Televizijos istorijoje nestinga pasakojimų apie mįslingus zombių virusus, robotų maištus ar asteroidų sukeltą pražūtį. Tačiau retai pasirodo serialas, kuris išdrįsta išeiti už įprastų pasaulio pabaigos klišių ribų ir užduoti kur kas nepatogesnį klausimą: „o kas, jeigu pati laimė yra problema?“ Toks yra mokslinės fantastikos ir psichologinės dramos serialas „Pluribus“ (2025 m.), debiutavęs „Apple TV+“ platformoje. Šį serialą sukūrė režisierius Vince’as Gilliganas, kurio vardas daugeliui siejasi su šiuolaikinės televizijos moraliniais labirintais. Šįkart Gilliganas konstruoja pasaulį, kuriame paslaptingas reiškinys paverčia žmoniją laimingai susietu kolektyvu, o imunitetą turintys pavieniai asmenys ima klausti svarbiausio: ar laimė, kuri ateina be pasirinkimo, vis dar yra laimė?
Vince’as Gilliganas: kodėl būtent jis?
Vince’as Gilliganas yra vienas iš tų kūrėjų, kurių vardas televizijos žiūrovams skamba kaip kokybės ženklas. Jis geriausiai žinomas dėl dviejų moderniosios televizijos fenomenų: „Bręstančio blogio“ („Breaking Bad“, 2008-2013 m.) ir „Geriau skambink Solui“ („Better Call Saul“, 2015-2022 m.) serialų, užkariavusių pasaulį savo moralinės dilemos įtampa ir nepriekaištingu pasakojimo tikslumu. Šiais darbais Gilliganas įrodė, kad dramą galima kurti neskubant per įtampos pulsą ir leidžiant žiūrovui pačiam pajusti, ką reiškia nuolatinis vidinis konfliktas.
Tačiau „Pluribus“ režisieriui žymi kitokį kūrybinį žingsnį ir perėjimą nuo individo moralinės degradacijos prie pasaulio, kuris yra pernelyg laimingas, kad būtų tikras, analizės. Čia Gilliganas nebegriauna herojų iš vidaus, o nukreipia žvilgsnį į visuomenę kaip visumą, klausiant, ar harmonija gali virsti nauja diktatūra, jei ji priimama be klausimų. Nors režisūrinis braižas išlieka atpažįstamas (lėtai degančios scenos, atvira erdvė interpretacijai, morališkai dviprasmiški personažai), šįkart kūrėją domina ne tik tai, kaip gimsta blogis, bet ir tai kaip jis gali pasislėpti po gerumo kauke.
Be to, šį autorinį tęstinumą Gilliganas pabrėžia ir subtiliomis detalėmis iš ankstesnių savo darbų. Pavyzdžiui, pagrindinės veikėjos Carolės (akt. Rhea Seehornė) namuose matomas Džordžijos O’Keeffės paveikslas primena „Bręstančio blogio“ epizodą, kuriame Jessis ir Janė planavo aplankyti šios dailininkės parodą. Tokios detalės veikia kaip tylus kūrėjo parašas, leidžiantis suvokti, kad „Pluribus“ egzistuoja toje pačioje moralinių klausimų erdvėje kaip ir ankstesni darbai. Pats Gilliganas yra sakęs, jog po ilgų metų „blogiukų“ jis troško sukurti pasakojimą apie kovą už gėrį. Būtent tai ir juntama kiekviename epizode.
Siužeto esmė: kas vyksta šiame keistame pasaulyje?
Įsivaizduokite pasaulį, kuriame vieną dieną žmonės tarsi burtų paliesti netenka individualių emocijų ir susilieja į ramią, besišypsančią kolektyvinę sąmonę. Taip žiūrovą pasitinka serialas „Pluribus“, kuriame paslaptingo užkrato sukeltas „susijungimas“ suvienija didžiąją žmonijos dalį į telepatiškai susietą „kitų“ kolektyvą. Jie nieko neverčia jėga, o jų pasaulis kupinas mandagumo, gerumo ir nuolatinės ramybės, tarsi švelniai kviečiančios prisijungti prie bendros laimės. Tačiau idilišką vaizdą ardo faktas, kad Žemėje lieka dvylika žmonių, atsparių užkratui, tarp kurių ir rašytoja Carolė Sturka, kurios abejonės ima skverbtis į šią pernelyg harmoningą tikrovę.
