Antradienio rytą savo namuose Jutoje eidamas 90-uosius metus mirė kino legenda Robertas Redfordas, pranešė JAV žiniasklaida. Kino žvaigždės karjera tiek prieš kamerą, tiek už jos, truko šešis dešimtmečius.
89 metų R. Redfordas mirė miegodamas, jo mirties priežastis nenurodyta, sakoma reklamos firmos „Rogers & Cowan PMK“ generalinės direktorės Cindi Berger pranešime, kurį cituoja laikraštis „The New York Times“.
Susišiaušusiais plaukais ir strazdanotas širdžių ėdikas proveržį kine padarė 1969 m. kartu su Paulu Newmanu, suvaidinęs mielą plėšiką vesterne „Bučas Kesidis ir Sandensas Kidas“ („Butch Cassidy and the Sandance Kid“).
Po 20 metų trukusios aktoriaus karjeros R. Redfordas ėmėsi režisūros ir pelnė „Oskarą“, įkūrė garsųjį „Sundance“ festivalį, skirtą nepriklausomiems kino kūrėjams.
R. Redfordas buvo aistringas aplinkosaugos aktyvistas, kovojo už Jutos, kurioje gyveno, natūralaus kraštovaizdžio ir išteklių išsaugojimą.
Charlesas Robertas Redfordas jaunesnysis gimė 1936 m. rugpjūčio 18 d. Santa Monikoje, Kalifornijoje, buhalterio šeimoje. (Viljama Sudikienė (AFP))
Štai keli išskirtiniai Roberto Redfordo vaidmenys, su kuriais rekomenduojame susipažinti:
6. ARKLIŲ UŽKALBĖTOJAS” (The Horse Whisperer, 1998)
Ši jautri melodrama sukurta pagal mums žinomą Nicholaso Evanso romaną. Knyga tapo tikra sensacija anksčiau nei pasirodė knygynų lentynose. Britų rašytojas Nicholas Evansas pats buvo maloniai nustebintas, kai Frankfurto knygų mugėje dar nebaigtos jo knygos prezentacija susilaukė ypatingo skaitytojų dėmesio. Leidyklos „Delacorte Press“ vadovai, pajutę nemažą pelną, romaną netrukus išleido iš karto 600 tūkstančių egzempliorių tiražu.
Pirmos eilutės bestselerių sąrašuose, vertimas į 35 pasaulio kalbas ir ekranizacija Holivude su garsiais kino aktoriais pagrindiniuose vaidmenyse – apie tokį gyvenimo scenarijų svajoja bemaž visi rašytojai, bet laimė nusišypso tik išrinktiesiems. Už kokius privalumus – čia jau atskira kalba.
Ir romano, ir filmo veiksmo užuomazga tampa tragiškas atsitikimas. Kartą jodinėjančią paauglę Greisę (Scarlett Johansson) kliudė sunkvežimis. Mergaitė ir jos numylėtinis Piligrimas liko gyvi, bet Greisė neteko kojos, o žirgas buvo sužalotas. Mergaitės motina, matydama dukros ir jos geriausio draugo kančias, ryžtasi pradėti Greisės sukrėtimų gydymą nuo psichologinės pagalbos Piligrimui. Ji susiranda Tomą Bukerį, mokantį gydyti žirgų trauminį stresą, ir kartu su dukra bei Piligrimu atvyksta į rančą Montanoje.
Nuostabi Montanos gamta, ekologiškai švarūs tarpusavio santykiai padaro tikrą stebuklą. Režisierius ir pagrindinio vaidmens atlikėjas Robertas Redfordas taip apibudino savo herojų, o kartu ir svarbiausią filmo idėją: „Manau, kad žmonėms labai reikia tikėjimo, kad tokie žmonės, kaip Tomas Bukeris, gyvena šalia mūsų. Dabartinėje mūsų kultūroje tikri didvyriai pamažu nyksta. Mes prarandame ryšius su mitologija. Tikiu, kad tikri didvyriai turi kontaktą su kažkokiomis aukštesnėmis sferomis, todėl gali suteikti paprastiems žmonėms viltį ar dovaną. Vėliau kaip tik už tai jie dažniausiai ir būna nubaudžiami. Tomas Bukeris yra didvyris, nes gelbsti ir gydo kitų sielas“.
