Dažnas siaubo filmų žiūrėjimas gali sutrikdyti normalų gyvenimo ritmą. Kraupių, žiaurių ir gąsdinančių filmų žiūrėjimas tikrai nuotaikos nekelia, ypač tamsiu paros metu ir dar jei tenka žiūrėti vienam.
Tačiau visuomet yra pasirinkimo laisvė, ir tas pasirinkimas labai platus, nuo kraujo upių, pjaustomų galūnių, šmėklų, apsėstųjų ir kitokių baisybių, o galima rinktis filmus, kurių baisumas išreiškiamas visai kitaip. Kaip pavyzdžiui filmas „Ragana“ (angl. „The Witch“) – šiurpinantis šeimos gyvenimo portretas, kai visos negandos ir rūpesčiai kelia išbandymus vienybei, kuomet šeima kovoja, stengiasi susigyventi su jų šeimos nario, mažiausio sūnaus, brolio dingimu, tuo pačiu bandantys palaikyti tikėjimą Dievu. Išgyvent tokią tragediją, kai rūpesčių lavina dar tik prieš akis.
Pasakojimas prasideda dar prieš laikus, kai egzistavo Salemo raganos. Istorija sukasi apie dievobaimingą 5 asmenų šeimą, kuri buvo priversta išsikraustyti iš bendruomenės, kurioje gyveno, dėl tėvo William (aktorius Ralph Ineson) pasipriešinimo valdžiai. Vyro išsikraustymas visiškai negąsdina, jis mato tame tik naują pradžią, tačiau motina, pasijunta atstumta, toliau nuo visuomenės ir normalaus gyvenimo.
Režisierius Robert’as Eggers’as filmu „Ragana“ netikėtai stipriai debiutavo siaubo filmų padangėje. Apie 1630-ius metus puritoniškoje Naujojoje Anglijoje besivystantis siužetas iš dalies primena pasaką, su siaubo elementais. Nors ekrane mažai rodoma tiesioginių siaubo išraiškų, priešas lieka beveik nematomas, tačiau, retas kuris siaubo filmas taip verčia aikčioti iš nuostabos, laukti kas bus toliau bei neleidžia atitraukti akių nuo ekrano. „Raganoje“ nėra įprastų panikos šuolių, (angl. jump scare), kurie būdingi daugumai įprastų siaubo filmamų. Scenaristas ir režisierius Robert Eggers sukūrė rimtą, bauginantį ir giliai sujaudinantį, visiškai kitokį siaubo filmą, kurį norint suprasti reikia įdėti šiek tiek pastangų. Filmas konstruojamas tokiu būdu, jog atsiranda begalinis noras pamatyti kas bus toliau ir kartu daugiau niekada nežiūrėti šio filmo dar kartą.
Kino filmo “The Witch” kadras
Kaip teigia pats režisierius: „reikėjo ketverių metų tam, kad surasčiau investuotojus, kurie norėtų įgyvendinti filmą ankstyvąja anglų kalba“. R.Eggers praleido beveik penkerius metus tyrinėdamas XVII amžiaus Naująją Angliją, jos folklorą, puritonų tikėjimą ir, žinoma, informaciją apie raganas, kerėjimus, apie tai, kaip žmonės tikėjo, jog tamsa, tai Šėtono darbas ir, kad pabaisos turi valdžią tamsoje, šešėliuose. Režisieriaus neišvargino laikas praleistas tyrinėjant raganų kilmę, Anglijos istoriją, mitologiją, religiją, folklorą ir okultizmą, jis sako, kad jaučiasi laimingas galėjęs su visu tuo susipažinti.
Didžiausiu galvos skausmu Eggers‘ui tapo, vieta filmavimo aikštelei, kurią nebuvo paprasta rasti. Jis norėjo filmuoti Anglijoje, tačiau iškilo tam tikrų kliūčių, tad teko ieškoti palankios vietos Kanadoje. Miško teko ieškoti ilgiausiai, tačiau pavyko rasti tinkamą, atokų ir kaip tik tokį, kokio būtent reikėjo, Kanados Ontarijo provincijoje, Kioske. Filmo kūrimas reikalavo daugybės pastangų, nuo kraujo ir žaizdų išpjaustymo personažų korsetuose iki pastatų statymo. Kaip teigia režisierius, sunku buvo pastatyti namus tam periodui būdingu stiliumi, liaudiška architektūrinė tradicija, kuri neegzistuoja Ontarijuje. Stogų dengimas šiaudais taip pat nebuvo labai paplitęs dalykas, tad režisieriui teko ieškotis žmonių, kurie dirba su muziejais Masačiusetse ir Virdžinijoje. Filmo įgyvendinimas reikalavo kruopštumo ir neįtikėtinos daugybės pastangų, kūrėjų komandai teko dirbti su Anglijos ir Amerikos muziejais, daug laiko praleisti konsultacijose dėl senosios anglų kalbos. Visi veikėjų drabužiai be kišenių, vietoje jų, aktoriai nešiojosi maišelius, tam, kad būtų autentiška ir tikra.
Kino filmo “The Witch” kadras
Šis neeilinis siaubo filmas pagrįstas režisieriaus vaikystės žavėjimusi raganomis. Po nesėkmingų filmų kūrimo, kurie buvo per daug „nenormalūs“, R.Eggers‘as suprato, kad jis turi sukurti netradicinį filmą. Kaip teigė pats režisierius: „jei aš ketinu kurti siaubo filmą, tuomet jis turi būti mano asmeninis ir turi būti tikrai geras“.
„Ragana“ žymiai skiriasi nuo kitų šio žanro kūrinių. Juostą galima vadinti tiek siaubo filmu, tiek psichologine drama, kuri koncentruojasi į nevilties ir vienišumo jausmą, baimę. Režisierius žino, kaip meistriškai parodyti piktadarį ir užuot be perstojo rodęs baisų veidą, ar gąsdinimo scenas, jis kruopščiai viską apgalvojęs, pačią raganą parodo tik kelis kartus, kas yra tikrai efektyvu. Auditoriją lydi klausimas, kaip atrodo ragana, kai ją parodo tik kelis kartus ir dar labai trumpai, taip dar labiau sustiprina baimę ir kartu nenumaldomą troškimą pamatyti kas bus toliau. Personažo tikslas, yra laikyti žiūrovus baimėje, o ne be perstojo gąsdinti. Auditorija visą laiką stebi filmą jausdama nerimą.
„Dažnai siaubo filmų kūrėjai sugadina visą filmo įdomumą, iš karto parodydami visą piktadario kūną, ar pateikdami siaubūną taip, kad būtų galima aiškiai matyti, kad tai, pavyzdžiui, guminiu kostiumu aprengtas žmogus, tuomet visas filmas sugadinamas, nes nelieka vietos fantazijai, o akyse stovi tik tas, niekam tikęs, guminis kostiumas“, sako R.Eggers‘as.
Režisierius nerodydamas pilno raganos personažo, dar labiau sustiprina baimę ir leidžia susikoncentruoti ties svarbiausiu šiame filme veikėju – šeima. R.Eggers‘as mano, kad „šeimos drama – įdomiausia drama, tai susieta su santykiais, išgyvenimais. Kaip ir „Brolių Grimų“ pasakose dažnai blogos pamotės, būna raganos.“
Verdiktas 9/10
Filme sukurta nesąmoninga moters valdžios baimė tapo tokia ekstremali, kad tikrai daugeliui galėjo atrodyti, kad šios moterys (Katherine ir Thomasin) buvo raganos.
Taip pat skaitykite: 7 šiuolaikiniai siaubo filmai, kurie neleis jums užmigti
