Netrukus įvyks bene labiausiai laukiamas metų kino renginys – Oskarų apdovanojimų ceremonija. Nominacijos jau senokai paskelbtos, ir jas galima atidžiai patyrinėti. Nemažai nominuotų filmų jau spėjome pamatyti. Kai kurie filmai į garsiausią kino pasaulyje šventę atkeliauja jau pasipuošę tarptautinių kino festivalių laurais. Pavyzdžiui, Europos kino akademijos apdovanojimų lyderis „Sentimentali vertė“ (rež. Joachimas Trieras), kuris netrukus iškilmingai atidarys šių metų „Kino pavasarį“. Jau dabar galima prognozuoti, kad nemažai paauksuotų statulėlių pasidalins du akivaizdūs lyderiai – „Mūšis po mūšio“ ir „Nusidėjėliai“.

Plačiau pristatome 10 išskirtinių filmų, kurie šiemet buvo nominuoti geriausio metų filmo apdovanojimui. Šiame sąraše be jau paminėtų filmų yra net dvi sportinės dramos „Didysis Martis“ ir „F1“, gotikinis trileris „Frankenšteinas“, fantastinis tragifarsas „Bugonija“, brazilų politinis trileris „Slaptasis agentas“, filosofinė ekologinė drama „Traukinių sapnai“ ir biografinė drama „Hamnetas“, leidžianti kitu kampu pažvelgti į Viljamo Šekspyro epochą ir patį rašytoją.

10. „DIDYSIS MARTIS“ (Marty Supreme, 2025)

Broliai Joshas ir Benny Safdie atkreipė į save dėmesį dar pirmajame XXI a. dešimtmetyje savo trumpametražėmis siurrealistinėmis novelėmis. Jų komedija „Parneški rozmarinų“ („Go Get Some Rosemary“, 2009 m.) pateko į Kanų kino festivalio programą „Dvi režisierių savaitės“, o jau rudenį abu broliukai kartu su šiuo filmu apsilankė Lietuvoje, kur Vilniaus kino teatre „Pasaka“ susitiko su Tarptautinio Kauno kino festivalio žiūrovais.

2014-aisiais pasirodė antrasis brolių Safdie vaidybinis pilnametražis filmas „Dangus žino kas“ (Heaven Knows What) – istorija apie jauną narkomanę Harlę, gyvenančią Niujorko gatvėje.

2017-aisiais Kanuose buvo pristatytas filmas „Geras laikas“ (Good Time), kuriame, anot kritikų Roberas Pattinsonas suvaidino vieną stipriausių savo vaidmenų – vaikiną Konį, kuris po nepavykusio banko apiplėšimo stengiasi iš policijos gniaužtų išgelbėti protiškai atsilikusį jaunėlį brolį Niką (jį suvaidino Benny Safdie).

O „Neapdorotuose deimantuose“ (2019 m.) naujomis savo talento briaunomis maloniai nustebino komikas Adamas Sandleris.

Nežinia kodėl pernai darnus brolių tandemas iširo, ir abu patraukė skirtingais keliais. Bet lyg susitarę abu režisavo garsiais įvykiais kino pasaulyje tapusias sportines tematikos filmais. Tiesa, apie labai skirtingų sporto rūšių čempionus: mišrių kovos menų žvaigždę Marką Kerrą (už „Triuškinančią mašiną“ Benny Venecijoje buvo pavadintas geriausiu režisieriumi), o Josho „Didysis Martis“, pasakojantis apie stulbinamą tenisininko Marčio Mauserio karjerą, šiemet nominuotas net devyniems Oskarams.

„Triuškinanti mašina“ turi visus populiaraus kino elementus – brutalias kautynių scenas ir ne taip lengvai atpažįstamą veiksmo filmų žvaigždę Dwayne‘ą Johnsoną pagrindiniame – šiuolaikinio gladiatoriaus – vaidmenyje.

Pagrindinis sportinės dramos „Didysis Martis“ personažas visai ne atletas, o stalo teniso kautynių vieta – toli gražu ne raumenų demonstravimo atviras ringas. Tačiau Joshas Safdie ir Marčio Mauserio vaidmens atlikėjas Timothée Chalamet nesunkiai įrodo, kad gali priversti žiūrovus su nemažėjančia įtampa stebėti aistras prie teniso stalo beveik pustrečios valandos. Anot filmo anonso, „Didysis Martis”, tai pulsuojanti, energija trykštanti istorija apie svajonę, kuri viską pakeičia.

Prasideda Marčio kelias į šlovės viršūnes 1950-aisiais Niujorke. Dvidešimt trejų metų vaikinas dirba dėdės valdomoje batų parduotuvėje, svajoja pakeisti monotonišką gyvenimo būdą ir ryžtasi tapti pasauline stalo teniso (ping pongo) legenda, nes tai jam atrodo geriausias būdas išbristi iš kasdienių nepriteklių pasaulio.

Jau pirmajame čempionate Londone jaunasis talentas tik lemiamose rungtynėse pralaimi Japonijos rinktinės atstovui. Į pralaimėjimą įsiūčio apimtas jaunuolis sureaguoja taip, kad už sukeltą isteriką ir piktybišką inventoriaus sugadinimą tenka sumokėti didelę baudą, kitaip grėstų rimtos pasekmės, įskaitant ir diskvalifikaciją.

Kitas turnyras bus Tokijuje, bet kad ten pakliūtų ir pagaliau įveiktų nelemtą konkurentą Kotą Endą, Martis privalo surasti pinigų. Bet būtent tada ant vargšo galvos lyg iš gausybės rago pasipila mažesnės bėdos ir didesnės nelaimės. Atrodo, kad pasaulis mobilizavo visas savo jėgas, kad sužlugdytų Marčio svajonę.

Aplinkiniai jį mato tik kaip ekscentrišką azarto mėgėją. Net artimiausi žmonės nepritaria vaikino planams: ir valdingas dėdė, užsukęs finansavimo „kranelį“ (įsimenamas rašytojo ir dainininko Larry ‘Ratso’ Slomano vaidmuo), ir sūnumi manipuliuojanti motina (ją ryškiai suvaidino dabar Holivudo aktorių teises ginanti Fran Drescher) lyg susitarę kartoja, kad geras žydų berniukas turi pasirinkti rimtą ir pelningą darbą.

Bet Martis pasineria į sporto, lažybų ir Niujorko gatvių gyvenimą, kur kiekvienas žingsnis balansuoja tarp šlovės ir visiško žlugimo. Aplinkinių nepasitikėjimas, spaudimas ir paties ambicijos stumia Martį į nuolatinę kovą tarp talento ir savidestrukcijos. O argi yra kitas kelias, jei trokšti būti pripažintas „Didžiuoju”?

Įprastai aktoriai, gavę sportininkų vaidmenis, prieš prasidedant filmavimo darbams, ilgai ir kantriai treniruojasi. Timothée Chalamet – ne išimtis. Sakoma, kad prie teniso stalelio jis treniravosi beveik penkerius metus. Užtai rezultatas stulbinamas – jei tikėsime studijos A24 informacija, filmuojant visas scenas prie teniso stalelio aktoriui profesionalaus dublerio neprireikė.

Marčio Mauserio prototipas yra realus tenisininkas Martinas Reismanas (1930–2012), 1958 ir 1960 metais buvęs Amerikos stalo teniso čempionu.

