Dar visai neseniai internetinės platformos didžiųjų kino studijų buvo ignoruojamos, o jose gaminti filmai buvo vadinami televizijos produkcija, neverta dalyvauti varžybose dėl Oskarų.

O prieš geras dvi savaites oficialiai paskelbta, kad Netflix už beveik 83 mlrd. dolerių įsigijo pusę kino studijos Warner Bros. Discovery ir pagal pasirašytą susitarimą Netflix‘ui atitenka filmų gamybos padalinys bei atitinkamai nesenstančios kino klasikos archyvai.

Dabar juos kasmet papildo ryškūs dabartinės kino produkcijos pavyzdžiai.

Skelbiame dar vieną dešimtuką Netflix filmų, kuriais galite pradžiuginti save per šventes.

10. „BALADĖ APIE MAŽĄ LOŠĖJĄ“ (Ballad of a Small Player, 2025)

Tapęs kinematografinio pasaulio garsenybe vokiečių režisierius Edwardas Bergeris trims naujausiems filmams pasirinko stiprų literatūrinį pagrindą.

Keturis Oskarus laimėjusi karinė drama „Vakarų fronte nieko naujo“ (All Quiet on the Western Front, 2022 m.) yra puiki Ericho Maria Remarque‘o romano ekranizacija. Didelį rezonansą sukėlusi „Konklava“ (Conclave, 2024 m.) sukurta pagal bestselerių meistro Roberto Harriso knygą.

O kol kas naujausias režisieriaus E. Bergerio filmas „Baladė apie mažą lošėją“ sukurtas pagal Lawrence Osborne’o romaną.

Vienas pirmųjų knygos recenzentų Gerardas Woodwardas 2014-aisiai leidinyje „The Guardian“ rašė: „Šio romano grožis slypi jo prozos elegancijoje ir tikslume, kuris akivaizdų Makao kičą paverčia išskirtinių miniatiūrų serija ir semiasi įkvėpimo iš paties Osborne’o, kaip kelionių rašytojo, rezervų. Problema ta, kad, be paties Doyle’o {pagrindinio knygos personažo – G.J.}, romane nėra nieko kito, kas būtų ypač įdomu – kazino personalas, kolegos emigrantai ar jų šeimos nariai ir gimtinėje likę draugai… Pati istorija pradeda tarsi suktis ratu, o pinigai ateina ir išeina. Net kai jis savo kambaryje laiko lagaminuose išloštus grynuosius, tai dar ne pabaiga, nes neaišku, kiek kartų Doyle’as bankrutuos ir vėl praturtės“.

Taigi, iš šios citatos aišku, kad veiksmo vieta – žemyninės Kinijos Las Vegasu vadintas Makao miestas (portugališkai Macau), seniausia europiečių kolonija Kinijoje, o pagrindinis herojus – lordu Doyle’u vadinamas „mažas lošėjas“ (iš tikrųjų jis yra dulkių siurblių pardavėjo iš Kroidono sūnus), sukčius ir lošimų narkomanas, savo prieglobsčiu pasirinkęs Makao kazino.

Kad tai ne pats saugiausias prieglobstis pasaulyje, paaiškėja labai greitai. Mat, pseudo lordas stengiasi išsikapanoti iš beviltiškos situacijos. Jis skolingas astronomines sumas ir pačiam kazino, ir viešbučiui, bet ir pabėgti nuo skolininkų atgal į Europą negali, nes dirbdamas teisininku Anglijoje, jis apiplėšė pagyvenusią našlę ir dabar jo pėdomis sekanti atkakli tyrėja Sintija (ją negailėdama groteskiškų spalvų vaidina populiarioji Tilda Swinton) nekantrauja atgauti pinigus, kuriuos sukčius išviliojo iš turtingos senutės Jungtinėje Karalystėje.

Colinas Farrellas šį kartą vaidina labai nesimpatišką personažą – ant psichologinio ar fizinio su(si)naikinimo ribos balansuojantį Doyle’ą, kuris savo egzistenciją įvardija labai dviprasmiškai: „Čia aš vos egzistuoju. Čia aš esu tas, kuo noriu būti.“

Tačiau dėl užsieniečio statuso (gwai lo), realiai reiškiančio „paukščio teises“ ir skolų (senų bei nuolat augančių naujų) naštos Doyle’ui jo egzistencija nebeteko prasmės. Jo kūną ardo stresas ir dešimtmečius trukę žalingi įpročiai. Todėl jam dabar net mažai rūpi laimės jis ar pralaimės. Atrodo, kad jo gyvenimas priklauso nuo atsitiktinumo dėsnių, tarsi jis lošdamas bandytų save sunaikinti.

