Jų įtaka šiuolaikinei kultūrai stebina: jie paveikė menininkus, rašytojus, muzikantus, aktorius ir įkvėpė visą komikų kartą.
Laurel ir Hardy buvo komedijų duetas ankstyvojo klasikinio Holivudo amerikiečių kino epochoje, kurį sudarė anglas Stanas Laurelis, kurio tikrasis vardas Arthur Stanley Jeffersonas (1890–1965) ir amerikietis Oliveris Hardy, vardu Norvell Hardy (1892–1957). Nuo 1920-ųjų pabaigos iki 1940-ųjų vidurio jie garsėjo tarptautiniu mastu dėl savo komiškų vaizdelių, kuomet Laurel vaidino naivų, vaikiško būdo draugą pasipūtusiam Hardy. Jų parašyta teminė daina, žinoma kaip „Gegutės daina“, „Ku-Ku“ ar „Gegutės šokis“ buvo išgirsta per jų filmų pradžias ir tapo dueto simbolis.
Teatro vadybininko ir atlikėjo sūnus Stanas Jeffersonas paauglystės metais buvo muzikinių salių komiku, o 1910 m. Fredo Karno keliaujančios komedijos trupėje jis dirbo su Charliu Chaplinu. Po to, kai 1913 m. Amerikos turo metu „Karno“ kompanija iširo, Jeffersonas keletą metų vaidino amerikietiškuose filmuose ir tuo metu jis pakeitė pavardę į Laurel, nusprendęs, kad sceninis vardas su 13 raidžių buvo nesėkmė. Pirmasis jo trumpametražis filmas buvo „Riešutai“ (1917). 1920-ųjų pradžioje jis sulaukė nedidelės sėkmės pasirodydamas komiškose serijose, tačiau per kelerius metus vaidyba tapo nebe tokia svarbi. Tuo metu jis jau dirbo režisieriumi ir scenaristu.
Norvello Hardy tėvas mirė 1892 m. pabaigoje. Pagerbdamas velionį jaunesnysis Hardy vėliau pasikeitė savo vardą į Oliverį. Būtent šis vardas buvo jo tėvo. Vadovaudamas kino teatrui 1913 m., Hardy nusprendė, kad jis gali vaidinti geriau, ar bent jau ne blogiau, nei aktoriai, kuriuos matė ekrane, todėl kitais metais nuėjo dirbti į Lubino studiją Džeksonvilyje, Floridoje. Per ateinantį dešimtmetį Hardy pasirodė daugiau nei 200 trumpametražių filmų, skirtų įvairioms studijoms.
Laurel grįžo prie vaidybos, kai paskutinę minutę reikėjo pakeisti Hardy, kuris sunkiai susižeidė, Mabel Normand komedijai. Netrukus jiedu tapo Roacho „Visų žvaigždžių“, komiškų atlikėjų ansamblio, pasirodžiusio keliose trumpose komedijose, nariais. Tuomet jie jau vaidindavo kartu, tačiau dar nebuvo komanda. Kuomet prodiuseriai ir režisieriai pastebėjo chemiją Laurel ir Hardy, jie pradėjo dažniau dirbti kartu.
1927 m. pabaigoje jie tapo oficialia komanda. Jų sukurta komedijos formulė buvo paprasta, bet patvari: du draugai, turintys vaikiško žavesio ir amžino optimizmo derinį, arba, kaip pats Laurel apibūdino, „du protai be vienos minties“. Laurel buvo nekaltas paprastas žmogus, daugumos jų bėdų priežastis, tuo tarpu Hardy vaidino svarbų, išrankų pasaulio vyrą, kurio planai visada klostėsi nesėkmingai, nes jis netikėjo savo sugebėjimais. Jie neįtikėtinai naiviai ir nekompetentingai sugebėjo paversti paprastas kasdienes situacijas pražūtingais raizginiais.
Filmo garso takelis sukėlė visišką komandos žydėjimą. Jų balsai – Laurel britiškas akcentas ir Hardy vakarietiškas tonas – puikiai tiko jų personažams. Jie taip pat sukūrė keletą išradingų garso klipų, kad būtų galima visiškai išnaudoti garso takelį. Kaip aktorius, Laurel išsiskyrė tokiais vaidybiniais elementais, kaip dažnas galvos krapštymas ir verkšlenimas sakant „Na, aš negalėjau padėti!“ Tuščias žvilgsnis, visiškai neturintis minčių ar emocijų. Tuo tarpu Hardy sukūrė platų ekscentriškumo spektrą: išraiškinga kalba, manieros, visuomet rišamas kaklaraištis ir dažnas žvilgsnis į kamerą, kad sukeltų žiūrovų simpatijas. Buvo sakoma, kad pirmą kartą žiūrovams Laurel atrodo labiau juokingas, tuo tarpu ilgamečiams gerbėjams Hardy pasirodo kaip labiau ištvermingas. Jie pasirodė daugiau nei 40 „Roach“ garso takelių, įskaitant klasiką „Hog Wild“ (1930), „Helpmates“ (1931), „Towed in a Hole“ (1932) ir Oskarą pelniusį „The Music Box“ (1932).
Nors niekuomet nebuvo minima filmuose, Laurel buvo faktiškai visų komandos Roach komedijų režisierius ir pagrindinis scenaristas. Tai gali paaiškinti filmų nuoseklumą, nors jie buvo priskirti kaip daugelio kitų režisierių darbas.
Duetas bendradarbiavo su Roach kino studija iki 1940 m., o tada pasirodė aštuoniose komedijose, kurias kūrė „20th Century Fox“ ir „Metro-Goldwyn-Mayer“ 1941–1945 m.. Pasibaigus sutarčiai, 1944 m. pabaigoje, jie sutelkė dėmesį į scenos pasirodymus ir leidosi į muzikinį turą po Angliją, Airiją ir Škotiją. Jie liko oficialia komanda iki Hardy mirties 1957 m. 1960 m. Laureal buvo įteiktas garbės Oskaras už indėlį į kino komediją. Lou Costello iš „Abbott“ ir „Costello“ komedijos komandos kartą pasakė apie Laurel ir Hardy: „Jie buvo juokingiausia visų laikų komedijų komanda“. Daugelis kritikų ir kino mokslininkų sutiko su tokiu vertinimu.
Filmas, vaizduojantis dueto gyvenimą
„Stan & Ollie“ yra 2018 m. biografinis komedijos ir dramos filmas, kurį režisavo Jon S. Bairdas. Filmo scenarijų parašė Jeffas Pope’as. Jo premjera įvyko 2018 m. spalio 21 d. BFI Londono kino festivalio uždarymo šventėje. Jis buvo išleistas JAV 2018 m. gruodžio 28 d., o Jungtinėje Karalystėje – 2019 m. sausio 11 d. Filme daugiausia dėmesio skiriama asmeninėms komedijos dueto santykių detalėms, pasakojant apie tai, kaip jie 1953 m. leidosi į varginančią muzikos salių turą po Jungtinę Karalystę ir Airiją.
Taip pat skaitykite: KINO KLASIKA: „Komedijos meistras ir pavyzdingas pilietis“ Haroldas Lloydas