O Timothée Chalamet jau dukart buvo nominuotas Oskarui už pagrindinius vaidmenis filmuose „Vadink mane savo vardu“ (Call Me by Your Name) ir „Bobas Dylanas: Visiškai nežinomas“ (A Complete Unknown). Gal trečias kartas bus sėkmingas? (Gediminas Jankauskas)

9. „NUSIDĖJĖLIAI“ (Sinners, 2025)

Visi, kurie žavisi kerinčia amerikietiškojo bliuzo magija, be jokios abejonės yra girdėję iš lūpų į lūpas sklindančią bliuzo muzikanto Roberto Johnsono kadaise paskleistą legendą apie ambicingą jauną muzikantą, kuris sutiko kryžkelėje sutiktam velniui iškeisti savo sielą, kad taptų neprilygstamu bliuzų atlikėju.

Visam gyvenimui šią istoriją įsidėmėjau pirmą kartą pamatęs režisieriaus Walterio Hillo muzikinę dramą „Kryžkelė“ (Crossroads, 1986 m.), kurioje skambėjo beveik tuzinas nuostabių bliuzų (keturis jų atliko muzikos virtuozas Ry Cooderis).

Ne mažiau įspūdingas garso takelis puošia taip pat šią legenda pasinaudojusį režisieriaus Ryano Cooglerio filmą „Nusidėjėliai“, kuriame dvigubą vaidmenį suvaidino Michaelas B. Jordanas.

Ryano Cooglerio ir Michaelo B. Jordano tandemas pirmą kartą sužibo jau pirmajame režisieriaus pilnametražiame filme „Fruitveilo stotis“ (Fruitvale Station), parodytame Sandanse ir Kanuose 2013 metais. Emocingas žiūrovų pamėgtas kino hitas buvo ne tik dar viena įtaigiai papasakota istorija apie policininkų smurtą prieš afroamerikiečius, bet ir tapo netrukus Amerikoje kilusio judėjimo #BlackLivesMatter savotišku manifestu.

2015-aisiais talentingas tandemas „pasikėsino“ į kultinę boksininko Rokio epopėją ir susuko filmą „Krydas. Gimęs kovoti“ (Creed), susilaukusį dar dviejų tęsinių.

Tikra triumfo valanda Ryano Cooglerio ir Michaelo B. Jordano tandemui išmušė, kai ekranuose pasirodė fantastinis veiksmo blokbasteris „Juodoji pantera“ (Black Panther, 2018 m.), kuriame paslaptingas Afrikos savanų didvyris stoja į žūtbūtinę kovą su Vakandos karalystės priešais.

Pelningo filmo tęsinyje „Juodoji pantera. Wakanda amžiams“ (2022 m.) Michaelo B. Jordano herojaus jau nebuvo, nes JAV karinio jūrų laivyno specialiųjų operacijų kariuomenės smogikas Kilmongeris buvo nužudytas anksčiau.

Tačiau Ryanas Coogleris ir Michaelas B. Jordanas vėl susitiko kuriant „Nusidėjėlius“. Čia Michaelas B. Jordanas suvaidino abu brolius dvynius Smoukį ir Steką, kurie ilgai klajojo po pasaulį (buvo ir kareiviai Pirmajame pasauliniame kare, o vėliau ir gangsteriai), bet laimės taip ir nesurado. Po daugybės metų iš Čikagos sugrįžę namo savo gimtąjį miestelį Misisipėje jie randa visiškai kitokį, nei jis liko vaikinų atmintyje – ne visada teisingą, retai sąžiningą, visuomet sunkų ir kartais antgamtišką. Dvyniai netrukus savo kailiu įsitikina, kad siaubingi antgamtiški padarai – visiškai ne išmonė ir ne pasakos mažiems vaikams gąsdinti. Protu sunkiai suvokiamas blogis jų visuomet laukė ir nekantrauja pasveikinti sugrįžus.

Į gimtinę broliai dvyniai sugrįžo ne tuščiomis rankomis, o su pinigų pilnu lagaminėliu. Kriminaliniame versle uždirbti „grynieji“ netrukus investuojami į visai legalų verslą – iš vietinio rasisto Smoukis ir Stekas nusiperka buvusios lentpjūvės sandėlį ir per trumpą laiką šią apleistą patalpą paverčia muzikiniu klubu. Personalu įdarbina draugus ir giminaičius.

Bet jau pirmą naktį sėkmingai startavusi įstaiga susilaukia nekviestų ir agresyviai nusiteikusių lankytojų. Jeigu jau pagalvojote, kad vietiniai banditai atėjo naujus verslininkus reketuoti ar kuokomis apsiginklavę kukluksklanininkai sugūžėjo sunaikinti šią juodaodžių irštvą, tai smarkiai klystate.

Teks prisiminti 1996-aisiais režisieriaus Roberto Rodriguezo komiškas siaubo trileri „Nuo sutemų iki aušros“ (From Dusk Till Dawn) – ten nepadoraus pavadinimo smuklė, kurioje tikėjosi pailsėti į Meksiką nešantys kudašių filmo herojai, tuoj po vidurnakčio netikėtai pavirsta tikru pragaru, o visi nuolatiniai klientai – šiurpą keliančiais vampyrais…

Vampyrai, pasprukę nuo indėnų, atidundėjo ir į barą, kuriame žmonės ilsisi ir klausosi bliuzą.

Vieniems filmo žiūrovams patiks išradingai nufilmuotos vampyrų naikinimo scenos, kiti sužinos, kas tai yra vadinamieji Džimo Krou įstatymai (1932 metais, likus vos metams iki sausojo įstatymo galiojimo pabaigos, pilnu tempu veikė neoficiali juodaodžių mažumos teisių suvaržymo politika), bet svarbiausia, žinoma, čia – begalė nuostabių bliuzų. Solo partija čia atitenka dvynių pusbroliui Samiui (jį suvaidino dainininkas ir dainų autorius Milesas Catonas), grojančiam bliuzą taip, kad galėtų ir numirėlius prikelti.

Milžinišką darbą atliko didelis klasikinių bliuzų fanas švedų kompozitorius Ludwigas Göranssonas (jis jau turi du Oskarus už „Juodąją panterą“ ir „Openheimerį“), sukomponavęs nuostabų muzikinį takelį iš vienų už kitas puikesnių kompozicijų (dalis jų – klasikinių bliuzų įrašai, kitus įdainavo filme vaidinantys aktoriai Jackas O’Connellas, Jayme Lawson ir Hailee Steinfeld).

Taigi, žiūrėkime ir klausykimės. Ir nepamirškime seną gerą tiesą: „Bliuzas yra tada, kai geram žmogui yra blogai“. (G.J.)

8. „HAMNETAS“ (Hamnet, 2025)

2021-aisiais trimis Oskarais (už geriausią metų filmą, aktorei Frances McDormand ir už režisūrą) buvo apdovanota jautri kinų kilmės režisierės Chloé Zhao drama „Klajoklių žemė“ (Nomadland), sukurta pagal mums žinomą amerikietės žurnalistės Jessicos Bruder dokumentinę knygą „Klajoklių žemė. Kaip išgyventi XXI amžiaus Amerikoje“.

O šiemet net aštuoniems Oskarams nominuojamas naujausias režisierės darbas – istorinė drama „Hamnetas“.