Įdomūs yra ir kiti filmo komponentai. Pats efektingas stilius primena Wongo Kar-wai‘aus ar Yorgoso Lanthimoso kūrinius. Operatorius Jamesas Friendas Makao vaizduoja kaip nuodėmingos skaistyklos karalystę įvairiais dezorientuojančiais filmavimo rakursais ir liguistai gražiomis neoninėmis šviesomis, o situacijos košmariškumą dar labiau pabrėžia Volkerio Bertelmano griausmingas garso takelis. (Gediminas Jankauskas)

9. „TAI, KAS YRA VIDUJE“ (It’s What’s Inside, 2024)

Šią pradedančio režisieriaus Grego Jardino filmą Netflix įsigijo už septyniolikos milijonų dolerių sumą, ir šis dylo faktas buvo įvertintas kaip didelis avansas jaunam kūrėjui.

Gal todėl, kad fantastinės (su kriminaliniais akcentais) juodosios komedijos stilių čia pabandyta suderinti su superpopuliaraus serialo „Draugai“ (Friends) personažų plepalais, sėdint ant kadro kompozicijos centre esančio fotelio.

Į siužeto orbitą įtraukta nemaža kompanija vaikystės draugų, susirinkusių į vestuvių vakarėlį. Šventinio šurmulio kaltininkai Šelbi (Brittany O’Grady) ir Sairusas (Jamesas Morosini) išgyvena nelengvą tarpusavio santykių laikotarpį ir nori išbandyti ką nors nauja. Lengvabūdė Maja (Nina Bloomgarden) suka galvą, kaip nuvilioti jaunikį Rubeną (Devonas Terrellas) nuo jo nuotakos Nikės (Alycia Debnam-Carey). Tylenė Bruk (Reina Hardesty) vis mėto žvilgsnius į širdžių ėdiką Denį (Gavinas Leatherwoodas), kuris dar visai neseniai susitikinėjo su Nike.

Netrukus ima aiškėti, kad su Nike būtų nieko prieš paflirtuoti ir Saimonas, o Rubenas, ko gera, paskutinę naktį prieš vestuves sutiktų praleisti su Maja. Galiausiai ir taip jau įtemptą situaciją komplikuoja į vakarėlį nelauktai atklydęs Forbsas (Davidas Thompsonas) – tikras mokslo genijus, kadaise skandalingai pašalintas iš mokyklos.

Būtent Forbsas pasiūlo kompanijai vietoj pastaruoju metu jaunimo vakarėliuose populiarios „Mafijos“ pažaisti naujos technologijos žaidimą „Atspėk, kas?“.

Nepamiršo naujojo filmo autoriai ir populiarių romantinių komedijų, kuriose personažai keičiasi savo kūnais. Būtent tokią galimybę žaidžiantiems ir pasiūlo Forbso išradimas. Pradžioje galimybė pabūti svetimame kūne atrodo labai viliojanti, bet palengva ima bręsti visai nejuokingas klausimas: „O kas bus, jei kam nors tokia „transplantacija“ taip patiks, kad jie sugrįžti atgal nebenorės?“

Tokia fantastinė prielaida lengvai sudaro sąlygas detektyvinėms situacijoms. Iš pirmo žvilgsnio lengvabūdiškas siužetas ima reikalauti iš žiūrovų pastoviai įtempto dėmesio. Negana to, kad dėl personažų gausos visą laiką nelengva identifikuoti „kas yra kas“, bet kyla pavojus dėl susilpnėjusio dėmesio praleisti kokią nors svarbią detalę įvykių grandinėje.

Kažkas labai tiksliai pastebėjo svarbiausią šio filmo specifinę savybę – „Tai, kas yra viduje“, balansuojantis tarp trilerio ir komedijos, pilnai nenusirita nei į vieną, nei į kitą žanrą, o beprotiškas ritmas, chuliganiški koliažiniai ir klipiniai intarpai daro filmą naujos kartos tiktokinio kino pavyzdžiu, kai per minimalų laiko tarpą žiūrovams pateikiamas maksimalus kiekis informacijos. (G.J.)

8. „MOTERIS DEŠIMTOJE KAJUTĖJE“ (The Woman in Cabin 10, 2025)

Anais laikais, kai turėjome vienintelį lietuvišką televizijos kanalą, nebuvome išlepinti gerų užsieninių detektyvinių filmų. Todėl šią spragą visai neblogai užpildydavo Pabaltijo šalyse sukurti kriminaliniai filmai, susukti pagal užsienio rašytojų romanus. Neretai užsieniečius juose vaidino lietuvių aktoriai.

Vieną tokių filmų puikiai prisimenu ir dabar. Tai pagal britų kriminalinės literatūros klasiko Charleso Percy Snow romaną „Mirtis po burėmis“ broliukų latvių 1976 metais sukurtas to paties pavadinimo filmas (režisierė Ada Neretniece). Jame klestintis gydytojas onkologas, pasikvietęs į prabangią jachtą artimiausius draugus, netrukus buvo nužudytas šūviu į širdį. Tyrė šį paslaptingą nusikaltimą keistuolis policijos seržantas ir jo pagalbininkas, kurį suvaidino kaunietis aktorius Antanas Barčas.

Po to teko matyti nemažai kitų kriminalinių filmų, kuriuose nusikaltimo vieta taip pat tapdavo jachtos.

