Kino pramonei daugiau kaip 100 metų. XXI amžiuje sukurta velniškai daug kino filmų ir tikrai ne visi iš jų puikūs ar verti dėmesio.
Kaip nepasimesti kino džiunglėse ir nuspręsti, ką verta žiūrėti? Sapnų fabrikas niekad nesnaudžia, tad padėsime Jums nepasiklysti milžiniškoje kino filmų pasiūloje. Atrinkome 25 išties iskirtinius naujojo šimtmečio filmus, kurie ilgam prikaustys prie ekranų ir garantuotai nepaliks abejingų.
25. Tarnaitė (The Handmaiden, 2016) – Išdavystė yra baisiau nei mirtis, nes emocinis skausmas lieka su mumis iki gyvenimo galo ir smaugia nenužudydamas, o mirtis yra neišvengiama ramybės oazė, užmaršties pradžia. Todėl sugebėjimas atleisti yra milžiniškos stiprybės rodiklis, įrodantis asmens kilnaširdiškumą bei tyrą jo sielą. Erotiniame psichologiniame trileryje „Tarnaitė“ (rež. Park Chan-wook) mes supažindinami su klastos bei iškrypimų pasauliu, kuriame, regis, išdavystė yra neatsiejamas gyvenimo aspektas, patenkinantis ligotus poreikius. Ar įmanoma tokioje aplinkoje rasti kilnumo bei tyros meilės užuomazgų? O gal naivu tikėtis gėrio ten, kur dominuoja godumas bei žmonės, smurtu grindžiantys kiekvieną savo pasirinkimą? Kino juosta „Tarnaitė“ mus nukelia į XX amžiaus 4 dešimtmečio Japonijos okupuotą Korėją, kurioje jauna mergina vardu Sook-Hee (akt. Tae-ri Kim) yra pasamdoma dirbti turtingos japonės Lady Hideko (akt. Min-hee Kim) tarnaite. Kaip ir bet kurioje istorijoje, čia irgi neapsieinama be piktadario, besistengiančio sugriauti visų aplinkinių gerbūvį. Uncle Kouzuki (akt. Jin-woong Jo) – valdingas bei beširdis Hideko dėdė, trokšdamas pasisavinti jos paveldėtus turtus, ketinąs ją vesti ir paversti jos gyvenimą dar didesniu pragaru. Tai iškrypusi bei žalingų potraukių asmenybė, mėgstanti fiziškai kankinti žmones bei klausytis nepadorių knygų skaitymo. Ar Kouzuki, gyvendamas liguistų iliuzijų pasaulyje, pagaliau susivoks savyje ir atras tikrąsias gyvenimo vertybes, o gal tai – patologinis asmenybės dualumo sutrikimas, naikinantis visus prie jo prisilietusius? Tai neapsakomai įdomiai sukurtas, atvirai seksualus bei šiek tiek iškrypęs filmas, vaizduojantis sudėtingus smurtinius aktus ir estetinę žmoguje slypinčio blogio pusę. Siužetu primindamas gotikines juostas („Rebeka“ (1940), „Dujų šviesa“ (1944), „Džeinė Eir“), jis pulsuoja siurrealizmu ir film noir (juodasis kinas) stiliumi. „Tarnaitė“ – gana miglota istorija, kurioje niekas neatrodo taip, kaip iš tiesų yra, ir kiekvienoje filmo dalyje (jis susikirstytas į tris sekcijas) mes sužinome kažką visiškai priešingo tai informacijai, ką jau manėme žiną. Kiekvienas juostos trečdalis, trunkantis apie 45 minutes, yra pasakojamas vis skirtingo pagrindinio veikėjo ir susideda į visumą, primenančią rusišką matriošką. Jau Nuo vudurinės dallies galima pastebėti, jog tos pačios scenos yra rodomos po kelis kartus skirtingais rakursais, koncentruojančiais žiūrovo dėmesį vis į kitą detalę. Juk net ir klausant tą pačią istoriją, kiekvieną kartą galima įsivaizduoti skirtingus dalykus.
24. „Pilietinis karas“ (Civil War, 2024)
Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, neseniai kino teatruose pasirodęs filmas „Pilietinis karas“ primena miuziklą, nors tai ir ne miuziklas – ekrane viena po kitos nesulėtintai eina brutalios scenos, kuriose lyg šokis vyksta karas, šviečia dramatiškai iš siaubo ir sielvarto perkerpti veidai, o fone skamba ramus indie folk’as, kai kur švysteli spalvingos detalės, tokios kaip mėlyni ir rožiniai dažai ant sienos, mėlyni ir rožiniai kareivių nagai ir plaukai, mėlyna ir rožinė ant vandeniu purškiamos pievelės. Siaubas ir juokas, nelaimės ir nuotykiai, veiksmo filmas ir miuziklas – atrodo, nesuderinami dalykai, tačiau būtent tai ir žavi ne vieną apdovanojimą gavusio ir dar daugeliui nominuoto režisieriaus Alekso Garlando (Alex Garland) filme. Tyla ir triukšmas kare turbūt du įdomūs oponenetai. Po baisaus triukšmo eina dar baisesnė tyla, kai vaikščioji apžiūrinėdamas negyvus kūnus, sukežintus automobilius, namų griuvėsius. Ir žmonėms pritrūksta amo kalbėti, nes tragedijos akivaizoje mes esam nebylūs. Tai man pirmiausia ir krito į akis pradėjus žiūrėti filmą – tylos ir garso santykis. Tyloje nuskamba tik fotoaparato juostos kliktelėjimas, nes reikia dokumentuoti, nes kartais tik tiek ir tegalim padaryti. Bet ar tikrai? Filme karas vyksta distopinėse ateities Jungtinėse Valstijose. Nei tiksli ateities data, nei karo priežastys nenurodytos, o veiksmo centre – grupelė žurnalistų, kurie keliauja per tarpusavyje susipriešinusias valstijas ir bando dokumentuoti karo įvykius. Jų naujausias tikslas – pasiekti sostinę ir paimti interviu iš prezidento, kuriam jau artėja galas.Gal viskas būtų susiklostę labai neįdomiai ir buitiškai, tačiau situacija komplikuojasi prie Ly (Kirsten Dunst) ir Džoelio (Wagner Moura) prisijungus jaunai moteriai Džesei (Cailee Spaeny) ir senam žurnalistui Semiui (Stephen McKinley Henderson). Džesė nori tapti gera karo fotoreportere kaip Ly, kuri garsėjo savo dideliais žygiais būdama karo žurnalistė, o Semis, apkūnus ir pagyvenęs, žurnalistiniais sumetimais ieško pakeleivingų mašinų, kurios galėtų jam padėti nusigauti į norimą miestą. Džesė dar labai jauna ir nemačiusi karo žiaurumų, o Semis, nors ir patyręs vilkas, per daug lėtas ir nevikrus. Filme „Pilietinis karas“ dėmesio centre boluoja būtent žurnalistinai. Jų tikslas – dokumentuoti karą. Kas žinotina apie karo žurnalistus, tai kad jie negali kištis į prieš akis vykstančius įvykius, ar, tiksliau, gali, tačiau tada nebeįvykdytų savo pirminės misijos. Klausimas: kas svarbiau, ar išgelbėti padegtą žmogų, ar padaryti jo nuotrauką, kad visas pasaulis sužinotų apie karo baisumus? Taigi bandoma įsiskverbti į tragiško veikėjo sąmonę. Koks tas žmogus, kuris privalo likti abejingas tragedijos akivaizduoje? Galima sakyti, jo tikslai kilnūs, tačiau elgesys, vertinant bendrosiomis normomis, amoralus. Vis dėlto jis visuotinai priimtas. Ir apskritai filme bandoma kabinti abejingumo klausimą, lyg amerikiečiai bandytų sureaguoti į pasaulyje vykstančius įvykius, į mūsų abejingumo mastą, kai savo šiltose gūžtose apsimetame, jog nieko nevyksta. Pardavinėjame vintažines sukneles ir aptarnaujame klientus, kol ant stogo priešais į mus žiūri du kareiviai su automatais. Režisieriaus atsakymas į šią problemą yra paprastas ir žiaurus: esame žiūrovų visuomenė. O žurnalistai – taip, jie kilniai bando dokumentuoti realybę, iš esmės jie kuria istorinę medžiagą ateities kartoms, tačiau, deja, žurnalistas iš kitokių profesinių paskatų visada ieškos sensacijos. Ir, kontrasto dėlei, Garlandas parodo, kad būna ne tik nepriklausomi žurnalistai, o ir šališki, pasirinkę vieną pusę, kad galėtų gauti iš jos tam tikros naudos. Filme keliamas klausimas, kiek mes, kaip žiūrovų visuomenė, sugebėsime išlikti abejingi? Kai pradės žūti mūsų draugai ir artimieji, ar sugebėsime padaryti jų žūties akimirkos nuotrauką? Stebėti ir filmuoti mirtį? Galų gale ar nepavargsime, ar nesusirgsime nuo savo abejingumo? Ar karas kaip siaubas nenustelbs karo kaip nuotykio? „Niekada nesijaučiau tokia išsigandusi ir tokia gyva“, – sako Džesė savo pavargusiai mentorei Ly, o Džoelio akys nesveikai spindi ruošiantis eiti į karo zoną. Adrenalinas – varomoji jėga, kuri veda karo žurnalistus į mirties zoną, tačiau tik laiko klausimas, kada jie pavargs, kada jų baterijos nusės, o subjauroti žuvusiųjų kūnai atims ir iš jų gyvybę akyse. (Dora Žibaitė)
23. Omaras (The Lobster, 2015) – Vienas įdomiausių šiuolaikinių Graikijos režisierių Yorgos Lanthimos žiūrovus intrigavo bei vertė susimastyti filmuose „Alpės“ ir „Iltinis dantis“. Aukštus lūkesčius naujajam savo filmui režisierius išpildė su kaupu. „Omaras“ pasakoja apie distopinę visuomenę, kurioje vienišiaus gyvenimas yra nelegalus. Nors toks siužetas skamba kaip mokslinė fantastika, filmas sugeba nejučia suderinti keistą žanrų derinį, tuo pačiu išlaikant savotišką nuovokumą ir prikaustant žiūrovų dėmesį. Filmo veiksmas vyksta ateities (arba paralelinėje) visuomenėje, kur visi privalo gyventi poromis. Po skyrybų su žmona pagrindinis veikėjas Deividas, kaip ir visi kiti vieniši žmonės, privalo atvykti į specialų viešbutį, kur jis turės 45 dienas susirasti naują antrąją pusę. Priešingu atveju jis bus paverstas į pasirinktą gyvūną ir išsiųstas į mišką. Dauguma neapsisprendusių žmonių renkasi šunis, dėl to pasaulyje tiek daug šunų ir tiek mažai egzotiškų gyvūnų. Šaltai, formaliai aptarinėjami gyvūnai į kuriuos paverčiami žmonės filmo pradžioje puikiai nustato toną visam filmui. Filmuojant nebuvo naudojamas nei aktorių grimas, nei specialus apšvietimas, taigi net ir su ribotu biudžetu buvo sėkmingai išgautas „šviežias“ ir įdomus vaizdas. Aplinkose jokių futurizmo ar fantastikos ženklų nematyti. Svetimos aplinkos įspūdis palaikomas tik beemocių veikėjų ir statiško filmavimo būdo. Galima sakyti, kad „Omaras“ tęsia režisierių Yorgos Lanthimos išgarsinusio filmo „Iltinis dantis“ pradėtą darbą. Abu filmai siekia išjudinti neginčijamas visuomenės normas, kurias priimame pamatines vertybes. Šiuo atveju, tai visuomenės spaudimas gyventi poromis, tyliai teisiant vienišius. Galima pastebėti, kad vienišių pavertimo į gyvūnus filme labiau bijoma ne kaip fizinės bausmės, bet kaip gėdos, rodančios nesugebėjimą pritapti ir neatlaikytą išbandymą. Neskamba pažįstamai? „Omaras“ nepastebimai sugeba suderinti juodosios komedijos, romantikos, absurdo, siaubo ir visuomenės satyros elementus. Tačiau šis filmas sužavės ne tik absurdo ir satyros mėgėjus. Distopiškas mūsų bendravimo normų atspindys įstrigs visiems intelektualaus kino mėgėjams.