Apie Williamo Shakespeare’o teatrinį šedevrą „Hamletas“ žino bemaž visi. O dabar sužinosime apie Stratfordo genijaus 1596 metais mirusį vienuolikmetį sūnų, vardu Hamnetas.

Prisipažinsiu, skaičiau kelias biografines knygas apie Shakespeare’ą, bet neprisimenu užuominų apie šią didžiąją dramaturgo tragediją.

„Hamnetas“ – dalinai išgalvota istorija, paprasčiau kalbant, istorinė fikcija (historical fiction), kurią savo knygoje 2020 metais aprašė Maggie O’Farrell (šį romaną jau galime paskaityti ir lietuviškai). Romano autorė visgi stengėsi remtis tikrais žmonėmis ir istoriniais faktais, nors daug ką, žinoma, teko sufantazuoti, užpildant spragas ten, kur istorija tyli. Tokį metodą visada naudoja literatai, aprašantys seniai buvusius įvykius arba norintys pavaizduoti personažų intymaus gyvenimo detales.

Pirmasis filmo titras skelbia, kad anais laikais (XVI-XVII a.), apie kuriuos pasakojama, Hamletas ir Hamnetas buvo laikomi tapačiais vardais.

Bet romano ir filmo pavadinimas sufleruoja, kad bus kalbama apie nemarios teatro pjesės „Hamletas“ sukūrimą. Tiesa, pačiam Shakespeare’ui šioje jautrioje ir galingoje istorijoje apie meilę ir netektį skiriamas toli gražu ne pagrindinis vaidmuo.

Shakespeare’as gimtajame Stratforde dėsto lotynų kalbą ir taip stengiasi išmokėti tėvo skolas. Tėvas nelaiko sūnaus pomėgį eiliuoti tikro vyro vertu užsiėmimu. Bet Vilui raštu (eilėraščiuose ir laiškuose) labiau sekasi išreikšti savo emocijas ir mintis. Stratforde Vilas (Paulas Mescalis) susipažįsta su Agnes (Jessie Buckley), nuo vaikystės iš motinos paveldėjusia stebuklingų žolelių ir užkalbėjimų galią.

Rimtesnei poros santykių perspektyvai priešinasi abiejų artimieji: merginos broliui Bartolomju (Joe Alwynas) nepatinka jaunikio profesija ir išvaizda, o Vilo motina (ją suvaidino Emily Watson) tiki gandais apie tai, kad sūnaus išrinktoji yra „miško raganos dukra“.

Visgi nepaisydami abiejų šeimų nepritarimo Vilas ir Agnes susituokia ir netrukus susilaukia dukros. Ilgainiui matydama, kaip vyras kenčia nuo valdingo tėvo paniekos ir mažo miestelio tvankios atmosferos, žmona palaimina Vilą kelionei į Londoną, tikėdamasi ir pati su dukra netrukus ten prie jo prisijungti. O kol kas ji gimdo dvynius – mergaitę Juditą ir Hamnetą. Didelį motinos džiaugsmą temdo šiurpi pranašystė, kad vienam jos vaikų lemta mirti. Agnes nori pergudrauti klastingą likimą, bet 1596 metais mirtis pasiglemžia vienuolikmečio Hamneto gyvybę.

Šis tragiškas sukrėtimas, anot knygos ir filmo autorių, ir taps poetui savotiška psichoterapija – maro apimtame Londone parašyta pjesė „Hamletas“ leis ištverti tragedijos skausmą. Tačiau sūnaus netektis atskiria sutuoktinius tarsi siena ir vis toliau stumia juos vienas nuo kito. Nuo šiol abiejų gyvenimą ir poelgius valdo nenumaldomas vienatvės pojūtis.

Filmo žiūrovai tikrai įvertins ir pačią širdį veriančią tragišką netekties istoriją, ir tą nuostabią vizualinę kalba, kurios vaizdai gali pasakyti daugiau nei ilgi teatriniai monologai. Kaip ir vyro bei žmonos santykiai, kuriuose sugebama suprasti vienas kitą intuicijos ir neverbaline emocinių išraiškų kalba. Ją puikiai iliustruoja ir lenkų operatoriaus Łukaszo Żalo virtuoziškai nufilmuoti kadrai, ir Maxo Richterio muzika, priverčianti žiūrovus nesigėdyti savo ašarų. Ir ne tik katarsiu spinduliuojančiame finale. (G.J.)

7. „FRANKENŠTEINAS“ (Frankenstein, 2025)

Guillermo del Toro sukurts films, katras ne tik erzin akis i nervus, bet i smegenis. Čia kiekviens šešėlis i kiekviena garsa bangeli tavi įtrauk į klausimą: „kas iš tiesų yr gyvybi, o kas tik anos imitacija?“

Del Toro nekur tik siauba. Ans kur filosofinę kovą tarp kūrėja i kūrinia, tarp žmogaus i to, ką ans drįsa pažadint. Kiekviena scena tavi vert klausytis ne tik filma, bet i sava sąmonės, stebėt, kaip ribas tarp kūna i minčių nykst. I nors monstra veids žiaurus, tikra siauba esmė čia yr mūsų pačių klausimai apie gyvenimą, mirtį i tai, kas mus dara tikrais.

Ši istorija yr sena, bet, velns, kokia ana vis da gyva. Mary Shelley da 1818 m. paraši istoriją, katra šiandien skamb garsiau nei tada. „Frankenšteinas“ visad buva apie žmogų, katras norėja būt dievu, o paskui pabėga nuo sava sukurta stebukla.

Del Toro sava galvoj šitą legendą nešioja jau seniai. Saka, ka jau du dešimtmečius anan persekioja šits kūrinys. I daba, kai Netflix davi laisvę, ans pagaliau perkėli tan sava sapną į ekraną. I čia, žinokit, nėr jokia dirbtinia cukraus: visas filmavima lokacijas tikras, visi laidai įjungti i visi akmenys rankom dėti. Toronta studijose anie surenti laboratoriją, katroj net garai kyl ne iš kokia kompa, o iš tikra vandens. Nu, i kai toks kūrinys gimst, tai net per ekraną jauti tą gyvį i karštį.

Del Toro kūryba yr vizualus sapnas: rūks, šešėliai, šviesa i net detalės (kaip žvakių liepsnas a senų pastatų koridoriai) ne tik kur atmosferą, bet i atskleid personažų emocijas. Kamera dažnai nejud kaip įprasta, o „klausa“, pulsuoj kartu su kūrinia ritmu. Nu, o garsas, muzika i spalvas veik kaip emocijų tęsinys. Ano filmai visad tur gilų emocinį centrą: santykį tarp kūrėja i kūrinia, vienatvę a prarastą meilę, todėl net fantastinės a monstriškas būtybės tamp sielas atspindžiu.

Gotika, mitai i poetini simbolika papildomai sustiprin ano pasakojimus, todėl i „Frankenšteinas“ nėr vien siauba films – tai emocini, vizualiai turtinga istorija apie kūrėja atsakomybę, vienatvę i troškimą būti mylimam. Istorija, kur monstras tamp ne baimės objektu, o metaforiniu, liūdnu i gražiu simboliu, katram susiliej ano ankstesnių filmų motyvai.