Ne išimtis ir naujas Netflix darbas – filmas „Moteris dešimtoje kajutėje“, kurio painus veiksmas plėtojasi kruizinėje kelionėje jachta prie Norvegijos krantų. Sudalyvauti smagiame pramoginiame nuotykyje milijonieriaus ir jo žmonos kvietimu sutinka (tiesa, ne itin noriai) žurnalistė Laura Bleklok (ją suvaidino populiarioji Keira Knightley).

Darboholikė Laura, puikiai suvokianti savo darbo kokybę ir svarbą, yra išsprendusi daugybę bylų, visada gindama silpnesniuosius, užduodama tinkamus klausimus ir niekada nepasiduodama, ypač kai susidurdavo su galingiausiais pasaulio atstovais.

Nors Laurai trijų dienų kelionė atrodė kaip atostogos ir galimybė atsikvėpti po profesinių stresų, aišku iš karto, kad jai neteks sėdėti be darbo. Nes žinome, kad ir Agathos Christie aprašytas seklys Erkiulis Puaro visada kaip tyčia atsidurdavo ten (traukinyje ar prabangiame laive), kur būtinai įvyks nusikaltimas.

Taip atsitinka ir šį kartą režisieriaus Simono Stone’o filme. Siužetinė schema pakankamai stereotipinė, tik šiek tiek sukeisti akcentai. Nes svarbiau už tradicinį klausimą „kas nužudė?“ tampa klausimas „kas buvo nužudytas?“.

Jau pirmąją naktį triukšmingo ginčo ir muštynių garsų pažadinta Laura iš balkono spėja pamatyti, kaip už borto išmetamas žmogus. Ji aiškiai išgirsta pliaukštelėjimą ir pastebi vandenyje plūduriuojantį kūną.

Laura pakelia triukšmą, tačiau kitą dieną jai paaiškinama, kad keleivių skaičius yra toks, kaip buvo, o personalas tvirtina, kad dešimtoji kajutė visą laiką buvusi tuščia. Į šį melo voratinklį įsitraukia vis daugiau žmonių, ir tai neišvengiamai kelia klausimą: „Kodėl jie visi taip elgiasi“?

Kuo toliau, tuo labiau darosi aišku, kad kol kas dar neaiškiame sąmoksle dalyvaujantys keleiviai yra slidūs arba bent jau dviveidiški personažai. Jie apibūdinami labai paviršutiniškai ir nesukelia nė lašelio užuojautos: susituokusi triukšminga milijonierių pora, aplinkiniams abejingos įžymybės, savimylos naujieji turtuoliai. Elitas, taip sakant…

Įpratusi kruopščiai dirbti savo darbą Laura ir šį kartą imasi kruopščiai tirti visas aplinkybes – renka įkalčius, stebi keleivių elgesį ir, žinoma, susiduria su netikėtomis kliūtimis, net atsiduria ant pražūties ribos.

Nepaisant didelių pastangų dauginti mįslių ir siužetinių posūkių kiekį veiksmas vystosi vangiai, o filmo vidury dėl prognozuojamų atomazgų darosi net nuobodu. Būtų kiek kitaip jei filmo autoriai daugiau dėmesio būtų skyrę ne siužeto peripetijoms, o veikėjų charakteriams. Juo labiau kad pavyko surinkti ryškių aktorių kompaniją. Bet tai tik pusė darbo. Reikia dar pasirūpinti, kad jie patys nenuobodžiautų ir turėtų ką vaidinti. (G.J.)

7. „DINGUSI DUKRA“ (The Lost Daughter, 2021)

Kitų metų kovą savo didžiuosiuose ekranuose turėtume pamatyti romantinę siaubo dramą (taip ją pristato mūsų platintojai) „Nuotaka!“ (The Bride!), kurios pagrindinė veikėja yra daktaro Fankenšteino sukurto monstro nuotaka.

Tai antrasis savarankiškai režisuotas žinomos aktorės Maggie Gyllenhaal darbas. O mes čia prisimename prieš ketvertą metų jos sukurtą debiutinę dramą „Dingusi dukra“, sukurtą pagal mums žinomą Elenos Ferrante romaną.

Netflix platformoje pasirodęs šis filmas spėjo apkeliauti ne vieną svarbų festivalį ir prisirinko nemažai nominacijų bei apdovanojimų, tarp kurių – ir įvertinimas už geriausią scenarijų tarptautiniame Venecijos kino festivalyje.

Pagrindinė filmo herojė – vidutinio amžiaus išsiskyrusi anglų kalbos profesorė (D. Džoiso ir E. Paundo kūrybos specialistė) Ledą Karuso (ją vaidina populiarioji Olivia Colman) – atvyksta į Graikijos salą. Ne kaip turistė, o su tikslu pasisemti įkvėpimo naujai knygai.

Džoisas pradžioje paminėtas visai ne atsitiktinai. Mąstančiam žiūrovui tai turėtų signalizuoti, kad tikroji Ledos piligrimystės į „Odisėjoje“ aprašytas vietas yra bandymas nugrimzti į prisiminimų liūną ir iš naujo išgyventi įvykius, nutikusius prieš 20 metų.