Iš pirmo žvilgsnio „Pluribus“ atrodo kaip utopija, tačiau po šypsenomis slypi vis stiprėjanti psichologinė įtampa. „Kitų“ elgesys Carolės akyse tampa nenatūraliai tikslus, tarsi surežisuotas: kai ji išeina, jie lyg sustingsta, o jai sugrįžus vėl įsijungia į „laimės vaidmenį“. Laimė čia nėra agresyvi, bet nuolatinis nebylus lūkestis prisijungti darosi vis sunkiau ignoruojamas. Serialas virsta ne tik istorija apie pasaulio likimą, bet ir vidine Carolės drama, kai realybė pakimba tarp jos intuicijos ir kolektyvinės laimės logikos, kuri atrodo per gera, kad būtų tikra.
„Kitų“ kolektyvas ir imitacijos siaubas
Serialo esmė slypi ne kiek viruso mįslėje, kiek pačioje „kitų“ sąvokoje. Jie negali meluoti ar kenkti, tačiau jų elgesys primena kruopščiai surežisuotą spektaklį. Tai ypač ryšku Carolės santykyje su Zosia (akt. Karolina Wydra), viena iš „kitų“, kuri stengiasi elgtis „žmogiškai“, tačiau jos emocijos dažnai atrodo tik imituojamos. Tam tikrose serialo scenose, pavyzdžiui, pasivaikščiojimo paplūdimiu metu, žiūrovas pastebi ryškų kontrastą: Carolė iš tiesų išgyvena akimirką, džiaugiasi, o Zosia lieka fone, jos veidas lieka antrame plane, o žvilgsnis atrodo suvaidintas. Šios detalės siunčia aiškią žinią: laimė nebūtinai reiškia laisvę.
Būtent čia „Pluribus“ įgauna „Trumeno Šou“ („The Truman Show“, 1998 m.) atspalvį ir jausmą, kad realybė aplink heroję yra sukonstruota ir nuolat prisitaikanti prie jos reakcijų. Serialas kelia klausimus apie laisvą valią ir subtilią manipuliaciją, kuri nėra agresyvi, bet todėl tampa dar baisesnė. „Kiti“ galbūt negali meluoti, tačiau jie puikiai žino, kaip paveikti. Būtent ši tyli ir švelni kontrolė sukuria tikrą psichologinį siaubą.
Pagrindiniai vaidmenys ir aktorių pasirodymai
Pagrindinį vaidmenį atlieka Rhea Seehornė, kurią žiūrovai puikiai žino iš kito Gilligano serialo „Geriau skambink Solui“. Seriale „Pluribus“ ji vėl grįžta į pagrindinio veikėjo vaidmenį, bet šįkart kur kas sudėtingesniu psichologiniu lygmeniu. Carolė Sturka tai rašytoja, kuri galbūt yra vienas iš paskutinių „tikrų“ žmonių, o jos požiūris į gyvenimą yra liūdnas, skeptiškas ir visada pasirengęs abejoti net to, kas gražiausia. Seehornė žavi tuo, kaip kuria sudėtingą vidinį pasaulį: vienu metu ji yra ir kovingai nepriklausoma, ir paslaptingai pažeidžiama, kas suteikia personažui daugialypį, beveik literatūrinį gilumą. Be to, ji išreiškia humoro jausmą net ten, kur, rodos, jo neturėtų būti, o tai yra viena iš stipriausių serialo savybių.
Karolina Wydra įkūnija Zosią, vieną iš „kitų“. Jos personažas iš pradžių atrodo ramus ir harmoningas, bet tuo pačiu ir rodantis subtilius netikrumo ženklus. Zosia kalba ir elgiasi taip, lyg ji tiesiog bando prisitaikyti prie to, ką supranta kaip „žmogišką gyvenimą“, tačiau kartais tai atrodo kaip veidmainystė, o ne tikras jausmas.