Oscars Isaacs čia įkūnyj Viktorą Frankenšteiną, daktarą-mokslininką, katro akys pavargusias, bet kupinas dieviška užsispyrima. Ans yr žmogus, katras žiūr į mirtį kaip į kokią mūzą. Kai ans šnek apie mokslą, ano balsas dreb. Nu, o kai tyl, atroda, ka tuoj visas pasaulis drebės. Ans čia toks Viktors Frankenšteins, katram rankos purvinas ne nuo krauja, o nuo sielas.

Jacobs Elordis vaidin daktara Frankenšteina kūrinį. Ans yr ne monstras, i ne pabaisa, o kūns, katras patir per daug jausmų. Del Toro aną pasirinka po filma „Soltbernas“ („Saltburn“, 2023 m.) peržiūros, sakydams, ka ano žvilgsnis perteik skausmą be žodžių. Nu, i žinokit, tikrai taip i yr. Kai ans žiūr į sava kūrėją, toks jausmas, ka tu irgi nusidėjai. Elordis sava akim kalb daugiau nei žodžiais. Ano tyla čia aštresni nei bet koks šauksmas. O ano grims čia be prota sudėtings… po 5–11 valandų kiekvieną dieną, sluoksnis po sluoksnia, kol iš žmogaus liek tik siūlės i oda, katra vos kvėpuoj. Bet būtent tame i slyp grožis.

Nu, o Mia Goth čia dvigubs stebuklas. Ana čia įkūnyj Elizabeth, Viktora brolia mylimąją, katra yr kažkoks geruma i švelnuma simbolis. Bet čia ne pabaiga. Ana taip pat vaidin i Claire Frankensteine, Viktora motiną, katra filme yr atminims, vaiduoklis, katras vis primen, ką Viktors padari. Dvi pusės tos pačios moters: viena mylint, kita teisiant. Nu, i nesakykit, ka ne stebuklas. Goth čia tokia, ka net kai šypsos, atroda, ka kažkur pasaulis tuo metu verk. Tobula aktori tobuloms rolėms.

„Frankenšteinas“ kalb apie mus. Apie tą amžiną norą peržengt ribą, o paskui bėgt nuo atsakomybės. Čia žmogus, katras kur gyvybę, i kūns, katras klaus: „kodėl?“ Del Toro čia lyg saka: „pabaisa ne visad tas, katras siūlėts. Kartais pabaisa yr tas, katras nemok mylėt.“ (Iveta Rupšlaukytė)

6. „BUGONIJA“ (Bugonia, 2025)

Kai ekrane praded virpėt ors i kažkieno balsas tvinks it širdis, iškart supranti, ka čia bus kažkas keista, kažkas, kas netilps į sveika prota rėmus. „Bugonija“ į salę įlek ne kaip koks eilinis films, o kaip svetimkūnis, norintis paveizėt mums į akis. Įsivaizduokit, du vyrai pagrob korporacijas direktorę, nes tik, ka ana yr ateivi, pasiruošus sunaikint Žemę. Skamb kaip sąmoksla teorijų balius? Gal. Bet čia toks balius, kur po pirmų kadrų i pats pradedi abejot, kas čia iš tikrųjų pamišęs.

Lanthimos, filma režisierius, čia vėl dara sava triukus: maiša juoką su siaubu, ironiją su tikėjimu, o realybę su tuo, kas gal visai i nebe realu. „Bugonija“ ne klausia, a mes da normalūs. Ana žiūr į mus i tyliai šyptel, lyg sakydama: „na, bent jau įdomūs tai tikrai.“

„Bugonija“ yr tarsi koks kokteilis iš absurda, paranojas i tamsaus humora. Čia ne šiaip pasaka apie ateivius a mokslinę fantastiką. Čia istorija apie žmones, katrie taip giliai įlindę į sava tikėjimą, ka realybi praded jiems lūžti kaip leds po kojom. Films remias legendiniu Pietų Korėjos kūriniu „Save the Green Planet!“ (2003 m.), bet Lanthimos aną perdirba savaip: įpūti daugiau ironijas, daugiau civilizacinės beprotybės i to sava firminia graikiška „prieskonia“.

Rezultats? Tokia kina mišraini, kur žiūrovs tai juokias, tai susigūž, o kartais i pagaun savi galvojant: „palauk, a tik čia ne apie mus pačius?“ Nes kai films roda dviejų pamišėlių planą išgelbėt pasaulį nuo ateivių, tai sunku nepagalvot apie visus tuos, katrie internete šiandien irgi kur konspiracijas i šauk, ka reik garint actą i valyt mūsų dangų. Nu, o gal i reik?.. Žodžiu, šits films iššauk daug nuomonių i tikrai daug interpretacijų.

Lanthimos mok paverst net banalų pokalbį į mini sprogimą. Ans stata aktorius taip, ka žiūrovs nežina, a juoktis, a šiek tiek bijot. Ans myl sava keistuolius, bet kartu i sugeb parodyt, kaip mes visi esam vos per žingsnį nuo to paties absurda. Filme „Bugonija“ tas jausmas da stipresnis. Čia visi veikėjai atroda lyg ką tik pabėgę iš kažkokia psichologinia eksperimenta. Nu, bet vis tiek juos kažkaip myli.

Filma šerdis paprasta kaip kavinės meniu, bet filma prieskoniai – labai aitrūs. Du vyrai, Tedis (Jesse‘is Plemonsas) i Dons (Aidans Delbis), pagrob galingą korporacijos direktorę Michelle Fullere (Emma Stone). Anie tiki, ka ana yr ateivi, katra planuoj sunaikint žmoniją. I viskas čia vykst ne kokiam kosminiam laive, o paprastam, dulkėtam namely, kur tikėjims virst ginklu.

Emma Stone čia vėl pasiroda taip, ka net sunku pasakyt, a ana vaidin, a tiesiog egzistuoj tame keistam pasauly. Anos Michelli Fuller yr nebe ta „graži i beprotiška“ moteris, kokią matėm, pavyzdžiui, „Prasti reikalai“ („Poor Things“, 2023 m.), bet šalta, apskaičiuota, i kartu paslaptinga kaip migla. Lanthimos vėl iš anos ištrauk ne tik aktorystę, o kažką gilesnia, kažkokį nepaaiškinamą žmogiškuma i dirbtinuma mišinį. Ana gali pasakyt paprasčiausią sakinį, o tu jauti, ka po juo da trys prasmės sluoksniai. Emma, rodos, i toliau tamp Lanthimosa mūza. Nuo „Favoritė“ („The Favourite“, 2018 m.) iki čia, ana vis keičias, bet niekada neprarand to, kas aną dara pavojingai įdomia.

Jesse‘is Plemonsas – toks aktorius, katras, rodos, net nieka nedarydams sugeb priverst tave nervuotis. Ano įkūnyts Tedis – ramus, net kiek miels iš šalies. Visgi, už tų ramių akių slepias visas audrų katalogs. Kai ans kalb, atroda, ka kiekviens žodis pasverts, o kai nutyl, ta tyla būn tokia tanki it galėtum ją rankom grabinėt. Plemonsas jau seniai įsitvirtinęs kaip viens stipriausių šiuolaikinių „tylios įtampas“ meistrų, o čia ans da i rand vietas ironijai. Lanthimosa pasauly ans taip pritamp, ka atroda, lyg būtų gimęs su ta pačia keistuma genetika. Ne veltui anie jau seniai rada bendrą kalbą kine.