Jau pirmuose knygos puslapiuose rašytoja teigia, kad „sunkiausia kalbėti apie tuos dalykus, kurių iki galo mes nesuvokiame“.

Pirmosios filmo scenos Graikijoje nuteikia sentimentaliai ir melancholiškai kelionei ne tiek egzotiškos gamtos peizažais, kiek pasinėrimu į moters vidinio pasaulio labirintą. O tai visada provokuoja jei ne tragedijas, bet bent jau dramas, pagimdytas niekaip neužmirštamų kompleksų.

Ramiai leidžiančios laiką ir ramybe besimėgaujančios mokslininkės meditacijas sutrikdo kaimynystėje pasirodžiusi triukšminga amerikiečių šeima, su kuria Leda galiausiai užmezga artimesnį ryšį.

Anot filmą recenzavusios Lauros Šimkutės („Kinas“), „ryšys su šeima suveikia lyg Ledos vidinio pasaulio manifestacija – matydama šeimą su mažais vaikais ji prisimena ir savo jaunystę, kai augino dukras, kurios dabar jau suaugusios. Žiūrovas yra kviečiamas kartu su Leda netiesiogiai keliauti po jos prisiminimus, kartu su ja tirti tai, ką ji dabar išgyvena. Režisierė stengiasi jautriai, bet kartu nepersaldindama parodyti Ledą ištikusius išgyvenimus, kai reikia susitaikyti, kad jaunystės laikas jau prabėgęs. Gal saldumas čia net nebūtų tinkamas žodis, kadangi vaizdus režisierė dėlioja taip, kad kartais galima justi net nejaukumą, – dažnai naudojami stambūs kadrai, išdidinant detales, kalbančias apie dabartį (smėlį, jūrą, saulės nubučiuotą odą), veikia tarytum katalizatorius, padedantis užvirti užstrigusiems jausmams – tiems, kurių ji anuomet nesugebėjo išgyventi ir išreikšti“.

Elenos Ferrante knygą skaičiusieji, žinoma, lygins ją su filmu. Bet juk taip būna visada, kai ekranizuojama ne banali literatūra, o poteksčių ir kultūrinių asociacijų, taip pat paslapčių pilni tekstai.

Kas dėl paslapčių, tai, anot jau cituotos kritikės, „paslaptį tegu sau įmena kiekvienas žiūrovas, o režisierę ir scenarijaus autorę galima pagirti už įtraukiančią istoriją, kurioje persipina ir trilerio, ir psichologinės dramos elementai, taip pat gebėjimą tos dramos nepateikti pernelyg plokščiai. Čia, atrodo, niekas nevyksta veltui ir kiekvienas įvykis įgauna prasmę tolesniame kontekste, tačiau tai netrukdo, nes pavyksta išvengti stipraus nuspėjamumo ir dvi valandos neprailgsta“. (G.J.)

6. „DINAMITO NAMAI“ (A House of Dynamite, 2025)

Amerikietė režisierė Kathryn Bigelow yra pirmoji moteris, apdovanota Oskaru už režisūrą. Ji garsėja ne tik tvirtu charakteriu, bet ir tuo, kad įprastai renkasi sunkius siužetus. Jos filmografijoje nėra nė vienos melodramos, o tik žiaurūs kriminaliniai trileriai ir tragiškos karinės dramos.

Ypač didelio rezonanso susilaukė šešiais Oskarais apdovanotas „Išminuotojų būrys“ (Hurt Locker, 2008), pasakojantis apie JAV elitinio karių būrio išminuotojus ir „Taikinys #1“ (Zero Dark Thirty, 2012), skirtas tarptautinei Osamos Bin Ladeno medžioklei, paskelbtai tuoj pat, kai tik išaiškėjo jo vaidmuo organizuojant 2001-aisiais Niujorke įvykdytą teroristinį aktą.

Išlieka ištikima politinėms aktualijoms Kathryn Bigelow ir dabar, šiemet Venecijos kino festivalyje pristačiusi naujausią filmą „Dinamito namai“. Jo centre – Baltųjų rūmų darbuotojai, kuriems iškilo nepaprastai svarbi misija – užkirsti kelią Amerikai gresiančiam raketų smūgiui.

Filmo užuomazga šokiruojanti: link Jungtinių valstijų skrenda nežinoma raketa, nutaikyta į Čikagą. Kokia šalis tai padarė, lieka tik spėlioti. Ir stebėti, kaip karštligiškai šią neatidėliotiną problemą privalo spręsti atsakingiausi Amerikos vadovai.

Savo tikslą karinė raketa turėtų pasiekti per ištisą amžinybe tampančias 20 minučių. Šį laiko tarpą režisierė žiūrovams siūlo išgyventi realiu laiku. Bet ne vieną kartą, o tris. Nes raketos trajektorija stebima iš trijų objektų – iš JAV prezidento rezidencijos, iš Pentagono ir iš prezidentinio limuzino, vežančio Amerikos vadovą į slaptą bunkerį.

Akivaizdu, kad pastaruoju metu taip dažnai skambėję neatsakingi grasinimai panaudoti branduolinį ginklą baigėsi ir prasidėjo Trečiasis (atominis) karas.