Tarp mažo imunitetą virusui turinčių individų yra ir Manousos, kurį įkunija aktorius Carlosas Manuelis Vesga. Jis atvyksta į Carolės gyvenimą tarsi nauja viltis, bet kartu ir didžiulis iššūkis. Jų santykis yra ne tik strateginis susitarimas dėl pasaulio išgelbėjimo, bet ir konfliktas tarp dviejų skirtingų pasaulėžiūrų.
Kinematografija ir muzika: kaip pasakojimas kvėpuoja?
„Pluribus“ vizualinė kalba yra subtili, bet galinga. Kameros darbas dažnai virsta psichologiniu žaidimu: ilgi, išlaikyti kadrai leidžia žiūrovui pajusti erdvės tuštumą ir netikrumą, o staigūs persirikiavimai pabrėžia, kaip net menkiausia detalė gali tapti reikšminga. Taip serialo estetika ne tik fiksuoja veiksmą, bet ir aktyviai formuoja žiūrovo emocinę būseną, kurdama nuolatinį vidinį nerimo foną.
Muzika, kurią sukūrė Dave’as Porteris, ilgametis Gilligano bendražygis, veikia kaip paslėptas naratyvo sluoksnis. Ji neprimeta emocijų, o veikiau sklando tylos ir įtampos riboje, tarsi dar vienas veikėjas, lydintis Carolės vidinius pokyčius ir subtiliai primenantis, kad ramybė šiame pasaulyje niekada nėra visiškai tikra.
Pagrindinės temos: techninės utopijos pasekmė ar mūsų laiko alegorija?
„Pluribus“ drąsiai imasi temų, kurios šiandien atrodo beveik neišvengiamos: individualumo ir kolektyviškumo priešpriešos, laimės ir prievartos ribų, tikrovės formavimo per subtilią manipuliaciją. Serialas kviečia žiūrovą iš naujo apmąstyti, ar laimė, atsiejama nuo pasirinkimo galimybės, vis dar gali būti vadinama tikra, ar ji tėra kruopščiai surežisuotas spektaklis, kuriame emocijos tampa socialine norma.
Visuotinio „susijungimo“ idėja gali būti laikoma kaip šiuolaikinių technologinių utopijų atspindys. Kai kurie interpretatoriai viruso poveikį lygina su socialinių tinklų algoritmais ar dirbtinio intelekto kuriamomis informacinėmis burbulų sistemomis, kuriose viskas pateikiama kaip patogumas ir pagalba, tačiau ilgainiui virsta nematoma kontrolės forma. „Pluribus“ nepuola tiesiogiai moralizuoti, tačiau tyliai klausia, ar pasaulyje, kuriame komfortas tampa aukščiausia vertybe, laisvas pasirinkimas vis dar turi vietos. Būtent ši dviprasmybė ir suteikia serialui alegorinę galią. „Pluribus“ nėra nei aiški antiutopija, nei technologijų kritikos manifestas: jis veikiau atspindi mūsų laiką, kuriame ribos tarp laisvės, patogumo ir priklausomybės tampa vis labiau ištrintos. Žiūrovui paliekamas ne atsakymas, o neraminantis klausimas: ar atsisakę vidinio konflikto, kartu neprarandame ir to, kas mus daro žmonėmis?
„Pluribus“ yra serialas, kurį žiūri ne tik tam, kad papramogautum, bet ir tam, kad suvoktum pasaulį kitaip. Tai ne tik mokslinė fantastika ar drama, bet ir filosofinė pasaka su humoro prieskoniu, kuri kelia klausimus apie laimę, laisvą valią ir tai, ką iš tikrųjų reiškia būti žmogumi.
Serialas palieka žiūrovą su viena paprasta, bet skaudžiai tiesmukiška mintimi: ar galėtume atpažinti tikrą laimę, jei ji būtų mums primesta?
Ir galų gale: ar norėtume likti savimi, jei už tai tektų aukoti laimę?
