymaus elektroninės muzikos tandemo „Daft Punk“. „Nesugrąžinamas laikas“ pasirodė prieštaringas dėl detalios nužudymo su gesintuvu scenos ir netgi dešimties minučių veikėjos Alex išprievartavimo scenos, kurios kulminacija – primušimas iki komos. Visgi Tarptautiniame Stokholmo kino festivalyje filmas laimėjo „Bronzinį arklį“. Robert Ebert, amerikiečių kino kritikas šitą filmą pavadino „tokiu žiauriu ir kupinu smurto, kad jo tiesiog neįmanoma žiūrėti“. Filmas yra sietinas su „New French Extremity“ judėjimu – transgresyviais filmais, kuriais siekiama paniekinti arba pažeisti bet kokias paprasčiausias visuomenės normas, priešintis hipokritiškumui ir politkorektiškumui.
3. „Iltis“ (Tusk, 2014)
Geriausiuose režisieriaus Kevino Smito filmuose – tiesą sakant, ir blogiausiuose – veikėjai prikalba daug įvairių dalykų. Ne išimtis ir antras rašytojo bei režisieriaus bandymas siaubo filmų srityje „Iltis“. Tačiau šįkart, nors plepėjimo vis tiek daugiau, nei kankinimo, jis bent jau suteikia filmui daugiau keistumo bei šiurpumo. Filmas paremtas viena iš paties režisieriaus tinklalaidės „SModcast“ istorijų.
Volisui (Džastinas Longas) ir jo pagalbininkui (Helis Džoelis Osmentas) priklauso populiari tinklalaidė apie keistus internete paplitusius vaizdo įrašus bei juokingus interviu su interneto įžymybėmis. Besišaipydami iš žmonių, kurie netyčia apsijuokė ar buvo pajuokti viešumoje, vyrukai sukūrė neblogą komandą ir subūrė ne mažą klausytojų ratą. Darbas paprastas – Volisas keliauja po šalį ieškodamas keistų vaizdo įrašų, o suradęs grįžtą į studiją ir pasidalina istorijomis su savo kolega ir, žinoma, klausytojais. Susiruošęs keliauti į Kanadą paimti paskutinę minutę atsiradusio interviu, Volisas užsuka į vietinį barą išgerti ir pastebi skrajutę, kurią parašė senas nuotykių ieškotojas (Maiklas Parksas), kuris ieško, su kuo galėtų pasidalinti savomis istorijomis. Atvykus į nuošalius ir tamsos apgaubtus senolio namus, Volisas nedelsiant pavaišinamas puodeliu karštos arbatos ir istorija apie tai, kaip po laivo nelaimės jūroje senolis buvo išgelbėtas jūrų vėplio. Ši istorija Volisui pasirodė puikiai tinkama jo tinklalaidei, tačiau netrukus vyras netenka sąmonės, o pabudęs supranta, jog yra prirakintas prie invalido vežimėlio. Kol Tedis ir Voliso mergina patraukia šiaurėn, jog išsiaiškintų, kur taip staiga dingo Volisas, senolis paverčia persigandusį vyrą savo nenormalios procedūros subjektu, kurio požiūris į nuostabiausius jūros gyvius bus pakeistas visiems laikams.
Nepaisant to, kad šis siaubo filmas nėra iš tų, kuriuose būtų taškomasi kraujais, žudoma ar kitais tradiciniais būdais kankinama, vargu, ar po pirmos peržiūros norėtumėte pamatyti jį dar kartą. Siaubą ir nerimą šio filmo siužetas sukelia per veikėjų kalbas, o ypač per vėplių maniako išsakomus žodžius „Nesuprantu, kas, po velniais, gali norėti būti žmogumi?“, o taip pat ir veiksmus, kurių jis imasi norėdamas žmogų paversti gyvūnu. Šiam filmui puikiai tinka pasakymas, jog žmones nuo gyvūnų skiria tik tai, kad pastarieji negali papasakoti savo istorijų.