O va Aidans Delbis čia visiškas naujoks. Nu, bet pasirodi taip, ka, rodos, iškart įsiraši į didžiųjų sąrašus. Ano Dons – emocingesnis, keistesnis, toks, katras visą laik balansuoj tarp vaikiška tikėjima i psichinia sprogima. Kai ans šalia Plemonsa, atroda, ka žiūri į dvi puses to paties prota: viens šalts, o kits deg. Delbia debiuts čia tikras atradims. Ans nebija būt keists, nebija klyst. I Lanthimos, kaip visada, tokius žmones myl. Tokius, katrie nevaidin tik „gražiai“, o i rizikuoj.

Stone, Plemonsas i Delbis filme susijung kaip trys skirtingi elementai: leds, ugnis i elektra. Lanthimos mok surinkt tokią komandą, ka net kai anie stov tyliai vienam kambary, įtampa ore kirbte kirb. I nors režisierius nuolat keičia žanrus, tonus a laikmečius, viens dalyks liek pastovus… Ano ištikimybi sava aktoriams. Ans juos ne šiaip naudoj, o stata ant jų visą pasaulį. Todėl „Bugonija“ i veik, nes už kiekviena kadra stov ne tik kamera, bet i tie, katrie žina, kaip iš beprotybės padaryt meną. (Iveta Rupšlaukytė)

5. „F1“ (F1, 2025)

Populiarus aktorius, tvirtomis rankomis laikantis vairą, kine pasirodo vis dažniau. Tokie personažai net gali konkuruoti su tradiciniais amerikietiškų vesternų herojais – tvirtai į žirgo balną įaugusiais amerikiečių kaubojais. Ir tai suprantama. Laukinių vakarų romantika dabar būdinga tik nedidelę paklausą turintiems filmams, užtai kietas bičas, atliekantis mirtinai pavojingus kaskadinius numerius automobilyje, seniai tapo žiūrovų mylimu šiuolaikinės mitologijos herojumi. Lygiai taip pat „Formulės-1“ lenktynių reportažai prie TV ekranų sutelkia milžinišką auditoriją.

Filmų kūrėjai tokios aukso gyslos, aišku, negali ignoruoti. Todėl patogiai progai pasitaikius už sportinių bolidų vairo sodina pirmojo ryškumo žvaigždes – Tomą Cruise‘ą („Griaustinio dienos“, 1991) ar Sylvesterį Stallonę („Lenktynininkas, 2001). Abu jie vaidino išgalvotus lenktynininkus. O štai komiksų apie skandinavų griaustinio dievą Torą išpopuliarintas australas Chrisas Hemsworthas ir jo jaunasis kolega vokietis Danielis Brühlis sportinėje dramoje „Lenktynės“ (Rush, 2013) vaidina garsiausius aštuntojo dešimtmečio „Formulės-1“ lenktynininkus Jamesą Huntą ir Nikį Laudą, 1976-aisiais konkuravusius dėl pasaulio čempiono titulo.

Panašūs filmai patinka ne tik žiūrovams, bet ir akademikams, mielai įtraukiantiems sportinius filmus į Oskarų nominacijų sąrašus. Keturiems Oskarams ne taip seniai buvo nominuotas filmas „Le Manas’66: Plento karaliai“ (Ford v. Ferrari, 2019), laimėjęs dvi paauksuotas statulėles.

Taip pat keturiems Oskarams šiemet nominuotas filmas „F1“, kurį susuko dabar vis dažniau režisuojantis operatorius Josephas Kosinski.

Tokie filmai, dažnai primenantys išsamų reportažą iš panašių varžybų, jau neįsivaizduojami be privalomų ir labai svarbių elementų – pasiruošimą varžyboms iliustruojančios ilgokos ekspozicijos, daugiatūkstantinės gerbėjų minios tribūnose gausmo, nustelbiančio riaumojančių sportinių automobilių garsus trasoje, dramatizmo pikus ženklinančių viražų ir neišvengiamų bolidų skrydžių į užribį.

Psichologijai tokiuose filmuose vietos paprastai lieka nedaug. Gerai, jei punktyru nužymimi pagrindinių herojų charakteriai, nes visų profesinė motyvacija ta pati – nugalėti bet kokia kaina. Iš daugelio tokio tipo filmų galėčiau išskirti nedidelį filmų sąrašėlį, kuriame (dažniausiai puikiai vaidinančių aktorių dėka) už bolido matome ne stereotipinį greičio fanatiką, o gyvą žmogų, kuriam nesvetimas ir fizinis skausmas, ir psichologiniai lūžiai, ir dramatiški pergyvenimai.

Jau iš patirties žinome, kad siužeto karkasą tokiuose filmuose laiko dviejų pagrindinių personažų (dažniau antagonistų, negu draugų) santykiai. Taip buvo filme „Le Manas’66: Plento karaliai“, kuriame siužetą į priekį varė Matto Damono ir Christiano Bale‘o sportinė akistata.

Naujajame filme pagrindinį tandemą įkūnijo dvi superžvaigždės Bradas Pittas ir Javieras Bardemas. Pirmasis vaidina vieną perspektyviausių praeityje laikytą lenktynininką Sonį Hejesą, antrasis – Soniui sugrįžti į prestižines „Formulės 1“ lenktynes pasiūlantį vos galą su galu suduriančios F-1 komandos vadovą Rubeną Servantesą. Pirmiausia – kad veteranas perteiktų savo patirtį jaunam komandos lenktynininkui, o antra – kad galbūt ir pats dar kartą pabandytų sėsti už labiausiai pasaulyje svaiginančio automobilio vairo.

Praėjus keliems dešimtmečiams po įvykusios avarijos apie nutrūkusios karjeros tęsinį dar tebesvajojančiam Soniui variklių riaumojimas skamba kaip pati mieliausia muzika. Vis tik kartu su gerais prisiminimais ir maloniomis patirtimis netrukus sugrįžta ir ne tokie smagūs praeities fantomai. Bandydamas susidoroti su jais, Sonis taip pat suvokia, kad kartais pats didžiausias priešininkas bei konkurentas gali būti ir komandos draugas, o sunkiausią trasą ne visuomet gali įveikti vienas.

Pasitraukęs iš sporto Sonis dirbo taksistu ir bandė laimę už kortų stalo, o kad nepamirštų įgūdžių lakstė automobiliu lažybų lenktynėse. Jis puikiai supranta, kad šis sugrįžimas yra jo paskutinis šansas, žvaigždės valanda. Pergalės atveju bus galima pasitraukti iš sporto kaip nugalėtojui, na, o pralaimėjimas tikrai nebus visą gyvenimą vainikuojanti tragedija.

Kol kas svarbiausia Sonio užduotis – perduoti savo profesijos paslaptis jaunam ir ambicingam lenktynių genijui Džošua Pirsui (Damsonas Idris).

Didelių atradimų filmas „F1“ tikrai nežada. Bet jų, tiesą sakant, nelabai ir reikia. Juk žiūrovai – tiek vyrai, tiek ir moterys – užgniaužę kvapą žiūrės stulbinamai nufilmuotas greito važiavimo scenas. Brado Pitto charizmos ir iš ekrano sklindančio adrenalino su kaupu pakanka net toms scenoms, kuriuose aktoriaus veidą slepia prašmatnus šalmas.