22. „Gėlių mėnulio žudikai“ (Killers of the Flower Moon, 2023)
Ten, kur daug pinigų, lauk nelaimės – jei tokia liaudies patarlė ir neegzistuoja, liaudis būtinai turėtų ją išrasti. Ir ji galėtų būti Martino Skorsezės (Martin Scorsese) naujausio filmo „Gėlių mėnulio žudikai“ (Killers of the Flower Moon, 2023) moto. Godumas, suktumas, kvailumas, mirtis, gedulas – tai šios tikra istorija paremtos kriminalinės kino juostos esminiai teminiai elementai, kurie kelia dviprasmiškus jausmus: ar žavėtis režisieriaus meistrišku gebėjimu sukurti trijų su puse valandos intriguojančio siužeto filmą, ar šlykštėtis žmonių, kurie ten vaizduojami, elgesiu? Martinas Skorsezė yra užsitarnavęs gerą vardą kino industrijoje: jis pasaulyje pripažintas JAV režisierius, laimėjęs ne vieną JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimą, scenaristas, prodiuseris, aktorius ir kino istorikas. 1990 m. jis įsteigė „The Film Foundation“ fondą, kuris siekia išsaugoti kino paveldą. Kaip režisierius, mėgsta dirbti su žinomais aktoriais, tokiais kaip Robertas DeNiro ir Leonardas DiCaprio, kurie vaidina ir naujausiame Skorsezės filme „Gėlių mėnulio žudikai“. Režisierius ypač garsėja savo meile klasikiniams filmams, personažų įvairiapusiškumu ir gyliu, gerai parinktais ir ištreniruotais aktoriais, dėmesiu muzikiniam savo kino juostų takeliui ir pasirinktomis žiauriomis temomis, tokiomis kaip kaltė, atgaila, smurtas. Visa tai atsispindi ir „Gėlių mėnulio žudikuose“. Tai pasakojimas apie vieną JAV gentį – Oseidžių tautą, kuri 19-am amžiui persiritus į 20-ą tapo turtingiausia bendruomene planetoje. Oseidžiai, kuriems JAV valdžia atseikėja iš pažiūros pačią skurdžiausią žemę visoje JAV, netrunka sužinoti, kad toje žemėje teka juodasis auksas – nafta. Jau pačioje filmo pradžioje stebime, kaip sulėtintame kadre indėnai džiūgauja maudydamiesi po trykštančiu naftos fontanu. Tačiau turtai neretai prišaukia nelaimę. Taip atsitiko ir Oseidžiams. Priešai, kurie apsimetė draugais, negalėjo pakęsti apsivertusių galios sverų, kad indėnai – engiamieji, prispaustieji – staiga gali elgtis su baltaisiais kaip su tarnais, ir pradeda žudyti juos vieną po kito, siekdami išgalabyti visą tautą vien tam, kad pasiglemžtų jų pinigus. Priešai, žinoma, buvo baltieji, taigi lyg bandant įrodyti, kad šiuolaikiniai žmonės jau nebesilaiko kolonialistinės ideologijos, beveik visi alei vieno baltieji (išskyrus vieną kitą nereikšmingą personažą) vaizduojami kaip blogiukai ir kenkėjai, o tuo tarpu indėnai pristatomi kaip situacijos aukos, kurios tik vargais negalais su pagalba sugeba pabėgti nuo tragedijos. Tai tikrais 1921-1925 metų įvykiais paremta kriminalinė saga, kuria remiantis „New Yorker“ rašytojas Deividas Granas (David Grann) parašė to paties kaip filmo pavadinimo knygą, o Skorsezė ją ekranizavo. Žudynių įkarštyje eina dar ir kita siužeto linija, t. y. meilės istorija tarp baltojo Ernesto Burkharto ir oseidės Molės Burkhart (Lily Gladstone), kuri, kaip jau supratote, po trumpos pažinties tapo Ernesto žmona. Nors indėnė mato, kad Ernestas yra kvailokas ir pinigus garbinantis baltaodis, ją apkeri vyro žavesys ir moteris įsimyli. Viso filmo metu taip ir lieka neaišku, ar pats Ernestas iš tikrųjų kada nors mylėjo Molę, ar vis dėlto tik siekė iš jos išpešti naudos. Nors iš pažiūros ir atrodė, kad jo meilė nuoširdi, jo veiksmai rodė ką kitą. Kyla minčių, gal jis paprasčiausiai buvo labai kvailas? O gal ir naivus? Sunku suprasti, ar filmas yra detektyvinis, ar ne, nes beveik nuo jo vidurio jau užtikrintai žinome, kas žudo oseidžius. Tačiau veiksmas vyksta lėtai, lyg atsakymo mes nežinotume, ir parodoma kiekviena siužeto detalė – neskubant, paliekant laiko atsiskleisti visoms pasakojimo dalims. Tai nereiškia, kad filmas neprailgsta, nes šiais laikais, kai žmonių dėmesio koncentracija apsiriboja keliolika sekundžių, ne taip ir lengva išbūti trijų su puse valandos lėtą filmą, tačiau, matyt, Skorsezė atiduoda duoklę klasikiniam kinui, kuriame svarbu sulaikyti kadrą ir perteikti akimirkos dramatiškumą. (Dora Žibaitė)
21. Kalifornijos svajos (La la Land 2016) – Atsukus laiką 60 metų nuo šiandienos, Ryenas Goslingas „Kalifornijos svajose“ tampa Sebu, sunkiai galą su galu suduriančiu džiazo muzikantu. Šiame nenuginčijamai puikiame miuzikle jis gan šiurkščiai atstumia ir pašiepia Emos Stone vaidinamą jauną aktorę Miją, kuri, išgirdusi jį grojant, nori pagirti jo muzika. Taip prasideda jų keista ir širdį šildanti meilės istorija, pilna juoko, džiazo, ašarų ir netikėtų pokyčių. Nemažai patobulėjęs komedijos žanre, R. Goslingas šiame filme neabejotinai pasirodo nepriekaištingai, įkūnydamas sarkastišką, kiek pasipūtusį, kiek prislėgtą, tačiau giliai širdyje be galo džiazą mylintį muzikantą Sebą. Goslingo puikiai perteikiamas Sebo charakteris yra kiek žiaurus ir nemandagus, tačiau laikui bėgant paaiškėja, kad tokiomis savybėmis personažas tik bando paslėpti savo patiriamą tikrąjį skausmą ir meilę. Keliose lengvose choreografinėse scenose, šiame filme taip pat galima išvysti R. Goslingo gabumus šokiui. Šis filmas – smagus, spalvingas, šiek tiek skaudus ir labai realus dėka puikių aktorių, R. Goslingo ir E. Stone, talento.
