Prieš dvejus metus galų gale buvo patvirtinta Geros mokyklos koncepcija. Ja siekiama įvardyti Lietuvos švietimo raidos orientyrus, nurodoma, kokie mokyklos bruožai laikomi vertingais bei pageidaujamais mūsų šalyje. Ji skatina bendruomenių kūrybiškumą bei ilgalaikes įvairių tipų mokyklų tobulinimo iniciatyvas.
Būdamas vienas iš šios koncepcijos bendraautorių, tikiu, kad joje apibrėžta mokyklos samprata atitinka šalies ir žmonių poreikius. Mokykla dokumente apibūdinama kaip siekianti prasmės, atradimų ir mokymosi sėkmės, savo veiklą grindžianti bendruomenės susitarimais. Pastaraisiais metais įvyko keletas ypač reikšmingų dalykų, kurie pasaulio šalių, tuo pačiu ir Lietuvos, švietimui ir mokyklai suteikia naują kryptingumą ir turinį.
2016 metais Jungtinės Tautos (JT) pasaulio šalis pakvietė užtikrinti įtraukų ir lygiateisį kokybišką švietimą ir skatinti mokymosi visą gyvenimą galimybes visiems. Šį kvietimą, kaip šalių švietimo tikslą iki 2030 metų, Pasaulio švietimo forume parengė UNESCO. JT jį įtraukė į Tvaraus vystymosi darbotvarkę, kurią įgyvendinti įsipareigojo ir Lietuva.
Įtraukusis ugdymas reiškia, kad visi vaikai, nesvarbu, kokiomis savybėmis jie pasižymėtų, mokosi drauge. Taip išreiškiama pagarba prigimtiniam kiekvieno žmogaus orumui, o taip pat ir teisei būti visuomeniškai įsitraukusiu piliečiu. Net ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, kurios nare siekia tapti Lietuva, įvedė globalios kompetencijos dimensiją, pagal kurią mokyklos turi rengti jaunimą kurti taikias ir įvairiapusiškas bendruomenes skatinant lygiateisiškumą, prieinamumą, įtraukų pasaulį bei žmogaus orumą.
Įtraukaus ugdymo sampratą pasauliniu lygmeniu 2016 m. įteisino JT neįgaliųjų teisių komitetas, pateikdamas 24-ojo Konvencijos straipsnio išaiškinimą. Tai reiškia, kad Lietuva, kaip ir kitos JT neįgaliųjų teisių konvenciją ratifikavusios šalys, yra įsipareigojusi perkelti Konvencijos nuostatas į praktiką, taigi, ryžtingai kurti įtraukiojo ugdymo politiką, teisę ir švietimą.
Kas iš tiesų yra įtraukusis ugdymas? Pirma, tai – ugdymas be atskirties ir diskriminacijos. Lietuvoje didžiausią atskirtį patiria negalią turintys vaikai, ypač tie, kurie turi intelekto ar psichosocialinių sutrikimų. Ypač kenčia Dauno sindromą ar autizmo spektro sutrikimų turintys vaikai ir jų šeimos. Neregiai ir negirdintieji, kaip ir kompleksines negalias turintys vaikai, taip pat mokosi atskirai nuo visų kitų. Lietuvoje beveik 10 proc. visų šalies vaikų (3672 negalią turinčiųjų) mokosi specializuotose įstaigose, kurių yra net 46-ios. Svarbu tai, kad šis skaičius, stipriai mažėjant bendram vaikų skaičiui, nesitraukia, priešingai, net šiek tiek išaugo. Kitaip tariant, Lietuva tikrai negali pasigirti sugebėjimu įtraukti negalią turinčius vaikus į bendrojo lavinimo sistemą.