Filmo personažai, kaip ir šokiruoti žiūrovai karštligiškai spėlioja, iš kur atsėlina mirtinas pavojus – iš suįžūlėjusios Šiaurės Korėjos, iš savo slaptus žaidimus žaidžiančios komunistinės Kinijos, iš amerikiečiams atkeršyti trokštančių Irano fanatikų, ar iš galutinai išprotėjusių Rusijos vadovų?

Su pastaraisiais, žinoma, reikėjo elgtis drąsiau. „Jie disidentus žudo ir Ukrainą bombarduoja, o mes tik jų oligarchų jachtas Sen Tropė kurorte areštuojame,“- spėja pasakyti vienas aukšto rango politikas. O ponas Prezidentas (jį vaidina Idris Elba) garsiai mąsto: „Jeigu mes neatsakysime į šį išpuolį, tai reikš kapituliacijos pripažinimą“.

Tik kam adresuoti atsakomąjį smūgį?

Va tokią situaciją modeliuoja narsioji kino režisierė Kathryn Bigelow, savo filmu ragindama amerikiečius (visų pirma juos!) pagaliau imtis iniciatyvos konkrečiais darbais, o ne visiems atsibodusiomis ir niekur nevedančiomis tuščiavidurėmis deklaracijomis.

Senokai tokio šokiruojančio kino nebuvo. Nuo Stanley Kramerio filmo „Paskutiniajame krante“ (On the Beach, 1959) ar Šaltojo karo įkarštyje pasirodžiusios Stanley Kubricko piktos politinės satyros „Daktaras Streindžlavas arba kaip aš nustojau jaudintis ir pamilau atominę bombą“ (1963), kurioje kvaištelėjęs generolas, aršus komunistų priešas, pasiryžęs atakuoti Sovietus atomine bomba ir net pasiunčia į rytus bombonešius…

O naujaisiais laikais panašią šoko terapiją patyrėme žiūrėdami britų visuomeninio transliuotojo BBC sukurtą (pseudo)dokumentinį filmą „Trečiasis pasaulinis karas: žvilgsnis iš vadavietės“ (World War Three: Inside the War Room), kuriame dar 2016 metais buvo modeliuojamas toks Rusijos kuriamas hibridinio karo prieš NATO scenarijus: Latvijos Daugpilyje ir Estijos Taline organizuojami „penktosios kolonos“ sukelti neramumai, o tada jau ginti rusakalbių piliečių energingai imasi Maskva…

Prieš dešimtį metų toks įvykių scenarijus dar buvo panašus į fantastinę prielaidą su sveiko proto padiktuota išvada: „bet gi tai tikra beprotybė ir savižudybė“. Dabar, deja, protas užmigdytas. O proto miegas, anot tapytojo Goyos, gimdo pabaisas… (G.J.)

Rromantinė režisieriaus Joe Wright drama, nagrinėjanti sąžinės temą, pastatyta pagal 2001 metų Ian Mc. Ewan novelę tokiu pačiu pavadinimu. Joe Wright‘as nusipelno gražiausių pagyrimų. Kartu su patyrusio scenaristo Christopherio Hamptono pagalba jis sugebėjo meistriškai adaptuoti sunkiai ekranizuojamą romaną ir išversti Iano McEwano žodžius į kino kalbą. Rašytojo istorija virto į jaudinantį pasakojimą, kuriame režisierius jautė ir mąstė ypatingai giliai ir jautriai pasitelkdamas nesumeluotą ir itin įtikinančią aktorių vaidybą. Filmo veiksmas vyksta II –ojo pasaulinio karo metais. Pats režisierius teigė, jog vadovavimas filmui tai lyg armijos valdymas. 35 –kerių metų Joe Wright‘as padarė daugiau nei pakankamai uždirbti savo generolo uniformai. Pagrindinė dramos veikėja yra būsimoji rašytoja Brioni, kurią papildydamos viena kitą vaidina trys skirtingos aktorės: Saoirse Ronan, Romola Garai bei  Vanessa Redgrave.  Ne mažiau svarbi yra ir Keira Knightley, kuri atlieka įsimylėjusios merginos Sesilijos vaidmenį. Fantazijose paskendusi 13-metė mergaitė jaučia paauglišką simpatiją namų tvarkytojos sūnui Robiui (James McAvoy ) ir pradeda žiauriai pavydėti, kai jo dėmesys atitenka vyresniajai seseriai Sesilijai. Vieną ramų vakarą Brioni netyčia užsuka į bibliotekos kambarį ir tampa įsimylėjalių aistros liudininke. Neteisingai suprasti įvykiai paskatina Brioni apkaltinti jaunuolį siaubingu nusikaltimu, kurio jis nepadarė. (Šarūnė Steiblytė)

Filmo “BlacKkKlansman” kadras / Netflix

4. „JUODASIS KUKLUKSKLANO NARYS” (BlacKkKlansman, 2018)