20. Dievo miestas (City of God, 2002) – Dievo miestas – rojus žemėje ar užmirštas kampelis Rio de Žaneire? Tai klausimas, kurio atsakymo bando ieškoti žiūrovas. Dievo miestas – tai Brazilijos sostinė Rio de Žaneire, o dar tiksliau – skurdžiai gyvenančių žmonių priemiestis. Apskurusių vaikų akivaizdoje 1960-1980 m. sparčiai formuojasi pirmosios gatvės gaujos, kurių nariai lobsta iš organizuotų vagysčių ir nelegalios prekybos narkotikais. Į nusikalstamą veiklą jie įtraukia svajonėse paskendusius ir pinigų neturinčius berniukus, kuriems greitai tenka rinktis naują gyvenimo kelią. Vienas jų tampa fotografu, o kitas – narkotikų prekeiviu. Dievo mieste gyvybė nieko nereiškia, čia svarbi valdžia, narkotikai ir pinigai, o visa kita valdo paauglių gaujos. Sunku patikėti, kad pasakojamas būtų realybė, tačiau režisierius tikina, kad filmas paremtas tikromis istorijomis. Žiūrovams pateikiama Mažojo Ze ir Raketos – jauno fotografo gyvenimai. Filmas išties žiaurus ir negailestingas, tačiau šiame brutalume yra gerų dalykų: XXI– ajame amžiuje išties sunku sutelkti ar atkreipti žmonių dėmesį į tikrai aktualias ir skaudžias problemas.
19. Karo gėlės (The Flowers of War, 2011)
Yimou Zhang 64 metų kinas sukūręs ne vieną gražią, akims mielą kino juostą, o taip pat įspūdingą renginį 2008 metų Pekino Olimpiados atidarymo ceremonijai. Kinijoje juo pasitikima besąlygiškai, o pasaulyje šis režisierius išgarsėjo su savo juosta „Karo gėlės“. Karo gėlėmis tampa moterys, mergaitės ir kilnūs žmonių poelgiai. Tiksliau visa tai, kas kiekvienam asmeniškai įkūnija spalvą ar teigiamą jausmą. Filmas sukurtas remiantis amerikos misionierės Minnie Vautrin dienoraščiu. Veiksmas vyksta antrojo pasaulinio karo metais Kinijoje. Japonai be skrupulų naikina viską kas papuola jų kelyje. Į Kiniją atvyksta laidojimo paslaugų organizatorius Džonas (Christian Bale), kad palaidotų žuvusį tėvą Inglimeną. Džonas vos išlieka gyvas, o miestelio bažnyčioje dar randa 14 mergaičių, berniuką ir 14 besislapstančių prostitučių. Pradžioje Džonas smagiai leidžia laiką, lėbauja, flirtuoja su moterimis ir stengiasi negalvoti apie tai kas vyksta už bažnyčios sienų. Japonai toliau viską griauna aplinkui ir įsiveržia į bažnyčią, pradeda prievartauti mergaites. Džonas, norėdamas jas apginti, apsirengia sutaną ir apsimesdamas kunigu bando pažadinti japonų sąžinės balsą. Insidentas baigiasi vienos mergaitės mirtimi. Kitą dieną viskas dar labiau komplikuojasi. Filmo pavadinimas tobulai apibūdina filme vyraujančius kontrastus. Pilkas, dulkėmis padengtas miestas kuriame yra ir daug baimės ir juoko, spalvingų kimono ir lakuotų nagų. Moterų juokas aidi baimės sukaustytoje bažnyčioje. Tai ne standartinis standartinio karo vaizdavimas. Išorinėmis situacijomis, žmonių charakteriais parodomi vidiniai pasauliai. Veikėjų nemažai, tačiau kiekvienas jų turi aiškią paskirtį ir puikiai ją išpildo. Pasitvirtina teorija, kad filmų apie karą esmė parodyti ne karą, o jo fone atsiskleidžiančios asmenybės. Kaip labiausiai puolę žmonės padaro kilniausius dalykus. Užduodami retoriniai klausimai, kas sunkiau: būti toli nuo namų ar juos visiškai prarasti? Aišku tampa tik viena, kad pralaimi abiejų kariaujančių pusių civiliai.
18. „Elvis” (2022)
Muzikalus, dramatiškas, įtaigus, dinamiškas – taip keliais žodžiais galima apibūdinti Bazo Lurmano režisuotą ir tik ką išleistą filmą apie daugiausiai istorijoje solo albumų pardavusį muzikos atlikėją Elvį Preslį. Jo aistra muzikai buvo stipresnė už patį gyvenimą. Niekas nežino, kas jį pražudė – ar pernelyg intensyvūs, varginantys pasirodymai, ar psichotropiniai vaistai, ar blogi žmonės, kurie ji supo, tačiau Elvis gyveno kaip kino filme, kurį žiūrovai jau dabar gali išvysti didžiuosiuose ekranuose. Žinoma, ir anksčiau buvo sukurta filmų apie Elvį Preslį. Iš viso jų yra penkiolika, taigi nelengva išsiskirti tarp tokios daugybės. Tačiau šį kartą pasakojama ne tik apie garsųjį muzikantą, bet ir apie jo liūdnai pagarsėjusį vadybinką pulkininką Tomą Parkerį, kurį vaidina filme į save nepanašus Tomas Henksas. Praėjus keleriems metams po Elvio mirties išaiškėjo, kad pulkininkas Parkeris nuplėšdavo 50 proc. atlikėjo pelno ir pasilikdavo sau. Nors šeima jį padavė į teismą, jam pavyko susitarti ir iki pat mirties lobistas gyveno prabangiai, švaistydamas savo turtus bei lošdamas kazino. Kai kas kaltina, kad pulkininkas buvo kaltas ir dėl Elvio mirties, nes visiškai sugadino atlikėjo sveikatą versdamas jį be proto koncertuoti. Scenarijaus autoriai ne tik pasirinko jį pristatyti kaip vieną iš filmo veikėjų, tačiau ir pavertė jį pasakotoju, kuris pateikia savo įdomų, suktą, iškreiptą požiūrį į tai, kas nutiko Elviui. Galimas daiktas, kad taip norėta pabrėžti vieną iš temų, kuri dažnai pasitaiko menininkų gyvenime, t. y. artisto ir pasaulio priešprieša. Viena vertus, yra Elvis, kuris atsiduoda muzikai visu kūnu ir siela, švytėte švyti šventąja kūrybos ugnimi ir, kaip jo mama sakė, turi Dievo dovaną, kurią šis apreiškė pasauliui per Elvį, ir kita vertus, yra pulkininkas Parkeris – sukčius, lobistas, gudreiva, verslininkų verslininkas, kuriam akys sužiba velniškomis ugnelėmis pamačius pinigą; kitaip tariant, jis tikras velnio advokatas. Deja, dažnai pasitaiko, kad artistas būna naivus ir tampa lengvu grobiu tokiems verteivoms. Būtent taip nutiko ir Elviui. Pulkininkas Parkeris, pasinaudodamas visa savo sukta išmintimi, sugebėjo prikalbinti atlikėją tarnauti jo įnoriams. Šiame kontekste naivumas ir svajingumas buvo muzikanto trūkumai. Dar būdamas vaikas jis norėjo tapti superherojumi ir išgelbėti savo tėvus iš skurdo. Atskleidęs savo slapčiausius troškimus netinkamam žmogui Elvis tapo lengvu sukčiaus taikiniu. Tačiau kitame kontekste atlikėjo gebėjimas įsisvajoti, įsivaizduoti ir užvis svarbiau – jo jausmingumas padėjo jam tapti tuo, kuo tapo. O augdamas juodaodžių kvartale, regėdamas jų papročius, kultūrą, jis išgirdo sakralinę juodaodžių muziką, kurios klausydamiesi arba ją atlikdami jie patiria katarsį. Būtent ši vaikystės patirtis lėmė, kad Elvis užaugęs sukūrė savitą stilių, maišydamas baltaodžių rokenrolą ir juodaodžių ritmenbliuzą. Verta atkreipti ypatingą dėmesį į filme dažnai iškeliamą sakralumo temą. Jau pirmieji kino juostos kadrai prasideda leidžiant sakralinę muziką. Tuo norima pasakyti, kad muzika turi religinę galią – ji pripildo venas gyvybe ir klausytoją arba atlikėją ištinka katarsis. Elvio atveju jo muzika įkvėpta ne tik juodaodžių gospelo, bet dar ir yra persisunkusi seksualine energija, dėl kurios publikoje tarp moterų kildavo masinė psichozė – jos puldavo atlikėjui po kojomis arba mėtydavo jam į sceną savo apatinius. Ne paslaptis, kad Elvis ne tik „nuo dušios“ dainuodavo, tačiau taip pat mokėdavo gerai judėti – paprašytas nedaryti judesių per dainos įrašymą garso studijoje muzikantas atsakė – „jei negaliu judėti, negaliu dainuoti“. Ši sielos ir kūno dermė sukurdavo galingą energiją, kurią atlikėjas ištransliuodavo publikai ir už tai ji jį dievindavo. Elvis klausytojams, o ypač moterims, būdavo tartum uždraustas vaisius, kurio jos ir bijodavo, ir trokšdavo, o filme niekad nenutylanti visą eterio laiką užpildanti muzika ir žiūrovą priverčia pajusti, kokią didelę galią ji turi. Filme Elvis visad atrodo jaunas, gražus, turi ilgas blakstienas, dažosi akis, pudruojasi veidą, gal milijoną kartų keičia aprangą, o kuo toliau, tuo puošnesnė ji darosi, ir summa summarum yra labai panašus į šiuolaikinį influencerį. Tačiau nors ir atrodo kaip svajonių berniukas, jis nėra tuštutis – pats kuria dainas, yra toks muzikalus, kad vietoje suaranžuoja muziką visam orkestrui, maža to, jaučia pilietinę pareigą. Filmo tikslas – parodyti Elvio karjeros evoliuciją, kuri gerokai priklausė nuo pulkininko Parkerio, tačiau nuo pat jo karjeros pradžios iki mirties 1977 metais, sulaukus vos 42 metų amžiaus, nutiko ne vienas svarbus politinis įvykis – buvo nušautas Martinas Liuteris Kingas Jaunesnysis bei JAV prezidentas Džonas Kenedis, keliose pasaulio vietose vyko karai, JAV ilgą laiką galiojo segregacijos įstatymai. Nors Antrasis pasaulinis karas jau buvo praėjęs, laikai vis dar buvo neramūs, o žmonės sutrikę ir pasiklydę. Nors ir trumpai, filme parodomi ir šie momentai bei kokią įtaką jie padarė Elviui, kuris nebuvo abejingas pasaulyje ir JAV vykstantiems neramumams. – Aš suvokiau, kad šis vyras buvo ikoninė figūra, – kalbėjo Batleris apie savo personažą, – tačiau taip pat jis buvo ir jautrus, pažeidžiamas žmogus su savo privalumais ir trūkumais. Man teko į visa tai įsikūnyti ir aš tai laikau privilegija. Buvau tik Elvio sielos ieškantis detektyvas. (D.Ž.)
