Šiais metais išėjo biografinis filmas apie legendinę regio žvaigždę Bobą Marlį – „Bob Marley. One Love“ (2024). Kad ir kaip nuvalkiotai tai skambėtų, muzika apie meilę ir taiką visuomet bus prasminga, tačiau tik tuo atveju, jei atlikėjas savo muziką parems veiksmais. Bobas Marlis kūrė ne dėl šlovės, ne dėl liaupsių, o siekdamas sustabdyti 8 deš. jo gimtojoje šalyje, Jamaikoje, kilusią didžiulę smurto bangą, kuri kėsinosi ir į jo gyvybę.
Režisierius Reinaldas Markusas Grynas (Reinaldus Marcus Green) nėra visame pasaulyje itin garsus režisierius, tačiau įvairiuose JAV kino festivaliuose laimėjo 11 apdovanojimų ir buvo nominuotas apdovanojimui 19 kartų. Jo geriausi filmai ir serialai – „King Richard“ (2021), „We Own This City“ (2022) ir „Monsters and Men“ (2018). Biografinės juostos – Gryno pamėgtas žanras.
Kino juosta apie Bobą Marlį (Kingsley Ben-Adir), kaip ir didžioji dalis biografinių filmų, nepasižymi labai meniškomis filmavimo priemonėmis, tačiau biografijos paprastai ir nėra skirtos atskleisti filmo kūrėjų artistinį talentą, o jei artistinis talentas ir pasirodo, tai nebus įmantri kadruotė ar ypatingas žaismas su apšvietimu. Išties pavykęs meniškas biografinis filmas bus tas, kuriame pavyko perteikti nuotaiką, jausmą, aurą, būdingą rodomajam laikotarpiui, įvykiui, asmenybei.
Šiuo atveju jausmas, kurį ištransliavo Grynas su savo komanda, tai paprasto žmogaus nepaprastumas. Bobas Marlis gimė darbininkų šeimoje, tiksliau, savo tėvo jis nepažinojo, o motina jį dar mažą paliko su giminėmis Jamaikoje ir pati išvažiavo gyventi bei dirbti į JAV. Taigi mažasis Marlis užaugo labai kuklioje aplinkoje, o suaugęs visai nesureikšmino savo šlovės ir pasiekimų, maža to, nevergavo pinigams ir turėjo kilnių tikslų. Savo tikslais jis nuoširdžiai tikėjo, t. y. norėjo muzika skleisti taiką pasaulyje.
Kalbant apie jo muziką, ji toli gražu nebuvo nepolitinė. Žinoma, daug dainų Marlis parašė apie meilę ir laimę (juk susilaukė apie 20 vaikų su skirtingomis moterimis), tačiau jo singlai „Redemption song“, „Exodus“, „Get Up, Stand Up“, „I Shot the Sheriff“ ir kitos turi nemažai politinio atspalvio. Jie kalba apie neteisybę, kaip valdantieji engia nuskriaustuosius, apie tai, kaip reikia stoti į kovą už laisvę, taip pat mini daug religinių siužetų, mat Marlis buvo įtikėjęs į religinį ir politinį Rastafari judėjimą, kuris prasidėjo praeito amžiaus 4 deš. Jamaikoje ir derino protestantizmo, misticizmo, ir panafriekitiškos politinės savimonės elementus. Gal dėl to, kad tikėjo į tam tikrą Dievą, jo politinis užmojis buvo taikus.
Pats muzikanto gyvenimas buvo ir paprastas, ir didingas, ir tragiškas. Filme pristatomas laikotarpis nuo 1976 metų, kai Jamaikoje prasidėjo politiniai neramumai, o Marlis pateko į jų sūkurį kaip garsus ir svarbus asmuo, vėliau ėjo atlikėjo kūrybinės paieškos Londone, kur jis išleido geriausią XX amžiaus albumą „Exodus“, o filmo veiksmas baigiasi 1978 metais su „One Love“ taikos koncertu. Įsiterpia ir epizodų iš atlikėjo vaikystės ir paauglystės, akcentuojamas tėvo nebuvimas ir meilės šeimoje trūkumas, nors būdamas netoli pilnametystės Marlis sutiko savo gyvenimo meilę Ritą (Lashana Lynch).
Taip jau išėjo, kad jis turėjo labai mažai laiko įgyvendinti savo misiją, nes dar būdamas pakankamai jaunas susirgo vėžiu ir, remiantis filmo siužetu, jo nesigydė, todėl mirė už kelerių metų, 1981-aisiais, būdamas 36-erių. Ir taip gyvenime patyrus daug sumaišties ir skausmo (karjeros pradžioje dėl politinių motyvų buvo pasikėsinta į jo gyvybę), Marlį ištiko dvasinė krizė. Tačiau labiau nei bijodamas mirties jis bijojo, kad nespės įgyvendinti savo užmojų. Įsikišo jo ilgametė žmona, kuri palaikė vyrą net ir žinodama, kad jis jai nėra ištikimas. Tačiau filme nebuvo akcentuojama atlikėjo daugpatystė, o tai man pasirodė geras sprendimas, nes dažnai biografiniuose filmuose nuo esmės, t. y. žymaus asmens darbų prasmės ir svarbos, nuklystama prie jo nuodėmių – priklausomybės nuo svaigiųjų medžiagų, neištikimybės ir pan. Kita vertus, šiuo klausimu Marlis nebuvo labai kontroversiškas. Bent jau remiantis filmo naratyvu.
Muzikantas galiausiai įgyvendino savo misiją, pasiekė savo tikslus ir dabar pasaulyje vis dar yra žinomas kaip garsus taikos skleidėjas, o užvis labiausiai – kaip regio muzikos atlikėjas ir pradininkas. Pats filmas užčiuopė Marlio vibraciją (ypač paveikus man pasirodė jamaikietiškas akcentas, kuriuo kalbėjo visi jamaikiečius vaidinantys aktoriai) ir, galima sakyti, parodė gerąją, kilniąją muzikanto pusę, gal norint atiduoti duoklę jo darbams.