2. „NAMAS, KURĮ PASTATĖ DŽEKAS“ (The House That Jack Built, 2018)
Filmo veiksmas plėtojasi JAV sostinėje. Vašingtono pakrašty gyvenantis pusamžis inžinierius Džekas (Mattas Dillonas) svajoja tapti architektu ir prie ežero net stato nuosavą namą. Kol kas šis užsiėmimas realizuojamas ne itin sėkmingai. Gal todėl, kad labiau už architektūrą vyrą domina visai kita meno rūšis. Džeko sąmonę valdo vidinio demono balsai (medikai tokią psichologinę anomaliją vadina obsesiniu kompulsiniu sutrikimu), kurių įtakotas vyras jaučiasi esąs ypatingos rūšies menininkas nekrofilas. Taip paprastai vadinami mirties temos apsėsti menininkai. Bet Džekas kuria savo meną iš realios mirties, o medžiagą savo kruvinoms instaliacijoms, laikomomis milžiniškame šaldiklyje, gauna žudydamas žmones, lengvabūdiškai patenkančius į jo pinkles.
Garsusis kino provokatorius ne kartą žadėjo šokiruoti kino žiūrovus intelektualios pornografijos kūriniu. Prie šio tikslo jis artėjo keliais etapais. Atvirai pornografinių vaizdų buvo jau filme „Antikristas“, dar didesnis autoriaus dėmesys intymiems žmogaus kūno organams pastebimas „Nimfomanėje“ (2013 m.), kuris griovė „padoriam“ kinui įprastus tabu. Su pastaruoju filmu „Namą, kurį pastatė Džekas“ lyginti lengviausia ir juos nagrinėti kaip klasikinę Eroso bei Tanato priešybių vienybės iliustraciją. Pagrindinė „Nimfomanės“ herojė Džo buvo sekso įsikūnijimas, Džekas gi yra pati mirtis žmogaus pavidalu. „Nimfomanėje“ buvo nemažai pornografinių scenų, „Name, kurį pastatė Džekas” netrūksta baisių žmogžudystės scenų, kurios apibrėžiamos terminu „torture porn“ (pornografiniai kankinimų vaizdai). Beje, daug pirmųjų šio filmo žiūrovų Kanų kino festivalyje išėjo iš salės nesulaukę finalo.
Panašią reakciją stebėjome ir mes, kai kino teatruose buvo rodomas austrų režisieriaus Michaelio Haneke‘s filmas „Smagūs žaidimėliai“ (Funny Games, 1997 m.): už linksmo pavadinimo iš tikrųjų slypėjo šiurpą kelianti istorija apie tai, kaip du labai inteligentiški vaikinai, kurie pasirodė esą rafinuoti sadistai, šaltakraujiškai išžudė vasarnamyje prie ežero apsistojusią inteligentų šeimą. Kai pirmąja auka jau buvo tapęs mažylis, vienas budelių atsigręžė tiesiai į kino kamerą ir bejausme veido išraiška ištarė: „Jeigu jums nepatinka tai, ką mes darome, mes galime ir baigti. Bet filmas dar tik įpusėjo, o jūs gi tikrai norėsite pažiūrėti jį iki galo“.
Tąsyk Michaelis Haneke kalbėjo apie tai, kad kine jau seniai prasidėjo pavojingas procesas, kai nutrinamos ribos tarp tikrovės ir reginio. Dar spartesniais tempais šį diversinį darbą daro televizija, kuri vaikydamasi sensacijų, priversta žiūrovams kaskart pateikti vis rafinuotesnių žiaurios realybės vaizdų. Nes prie smurto vaizdų žiūrovas pripranta panašiai kaip narkomanas prie kvaišalų, ir abiem kaskart reikia vis didesnės dozės. Todėl per pastarąjį dešimtmetį prievartos eskalavimas kine pasiekė neregėtus mastus. Ir šią problemą reikia kažkaip spręsti. Nes jau daugėja pavyzdžių, kai itin žiaurūs filmai paskatina nestabilios psichikos žmones realybėje pakartoti ekrane matytus sadistiškus vaizdus. O sociologai su filosofais niekaip neišsprendžia dilemos: ar filmai dabar darosi žiauresni todėl, kad daugėja smurto gyvenime, ar rafinuoto sadizmo gyvenime darosi daugiau todėl, kad vis žiauresnius maniakų „žygdarbius“ rodo kriminaliniai filmai.