17. 12 vergovės metų (12 years a Slave, 2013) – šis filmas skirtas tiems, kurie nori paragauti psichologiškai stipraus kino su tobula aktorių vaidyba, nepriekaištingu scenarijumi bei nemažiau gražiai perteiktais to meto vaizdais ir idealiai filmui tinkančiu garso takeliu. Ypatingas dėmesys skiriamas pagrindiniam herojui – Solomonui, kadangi šiame filme pasakojama jo istorija, o gal tiksliau reikėtų sakyti jo didžioji gyvenimo tragedija. Solomonas Norkutas XIX a. gyvenęs laisvas JAV pilietis, talentingas smuikininkas turėjęs ramų, šeimyninį gyvenimą su žmona, sūnumi ir dukra Niujorko valstijoje, Saratogos miestelyje. Kol vieną dieną negavo netikėto pasiūlymo dirbti su keliaujančia cirko trupe, kuri iš tiesų tebuvo priedanga. Jis vieną rytą atsibunda kažkokiame rūsy, surakintas grandinėmis, nors jo paskutinis prisiminimas greičiausiai yra smagus vakaras su tais pačiais dviem vyrais, kurie jį pakvietė į cirko trupę, o po to kaip jau supratote pardavė vergijon. Po gausybės patirtų nuotykių Solomonas Nortonoas atsiduria brutalaus baltaodžio, nekenčiančio ir žiauriai besielgiančio su savo vergais ūkyje.
16. Atpirkimas (Atonement, 2007) – romantinė režisieriaus Joe Wright drama, nagrinėjanti sąžinės temą, pastatyta pagal 2001 metų Ian Mc. Ewan novelę tokiu pačiu pavadinimu. Joe Wright‘as nusipelno gražiausių pagyrimų. Kartu su patyrusio scenaristo Christopherio Hamptono pagalba jis sugebėjo meistriškai adaptuoti sunkiai ekranizuojamą romaną ir išversti Iano McEwano žodžius į kino kalbą. Rašytojo istorija virto į jaudinantį pasakojimą, kuriame režisierius jautė ir mąstė ypatingai giliai ir jautriai pasitelkdamas nesumeluotą ir itin įtikinančią aktorių vaidybą. Filmo veiksmas vyksta II –ojo pasaulinio karo metais. Pats režisierius teigė, jog vadovavimas filmui tai lyg armijos valdymas. 35 –kerių metų Joe Wright‘as padarė daugiau nei pakankamai uždirbti savo generolo uniformai. Pagrindinė dramos veikėja yra būsimoji rašytoja Brioni, kurią papildydamos viena kitą vaidina trys skirtingos aktorės: Saoirse Ronan, Romola Garai bei Vanessa Redgrave. Ne mažiau svarbi yra ir Keira Knightley, kuri atlieka įsimylėjusios merginos Sesilijos vaidmenį. Fantazijose paskendusi 13-metė mergaitė jaučia paauglišką simpatiją namų tvarkytojos sūnui Robiui (James McAvoy ) ir pradeda žiauriai pavydėti, kai jo dėmesys atitenka vyresniajai seseriai Sesilijai. Vieną ramų vakarą Brioni netyčia užsuka į bibliotekos kambarį ir tampa įsimylėjalių aistros liudininke. Neteisingai suprasti įvykiai paskatina Brioni apkaltinti jaunuolį siaubingu nusikaltimu, kurio jis nepadarė.
15. Monstrų Puota (Monster’s Ball 2001) – Smurtas, skausmas, vienatvė, seksas, neapykanta ir laimės paieškos. Tai sudedamosios „Monstrų puotos“ dalys. Iš to susideda gyvenimas. Giliai pasikapsčius tai istorija apie meilę. Apie du vienišus žmones, kurie taip ilgai buvo vieni, kad jau bene pamiršo, kad toks jausmas, kaip meilė egzistuoja. Šios dvi vienišos sielos atrado viena kitą ir nusprendė būti kartu nepaisant akivaizdžių ženklų, kurie pranašavo, kad to daryti nederėtų. Gražuolė juodaodė Leticija ir rasistinių pažiūrų, baltųjų rasės atstovas Henkas netikėtai atranda vienas kitą ir scena po scenos aiškėja, kad jie turi daugiau bendro nei buvo galima pagalvoti iš pradžių. Bet vis tik jų odos spalva nesupanašėja… Bėda veja bėdą, o visas filmas kuria niūrią nuotaiką ne tik aplinkui, bet ir viduje kažkas apsitraukia pilka plėve. Vienok, „Monstrų puotai“ pasibaigus kažkaip imi tikėti, kad visada yra viltis ir, kad viskas bus gerai. Tai neabejotinai vienas geriausių Halle Berry pasirodymų. Ji pasirodo ekrane tarsi ugnis ir liepsnoja iki pat filmo pabaigos. Jos nepakeliamas skausmas, vaikiškas džiaugsmas ir kaitinantis geismas ekraną užpildo taip ryškiai, kad nelieka klausimų kas šios puotos žvaigždė.
14. „1917“ (2019) Režisierius Samas Mendesas nuolat ieško naujų intonacijų bei modernių išraiškos priemonių. Taip pat be jokios abejonės, aukščiausių įvertinimų nusipelnė ir operatorius Rogeris Deakinsas, nominuotas Oskarui net 13 kartų (nuo „Pabėgimo iš Šoušenko“) ir tik užpernai pagaliau šį prizą gavęs už „Bėgantį skustuvo ašmenimis 2049“ (rež. Denis Villeneuve‘as). Visuose Oskarui nominuotuose filmuose Rogeris Deakinsas demonstravo aukščiausią operatorinio meistriškumo klasę, bet „1917“ pranoko pats save, nes šią karinę dramą nufilmavo vieno kadro principu (taip apibūdinami filmai, kurie nufilmuoti praktiškai nesinaudojant montažu, kai kino kamera nesustodama juda nuo pirmo filmo kadro iki paskutinio). Rogeris Deakinsas tai daro ne pirmasis, bet karinio filmo su masinėmis mūšių scenomis taip tikrai dar niekas nefilmavo. Iš tikro šiame filme tai meistriškai, beveik nepastebimai suklijuotos maždaug 8-10 minučių nepertraukiamos vieno kadro scenos. 1917- ųjų balandžio šeštoji. Trumpo atokvėpio valandėlę pavasariškai pražydusioje pievoje dviem jauniems eiliniams – Šofildui ir Bleikui (George‘as MacKay‘us ir Deanas-Charlesas Chapmanas) nutraukia komanda kuo greičiau žygiuoti į štabą. Kadangi su vaikinais nori pasikalbėti specialiai čia atvykęs generolas Erinmoras (Colinas Firthas), vadinasi, atsitiko kažkas ekstremalaus. „Bus sugadintas savaitgalis“, – nusiskundžia vienas karių, dar nenutuokiantis, koks tas savaitgalis iš tikrųjų bus. Štabe vaikinai informuojami apie tai, kad britų žvalgyba sužinojo, jog šiaurės Prancūzijoje du jų kariuomenės batalionai – net 1600 nieko nenutuokiančių karių, vadovaujamų pulkininko Makenzio – sparčiai žygiuoja paskui besitraukiančią vokiečių kariuomenę. Pulkininkas Makenzis (Benedictas Cumberbatchas) dar nesupranta, kad tai tik apgaulingas priešo manevras, ir britų kariai žygiuoja tiesiai į priešo paspęstus spąstus, kad naujame fronto ruože būtų sunaikinti. Deja, įprastos komunikacijos linijos sunaikintos, priešai nukirto telegrafo laidus. Perspėti apie mirtinai pavojingą situaciją galima tik kuo skubiausiai pasiuntus į būsimo konflikto zoną pasiuntinius. Norėdami suspėti laiku, vaikinai privalo nepastebėti pereiti fronto liniją ir didžiulę priešo kontroliuojamą teritoriją. Jei jiems nepavyks, žus daugiau nei pusantro tūkstančio ginklo brolių, tarp kurių yra ir Bleiko vyresnysis brolis Džozefas. Situacija ekstremali. Gaišti negalima nė sekundės. Žinoma, toks operacijos planas tik teoriškai atrodo paprastas ir aiškus. Akivaizdu, kad vos išlipus iš apkasų pasiuntiniams teks spręsti begalę taktinių problemų, kai negalima suklysti, nes mirtiną pavojų gali išprovokuoti menkiausias neatsargus judesys, net grobį tempianti žiurkė gali pajudinti sprogmenų detonatorių. Jau nekalbant apie pamuštą priešo lėktuvą, kuris nežinia iš kur atsiradęs gali nukristi beveik ant galvos. Laiko mažėja, įtampa auga ir karinis trileris pagaliau pasiekia kulminaciją likus vos kelioms akimirkoms prieš pulkininko Makenzio komandą atakuoti priešą. (G.J.)