Filmas patinka tiems, kas kine ir gyvenime ištroško romantiškų jausmų bei idealų įsikūnijimo. Tik daug kartų perrašant scenarijų, iš jo išgaravo kai kurie svarbūs knygos motyvai, todėl filmas dabar primena ekologiškai švarų destiliuotą vandenį, nebeturintį jokių druskų prieskonio. O Roberto Redfordo suvaidintas “arklių užkalbėtojas” Tomas Bukeris atrodo tarsi iš milžiniškų plakatų ar TV reklamos nužengęs “Marlboro” kaubojus. (Gediminas Jankauskas)
5. „NEPADORUS PASIŪLYMAS“ (Indecent Proposal, 1993)
Pagal Jacko Engelhardo romaną sukurtame filme jauni sutuoktiniai Dajana (Demi Moore) ir Deividas (Woody Harrelsonas) Merfiai susiduria su jaunas poras dažnai tykančiais šiuolaikinio gyvenimo nemalonumais. Jie nebeturi pakankamai pinigų susimokėti už būstą.
Panašias problemas tūkstančiai jaunų porų pasaulyje bando spręsti skirtingai. O Dajana ir Deividas susigundo, regis, lengviausiu būdu išspręsti komplikuotas finansines problemas – išlošti krūvą pinigų azarto sostinėje Las Vegase.
Pradžioje naujokams sekasi, betgi iš panašių romanų ir filmų žinome, kad galiausiai išlošia tik kazino. Taip atsitinka ir šį kartą. Tačiau kaip tik dabar, sutuoktiniams atsidūrus visiškoje aklavietėje, nušvinta dar vienas šansas.
Viename vakarėlyje milijonierius Džonas Geidžas (jį vaidina charizmatiškasis Holivudo veteranas Robertas Redfordas), įsitikinęs jog už didelius pinigus galima nusipirkti viską, pasiūlo sutuoktiniams milijoną dolerių. Žinoma, ne už gražias akis, o už vieną meilės naktį su Dajana. Tokiu būdu jauna šeima akimirksniu išspręstu visas savo finansines problemas. Pagunda didžiulė. Bet ar ne per didelė būsimos laimės kaina?
Tokią situaciją savo romane aprašė Jackas Engelhardas. Bet kai kuriuos esminius knygos akcentus filmo režisierius Adrianas Lyne’as radikaliai pakeitė.
Bestseleriu dėl pikantiško siužeto tapusiame romane labai svarbios buvo nacionalinės veikėjų tapatybės. Turtuolis buvo arabų šeichas Ibrahimas, o jo į nepadorų seksualinį dylą įtrauktas vaikinas Džošua Keinas buvo Holokaustą išgyvenusių žmonių palikuonis ir Izraelio armijos veteranas.
Ibrahimui rūpėjo ne tik pasinaudoti beviltiška bėdon pakliuvusių sutuoktinių situacija, bet ir galutinai pažeminti ideologinį priešininką žydą – klastingas arabas po lemtingos nakties parodo vaikinui slaptą nufilmuotus įvykius prabangiose apartamentuose, nevengiant pikantiškiausių „tos nakties“ detalių.
Filmo režisierius Adrianas Lyne’as ryžtingai atmeta nacionalines veikėjų tapatybes, kaip ir politiką bei ideologiją, taip išvengdamas milžiniško nepasitenkinimo, kuris priešingu atveju filmą lydėtų Rytų šalių pasaulyje.
Užtai recenzentai europiečiai nepraleido progos pacituoti Karlą Marxą: „Aš bjaurus, bet aš galiu nupirkti gražiausią moterį. Vadinasi, aš nesu bjaurus, nes bjaurumo poveikį, jo atbaidančią jėgą panaikina pinigai… Aš blogas, nedoras, nesąžiningas, menko proto žmogus, bet pinigai gerbiami, vadinasi, gerbiamas jų savininkas. Pinigai yra didžiausias gėris – vadinasi, geras ir jų savininkas. Be to, pinigai išvaduoja mane nuo vargo būti nedoram, – todėl ir anksto manoma, jog aš doras“.
Vienas gražiausių ir vyriškiausių Holivudo aktorių Robertas Redfordas, žinoma, nė iš tolo nepanašus į fiziškai atgrasų Marxo personažą. Filmo autoriai nestengia Geidžą pavaizduoti kaip amoralų tipą. Vienoje scenoje turtuolis samprotauja apie tai, kad jo pasiūlymas neturi nieko bendra su prostitucija. Juk jį Dajana iš tikrųjų sužavėjo kaip graži moteris, vadinasi „nepadorų pasiūlymą“ galima vadinti meilės aktu.