Michaelis Haneke neskubėjo daryti išvadų. Jis tik pabandė be ryškios autorinės intonacijos parodyti, ką iš tikrųjų reiškia pati baisiausia smurto forma, ir privertė žiūrovą pasijusti aukos kailyje. Larsui von Trierui to nepakanka.
Vienoje „Antikristo“ scenoje tikra lapė žmogaus balsu (!) ištaria keistą frazę „Chaosas valdo“ (sakoma, kad ši sentencija „Chaos Reigns“, raudonomis raidėmis užrašyta virš durų į L.von Triero biurą). „Name, kurį pastatė Džekas“ režisierius pasiryžo įrodyti, kad pasaulį valdo Blogis. Ir šią tezę įrodinėja labai plataus spektro argumentais – dokumentiniais vaizdais iš laukinės gamtos, eilėmis iš Williamo Blake’o poemos apie tigrą ir ėriuką, mirtinus nusikaltimus slepiančių gotikinių bažnyčių nuotraukomis, siaubingas scenas vaizduojančiais dailės šedevrų paveikslais, klasikinės animacijos intarpais, XX amžiaus tironų paveikslais ir portretais didžiųjų humanistų, kurių idealistinės svajonės apie harmoningą žmonijos ateitį bei visuotinę gėrio pergalę jau seniai atrodo kaip neįmanoma utopija. Užkadrinėje polemikoje su savo alter ego, kuris filme vadinamas Verdžu (asociacija su Vergilijumi yra pernelyg akivaizdi) neapsieinama ir be teologinio „argumento“: „Religija žudo žmones. Jūsų Dievas moko žmones neigti tigrą savyje ir mus visus paverčia vergais, kurie gėdijasi tai pripažinti“.
Kaip visada sodrus ir meistriškai sukomponuotas filmo garso takelis baigiamas Ray‘aus Charleso daina, kurioje yra tokie žodžiai: „Hit the road, Jack and don’t you come back no more, no more, no more…“ (pradink, Džekai, ir niekada, niekada, niekada nebegrįžk…). (G.J.)
1. Serbiškas filmas (A Serbian Film, 2010)
Bene daugiausiai apkalbų sulaukęs serbiškas filmas, tikrai šokiravo net ir visko mačiusius. Serbų kilmės režisierius Srdjan Spasojevic sukūrė tokį galingą filmą, kad daugelis žiūrovų nesugebėdavo peržiūrėti filmo iki galo. Srdjan Todorovic vaidina pagrindinį filmo herojų Milos – buvusį pornografinių filmų aktorių, kuriam reikia pinigų, kad išgabentų savo šeimą iš užspaustosios Serbijos. Milos gauna puikų pasiūlymą nusifilmuoti naujame pornografiniame filme, tačiau viskas nebus taip paprasta. Per vėlai sužinojęs, jog įsitraukė į tikrai šokiruojančių pornografinių filmų kūryba jis privalo filmuotis, nes kitu atveju jo šeimai gali atsitikti itin nemalonūs dalykai.
Naujasis pagrindinio veikėjo darbdavys verčia jį filmuotis itin žiauriose sekso scenose, kur galiausiai viskas pasrūva krauju. Jokių stabdžių neturintis režisierius visiškai nepaisė moralinių normų, tad nenustebkite filmo metu pamatę vaiko prievartavimo sceną. Filme viena po kitos seka akį rėžiančios ir psichiškai veikiančios scenos, kurios stebina net ir visko mačiusius. Sunku net ir kalbėti apie tokį filmą. Šį filmą reikėtų pamatyti pačiam, kad suprasti, kodėl pasaulyje kilo tiek daug kalbų ir pasipiktinimo.