13. „TAMSOS RITERIS” (The Dark Knight, 2008) Britų režisierius, rašytojas ir prodiuseris Christopheris Nolanas, savo neprilygstamu Tamsos riteriu, superherojų pasaulyje užkėlė labai aukštą kartelę. Viskas, ką mes turime žinoti apie Betmeną, yra būtent šiame tamsiame ir labai realistiškame trileryje. Kritikų ir žiūrovų tarpe šis filmas laikomas geriausiu DC komiksų ekranizacijų istorijoje. Nors niekas geriau už aktorių Christian Bale nesuvaidintų Betmeno, šiame filme visą dėmesį prikausto Heath Ledger ir jo įkūnijamas maniakas, chaoso veidas Džokeris. Režisierius visiškai pakeičia nusistovėjusią nuomonę apie paprastus vagis ir nusikaltėlius paversdamas Džokerį neeiliniu personažu – jis netrokšta svetimo turto ar pinigų, vienintelis jo siekis yra sukelti aplink save chaosą ir sunaikinti Betmeną, kaip žmogų ir asmenybę. Ankstesniuose filmuose kiekvienai rolei buvo rimtai ruošiamos atrankos ir svarstoma kandidatūra iš gausybės aktorių. Šiame filme režisierius Christopher Nolan buvo užtikrintas – Heath Ledger yra tas, kuris turi vaidinti Džokerį ir jis buvo vienintelis režisieriaus aktorių sąraše. Šis filmas yra geriausias DC ir Warner Bros. kūrinys. Kai 2008 metų sausį pasaulį apskriejo žinia, kad Heath Ledger mirė, filmas gerbėjų tarpe tapo tik dar labiau mistiškas. Vien faktas, kad Heath viso filmavimo laikotarpiu rašė Džokerio dienoraštį, kuriame rašė žymias frazes, piešė iliustracijas ir perrašinėjo scenarijaus eilutes, viso filmo atmosferą ir Džokerio personažą padaro dar labiau tikrovišku ir paslaptingu. Christopher Nolan sukurtas Betmenas yra daugiausiai pasisekimo sulaukęs herojus, tačiau daugiausiai pagyrų sulaukė ir superblogiuko ikona tapo Heath Ledger Džokeris. Tamsos riteris peržengia visas žanro ribas ir yra tikrai vienas geriausių superherojaus veiksmo filmų.
12. Pjūklo ketera (Hacksaw Ridge, 2016) – Iš australijos kilęs aktorius ir režisierius Melas Gibsonas patyręs šlovę ir nuopolį bei gėdą, po dešimtmečio pertraukos nusprendė sukurti naują juostą, pasakosiančią apie realiai gyvenusį amerikietį, kuris nors ir ne atsisakė atlikti karinę tarnybą, tačiau nei karto nepaėmė ginklo į rankas, o per Antrojo pasaulinio karo Okinavos mūšį išgelbėjo 75 vyrus. Amerikiečių armijos medikas Desmondas Dosas (akt. Andrew Garfieldas) tikėjo karo būtinybe, tačiau manė, jog žudymas yra nereikalingas, perteklinis blogis. Jis tapo pirmuoju kariu istorijoje, dėl pacifistinių įsitikinimų atsisakiusiu į rankas paimti ginklą. Kruviname Okinavos mūšyje beginklis Dosas, nuolat apšaudomas priešų ugnies, iš mūšio lauko išnešė 75 sužeistus amerikiečių karius ir suteikė medicininę pagalbą daugybei kitų. Kelis kartus kliudytas snaiperių ir netgi sužeistas granatos sprogimo, ginklo į rankas taip ir nepaėmęs Dosas išgyveno Okinavos pragarą ir tapo pirmuoju pacifistu istorijoje, apdovanotu JAV Kongreso Garbės medaliu. Pristatydamas „Pjūklo keterą“ (taip vadinamas karinis fortas) Venecijos kino festivalyje Melas Gibsonas filmą komentavo taip: „Dabar kine matome per daug išgalvotų supermenų. Todėl nusprendžiau, kad atėjo laikas prisiminti tikruosius“.
11. „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ (Three Billboards Outside Ebbing, Missouri)
Tai neįprasta istorija, įtraukianti žiūrovą į ypatingą juodojo humoro, satyros bei draminių elementų žaismo virsmą. Juostoje parodoma skaudi, dar vis į „tabu“ sąrašą patenkanti realybė: moteris, netekusi savo dukros, po septynerių mėnesių nesėkmingų policijos paieškų, bando surasti siaubingo nužudymo kaltininką. Iš pirmo žvilgnio, Ebingas, rodos, atitinka visus ramaus ir patikimo miestelio standartus, kurie suteikia savotiško žavesio. Bendruomenėje visi draugiški, galintys padėti kaimynui nelaimėje, o nusikalstamumo lygmuo toks mažas, kad policijos nuovadai paprasčiausiai neapsimoka dirbti tamsiuoju paros metu. Tiesa, viskas drastiškai pasikeičia, kuomet tylųjį miestelį sudrebina netikėtas jaunos paauglės nužudymo atvejis. Praėjus daugiau nei pusmečiui, vietos policija vis dar nesiruošia akylai tirti mįslingos žmogžudystės ir nepilnametės išžaginimo, nes jų manymu, toks procesas reikalauja daug pastangų bei laiko resursų, kurie negarantuoja painiosios mįslės išsiaiškinimo sėkmės. Pagrindine filmo žvaigžde ir bene ryškiausia juostos veikėja galime laikyti Mildred Hayes (Frances McDormand) – aukos motiną – liejančią savo įtūžį ir nežmonišką sielvartą visai kitomis formomis, nei esame įpratę matyti. Būtent dėl šios priežasties, jau pačioje filmo pradžioje žiūrovas jaučia ironijos prieskonį, kuris pristatomas plačiajame ekrane kartu su filme nuolat akcentuojamais žymiaisiais reklaminiais stendais. Trys milžiniški stendai, nudažyti ryškiausios aguonos raudonumo spalva, rodos, maldaute prašo pro šalį važiuojančius miestiečius pažvelgti pro automobilio stiklą. Jų centre išdidžiai puikuojasi provokuojantys užrašai, už kurių reklamą Mildred paklojo nemenką sumą. „Mirštanti išprievartauta“, „Ir vis tiek nėra suimtų?“ bei „Kaip suprasti, vyriausiasis pareigūne Willoughby“ – skelbia netektį išgyvenančios mamos pyktį įrodantys žodžiai.’ Airių dramaturgas ir filmo „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ režisierius Martinas McDonagh į konkurencingą kino pasaulį įžengė su aršiai kritikuojamu arba giriamu „Reikalai Briugeje“ (angl. „In Bruges“) dar 2008 m., po kurio didesnės sėkmės 2012 m. susilaukė kitas žymus režisieriaus darbas – kriminalinė komedija „Septyni psichopatai“ (angl. „Seven Psychopaths“). Toli nuo savo stilizuotų kūrybinių rėmų McDonagh nenukrypo ir naujausiame pasakojime apie paslaptingą nužudymą, kurio „herojais“ tapo ne tik ant slidžios pakvaišimo ribos laviruojanti bei vidutinio amžiaus krizę išgyvenanti Mildred, bet ir vyriausiasis policijos vadas Willoughby (Woody Harrelson), kartu savo pašonėje it mažą rankinuką kartu su savimi nuolat tempiantis savo kolegą, pareigūną Dixon (Sam Rockwell). Pastarieji, gyvenantys pereinamo laikotarpio eroje, bando nuoširdžiai taikstytis su naujosiomis „taisyklėmis“, kurios neleidžia viešai lieti pykčio rasistiniais ir homofobiniais klausimais. Vis dėlto, Dixon kartais nesuvaldo savo liežuvio, nenorinčio taip lengvai paleisti senų įpročių ir į savo žodyną įspraudžia rasistinės kilmės „n“ žodį. Negana to, vienintelis žmogus, kuris nuoširdžiai nori padėti gedinčiai motinai surasti dukros žudiką, atsakingas pareigas užimantis Willoughby, pasirodo, sunkiai serga vėžiu. Tokia žinia apie mirtiną kondiciją neatneša jau ir taip iš skausmo plyštančiai Mildred širdžiai reikalingos užuojautos. Susidaro įspūdis, jog Mildred geriausiai su sunkiai kontroliuojamu pykčiu kovoja užsisklęsdama savyje. Visgi, jos pagieža išprovojuoja kitų miestelio gyventojų ilgai brandintą neapykantą. Bent minimalią priespaudą tylėti arba nesiimti adekvačių veiksmų, susijusių su seksualinės prievartos nusikaltimais jaučia kiekvienas „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ herojus. Griežtų rėmų patriarchalinės tvarkos visuomenėje niekaip neįsiliejančiai Mildred tenka kovoti su ilgai puoselėtomis miestelio normomis, kurias pagrindinė veikėja bando sugriauti originaliais būdais. (G.S.)