Na, o tarpuose tarp lenktynių scenų matome tradicinį tokių filmų rinkinį – sparčiai besikeičiančius lenktynių geografijos vaizdus, komandos narių ginčus (laimė, nesunkiai išsprendžiamus), triukšmingai reiškiamas, bet sėkmingai sutramdomas ambicijas, neišvengiamas avarijas (ne fatališkas ir netrukdančias pasiekti tikslą) ir Sonio santykius su merginomis.

Svarbi vieta tokiuose filmuose įprastai skiriama garso takeliui. Be jau minėto bet kokiam lenktynininkui kaip pati mieliausia muzika skambančio variklių riaumojimo į filmo audinį įausta daug Hanso Zimmerio muzikos, kurią papildo gerai parinktos klasikinės Led Zeppelin ir Queen kompozicijos.

Ko dar galėtume sau linkėti? Nebent prognozuojamo finalo. Ir čia filmo autoriai tikrai nenuvilia… (G.J.)

4. „SLAPTASIS AGENTAS“ (O Agente Secreto, 2025)

Lotynų Amerikos šalių filmai – ne tokie jau dažni svečiai mūsų didžiuosiuose ekranuose. Juolab džiugu, kad beveik vienu metu turime galimybę pažiūrėti du reikšmingus ir tarptautiniuose festivaliuose premijuotus filmus – Kolumbijos režisieriaus Simono Mesa Soto filmą „Poetas“ (Un poeta, 2025 m.) ir brazilo režisieriaus Klebero Mendonça Filho filmą intriguojančiu pavadinimu „Slaptasis agentas“.

Abu filmai, nepaisant pavadinimuose lyg ir užšifruotų stereotipų, yra pakankamai originalūs, ką liudija ir abiejuose naudojama skirtingų žanrų samplaika.

„Poetas“, anot kino kritikės Živilės Pipinytės, yra „dar vienas įrodymas, kad galima išvengti stereotipų kalbant apie menininkus ir meną“. Pasiekti norimo tikslo autoriams padeda komedijos ir dramos mišinys.

Dar sudėtingesnė yra „Slaptojo agento“ žanrinė priklausomybė. Čia bazinėje klasikinio kriminalinio siužeto schemoje persipina politinio trilerio, fantastikos, mistikos ir net netikėti siurrealistiniai elementai, nors istorinis pagrindas labai konkretus: 1977-ieji metai Brazilijoje šalį valdančios karinės diktatūros metu.

Dar Kleberas Mendonça Filho neleidžia pamiršti, kad prieš tapdamas režisieriumi jis buvo kino kritikas, todėl filme tikrieji kinomanai atpažins daug kino klasikos citatų.

Wagnerio Mouros įtaigiai įkūnytas pagrindinis veikėjas keturiasdešimtmetis technologijų specialistas Marčelas (buvęs universiteto dėstytojas, o dabar valdžios persekiojamas disidentas) dėl jam gresiančio pavojaus priverstas slėpti savo tapatybę ir vadintis vis kitais vardais. Rizikuodamas viskuo jis nori palikti šalį kartu sūnumi Fernandu, kurio mama mirė nuo pneumonijos ir kurį dabar laikinai globoja seneliai. Norėdamas susitikti su jais vyras atvyksta į Resifę, miestą šalies rytinėje pakrantėje. Vietiniame archyve Marčelas dar nori surasti duomenų apie motiną, kurios nepažinojo.

Greitai tampa aišku, kad miestas netaps Marčelo ieškotu ramiu prieglobsčiu.

Mat bulvariniai laikraščiai su pasimėgavimu rašo apie paplūdimyje pagautą ryklį su jo nasruose įstrigusia žmogaus koja (puikiausia proga į savo istoriją įterpti Steveno Spielbergo juostos „Nasrai“ kadrus). Miestas rengiasi Brazilijos karnavalo šėlsmui, ir žurnalistai lenktyniauja tarpusavyje, spėliodami kas tiksliau atspės jo numanomų aukų skaičių. Iki šiol esame įpratę iš televizoriaus rodomų spalvingų persirengėlių parado Brazilijos karnavalą suvokti kaip gyvenimo džiaugsmo fiestą, filmas gi netikėtai išplėtoja už šventinio šurmulio paslėptą mirties stichiją.

Filmas laipsniškai atskleidžia svarbiausių įvykių detales, ir šis daugiasluoksnis pasakojimas tampa ne tik pagrindinio herojaus asmenine istorija, bet ir nuožmios diktatūros valdomos šalies portretu.

„Slaptasis agentas“ savo taupyklėje jau turi daugiau nei 100 apdovanojimų bei nominacijų, dabar jis finišo tiesiojoje link Oskaro. Kanų kino festivalyje Kleberas Mendonça Filho buvo apdovanotas už geriausią režisūrą, pagrindinis aktorius Wagneris Moura (jis išgarsėjo vaidindamas Pablą Eskobarą populiariame seriale „Narcos“) – už geriausią vaidybą, o tarptautinė kino kritikų asociacija FIPRESCI jį išrinko geriausiu festivalio filmu.

Ar „Slaptasis agentas“ šiemet gali laimėti geriausio filmo Oskarą? Į šį klausimą dauguma ekspertu atsako tuo abejojantys. Nes pernai Oskarą už geriausią užsienio filmą gavo brazilo Walterio Salleso mums žinoma drama „Aš vis dar čia“ (I’m Still Here). O bomba, kaip mėgsta sakyti karo ekspertai, du kartus į tą pačią vietą nekrenta. Nors Oskarų istorijoje per beveik 100 metų tokių atvejų yra buvę… (G.J.)

3. „SENTIMENTALI VERTĖ” (Sentimental Value, 2025)

Danų režisieriaus Larso von Triero nežino tik tie, kurie visai nesidomi šiuolaikiniu kinu. Kiti gi jau seniai seka jo kūrybą ir režisierių jau gerus tris dešimtmečius lydintį skandalingos šlovės šleifą. O ir visus jo filmus, pradedant Auksine palmės šakele Kanuose apdovanotą dramą „Prieš bangas“ esame matę savo didžiuosiuose ekranuose.

Bet tolimąjį Larso von Triero giminaitį norvegą Joachimą Trierą žinome ne taip gerai.

Joachimas kol kas tesukūrė tik penkis vaidybinius filmus, užtai visi jie, pradedant pirmuoju – „Repriza“ (Reprise, 2006) – apdovanoti Norvegijos kino apdovanojimais „Amanda“.

Joachimo Triero tėvas Jacobas Trieras beveik keturis dešimtmečius dirbo Norvegijos kino studijose garso režisieriumi, motina dirbo dokumentinio kino studijoje. O jo senelis (iš motinos pusės) Erikas Løchenas (1924–1983) buvo labai įdomi asmenybė – garsus Norvegijoje džiazo muzikantas, rašytojas, redaktorius ir eksperimentinių filmų kūrėjas.

Savotiška Joachimo Triero vizitine kortele tapo filmas „Oslas, rugpjūčio 31-oji“ (2011), kurio premjera įvyko Kanų kino festivalio programoje „Ypatingas žvilgsnis“. Kitas jo filmas „Garsiau už bombas“ (2015) – pirmasis režisieriaus filmas sukurtas anglų kalba – jau dalyvavo pagrindiniame Kanų kino festivalio konkurse, o mums ji parodė „Scanorama“.

