Filmo „Pulp fiction“ kadras

Ar jūs mėgstate kriminalines istorijas? Ar pastebėjote, kad kartais tikrai puikiuose kriminaliniuose filmuose veikėjai pradeda šokti? Dažnai tai būna energingas, demaskuojantis, ir/arba itin nerimą keliantis šokis. Kriminalinis kinas dažnai ne tik bauginančiais dalykais, tačiau šis žanras kupinas ir tamsaus bei pražūtingo sąmojo, kuris yra neatskiriama kino žavesio dalis. Šokiai kažkokiu būdu yra tokie efektyvūs, jog keliais mikliais judesiais gali įamžinti visą gyvenimą. Atrinkom dešimt mėgstamiausių akimirkų iš kriminalų ir šokio istorijos. Mėgaukitės.

„Asfalto džiunglės“ (1950) / „Asphalt Jungle“ rež. Džonas Hiustonas

Scena, kai Dokas keliaudamas į Klivlandą stabteli užkandinėje yra viena labiausiai širdį veriančių scenų nuar kino metraščiuose. Puikus žvalumo ir baimės derinys, kai beveik pasprukęs, bet policijos besivaikomas Dokas nugirsta pokalbį tarp vietinio jaunimo ir nusprendžia apiberti juos krūva monetų, tikėdamasis, kad mergina pašoks. Ir ji pašoka. Įkūnijama šiurpią energiją skleidžiančios Helenos Stenli, mergina pratrūksta šokti užburiančiais, kiek nežemiškais, judesiais, o tuo tarpu Dokas ir kiti stebi, kaip užkandinėje kyla įtampa.

„Elkis teisingai“ (1989) / „Do the right thing“ rež. Spaikas Li

Kokia filmo pradžia gali būti geresnė už šią? Kokiu geresniu būdu būtų galima įamžinti Niujorko energiją vasaros metu? Rouzė Perez, šokanti ant Bed-Stuy šaligatvio (Stuyvesantas, tarp Kvinsio ir Leksingtono tiems, kas nusimano apie žemėlapius, gatves ir visa kita), fone skambant grupės „Public Enemy“ dainai „Fight the power“, yra viena iš tų neišdildomų, nepranokstamų filmo akimirkų, kurią prisiminsite visą gyvenimą. Perez yra sakiusi, kad nuo to laiko dėl visų smūgiavimų ji kenčia nuo vadinamosios tenisininko alkūnės. Pasaulis atkreipė į tai dėmesį. „Ekis teisingai“ paskelbė Perez, kaip žvaigždę, kurią būtina pamatyti, kaip kad įtvirtino ir Spaiko Li vieta kino kanone. Stebėtina, bet iš pradžių turėjo skambėti „Cool jerk“ muzika, o Perez turėjo šokti 60-ųjų stiliumi, bet paskutinę minutę buvo pasiūlyta grupė „Public enemy“. Li nurodymai Perez buvo gan paprasti: „Turi pavaryti“. Dienos filmavimas užtruko beveik aštuonias valandas.

„Bulvarinis skaitalas“ (1994) / „Pulp fiction“ rež. Kventinas Tarantinas

Neabejotinai šauniausia šokių scena kino istorijoje, kuri padėjo apibūdinti, ką didžiąją 1990-ųjų dalį apskritai reiškė šaunumas. Turman prisipažino, kad jokia kita filmo filmavimo dalis taip negąsdino, kaip ši: „Šokio bijojau labiau už viską, nes toje scenoje susidėjo visas mano nepasitikėjimas savimi… Jaučiausi didele ir keista. Bet vos tik pradėjus šokti, nebenorėjau sustoti ir tai buvo lyg svajonės išsipildymas“. Interneto platybėse buvo pasirodęs vaizdo įrašas, kuriame pats režisierius Tarantinas filmuojant šią sceną šoka kartu su aktoriais, tiesa, kitoje kameros pusėje. Tą dieną Čako Berio dvasia tikrai buvo su jais.

„Didysis Lebovskis“ (1998) / „The big Lebowski“ rež. Džoelis ir Etanas Koenai

Taigi, taip, ši scena galbūt ir praplečia „šokio scenos“ apibūdinimą, ir taip, filme „Didysis Lebovskis“ (ir Brolių Koenų kūriniuose) yra kitų labiau prašmatnių, geresnės choreografijos šokių pasirodymų, bet ar bent vienas iš jų iš tikrųjų prilygsta šiam pirmam nepamirštamam Džono Turturo, kaip Jėzaus, sėkmingo boulingo žaidėjo, seksualinio pažeidėjo ir grupės „Gipsy kings“ entuziasto portreto atskleidimui? Taip pat būkime realistiški ir praplėskime „šokį“, kad įtrauktume pasiruošimą ir keistą, geidulingą pagarbą boulingo gudrybėms ir meistriškumui. Tai beveik prilygsta baletui, ir taip, atsižvelgiant į informaciją, pateikiamą iškart po to, šiek tiek trikdo, bet ar bent vienas, matęs šią sceną sugebėtų ją pamiršti?