\
10. „PARAZITAS“ (Parasite, 2019)
„Parazitą“ jo režisierius Bong Joon-ho apibudino kaip „komediją be klounų ir tragediją be piktadarių“. Kaip ir jo kolega Hirokazu Koreeda, Bong Joon-ho žvelgia į savo filmo herojus su neslepiama simpatija ir neskuba jų teisti, nors abejuose filmuose dėmesio centre atsidūrusios šeimos elgiasi aiškiai nusižengdamos įstatymams. Tokijo lūšnynuose gyvenanti „Vagiliautojų“ šeima maisto ir būtinų daiktų prasimano juos tiesiog pavogdama parduotuvėse. Maisto produktų vagystė jiems – ne tik vienintelis prasimaitinimo šaltinis, bet ir savotiškas smagus ritualas. Šią savo veiklą šeima net nelaiko nusikaltimu ir mėgsta sakyti: „Kol daiktai guli ant parduotuvės lentynos, jie niekam nepriklauso“. Vadinasi, ir jų pasisavinimas nėra vagystė. „Parazito“ herojus nusikalsti verčia ta pati socialinė bėda – skurdas, kuris, kaip matome „Vagiliautojuose“, labai stimuliuoja išradingumą. Išradingi yra ir Kitcheko šeimos nariai. Jie su šiuolaikine socialine atskirtimi kovoja labai originaliu būdu – susiranda pasiturinčią šeimą ir pamažu užgrobia jų namus. Anekdotiška situacija palengva išsirutuliuoja į gražią metaforą, kur „parazitų“ etiketės nusipelno visi – ir tie, kurie ne visai dorais būdais susikrauna kapitalą ir jo dėka susikuria savo prabangų gerbūvį, ir tie, kurie svetimomis gėrybėmis įžūliai bei savanaudiškai pasinaudoja. Gimęs nepasiturinčioje šeimoje Bong Joon-ho „Parazito“ scenarijų rašė, prisiminęs jaunystėje įgytą patirtį. Būdamas studentas jis prie stipendijos prisidurdavo dirbdamas repetitoriumi. Kartą ši veikla jaunuolį atvedė į prabangius namus su sauna ir baseinu. „Parazito“ siužetas taip pat prasideda jauno repetitoriaus vizitu į turtuolių Pakų namus. Atvykėlio tikslas – išmokyti šeimininkų dukrą anglų kalbos. Bet netrukus Pakų namuose vienas po kito atsiranda ir kiti naujojo „įnamio“ šeimos nariai. Tada ir prasideda tai, ką režisierius apibudino kaip vis dažnėjančius atvejus, kai viena žmonių grupė tampa psichologiškai priklausoma nuo kitos: „Negalima pasakyti, kad parazitais filmo herojai tapo iš pat pradžių. Jie yra mūsų kaimynai, draugai ir kolegos, atsidūrę ant bedugnės krašto. Gyvendami tokiame pasaulyje, kaip mūsų, kas galėtų pasmerkti už išlikimą kovojančią šeimą ir pavadinti tokius žmones parazitais?“ Pamąstyti tikrai yra apie ką. (G.J.)
9. Neliečiamieji (The Intouchables, 2011) – kino juostoje pasakojama istorija kaip nelaimingo įvykio metu tapęs neįgaliu ir atsidūręs invalido vežimėlyje,turtingasis aristokratas Filipas samdo slaugą, kuris, atrodytų iš pirmo žvilgsnio, visiškai netinkamas tokiam darbui – tai neturintis tokio darbo patirties Drisas, neseniai grįžęs iš įkalinimo įstaigos. Tačiau Drisas sugeba praskaidrinti paralyžiuoto Filipo gyvenimą, bei suteikti jam nuotykių skonį. „Neliečiamuosiuose“ priešpriešinamos dviem skirtingiems socialiniams sluoksniams priklausančių žmonių gyvenimo realijos, tačiau dviejų vyrų draugystė, vienas kito supratimas, išnaikina šias socialines ribas. Filmas pavergia aktorių meistriškumu. O ir vaidmenys jiems paskirti ne menki. Filipas nekelia nei mažiausio gailesčio, jis žavus, gražios išvaizdos, priešingai nei įsivaizduotume, gerbia savo pavaldinius, jų nešokdina. Turbūt nelengva suvaidinti vyrą, netekusį ne tik savo gyvenimo meilės, naktimis kaustomą skausmų, negalintį savimi pasirūpinti ir vis tiek sugebantį šypsotis, kurti eiles, domėtis muzika. Juosta žavi savo optimizmu, humoro jausmu, jausmingumu. Realybė čia rodoma be tragedijos, skausmo atspalvių. Tai iš tų filmų, kuriuos žiūrint nesinori kad baigtųsi, o pasibaigus nusprendi jog būtinai dar kartą pažiūrėsi. Kodėl verta žiūrėti filmą? Priežasčių daug – puiki Francois Cluzeto, Omar‘o Sy vaidyba, garso takelis, humoras… Trumpai pakalbėkim apie jį. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, tai turėtų būti labai rimta drama, su daugybe emocijų ir išgyvenimų, tačiau filme apstu komiškų situacijų – smagi scena galerijoje ir dialogas apie meną, kadrai, kuriuose Drisas šukuoja Filipą, lenktynės su policininkais ir daugelis kitų epizodų. Drisas mokina Filipą gyventi iš naujo. Įdomu, jog pats Philippe`as Pozzo di Borgo primygtinai prašė į filmą įtraukti humoro elementų, jis nenorėjo, kad juosta žiūrovams atrodytų pernelyg dramatiška, nenorėjo, kad istorija būtų persmelkta kančios ir gailesčio. Be viso to, gera pasibaigus filmui išvysti užrašą, kad ši istorija paremta tikrais faktais. Pasirodo, ir realiame gyvenime taip būna.
8. „PASIKLYDĘ VERTIME“ (Lost in Translation, 2003) Kiekvienam žmogui kada nors ateina toks metas, kai jis pradeda jaustis beprotiškai vienišas ir viskuo nusivylęs. Tada labiausiai norisi tik vieno – kad kas nors tave surastų. Ir kuo didesniame mieste esi, tuo stipresnis būna šis troškimas. Panašių istorijų pasauliniame kine – nors vežimu vežk. Praktiškai visos melodramos turi tą pačią siužetinę schema, tačiau tai dar nereiškia, kad visi tie filmai yra panašūs tarsi dvyniai. Nieko panašaus. Kiekvieno žmogaus gyvenimas vis tiek yra individualus. Nebūna ir dviejų identiškų meilės istorijų. Dažnai dramų ar meilės istorijų konfliktus provokuoja ne tik herojų charakterių skirtingumai, bet ir žmones skirianti socialinė, turtinė ar rasinė nelygybė. Gana ilgai Amerikoje net buvo draudžiama rodyti skirtingos rasės žmonių santuokas: jos net buvo vadinamos „Džiunglių karštine“ (Jungle Fever) – taip šiai problemai skirtą savo filmą 1991-aisiais pavadino režisierius Spike‘as Lee. Visada susilaukdavo negatyvaus vertinimo ir dramos, kuriuose buvo daugiau ar mažiau atvirai rodomi suaugusių žmonių ir nepilnamečių santykiai. Klasikinis pavyzdys – Vladimiro Nabokovo „Lolitos“ ekranizacijos ar „Scanoramoje“ matytas švedų filmas „Širdžių dama“. „Pasiklydę vertime“ panašių filmų kategorijoms tikrai nepriklauso. Šią lyrinę dramą greičiau galima būtų charakterizuoti kadaise populiarios dainos „Štai ir susitiko dvi vienatvės“ žodžiais. Prabangiame Tokijo viešbutyje atsitiktinai susitinka į Japonijos sostinę filmuotis viskio reklaminiame klipe atvykęs Holivudo veteranas Bobas Harisas (Billas Murray’us) ir vyrą fotografą į komandiruotę atlydėjusi jauna moteris Šarlotė (Scarlett Johansson). Abu amerikiečius kankina nemiga ir problemos su jiems visai nesuprantama japonų kalba. Todėl abi giminingos sielos nusprendė kovoti su nuoboduliu kartu ir išvyko keliauti po nepažįstamą megapolį, kuriame beveik niekas nekalba angliškai. O kas gali būti geriau už galimybę pasiklysti dideliame pasaulyje su mylimu žmogumi? Abu vienišius sieja dar ir tai, kad jiedu nepatenkinti savo padėtimi. Bobo karjera aiškiai smunka žemyn, kaip ir atvėsę santykiai su šeima: tik iš įpratimo Bobas retsykiais informuoja žmoną telefonu arba faksu apie save (šiltu bendravimu tokius kontaktus vadinti sunku). O dvejus metus santuokoje pragyvenusią Šarlotę taip pat negali patenkinti tik garsaus vyro žmonos statusas, juk mergina turi profesionalios filosofės diplomą, kuris praktiškai niekam nereikalingas. (G.J.)