Rasinio nepakantumo tema, pasiekianti mus dar iš vergovės laikų. Jungtinių Amerikos istorijos gėdingiausi puslapiai susiję su kukluksklano veikla.  Deja, ši agresyvi rasistinė organizacija egzistuoja ir dabar, tiesa ji jau nebevykdo viešai Linčo teismo egzekucijų, bet slapta vis dar rengia ritualinius reginius su liepsnojančiais kryžiais, ir į šias sueigas aktyvistai susirenka pasidabinę tradiciniais drabužiais – visą figūrą dengiančiais baltais apsiaustais su iškarpomis akims. Spike‘o Lee filmas „Juodasis kukluksklano narys“ (angl. BlacKkKlansman) pasakoja istoriją, kuri gali pasirodyti neįtikėtina, tačiau ji realybėje tikrai įvyko aštuntajame dešimtmetyje Kolorado valstijoje. Tada archyve įdarbintas jaunasis juodaodis policininkas Ronas Stalvortas (jį suvaidino aktoriaus Denzelo Washingtono sūnus Johnas Davidas Washingtonas) sugalvojo originalų būdą demaskuoti kukluksklaną ir užkirsti kelią jų rengiamai kruvinai akcijai. Ekrane pasirodo sunkiai atpažįstamas Alecas Baldwinas (dabar vis dažniau parodijuojantis prezidentą Trumpą), kuris vaidina reakcingą politiką, repetuojantį „tikriems patriotams“ skirtą kalbą ir įvardija pagrindinius „baltosios Amerikos“ priešus – juodaodžius, žydus bei masonus, o taip pat Dievo vardu laimina „baltuosius protestantus“ naujam kryžiaus žygiui. Juodaodis ir žydas bus svarbiausi toliau pasakojamos istorijos herojai. Abu jie dirba Kolorado Springs miesto policijoje ir patenka į klano priešų gretas pagal etninius požymius. Ronas Stalvortas yra juodaodis, o Flipas Cimermanas (Adamas Driveris) –žydas. Pirmasis, suradęs klano (jo nariai vengia šio žodžio ir vietoje jo naudoja kitą – organizacija) telefoną vietiniame laikraštyje pasiskambina ir pasisiūlo drauge kovoti su baltosios rasės žmonių priešais. O kai jis gauna pasiūlymą susitikti ir aptarti būsimos kovos taktiką, tenka vietoj savęs siųsti patyrusį detektyvą Flipą. (G.J.)

3. „PASKUTINIS MOHIKANAS“ (The Last of the Mohicans, 1992)

Filme britų ir prancūzų kariai kariauja kolonijinėje Amerikoje pasitelkę į pagalba įvairias indėnų gentis. Mohikanas Čingačgukas su sūnumis, kurių vienas įsivaikintas baltasis, pramintas Sakalo akimi, turi apsaugoti britų pulkininko dukteris karo įkarštyje.

Netikėtai tarp britų pareigūno dukros ir jaunojo indėno įsiliepsnoja jausmai, apsunkindami esamą situaciją. Vykstant karui dėl žemių ir išlikimo filmo siužetas moko kaip išgyventi laukinėje gamtoje ir kaip pagal senovės būdus pasigaminti lanką, strėlę ar net kanoją. Miško kovų scenos laikosi Holivudo taisyklių: didvyris retai nepataiko, o piktadariai visada nukenčia. Tačiau ne viskas taip paprasta. „Paskutinis Mohikanas“ turi viską, įskaitant veiksmą, romantiką, karą ir aistringą dramą. Juosta sukurta pagal Jameso Fenimore Cooperio romaną.

Tai puikus filmas rodantis Ameriką jos ankstyvojoje stadijoje, pilnas konkurencijos, intrigų ir smurto, filme parodoma kasdienė gyvenimo pusė per iti neramų šaliai laikotarpį. „Paskutinis Mohikanas“ pretendavo į begalę apdovanojimų ir nemažą dalį iš jų laimėjo. Filmų apie indėnus mėgėjams „Paskutinis Mohikanas“ bus geriausias pasirinkimas. (Miglė Kubiliūtė)

2. „FRANKENŠTEINAS“ (Frankenstein, 2025)

Guillermo del Toro sukurts films, katras ne tik erzin akis i nervus, bet i smegenis. Čia kiekviens šešėlis i kiekviena garsa bangeli tavi įtrauk į klausimą: „kas iš tiesų yr gyvybi, o kas tik anos imitacija?“

Del Toro nekur tik siauba. Ans kur filosofinę kovą tarp kūrėja i kūrinia, tarp žmogaus i to, ką ans drįsa pažadint. Kiekviena scena tavi vert klausytis ne tik filma, bet i sava sąmonės, stebėt, kaip ribas tarp kūna i minčių nykst. I nors monstra veids žiaurus, tikra siauba esmė čia yr mūsų pačių klausimai apie gyvenimą, mirtį i tai, kas mus dara tikrais.

Ši istorija yr sena, bet, velns, kokia ana vis da gyva. Mary Shelley da 1818 m. paraši istoriją, katra šiandien skamb garsiau nei tada. „Frankenšteinas“ visad buva apie žmogų, katras norėja būt dievu, o paskui pabėga nuo sava sukurta stebukla.