Matėme ir kitus šio režisieriaus filmus – „Telmą“ (2017 m.) ir dviem Oskarams nominuotą „Blogiausią žmogų pasaulyje“ (2021 m.).

O naujausias režisieriaus darbas „Sentimentali vertė“ šiemet Kanuose pelnė garbingą žiūri apdovanojimą Grand Prix.

Tai emocingai papasakota istorija apie dvi seseris, išgyvenančias gedulą po motinos mirties. Tuo metu į jų gyvenimą staiga sugrįžta daug metų nematytas tėvas ir pateikia netikėtą pasiūlymą.

Labai gerai jungtį tarp „Blogiausio žmogaus pasaulyje“ ir „Sentimentalios vertės“ pastebėjo jaunas lenkų kino kritikas Maciejus Satora (www.stopklatka.pl): „Ar dar prisimenate paskutinę „Blogiausio žmogaus pasaulyje“ sceną? Po dvylikos suaugusiojo gyvenimo skyrių pasimetusi Džulė sėdi bute, kuris kažkada priklausė Akseliui, jos mylimajam iš kito gyvenimo, kuriuo jiems niekada nebuvo lemta iki galo dalyti. Vyro nebėra, bet liko jo išnykusios egzistencijos trupiniai. Prie sienos priklijuotos jų bendrų akimirkų nuotraukos. Sofa, ant kurios jie mylėjosi, o vėliau žiūrėjo serialus. Knygos, skaitomos, pradedamos ir niekada daugiau neatsiverčiamos. Vitražinis laiptinės langas, pro kurį jis taip mėgo žvelgti į išorinį pasaulį. Raštuotas kilimas. Lazdelė. Akmuo.

„Sentimentalią vertę“ Joachimas Trieras pradeda dvasiniu grįžimu prie šios scenos. Prieš tai, kai prisiminimai iš visiškai kitokio gyvenimo yra paliekami rūsyje, matome, kaip, uždaryti tarp keturių medinio namo sienų, jie klusniai atlieka savo funkcijas. Ant valgomojo stalo išdidžiai stovi vaza, garsiai girgždėdamas atidaro dureles žalvarinis židinys, žmogaus šilumos sušildyta sofa, sode ramiai guli lazdelė ir akmuo. Prieš juos parodydamas trumpais, greitais kadrais, filmas tyliai perbėga seno namo tekstūrą: vietomis subraižytą ir randuotą, o istorijos pėdsakai matomi tik iš arti. Kamera pasakoja iš kelių perspektyvų, žvelgdama į namą iš tolo, stambiu planu, priartinimu ir detalėmis…“

Labai panašu į Ingmaro Bergmano stilistiką. Ir to režisierius nė nesistengia slėpti. Kaip ir trijų artimiausių žmonių tarpusavio santykius pindamas panašia genialaus švedo maniera.

Šeimos galva tėvas Gustavas Borgas (jį tarsi iš natų partitūros tobulai suvaidino Stellanas Skarsgårdas), sėkmingas režisierius ir elegantiškas alkoholikas, paliko šeimą, kai vyresnioji Nora (Renate Reinsve) ir jos sesuo Agnes (Inga Ibsdotter Lilleaas) dar buvo mergaitės. Sužinojęs apie buvusios žmonos mirtį ir trokšdamas atkurti jau prarastą ryšį su savo dukterimis, Gustavas po dvidešimties metų netikėtai pasirodo laidotuvėse.

Atgailaujantis Gustavas jau sugalvojo šią komplikuotą situaciją paversti nauju galbūt brandžiausiu ir neabejotinai asmeniškiausiu savo filmu. Jis siūlo Norai suvaidinti jo motiną, kurį šiuose namuose paliko šį pasaulį savo noru, bet dukra atsisako, nors yra profesionali aktorė, vaidinanti tėvo niekinamame teatre ir serialuose. Tai, žinoma, savotiškas skaudus kerštas šeimą palikusiam tėvui, bet šis visgi jau pasinėrė į savo projektą ir pasiūlo pagrindinį vaidmenį amerikietei aktorei Reičelei Kemp (Elle Fanning).

Pabaigai dar vienas labai tikslus jau cituoto jauno lenkų kolegos pastebėjimas apie svarbiausią veiksmo vietą – talpia metafora paverstus Borgų šeimos namus: „Sentimentalioje vertėje“ pastatas tarnauja ne tik kaip šeimos santykių išsipildymo erdvė. Tai taip pat nudžiūvusių, negyvų šaknų saugykla, kur jų begalinė įtaka akivaizdi kiekviename žingsnyje. Noros prosenelis mirė lovoje, kurioje jos močiutė pagimdė Gustavą. Vėliau, tame pačiame miegamajame, jos tėvas kiekvieną naktį užmigdavo prisiglaudęs prie motinos. Ši erdvė paveldima kaip vienatvė – tragiškiausias Borgų šeimos prakeiksmas, be išimties perduodamas iš kartos į kartą“. (G.J.)

2. „TRAUKINIŲ SAPNAI“ (Train Dreams, 2025)

Tikiuosi, kad ne tik man vienam patinka filmai apie keistuolius ir visokius marginalus, kurie savo valia pasirenka autsaiderių dalią arba palikę civilizacijos malonumus, kaip dabar sakoma, „palieka komforto zoną“ ir iškeliauja į gamtą.

„Atgal į gamtą“ (Into the Wild) – taip vadinosi vienas geriausių šios temos kūrinių, garsaus aktoriaus Seano Penno 2007-aisiais režisuota drama, kurioje 22-ejų metų koledžo absolventas Kristoferis Makandelsas (akt. Emile’is Hirschas), nepaisant puikių ateities perspektyvų, nusprendžia leistis į nežinomybę ieškoti nuotykių. Visa tai, kas jam nutinka šioje kelionėje, pakeičia vaikino pasaulį, požiūrį, svajones… Iš naivaus idealisto, trokštančio patirti kažką didingo, jis tampa tragiška figūra, bandančia surasti pusiausvyrą tarp žmogaus ir gamtos. Savo kelionėje Kristoferis sutinka pačių įvairiausių žmonių, atspindinčių visas Amerikos visuomenės puses. Godžiai sugeriantis visus naujus įspūdžius, vaikinas šioje kelionėje į tiesą ir laimę pamažu susikuria naują savo vidinį pasaulį.

Dar vienas panašios tematikos filmas – dviem Oskarams nominuota biografinė drama „Laukinė“ (Wild, 2014 m., rež. Jeanas-Marcas Vallée) pasakoja apie populiarios aktorės Reese Witherspoon suvaidintą amerikiečių rašytoją Cheryl Strayed (filmas sukurtas pagal jos kelionių dienoraščius), kuriai 1771 kilometro kelionė po Ameriką pėsčiomis yra vienintelis būdas, žlugus santuokai, pabėgti nuo visų beveik vienu metu jos pečius užgriuvusių bėdų.

Kelionė be konkretaus tikslo ir tiksliai suplanuotos grįžimo datos – tai visai ne bėgimas nuo problemų, o geriausias būdas susidėlioti mintis ir, paklydus, vėl atrasti tikrąjį save.