Negaliu nepaminėti dar vieno svarbaus akcento. Advokatas (jį vaidina Oliveris Plattas), įsigilinęs į sandėrio detales, sureaguoja labai praktiškai, sakydamas, jog jis būtų nesunkiai išsireikalavęs dvigubai didesnę pinigų sumą…
Na, ir kuris gi iš jų ciniškesnis? (G.J.)
4. „ŠNIPŲ ŽAIDIMAS“ (Spy Game, 2001)
Pirmą kartą vienoje filmavimo aikštelėje Robertas Redfordas ir Bradas Pittas susitiko 1992 metais filme „Čia teka upė“ (A River Runs Through It). Tada filmą režisavęs Robertas Redfordas jau buvo pripažintas meistras, o Brado Pitto filmografijoje buvo tik keli antraplaniai vaidmenys. „Šnipų žaidime“ jiedu jau lygiaverčiai partneriai, vaidinantys „nematomojo fronto“ karius. Paprasčiau kalbant, jų herojai yra seniai vienas kitą pažįstantys šnipai, ne kartą kartu vykdę pavojingas užduotis Vietname, Berlyne ar Beirute.
Paskutinę savo darbo dieną prieš išeidamas į užtarnautą poilsį specialusis CŽV agentas Nathanas Muiras (Robertas Redfordas) sužino, kad tolimoje Kinijoje įkalintam jaunajam kolegai Tomui Bišopui (Bradas Pittas) gresia mirties bausmė. Ir, atrodo, kad CŽV vadovybei dabar patogiau paaukoti vaikiną ir jo gyvybę „nurašyti“ į slaptojo karo nuostolius.
Režisavo „Šnipų žaidimą“ Tony Scottas: nors jis sukūrė kelis įsimenančius veiksmo filmus – „Paskutinis skautas“ (su Bruce‘u Willisu), „Fanas“ (su Robertu De Niro), „Raudonasis potvynis“ (su Denzelu Washingtonu ir Gene‘u Hackmanu) – bet vis likdavo vyresnio brolio Ridley Scotto šešėlyje.
Buvo Tony Scotto „taupyklėje“ filmas apie šnipus ir anksčiau – 1998 m. ekranuose pasirodęs „Valstybės priešas“ (Enemy of the State) – istorija apie advokatą Robertą Diną (Willas Smithas), apkaltintą žmogžudyste, kurios neįvykdė, ir dėl to tapusį Nacionalinio saugumo departamento priešu. Ir viskas tik todėl, kad prieš mirtį aukšto rango politikų machinacijas atskleidęs žurnalistas perdavė Dinui vaizdo kasetę su kompromituojančia medžiaga. Padėti advokatui gali tik buvęs slaptųjų tarnybų darbuotojas Edvardas Lailas (Gene’as Hackmanas).
Abiejų filmų – ir „Valstybės priešo“, ir „Šnipų žaidimo“ siužetai daug kuo panašūs. Panašūs ir abiejų filmų pagrindiniai protagonistai. Identiška yra ir abiejų filmų tema – slaptosios tarnybos lengvai aukoja ir niekuo nekaltus žmones, ir net savo agentus efemeriškiems „valstybės interesams“.
Slaptosioms tarnyboms atskiro žmogaus gyvybė nereiškia nieko. Tai tik maža dulkelė arba nereikšminga šachmatų figūra, kurią galima be didelio nuostolių paaukoti sudėtingoje ir tik aukšto lygio profesionalams suprantamoje kombinacijoje. Tikriausiai, būtent į tai nori atkreipti žiūrovų dėmesį filmo autoriai, davę Brado Pitto herojui Bišopo pavardę (bishop anglų kalba reiškia ir „vyskupas“, ir „rikis“).
Visas „Šnipų žaidimo“ siužetas iš tikrųjų panašus į sudėtingą šachmatų partiją. Muiras užverbavo Bišopą dar Vietnamo karo metais, vėliau globojo jį ir auklėjo tarsi tėvas, bet ir nubaudė, kai vaikinas, gavęs „Skauto“ slapyvardį, sužlugdė operaciją Beirute 1985 metais. Tačiau baigdamas karjerą senas žvalgybos vilkas Muiras negali leisti, kad jo globotinis būtų pražudytas.
Tai ne tik gražus žmogiškas poelgis, bet jis turi ir gerokai platesnę prasmę: gelbėdamas nemalonėn patekusį jauną idealistą Muiras meta iššūkį pačiai žvalgybos sistemai, kuriai niekur ir niekada negaila jai ištikimai tarnaujančių žmonių. (G.J.)