7. Ji (Her, 2013) – netradiciniu požiūriu į aplinkinį pasaulį garsėjantis „Makso ir maksimonstrų”, „Adaptacijos” bei „Būti Džonu Malkovičiumi” filmų režisierius Spike’as Jonze’as pristato fantastinę žmogaus ir kompiuterio meilės istoriją. Filmas „Ji” yra ir 44-erių metų S. Jonez’o, kaip scenaristo, debiutas. Ši romantinė drama yra visiška priešingybė daugumai dabar Holivude kuriamų filmų apie netolimą ateitį. Čia matome tuos pačius lėtus gyvenimus, tuos pačius nuobodžius darbus, tas pačias pramogavimo erdves. Galima apžvelgti ir kitą filmo išskirtinumą – labai įtikinamą mūsų ateities pavaizdavimą. Filme rodomas labai įdomus požiūris į technologijų apsėstą gyvenimą. Teodoras (aktorius Joaquin’as Phoenix’as) pragyvenimui užsidirba rašydamas laiškus. Ne, jis nėra Nigerijoje įsikūręs „spamer’is”, siuntinėjantis viso pasaulio žmonėms pranešimus apie netikėtai atsiradusį palikimą. Teodoras yra itin jautrios sielos asmenybė, tad padeda surašyti už širdies griebiančius asmeniškus laiškus nepažįstamiesiems, kurie patys to padaryti nesugeba. Netikėtai nutrūkus ilgiems santykiams su mergina, Teodoras puola į neviltį. Tačiau po kiek laiko jo dėmesį patraukia ir suintriguoja itin pažangi žaviu moterišku (akt. Scarlett Johansson) balsu kalbanti ir į kiekvieną „šeimininko” norą reaguojanti kompiuterio operacinė sistema, tobulėjanti ir besikeičianti priklausomai nuo kompiuterio savininko asmenybės. Naująją savo draugę Teodoras pavadina Samanta ir sulig kiekviena diena vis labiau žavisi jos giliamintiškumu, jautrumu ir humoro jausmu. Ko gero, kitaip ir negali būti – juk operacinė sistema evoliucionuoja prisitaikydama prie „šeimininko”. Ilgainiui jų draugystė perauga į kažką daugiau. Ar tai galima vadinti meile? „Ji“ – tai viena geriausių pastarojo meto romantinių dramų, sugebanti leisti mums patiems pažvelgti į savo ateitį labai tikroviškai, neperžengiant jokių fantastinio pasaulio ribų. Tai šilta ir pamokanti istorija apie netradicinę meilę, kurioje galime išvysti puikią aktorių vaidybą, grožėtis aplinka ir klausytis užburiančių melodijų.
6. „Naktiniai gyvuliai“ (Nocturnal Animals, 2016) – antrasis mados dizainerio, režisieriaus Tom‘o Ford‘o filmas (debiutas filmu „Vienišas vyras“), žiūrovą nukeliantis į elegancijos, prašmatnumo pasaulį, kuris nėra jau toks tobulas, kaip galima įsivaizduoti. Tai neo-noir psichologinis trileris, sukurtas remiantis 1993-ųjų metų rašytojo Austin‘o Wright‘o romanu „Tonis ir Suzana“. Filmas suteikia galimybę žiūrovui pro rakto skylutę stebėti turtingų, bet gyvenimu nepatenkintų žmonių istoriją, jausti jų skausmą bei patirti neviltį. Kuomet turtinga meno galerijos savininkė Susan‘a Morrow (akt. Amy Adams) paštu gauna savo buvusio vyro Tony Hastings‘o (akt. Jake Gyllenhaal) parašytą romaną, akyse įsižiebia viltis, nors dar pati to nesuvokia. Leisdamasi novelės labirintais, moteris pajunta neapsakomą savo pačios vidinį skausmą, kurį suaktyvina romano sukelti išgyvenimai. Susan‘a suvokia, jog meilė buvusiam vyrui nėra taip giliai palaidota, kaip pati manė, o knygos ir realaus gyvenimo paralelės bemieges naktis paverčia dar sunkiau pakeliamas. Norint kuo paveikiau sukurti elegancijos efektą, kiekvienas juostos kadras būdavo planuojamas ištisas savaites. Talentingas operatorius Seamus McGarvey filmą pavertė gražiu meno kūriniu, kurio kiekviena minutė yra nepaprastai gražiai išbaigta ir tikrai nenuobodi. Dirbdamas su talentingais kūrėjais Tomas Fordas sugebėjo sukurti nepaprastai jautrų bei įtempto siužeto trilerį, paveikumu nustelbiantį ne vieną Holivudo produkciją. Scenografija, muzika, siužetas bei montažas, filmavimo ypatumai bei scenarijus, visa tai – žiūrovui leidžia susitapatinti su personažais, jausti kartu su jais ir bent trumpai akimirkai taip įsitraukti į fikciją, jog pamiršti viską aplinkui.
5. Kuprotas kalnas (Brokeback Mountain, 2005) Prodiuserio Ango Lee juosta apie vyrų meilę ir kančią Wyomingo rančoje nušlavė ne vieną Oskarą, o Heathas Ledgeris joje suvaidino vieną geriausių vaidmenų savo gyvenime. Siužeto santrauka: du fermos darbuotojai nusprendžia pailsėti nuo savo darbo, vėliau suprasdami jog gyvena meluodami patys sau. Džekas Tvistas (akt. Džeikas Gilenholas) ir Enis Del Maras (akt. Heathas Ledgeris) užmezga romaną Kuprotojo kalno papėdėjė, kol jų žmonos nė neįtaria kokie slapti santykiai sieja jų vyrus. Džekas ir Enis stengiasi gyventi šemyninį gyvenimą, tuo pat metu bandydami jį suderinti su Kuprotojo kalno patirtimi. Šiuos veikėjus būtų galima laikyti biseksualiais, bet jų susitikimai leidžia suprasti, kokias slaptas aistras jie iš tiesų nori tenkinti. Aktoriui pavyko įtikinti auditoriją giliai įsišaknijusia meile Džekui Tvistui, laikais, kai homoksesualumas buvo draudžiamas ir persiakiojamas. Heathas Ledgeris filme įkūnijantis Enį Del Marą, savo giliu žvilgsniu, nervingu lūpų kandžiojimo ir nevalingu galvos linksėjimu sukūrė ypatingą, jautrų personažą – aistringos meilės simbolį. Jo emocionali kelionė yra pilna netikėtų posūkių ir Heathui pavyko kiekvieną iš jų suvaidinti tiesiog neįtikėtinai gerai. Stulbinantis persikūnijimas įrodo, kad Heathas tikrai gerai paruošė namų darbus rengdamasis šiai rolei. Enis Del Maras – veikėjas, pasimetęs savo geismuose, nuolat murmantis bei nesugebantis susitvarkyti su savo žmona Alma. Aktorius puikiai pavaizdavo Enio susikaustymą bei geidulio slopinimą savo veido bruožais. Ko gero, tai vienas iš labiausiai savo jausmus slėpusių filmo veikėjų visoje kino istorijoje. Atrodo, kad jo tariami žodžiai yra užstrigę po jo Adomo obuoliu.
4. „VIENĄ KARTĄ HOLIVUDE“ (Once Upon a Time in Hollywood, 2019)
Filmas „Vieną kartą Holivude“ tokioje „Tarantino lentynoje“ tikrai užims garbingą vietą. Ir kaip režisieriaus stilių puikiai reprezentuojantis kūrinys, ir kaip savotiška audringo septintojo dešimtmečio miniatiūrinė kino enciklopedija. Mat vieni anų laikų kino veikėjai čia vadinami savais vardais (Sharon Tate, Romanas Polanskis, Steve‘as McQueenas, Bruce‘as Lee), o kitus identifikuoti tenka pagal „antrinius požymius“. Pavyzdžiui, pagrindinius herojus, suvaidintus Leonardo DiCaprio ir Brado Pitto. Pirmasis vaidina serialų bei antrarūšių vesternų aktorių Riką Daltoną. Antrasis – jo dublerį kaskadininką Klifą Butą. Pirmasis, kaip sakoma diplomatų kalba, highly likely (labai tikėtina) yra aktorius Burtas Reynoldsas, visą gyvenimą buvęs antrajame plane net tada, kai vaidino pagrindinius vaidmenis antrarūšiuose Holivudo filmuose ir Quentino Tarantino taip mėgiamuose itališkuose vesternuose, kurie čia cituojami ir tiesiogiai, ir pokštaujant apie šio žanro klasikus Sergio Corbucci, Sergio Leone bei kitus (Antonio Margaritis net vadinamas Margariniu). Pristatydamas savo filmą Kanų kino festivalyje Quentinas Tarantino, pavadino jį sugrįžimu prie to epinio Holivudo, kurio realybėje seniai nėra. Vadinasi, penkiasdešimties metų senumo Ameriką reikėjo atkurti retro kino priemonėmis. Nors veiksmas plėtojasi 1969-ųjų Los Andžele, anuometinės Amerikos autentiką padeda atkurti senų markių automobiliai, hipių epochos mados ir keli filme parodyti garsenybių kotedžai. Visa kitą darbą atlieka kinematografinės citatos. Jų šį kartą tiek daug, kad akys raibsta nuo filmų fragmentų, rodomų mažuose televizorių ekranuose, lauko kino aikštelėse (kino teatrai po atviru dangumi, kuriuose filmus amerikiečiai žiūrėjo neišlipdami iš automobilių, buvo vadinami Drive In) ir stacionariuose kino teatruose (viename jų Sharon Tate dar 1969 m. vasarį žiūri filmą „Griovėjų gauja“ (The Wrecking Crew), kuriame pati vaidino greta Deano Martino. Čia jau Tarantino jaučiasi tarsi žuvis vandenyje – kino klasika (ypač populiarių žanrų filmai) jam gerai žinomi dar iš tų laikų, kai jis dirbo vaizdajuosčių nuomoje ir per dienas žiūrėjo filmus. (Gediminas Jankauskas)