Del Toro sava galvoj šitą legendą nešioja jau seniai. Saka, ka jau du dešimtmečius anan persekioja šits kūrinys. I daba, kai Netflix davi laisvę, ans pagaliau perkėli tan sava sapną į ekraną. I čia, žinokit, nėr jokia dirbtinia cukraus: visas filmavima lokacijas tikras, visi laidai įjungti i visi akmenys rankom dėti. Toronta studijose anie surenti laboratoriją, katroj net garai kyl ne iš kokia kompa, o iš tikra vandens. Nu, i kai toks kūrinys gimst, tai net per ekraną jauti tą gyvį i karštį.

Del Toro kūryba yr vizualus sapnas: rūks, šešėliai, šviesa i net detalės (kaip žvakių liepsnas a senų pastatų koridoriai) ne tik kur atmosferą, bet i atskleid personažų emocijas. Kamera dažnai nejud kaip įprasta, o „klausa“, pulsuoj kartu su kūrinia ritmu. Nu, o garsas, muzika i spalvas veik kaip emocijų tęsinys. Ano filmai visad tur gilų emocinį centrą: santykį tarp kūrėja i kūrinia, vienatvę a prarastą meilę, todėl net fantastinės a monstriškas būtybės tamp sielas atspindžiu.

Gotika, mitai i poetini simbolika papildomai sustiprin ano pasakojimus, todėl i „Frankenšteinas“ nėr vien siauba films – tai emocini, vizualiai turtinga istorija apie kūrėja atsakomybę, vienatvę i troškimą būti mylimam. Istorija, kur monstras tamp ne baimės objektu, o metaforiniu, liūdnu i gražiu simboliu, katram susiliej ano ankstesnių filmų motyvai.

Oscars Isaacs čia įkūnyj Viktorą Frankenšteiną, daktarą-mokslininką, katro akys pavargusias, bet kupinas dieviška užsispyrima. Ans yr žmogus, katras žiūr į mirtį kaip į kokią mūzą. Kai ans šnek apie mokslą, ano balsas dreb. Nu, o kai tyl, atroda, ka tuoj visas pasaulis drebės. Ans čia toks Viktors Frankenšteins, katram rankos purvinas ne nuo krauja, o nuo sielas.

Jacobs Elordis vaidin daktara Frankenšteina kūrinį. Ans yr ne monstras, i ne pabaisa, o kūns, katras patir per daug jausmų. Del Toro aną pasirinka po filma „Soltbernas“ („Saltburn“, 2023 m.) peržiūros, sakydams, ka ano žvilgsnis perteik skausmą be žodžių. Nu, i žinokit, tikrai taip i yr. Kai ans žiūr į sava kūrėją, toks jausmas, ka tu irgi nusidėjai. Elordis sava akim kalb daugiau nei žodžiais. Ano tyla čia aštresni nei bet koks šauksmas. O ano grims čia be prota sudėtings… po 5–11 valandų kiekvieną dieną, sluoksnis po sluoksnia, kol iš žmogaus liek tik siūlės i oda, katra vos kvėpuoj. Bet būtent tame i slyp grožis.

Nu, o Mia Goth čia dvigubs stebuklas. Ana čia įkūnyj Elizabeth, Viktora brolia mylimąją, katra yr kažkoks geruma i švelnuma simbolis. Bet čia ne pabaiga. Ana taip pat vaidin i Claire Frankensteine, Viktora motiną, katra filme yr atminims, vaiduoklis, katras vis primen, ką Viktors padari. Dvi pusės tos pačios moters: viena mylint, kita teisiant. Nu, i nesakykit, ka ne stebuklas. Goth čia tokia, ka net kai šypsos, atroda, ka kažkur pasaulis tuo metu verk. Tobula aktori tobuloms rolėms.

„Frankenšteinas“ kalb apie mus. Apie tą amžiną norą peržengt ribą, o paskui bėgt nuo atsakomybės. Čia žmogus, katras kur gyvybę, i kūns, katras klaus: „kodėl?“ Del Toro čia lyg saka: „pabaisa ne visad tas, katras siūlėts. Kartais pabaisa yr tas, katras nemok mylėt.“ (Iveta Rupšlaukytė)

1. „TRAUKINIŲ SAPNAI“ (Train Dreams, 2025)

Tikiuosi, kad ne tik man vienam patinka filmai apie keistuolius ir visokius marginalus, kurie savo valia pasirenka autsaiderių dalią arba palikę civilizacijos malonumus, kaip dabar sakoma, „palieka komforto zoną“ ir iškeliauja į gamtą.