Tradiciškai tiek Lietuvos, tiek daugelio kitų šalių švietimo sistemos nėra linkusios priimti negalią turinčių vaikų į bendrojo lavinimo mokyklas. Dažnai nei administracijos darbuotojai, nei mokytojai, nei kitų vaikų tėvai nenori ir priešinasi, kad jų klasėse mokytųsi negalių turintys moksleiviai. Tokį požiūrį lemia giliai įsišakniję stereotipiniai įsitikinimai, jog negalią turintiems vaikams geriau būti atskirai nuo kitų, esą, tokie mokiniai trukdys kitiems vaikams mokytis, mažins ugdymo kokybę klasėje. Aktyviai palaikomos diskriminacinės praktikos, tikint, kad neįgalių vaikų atskirtis yra sprendimas. LR švietimo įstatymas nenumato mokyklų prievolės be išlygų priimti negalią turinčius vaikus, nors tokią nuostatą jau įtraukė net ir kelios Rytų Europos šalys, neskaitant kitų demokratiškų šalių.
Sėkmingos praktikos kai kuriose, ypač Skandinavijos, šalyse taip pat Vokietijoje bei Austrijoje, rodo, jog negalią turinčių vaikų mokymasis drauge su visais atneša daugeriopą naudą. Vaikai išmoksta bendrauti įvairialypėje aplinkoje, kuria komandinio darbo ir savitarpio pagalbos praktikas. Įrodyta, kad geriau besimokantis vaikas, aiškindamas mažiau suprantančiam, pats geriau įsisavina mokomąją medžiagą.
Įtraukiojo ugdymo įgyvendinimas nereiškia, kad negalią turintys vaikai tiesiog perkeliami arba, kaip dar vis sakoma, integruojami į bendrojo lavinimo mokyklą. Toks mąstymas rodytų, jog negalią turintis vaikas privalo prisitaikyti prie normalizuojančių standartinio ugdymo taisyklių. Tai prognozuotų eilinę integracijos nesėkmę. Įtraukiojo ugdymo koncepcija numato, kad ne vaikas prisitaiko prie ugdymo sistemos, o ugdymo sistema prisitaiko prie kiekvieno vaiko gebėjimų, poreikių ir lūkesčių. Tokioje sistemoje kiekvienas vaikas ir saviti jo gebėjimai tampa svarbūs. Kiekvieno gebėjimų, poreikių ir lūkesčių aktualizavimas tiesiogiai nurodo į ugdymo individualizavimą, t. y. edukacinį dėmesį kiekvienam vaikui.
Tokiai švietimo sistemai būtina stipri pedagogų kvalifikacija. Pedagogų pasirengimas, dalykinės ir socialinės kompetencijos yra įtraukios mokyklos pagrindas. Pedagoginė kompetencija turėtų būti grindžiama ugdymo individualizavimo ir darbo grupėje metodais, įvairovės pripažinimu, atvirumu pasauliui. Du ar keli pedagogai klasėje turėtų tapti norma. Tokiu būdu negalią turinčių vaikų ugdymas drauge su visais vaikais tampa bendrojo lavinimo ir ugdymo kokybės prielaida, kuomet visi be išimties tampa pedagoginės meistrystės ir sėkmingų edukacinių procesų dalyviais. Šios sąlygos, būtinos įtraukiai mokyklai kurti, sudaro kokybiško ugdymo pagrindą, kas numatyta tiek UNESCO, tiek JT strateginiuose dokumentuose.
Jei sėkmingai įgyvendinsime įtraukios – be vaikų diskriminacijos ir kokybiškos – mokyklos viziją, tikėtina, kad po kelių dešimtmečių bus stebimasi, jog negalią turintys vaikai kažkada mokėsi izoliuoti. Panašiai, kaip dabar neįprasta, kad kažkada mergaitės ir berniukai lavinosi atskirai.
Taigi, Geros mokyklos koncepcija privalo būti papildyta įtraukiojo ugdymo principais. Svarbu, kad kiekvieno vaiko teisė mokytis lygiateisiškai ir be diskriminacijos būtų įgyvendinta. Tai – ne tik tarptautinis Lietuvos įsipareigojimas. Šalies švietimui reikia aiškios krypties. Įtraukiosios Geros mokyklos samprata ir yra tokia kryptis – pedagogine meistryste ir įvairove grįstas kokybiškas ugdymas nediskriminuojant nė vieno vaiko.
Autorius yra Vytauto Didžiojo universiteto Socialinio darbo katedros profesorius, Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komiteto narys, Lietuvos žmogaus teisių centro Tarybos narys