Pagal Pulitzerio premiją apdovanotą Cormac’o McCarthy romaną sukurta kriminalinė drama hipnotizuoja nuo pirmųjų kadrų ir neleidžia atsipalaiduoti iki paties finalo. Filmo pavadinimas paimtas iš Williamo Yateso poemos „Kelionė į Bizantiją”. Tiesa, poezijos klasiko autoritetu, išskyrus vieną eilutę, autoriai daugiau niekaip nesiremia. Ir labai keistai elgiasi su viskuo, kuo tik bando pasinaudoti. Filmo siužetas ne kartą „mėto pėdas“, nuklysdamas į šalutines linijas, kad artėjant atomazgai susietų visas padrikas gijas į tamprų nelogiškų atsitiktinumų kamuolį. Nuo kai kurių kitų savo filmų, pasižymėjusių ryškiu barokiniu spalvingumu, šis brolių Coenų opusas skiriasi lakonišku minimalizmu. Čia negailestingai „amputuota“ viskas, kas tik gali blaškyti dėmesį. O tai, kas liko, prikausto žiūrovo žvilgsnį prie taikliai pastebėtų detalių, kurios kuria ir bendrą filmo atmosferą, ir ypatingą emocinį klimatą. Ankstyviesiems brolių Coenų filmams buvo būdingas pesimistiškas požiūris į pasaulį, niūrus humoras ir polinkis savaip estetizuoti prievartą. Žiaurumas, persmelktas paradoksalaus juodoko humoro, pagimdydavo visai naujos stilistikos kiną („Paprastas kraujas“, „Fargo“). Dar savo karjeros pradžioje į klausimus, kodėl jų filmuose daug kraujo, „kruvinais vaikėzais“ praminti broliukai choru atsakydavo: „Todėl, kad jis spalvotas!“. Kraujo daug ir filme „Šioje šalyje nėra vietos senukams“. Jau siužeto ekspozicija nufilmuota taip, kad iš ekrano padvelkia ne tik mirties tvaikas, bet net gali pajusti burnoje salstelėjusį kraujo skonį. O jau šiurpas per nugarą banguos pastoviai. Kažkur gūdžiuose Teksaso valstijos užkampio prerijose Vietnamo karo veteranas Levelynas Mosas (akt. Joshas Brolinas) aptinka šiurpą keliantį vaizdelį – penkis dykumoje paliktus automobilius, krūvą ginkluotų lavonų, didžiulę partiją meksikietiško heroino, o netoliese lagaminą su dviem milijonais „žaliųjų“. Kadangi numirėliams pinigai nereikalingi, kaubojus nusprendžia šį niekieno turtą priglausti savo namuose. Kad ši netikėta sėkmė žada naujas dideles problemas, herojui aišku iš karto. Neveltui vos grįžęs su radiniu namo jis sako žmonai: „Jei aš negrįšiu gyvas, pasakyk mamai, kad aš ją myliu“. – „Betgi tavo motina mirusi“. – „Tai tada aš jai pats paskysiu“. Po šių antikine lemtimi dvelkiančių žodžių tampa aišku, kad pražūčiai save pasmerkusio Levelyno kelias dabar neišvengiamai artės prie filmo pradžioje šmėstelėjusio žudiko Antono Čiguro. Rusiškai (o gal čečėniškai?) pavadintas galvažudys, kurį suvaidino ispanų aktorius Javieras Bardemas, yra totalaus blogio įsikūnijimas, negailestingas monstras, nepermaldaujamas ir baisesnis už patį marą. Jis niekad neprašauna pro šalį, bet labiausiai mėgsta darbuotis visai ne šaunamaisiais ginklais, o… balionu su suspaustu oru. Tai nepriekaištingai funkcionuojanti žudymo mašina, kurios pergudrauti neįmanoma. Į fantastinius kiborgus ar komiksų personažus panašų veikėją aktorius apdovanojo tokiais vos pastebimais niuansais, kad šis perdėm amoralus herojus užvaldo mūsų dėmesį (ir netgi simpatiją). „Senukų“ siužetas primena sniego griūtį, kurią išprovokuoja vienas neatsakingas poelgis. Taip brolių Coenų filmuose buvo ne kartą. O kai smurto banga išsilieja plačiai, užkirsti kelią jai nebeįmanoma. Nors baisių nusikaltimų logiką miestelio šerifui Tomui Belui (aktorius Tommy Lee Jonesas) pavyksta perkasti anksčiau už kitus, net šis gyvenimo vėtytas ir mėtytas žmogus nepajėgus pasipriešinti stichijai. Ne todėl, kad būtų per senas šiam reikalui. Juk lemties neįmanoma permaldauti, o įveikti titanus žmogus niekada nepajėgs. Todėl šį brolių Coenų filmą negali vainikuoti tradicinė holivudinė pabaiga arba ryški gėrio pergalė prieš blogį. (Gediminas Jankauskas)
2. Nakties klajūnas (Nightcrawler, 2014) – scenaristas Danas Gilroy‘us pagaliau debiutuoja režisūroje. Jis pasirenka tamsų ir įtampos kupina kriminalinį trilerį pagal paties parašytą scenarijų, kuris savyje apčiuopia geriausius šio žanro kūrinius. Visais įmanomais būdais išgyventi Los Andžele bandantis Luisas Blumas vieną naktį pamato nelaimingą atsitikimą kelyje ir į šį įvykį skubančius neoficialius video reportažų žurnalistus, kurie galiausiai brangiai parduoda nufilmuotą medžiagą vietinėms televizijoms. Norėdamas užsidirbti, Luisas pabando irgi įsitvirtinti šiame neprastame, pelningame, bet kartu ir pavojingame darbe. Deja, su kiekvienu naktiniu pasivažinėjimu ir naujienų paieškomis jis nori vis daugiau ir daugiau, kol visi jo norai neatsigręžia prieš jį patį. Labai retai kriminalinio trilerio žanre galima sutikti tokį tamsų, intriguojantį ir nenuspėjamą pasakojimą apie sociopatą, kuris labai tiki tuo, ką daro. Tokio tipo filmus galima suskaičiuoti ant dvejų, o gal net ir ant vienos rankos pirštu. Režisierius Danas Gilroy‘us, kuris puikiai specializuojasi įvairiausiuose žanruose, pristato juostą, kuri ne tik nenusileidžia geriausiems rodomo žanro darbams, kaip Martino Scorseses „Taksistas“, bet gali net ir konkuruoti su jais. Pristatomas uždaro, labai savimi patenkinto ir, kartu, ligoto žmogaus pasaulis, jo gyvenimo būdas ir, žinoma, pats psichologinis portretas, kuris su kiekviena minute vis labiau atskleidžiamas. Taip, tai filmas apie maniaką, apie žmogų, neturintį jokių moralinių įsipareigojimų prieš visuomenę. Jis turi savitą pasaulėžiūrą į jį supančius daiktus ir žmones. Jis prie savęs neprileidžia nieko, nes nepasitiki ir jaučia diskomfortą būdamas šalia kitų. Tai vienišius, norintis tobulėti ir įgyvendinti visus savo užmojus. Žiūrovas tampa Luiso karjeros augimo stebėtoju, bet kartu ir viso jo amoralaus gyvenimo pasekmių dalyviu.
1. „BUS KRAUJO“ (There Will Be Blood, 2007) Paulo Thomaso Andersono kūrybos vertintojai visada pastebi šio jauno režisieriaus filmuose senųjų ir šiais laikais klasikais virtusių meistrų įtaką. Su genialiuoju Orsonu Wellesu jį sieja polinkis į epinius apibendrinimus ir tai, kad abu dar iki savo trisdešimtojo gimtadienio išsikovojo išskirtinę vietą JAV kino olimpe. Kaip Jeanas Renoiras ar Max‘as Ophülsas, Paulas Thomas Andersonas mėgsta, kad kamera kuo daugiau judėtų. Su prancūzų „Naujosios bangos“ atstovais ar amerikiečio Martino Scorsese bendraminčiais jį sieja „sinefiliška“ meilė kino klasikai. Kaip Roberto Altmano filmuose, P.T. Andersono kūriniuose taip pat regime gausius aukšto lygio aktorių ansamblius, kuriuose atskiri ryškūs benefisai niekad nesugriauna bendros visumos. Visomis šiomis savybėmis pasižymi ir tuoj po premjeros modernaus kino šedevru pavadintas filmas „Bus kraujo“, sukurtas pagal JAV literatūros realisto Uptono Sinclairo romaną „Nafta“. Matyt, neveltui savo filmo pavadinime juoduoju Žemės auksu dažnai vadinamą purviną skystį režisierius keičia visai kita substancija, pulsuojančia žmonių gyslose. Dviem Oskarais apdovanota drama „Bus kraujo“ yra tikra žmogiškų ambicijų epopėja. Tai biblines asociacijas žadinanti istorija apie triumfą ir žlugimą, godumą ir žiaurią ambicijų kainą, kurią savo kailiu patyrė amerikietišką svajonę pagauti panūdęs šachtininkas Danielis Pleinvju. Kartą jis sužinojo, kad valstijos pietvakariuose esančio miestelio žemėje glūdi milžiniški naftos klodai. Kartu su mažu sūneliu vyras apsigyveno Mažajame Bostone ir iš tikrųjų netrukus bevaisėje žemėje aptiko „juodąjį auksą“. Bet „Bus kraujo“ yra visai ne stulbinamos sėkmės istorija. Tiksliau sakant, ne vien sėkmės istorija. Kaip tik tada, kai naujakuriams ėmė sektis, prasidėjo didelės problemos, o staiga iš žemės gelmių pradėję trykšti naftos fontanai stulbinamu greičiu ėmė keisti Danielio charakterį ir jo ankstesnes vertybes – pasakiški turtai pavertė jį arogantišku magnatu. Bet už godumą visais laikais reikia mokėti labai brangią kainą. Tai savo metu puikiai parodė JAV kino klasikos šedevras „Milžinas“ (The Giant, 1956 m.): šiame filme pokario jaunimo idealus įkūnijęs aktorius Jamesas Deanas suvaidino kaubojų Džetą Rinką, kurį jo žemėje aptikta nafta ir jos atnešti turtai nužudo jame visas teigiamas savybes. Panašią transformacija patiria ir Danielis Pleinvju. Filmas apdovanotas dviem Oskarais: jais buvo apdovanoti operatorius Robertas Elswitas ir pagrindinio vaidmens atlikėjas Danielis Day-Lewisas. (G.J.)