„Atgal į gamtą“ (Into the Wild) – taip vadinosi vienas geriausių šios temos kūrinių, garsaus aktoriaus Seano Penno 2007-aisiais režisuota drama, kurioje 22-ejų metų koledžo absolventas Kristoferis Makandelsas (akt. Emile’is Hirschas), nepaisant puikių ateities perspektyvų, nusprendžia leistis į nežinomybę ieškoti nuotykių. Visa tai, kas jam nutinka šioje kelionėje, pakeičia vaikino pasaulį, požiūrį, svajones… Iš naivaus idealisto, trokštančio patirti kažką didingo, jis tampa tragiška figūra, bandančia surasti pusiausvyrą tarp žmogaus ir gamtos. Savo kelionėje Kristoferis sutinka pačių įvairiausių žmonių, atspindinčių visas Amerikos visuomenės puses. Godžiai sugeriantis visus naujus įspūdžius, vaikinas šioje kelionėje į tiesą ir laimę pamažu susikuria naują savo vidinį pasaulį.

Dar vienas panašios tematikos filmas – dviem Oskarams nominuota biografinė drama „Laukinė“ (Wild, 2014 m., rež. Jeanas-Marcas Vallée) pasakoja apie populiarios aktorės Reese Witherspoon suvaidintą amerikiečių rašytoją Cheryl Strayed (filmas sukurtas pagal jos kelionių dienoraščius), kuriai 1771 kilometro kelionė po Ameriką pėsčiomis yra vienintelis būdas, žlugus santuokai, pabėgti nuo visų beveik vienu metu jos pečius užgriuvusių bėdų.

Kelionė be konkretaus tikslo ir tiksliai suplanuotos grįžimo datos – tai visai ne bėgimas nuo problemų, o geriausias būdas susidėlioti mintis ir, paklydus, vėl atrasti tikrąjį save.

Ši mintis, kaip ir raginimas džiaugtis kiekviena diena įkūnytas įvairiausiais pavidalais ir literatūroje, ir filmuose, kurių galeriją šiemet papildė režisieriaus Clinto Bentley drama „Traukinių sapnai“, sukurta pagal Deniso Johnsono knygą.

Filme atgyja XX a. pradžia. Veiksmas plėtojasi Amerikos Ramiojo vandenyno šiaurės vakaruose, tankiame, pasakiškame miške, dideliuose žemės plotuose tarp Kalifornijos pietuose ir Kanados šiaurėje. Laikas – nuo 1910-ųjų iki 1960-ųjų.

Medkirtys ir geležinkelietis Robertas Greinieras (jį suvaidino Joelis Edgertonas) daug laiko praleidžia toli nuo gimtųjų namų: jis kertą medžius miške, kloja geležinkelių pabėgius ir padeda statyti tiltus. Visi šie darbai vyrui padeda būti sparčiai besivystančio progreso liudininku. Robertas ne tik mato, kaip keičiasi pasaulis, bet ir šias permainas patiria savo kailiu, kaip ir šalia jo dirbantys samdiniai ir migrantai.

Apie Robertą Greinierą sužinome ne taip jau daug. Į Frajo miestą Aidaho valstijoje jis atvyko 1893-aisiais, kai dar buvo vos septyneri. Gamtos paslaptis jį priglaudusioje šeimoje augantis berniukas pažino atidžiai stebėdamas aplinką. Kad galėtų tapti žveju jis net metė mokyklą. O vėliau ėmė dirbti miške ir prie geležinkelio.

Didesnę dalį gyvenimo Robertas praleidžia darbe, tik retsykiais ir trumpam grįždamas namo, kur jo laukia žmona Gledis (Felicity Jones) ir dukrelė Keti.

Nors didelių pinigų Roberto darbai neatneša, darni šeima svajoja apie nuosavą lentpjūvę, bet šiuos planus netikėtai sugriauna tragedija. Bandydamas suvokti, kodėl būtent jį ištiko ši tragedija, vyras ieško atsakymų savo vaikystėje, santykiuose su darbininkais ir net galvoja, kad likimo yra nubaustas už puikybės nuodėme. Nors ar galima puikybe laikyti absoliučiai normalius planus apie asmeninę laime sau ir artimiausiems žmonėms?

Filmo pradžioje girdime tokius žodžius: „Kadaise aplinkui buvo daug spragų į senąjį pasaulį. Galėjai pasukti už kampo ir akis į akį susidurti su didele paslaptimi“.

Operatoriaus kamera įamžina sparčiai žmonių naikinamą veik biblinį senovinį mišką, kuriame daugiau nei penkių šimtų metų senumo sekvojų medžiai savo karūnomis bemaž siekia dangų. Viename kadre kamera pagauna puikią detalę – prie vieno iš kamienų prikalti batai, kurie per daugelį metų jau giliai įaugo į žievę – susimąstyti verčianti metafora, bylojanti apie žmogaus ir šimtamečio miško santykį.

Šią metaforą vėliau išplėtoja vienas epizodinis filmo personažas – pagyvenęs sprogdinimo specialistas beveik lietuvišku vardu Arnas (tobulas Williamo H. Macy pasirodymas), kuris lyg tarp kitko pasako Robertui apie niekur nedingstantį daiktų ir reiškinių tarpusavio ryšį – jei metų metus praleidi kirsdamas penkių šimtų metų senumo medžius, turi suprasti šių veiksmų pasekmes ne tik kūnui, bet ir sielai. (G.J.)