Ši mintis, kaip ir raginimas džiaugtis kiekviena diena įkūnytas įvairiausiais pavidalais ir literatūroje, ir filmuose, kurių galeriją šiemet papildė režisieriaus Clinto Bentley drama „Traukinių sapnai“, sukurta pagal Deniso Johnsono knygą.

Filme atgyja XX a. pradžia. Veiksmas plėtojasi Amerikos Ramiojo vandenyno šiaurės vakaruose, tankiame, pasakiškame miške, dideliuose žemės plotuose tarp Kalifornijos pietuose ir Kanados šiaurėje. Laikas – nuo 1910-ųjų iki 1960-ųjų.

Medkirtys ir geležinkelietis Robertas Greinieras (jį suvaidino Joelis Edgertonas) daug laiko praleidžia toli nuo gimtųjų namų: jis kertą medžius miške, kloja geležinkelių pabėgius ir padeda statyti tiltus. Visi šie darbai vyrui padeda būti sparčiai besivystančio progreso liudininku. Robertas ne tik mato, kaip keičiasi pasaulis, bet ir šias permainas patiria savo kailiu, kaip ir šalia jo dirbantys samdiniai ir migrantai.

Apie Robertą Greinierą sužinome ne taip jau daug. Į Frajo miestą Aidaho valstijoje jis atvyko 1893-aisiais, kai dar buvo vos septyneri. Gamtos paslaptis jį priglaudusioje šeimoje augantis berniukas pažino atidžiai stebėdamas aplinką. Kad galėtų tapti žveju jis net metė mokyklą. O vėliau ėmė dirbti miške ir prie geležinkelio.

Didesnę dalį gyvenimo Robertas praleidžia darbe, tik retsykiais ir trumpam grįždamas namo, kur jo laukia žmona Gledis (Felicity Jones) ir dukrelė Keti.

Nors didelių pinigų Roberto darbai neatneša, darni šeima svajoja apie nuosavą lentpjūvę, bet šiuos planus netikėtai sugriauna tragedija. Bandydamas suvokti, kodėl būtent jį ištiko ši tragedija, vyras ieško atsakymų savo vaikystėje, santykiuose su darbininkais ir net galvoja, kad likimo yra nubaustas už puikybės nuodėme. Nors ar galima puikybe laikyti absoliučiai normalius planus apie asmeninę laime sau ir artimiausiems žmonėms?

Filmo pradžioje girdime tokius žodžius: „Kadaise aplinkui buvo daug spragų į senąjį pasaulį. Galėjai pasukti už kampo ir akis į akį susidurti su didele paslaptimi“.

Operatoriaus kamera įamžina sparčiai žmonių naikinamą veik biblinį senovinį mišką, kuriame daugiau nei penkių šimtų metų senumo sekvojų medžiai savo karūnomis bemaž siekia dangų. Viename kadre kamera pagauna puikią detalę – prie vieno iš kamienų prikalti batai, kurie per daugelį metų jau giliai įaugo į žievę – susimąstyti verčianti metafora, bylojanti apie žmogaus ir šimtamečio miško santykį.

Šią metaforą vėliau išplėtoja vienas epizodinis filmo personažas – pagyvenęs sprogdinimo specialistas beveik lietuvišku vardu Arnas (tobulas Williamo H. Macy pasirodymas), kuris lyg tarp kitko pasako Robertui apie niekur nedingstantį daiktų ir reiškinių tarpusavio ryšį – jei metų metus praleidi kirsdamas penkių šimtų metų senumo medžius, turi suprasti šių veiksmų pasekmes ne tik kūnui, bet ir sielai. (G.J.)

1. „MŪŠIS PO MŪŠIO” (One Battle After Anothe, 2025)

Jei norat kina, katram mušas i šaudos, bet kartu i mintys atlėk galvon, tai čia i yr tas variants. Bet ne viskas čia taip gražu, kaip amerikoniški reklamų plakatai roda. Yr už ką i pagirt, yr už ką i pašiept, i biški burną pabrūžyt. „Mūšis po mūšio“ – tai toks films, katrą gali i mylėt, i keikt vienu metu, i da norėt po seanso su draugais alaus išgert, ka aptart visus tuos „kaip čia iš tikra reikėja“.

Ne kartą pagavau save, ka sėdu kėdėj, širdis mušas kaip būgns, o smegenys jau praded ginčytis su ekranu: „nu baik tu, režisieriau, neperlenk lazdos“. Vienur atroda, ka vaizds nuostabus, aktoriai žib, šūviai švilp pro ausį, o kitur lyg sėdėtum kokiam užstrigusiam monologe, kur veikėjs kalb i kalb, o tu jau mintyse spėji, kas bus toliau. Nesivelsu į politines temas, nesirinksu nei kairės, nei dešinės, bet galiu pasakyt, ka filme abi pusės rodomas smurtaujančios, i nieks neatroda visiškai teisus a nekalts. Ale vis dėlto, viena pusi dažniau vaizduojama blogesni, labiau demonizuojama, todėl films tarsi nor, ka žiūrovs pasirinktų, kur stovėti, o mintys apie moralę i teisėtumą liktų antram plane.

Films iš karta nukel žiūrovą į Boba Fergusona praeitį. Aną įkūnij Leonards DiCaprio, katrą jau matėm visur – nuo „Titanika“ ligi šita filma. Čia jis vaidin su didele įtampa: vyrs, katras kadais buva revoliucionierius, prisidėjęs prie garsios grupuotes „Prancūzai 75“, kai laisvina du šimtus kalinių. Tuo metu Bobs da i užmezg romaną su bendraminte Perfidija Beverli (akt. Teyana Taylor), įsimyl, o paskiau, kaip sakant, sulaukia i gandriuka sava kieme. Atrodytų, laimės per kraštus, bet kartu nusitęsi i kruvins šleifs – su ideologijom, su išdavystėm, su draugais, katrų jau i nebėr. Tai ne šiaip gangsterių žaidimėlis, o rimts politinis reikals, kur šaudyms tik viena pusi, o kita – žmogaus pasirinkimai, katrie paliek randus visam gyvenimui.

Daba, po šešiolikos metų, Bobs vis da gyven su sava paranojom, su praeities baisuokliais, katrie jį grauž kaip kirmins obels širdį. I žinot ką? Atsirand jo duktė, katrą reik gint, nes pulkininks Lokdžojus (akt. Šons Pens) senas skolas ne taip greit pamiršt. Ans Bobą medžioj kaip vanags viščiuką – ne dėl pinigų, o iš principa, nes keršts, pasiroda, ilgiau laikos negu meili.

Čia dar įsipin i senieji bendražygiai – Sensėjus Sergio (akt. Benicio del Toro), Deandra (akt. Regina Hall), nu i da kelets, katrų veidai gal i mažiau žinomi, bet anie daro visą „foną“. Anie visi kartu temp tą vežimą, bet tikrai ne visad sutartinai. Viens šaun pro šalį, kits užsiim sąmoksla teorijom, trečias juokauj, lyg viskas būtų tik ilgs vakarėlis. I nors siužets rimts, Andersons nepamirša pabarstyt i juoda humora, taigi negali nesijuokt truputį pro dantų kampus, net kai šūviai sproginėj visur aplink. (Iveta Rupšlaukytė)