3. Bučas Kesidis ir Sandensas Kidas (Butch Cassidy and the Sundance kid, 1969)
Du gudrūs banditai draugai plėšia vietinius traukinius ir bankus. Traukinių kompanijai neapsikentus nuolatinių nuostolių, plėšikus susekti jie pasamdo premijų medžiotojus, kurie Bučą ir Sandensą nuveja iki pat Bolivijos. Pirmas keletą filmo minučių rodomas nespalvotas vesternas (kuris atrodo senas ir pagal tų laikų standartus) savotiškai nuteikia nesitikėti tradicinio vesternų stiliaus. Ir iš ties, filme sulaužoma daugybė tradicinių vesternų standartų, pradedant nuo to, kad protagonistai (kuriuos nuoširdžiai norisi palaikyti) yra nusikaltėliai. Svarbu pažymėti tai, kad visi Bučo ir Sandenso apiplėšimai išskirtinai baigdavosi be aukų. Negana to, kaip vėliau paaiškėja, plėšikų pora kol kas nėra nieko nušovę. Be romantizuoto laukinių vakarų vaizdavimo ar panašių vesternams būdingų atributų, „Bučas Kesidis ir Sandensas Kidas“ pasižymi ir savo humoru. Kai ginkluoti plėšikai įsiveržia į banką, esame pratę iš jų nesitikėti jokių empatijos ar žmogiškumo ženklų — blogiukai banke tam, kad jį apiplėštų, o vėliau būtų susekti šerifo ar premijų medžiotojų. Šiame filme blogiukai įžengę į Bolivijos banką… suvokia, kad nemoka ispaniškai sušukti „čia apiplėšimas!“
2. „VISA PREZIDENTO KARIAUNA“ (All the President’s Men, 1976)
Prieš dvejus metus vieną pikčiausiai JAV prezidento Donaldo Trumpo politiką kritikuojančių knygų „Baimė: Donaldas Trumpas Baltuosiuose rūmuose“ (Fear: Trump in the White Houses) skaitytojams pristatė legendinis JAV reporteris Bobas Woodwardas. Visai neseniai pasirodė kita jo knyga „Įniršis“ (Rage), jau skirta Trumpo veiksmams, susijusiems su COVID-19.
O beveik prieš pusę amžiais – konkrečiai 1972-aisiais – būtent du jauni įtakingo laikraščio „The Washington Post“ žurnalistai Bobas Woodwardas ir Carlas Bernsteinas suvaidino lemiamą vaidmenį vadinamoje Votergeito byloje, privertusioje JAV prezidentą Richardą Nixoną atsistatydinti.
Štai puikus pavyzdys, kaip demokratinėje šalyje turėtų veikti įstatymai ir elgtis susikompromitavę aukščiausio rango politikai.
Lietuvoje nėra savaitės, kad žiniasklaida neaprašytų stambius politinius skandalus ar įvardintų aukštus postus užimančius politikus, dėl kurių konkrečios veiklos valstybei padaryta didelė žala, tačiau niekam nė plaukas nuo galvos dar nėra nukritęs.
O jau apie susikompromitavusių valdininkų savanorišką atsistatydinimą nėra ką nė kalbėti. Kas kita – Amerika, kurioje po panašių publikacijų iš karto taptum politiniu lavonu. Taip atsitiko JAV prezidentui Nixonui, įsivėlusiam į konkurentų pasiklausymo skandalą.
Bobas Woodwardas (jį suvaidino Robertas Redfordas) ir Carlas Bernsteinas (Dustinas Hoffmanas) savarankiškai tyrė prezidentinės rinkimų kampanijos machinacijas ir gavo akivaizdžius pono prezidento kaltės įrodymus. To pakako, kad Baltųjų rūmų šeimininkas išlėktų iš savo rezidencijos nepasibaigus antrajai kadencijai.
Svarbų vaidmenį šioje istorijoje suvaidino laikraščio redaktorius Benjaminas Bradlee (jį suvaidinęs Jasonas Robardsas buvo apdovanotas Oskaru kaip geriausias antrojo plano aktorius), nepabūgęs grasinimų susidoroti ir apgynęs amerikietiškos demokratijos idealus.