„Tomo Krauno afera“ (1999) / „Thomas Crown affair“ rež. Džonas Maktirnanas

Žinoma, galima išnagrinėti šią akimirką tarp Renė Ruso ir Pyrso Brosnano, ir rasti gan įdomią potekstę, arba galima tiesiog pasiduoti ir pripažinti, kad čia siaučia gryna aistra. Jei abejojate šiuo faktu, šis šokis netrukus virsta stebėtinai išlaisvinančia sekso scena, kurioje abu šokėjai lyg kokia susipynusi ir drabužius plėšanti visuma kyla marmuriniais laiptais. Tai išties nuostabus dalykas, kaip ir pats šokis, daugiausiai dėl to, kad nei vienas nėra itin geras šokėjas, tačiau sugeba užvaldyti šokių aikštelę pasitelkdamas savo charizmą. Viskas, ką reikia žinoti apie pasitenkinimą keliančius santykius tarp meno vagišiaus ir meno draudimo agentės perteikiama šiame numeryje.

„Siuvėjas iš panamos“ (2001) / „The tailor of Panama“ rež. Džonas Burmanas

Gal tai ir nėra itin gera šokio scena, bet į šį sąrašą ją įtraukėm pirmiausia dėl to, kad parodyti, koks atsidavęs nors ir niekam tikęs, šokėjas šiuo savo karjeros laikotarpiu buvo Pyrsas Brosnanas, o antra todėl, kad vienu iš „Siuvėjo iš panamos“ scenarijaus autorių buvo pats Džonas le Karė. Šis šokio numeris buvo le Karė mintis, ir galimai pažiūrėjęs ankstesnę sceną iš filmo „Tomo Krauno afera“ jis kreipėsi į kitus scenaristus ir reikalavo leisti Pyrsui daryti tai, ką moka.

„Iltinis dantis“ (2009) / „Dogtooth“ rež. Jorgas Lantimas

Tikriausiai vienas iš labiausiai nerimą keliančių  trilerių „Iltinis dantis“. Tai istorija apie šeimą, kuri savo vaikus laiko priverstinėje izoliacijoje, išskyrus vieną moterį, kurią atsiveda, jog ši permiegotų su jų sūnumi, kuris neilgai trukus pradeda mainus su kitais vaikais, pats siūlydamas seksualines paslaugas ir duodamas jiems vaizdajuostes, kurias galėtų slapta pasižiūrėti. Visko čia yra daug. Taip pat filme yra scena, kurioje viena iš dukterų savo maištą pažymi atkurdama ikonišką sceną iš filmo „Flashdance“ be jokio muzikinio pritarimo. Tai nepakartojama akimirka, tokia, kuri pabrėžia ne tik matytą siaubą, bet ir tą, kuris dar tik laukia.

Vidaus imperija“ (2006) / „Inland empire“ rež. Deividas Linčas

Filme, pilname keistų akimirkų, kurias su šia erdvine karalyste sieja itin abejotini ryšiai, šokio pagal dainą „The locomotion“ scena pranoksta viską. Kas šios moterys? Buvusios „Vidaus imperijos“ išleistuvių karalienės? Vaiduokliai, persekiojantys Laurą Dern? Bendruomenės šokių trupė? Atsakymas, kaip ir dauguma geriausių, pačių fantastiškiausių scenų iš paslaptingojo režisieriaus darbų, slypi kažkur giliai Deivido Lynčo pasąmonėje.

„Ex Machina“ (2015) rež. Aleksas Garlandas

Turimomis žiniomis, Garlandui atrodė, kad ankstesniame filme „Nepaleisk manęs“ jis laikėsi per daug pastovaus stiliaus, todėl filme „Ex Machina“ norėjo ištyrinėti netikėtus ir trikdančius pokyčius, kad galėtų „padaryti ką nors tokio, kas sugriautų tą stilių ir pažadintų žmones“. Ir ši scena su Oskaru Aizeku, sklandžiai šokančiu kartu su Sonoya Mizuno, visai netrukus po įtempto ir bauginančio vėlaus vakaro susitikimo, tikrai įvykdė šią misiją.

„Ekstazė“ (2018) / „Climax“ rež. Gasparas Noe

Nenuostabu, jog šio filmo scena patenka į sąrašą. Tiesą sakant, būtų nesunku sukurti atskirą sąrašą vien iš „Ekstazės“ scenų. Režisieriaus Gasparo Noe filmo „Ekstazė“ siužetas sukasi aplink 20 jaunų šokėjų iš Prancūzijos, kurie susiburia trijų dienų šokių repeticijoms apleistoje mokykloje, o pabaigoje surengia paskutinį vakarėlį, kurio metu mėgaujasi dubeniu sangrios vyno ir visus vienijančia aistra – šokiu. Tačiau nei vienas iš šokėjų nežino, jog sangria sumaišyta su narkotikais. Vakarėliui įsisiūbavus prasideda visos „linksmybės“. Net ir pajutę, jog vyksta kažkas neįprasto, jie nesupranta, kas ir kodėl galėjo taip pasielgti. Tačiau narkotikų svaigulys ir įvairios haliucinacijos itin šiurpiai pagyvina filmo šokio scenas, kurios ir be to buvo įspūdingos. Jaunuoliai šokio žingsniu tyrinėja slapčiausius savo pasąmonės kampelius, vieni jausdamiesi lyg rojuje, kiti lyg pražūtingame pragare.

Taip pat skaitykite: 10 filmų, kuriuose aistra peržengia sveiko proto ribas

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: