Siaubą keliantis trileris „Medžiotojo naktis“ nesenstanti klasika, kuri nebuvo populiari savo laiku, tačiau dabar laikoma vienu geriausiu šeštojo dešimtmečio šedevru. Vokiečių ekspresionizmo įkvėpta juosta, tarsi nukelia žiūrovą į pasaką, kuri nė iš tolo neprimena istorijos su laiminga pabaiga. Įtampa kelianti atmosfera ir meistriškas vaizdinis naratyvas prikausto žiūrovo žvilgsnį prie ekrano.
Tobulėjančios technologijos atneša įvairias naujoves į filmų industrijas, kurios naudojasi kiekviena įmanoma galimybe suteikti žiūrovui, kuo realistiškesnę ir įdomesnę patirtį stebint filmą. Tikriausiai, dėl šios priežasties, tik užkietėję filmų mėgėjai nepamiršta senų filmų, kuriuose be ypatingų efektų ir įmantrybių buvo stengiamasi sužavėti kiekvieną prie ekranų sėdintį stebėtoją. Nors nemažai filmų, kurie laikomi kino klasika yra nespalvoti, meistriškas aktorių ir režisierius darbas nustelbia net ir geriausius šiuolaikinio kino kūrinius. Štai Charlesas Laughtonas režisuotas 1955 metų psichologinis trileris „Medžiotojo naktis“ (angl. „The Night of the Hunter“), nesulaukė tokio didelio susidomėjimo vos tik buvo išleistas, tačiau dabar jis yra laikomas vienu geriausių šeštojo dešimtmečio kūrinių, kuris sugebėjo išlikti ir būti nepamirštu.
Pagrindinį vaidmenį šiame filme atlieka Robertas Mitchumas, kuris įkūnija apsukrų apsimetėlį pastorių Harry Powellą, kuris iš tiesų yra serijinis žudikas ir pinigų medžiotojas. Vos tik išėjęs iš kalėjimo jis prisimena, kad jo kalėjimo draugas savo namuose slepia nemažą pinigų sumą, kurios jis iškeliauja ieškoti. Suradęs savo draugo namus, jis susipažįsta su našle Willa Harper, kurią įkūnija Shellė Winters, ir dvejais jos našlaičiais vaikais, kurie ir žino, kur yra paslėpti jų tėvo (Powello draugo) pinigai. Siekdamas užsitarnauti didesnį šeimos pasitikėjimą jis veda našlę, o vėliau naudodamasis savo padėtimi jis pradeda grasinti vaikams, kad sužinotų, kur paslėptas lobis.
Filmas „Medžiotojo naktis“, kurį režisavo režisierius Ch. Laughtonas, buvo vienintelis jo režisūrinis darbas, kurį kritikai visiškai sudirbo, o to laiko žiūrovai nėjo jo žiūrėti į kino teatrus. Režisierius mirė, galvodamas, kad patyrinė kūrybinę nesėkmę, tačiau vėliau šis filmas tapo kultiniu tarp tikrų kinomanų ir senojo kino mylėtojų. Ir nors tai yra vienintelis šio režisieriaus darbas, jo režisūra pasižymėjo išskirtiniu gotikiniu stiliumi bei eksperimentiniu požiūriu. Filmo vizualiniai sprendimai dažnu atveju gali priminti vokiečių ekspresionizmą, kuris kartu su ryškiu šešėliavimu ir įspūdingais kadrais sukuria paslaptingą ir įtampą keliančią atmosferą. Dideliu indeliu prie filmo prisidėjo ir operatorius Stanley Cortezo, kuris pasižymėjo kruopštumu pastebėti net menkiausias detales bei meistriškai sugebėti perteikti emociją per vaizdinį naratyvą.
Režisierius Ch. Laughtonas įkvėptas 1953 metais parašyta novele, tokiu pačiu pavadinimu, kaip ir šis filmas, kurią sukūrė Davisas A. Grubbas, priėmė genialų sprendimą meistriškai sukurti film-noir kūrinį. Puikūs Roberto Mitchumo aktoriniai sugebėjimai vaidinant „Medžiotojo naktis“ antagonistą Harry Powellą paklojo tvirtą pagrindą kitų istorijų blogiukams. Žavus nusikaltėlis, kuris savo psichopatine asmenybe ir religiniais pasisakymais, už kurių nuolat slėpdavo savo bjaurius nusikaltimus, visam laikui įsirašė į kino istoriją, kaip siaubingas blogiukas.
Kiekvienas užkietėjąs kino mėgėjas turėtų nepamiršti šio filmo ir vis pasimėgauti šiuo giliu, tačiau puikiu, daugiasluoksniu trileriu. Net ir ne tokie dideli kinomanai, norėdami atrasti kažką naujo ir kitokio, turėtų pamatyti šį šeštojo dešimtmečio kūrinį, kuriame yra sujungiama įtampa, vaizdinis naratyvas ir semiotiniai reiškiniai. Nors filmas gali pasirodyti kiek neįprastas akiai, tačiau šis kūrinys šiandiena yra laikomas tikra kino klasika, kuri sugebėjo įkvėpti ir kitus kūrėjus.