Ir reikia būtinai paminėti dar vieną asmenį, likusį anonimų, bet kaip dabar sakoma, „nutekinusį“ itin svarbią informaciją: norėdamas išlikti nežinomas šis informatorius buvo pasivadinęs „Gilia gerkle“ (angl. Deep Throat): jį filme suvaidino Holivudo veteranas Halas Holbrookas.
Užtai labai negatyviai filme pavaizduoti politiniai aferistai – korumpuoti nesąžiningo prezidento įsakymų vykdytojai, Prezidento perrinkimo komiteto (CREEP) nariai: kartais kai kurie jų atrodo panašūs į operetinius piktadarius.
Tokios jau nuo seno amerikietiško kino taisyklės: tik šį kartą filmas pasakoja ne iš piršto išlaužtą istoriją apie Gėrio pergalę prieš Blogį, o pagal Williamo Goldmano scenarijų sukurtą filmą, paremtą realiais įvykiais.
Filmas apdovanotas keturiais Oskarai: už scenarijų, antraplanį vaidmenį, adaptuotą garsą ir dailininkų darbą. (G.J.)
1. „APGAULĖ“ (The Sting, 1973)
Septintojo dešimtmečio pabaigoje startavęs „Naujasis Holivudas“ ne tik plačiai atvėrė vartus jauniems gabiems debiutantams, ne tik atnešė į didįjį ekraną naujas temas ir anksčiau uždraustas socialines problemas, bet ir suteikė naują pagreitį retro kinui. Po Arthuro Penno kriminalinės dramos „Boni ir Klaidas“ (1967) Amerikoje paplito trečiojo dešimtmečio aprangos, aksesuarų, dizaino bei automobilių banga.
Aštuntajame dešimtmetyje toks kinas dar labiau išpopuliarėjo. Sociologai tai lengvai paaiškino tuo, kad anuo metu amerikiečiai pavargo nuo užsitęsusių politinių sukrėtimų (karas Vietname, rasinio nepakantumo provokuojami konfliktai, Votergeito skandalas ir pan.). Žurnalas „TIME“ naujajam „neokonservatizmo“ reiškiniui rado tokį paaiškinimą: „Pasiilgę paprastumo žmonės atsigręžia į savo šaknis, kad apsigintų nuo socialinės dezintegracijos, taip stipriai krėtusios mūsų šalį du dešimtmečius“.
Psichologai konstatavo, kad stipriai (iki 43 procentų) išaugo konservatoriškas vertybes išpažįstančių žmonių. O kartu su šiomis permainomis padidėjo nostalgija seniems geriems laikams.
Filmų kūrėjai greitai suvokė staiga pasikeitusią konjunktūra ir atsakė galingomis nostalgiško kino salvėmis plačiu frontu. Peteris Bogdanovichius graudino „prarastojo laiko“ ilgesiu („Paskutinis kino seansas“, „Popierinis mėnulis“), George‘as Lucasas suteikė naują pagreitį jaunystės nostalgijai („Amerikos grafičiai“), Jackas Claytonas aukštai iškėlė Amerikos klasikinio romano ekranizavimo kanoną („Didysis Getsbis“).
Ypatingą vietą šio nostalgiško kino panoramoje užima 1973 m. ekranuose pasirodžiusi kriminalinė komedija „Apgaulė“ (rež. George’as Roy’us Hillas), susilaukusi ir didelio populiarumo žiūrovų tarpe, ir apdovanota net septyniais Oskarais.
„Apgaulės“ (galima originalų pavadinimą The Sting versti ir kaip „Geluonis“) veiksmo vieta – sukčių ir gangsterių sostinė Čikaga. Apsukrus aferistas Džonis Hukeris (Robertas Redfordas) per klaidą bando apiplėšti gangsterių bosą ir už tai vos nepaguldo savo galvos. Išnešęs sveiką kailį, jis randa savęs vertą kompanioną Henrį Gondorfą (Paulas Newmanas) ir nusprendžia atsikeršyti.
Draugai iki valios pasityčios iš patiklios aukos ir privers ją plačiai atskleisti savo piniginę. Ir tai teisinga. Juk sakė išminčiai: “Apgauti apgaviką nėra apgavystė”.
Įtakinga anų laikų kino kritikė Judith Crist „Apgaulę“ pavadino „aukščiausios prabos auksu, įkūnyta rafinuotos pramogos svajone, kurią malonu tiek žiūrėti, tiek ir klausyti: siužetą lydinčiuose nuostabiuose Scotto Joplino fortepijono pursluose girdisi, kaip juokiasi visi filmo dalyviai, besimėgaujantys savo darbu“. (G.J.)
