Apie neseniai pasibaigusį JAV „Sundance“ nepriklausomo kino festivalį buvo nemažai rašyta, nes čia įvyko naujausio lietuvių režisieriaus Andriaus Blaževičiaus filmo „Skyrybos karo metu“ (angl. How to Divorce During the War) pasaulinė premjera. Filmas buvo nominuotas Didžiajam žiuri prizui „World Cinema Dramatic Competition“ konkursinėje programoje.
Prodiuserė Marija Razgutė („M-Films“) parašė: „Mažame Park Sičio kalnų miestelyje vykstantis prestižinis „Sundance“ festivalis yra vienas pirmųjų svarbiausių tarptautinės kino industrijos metų įvykių. Kiekvienų metų pradžioje jis tarsi užduoda toną, apie kuriuos gi autorinio nepriklausomo kino kūrinius pasaulyje kalbėsimės šiemet.
Šiemetis „Sundance“ – istorinis, jis paskutinį kartą vyksta Park Sityje ir kitąmet persikels kitur, todėl šis festivalis sulaukė rekordinio svečių skaičiaus. Visų nuotaikos šiemet taip pat ypatingos – nostalgija yra sumišusi su pakilia šventine nuotaika. Visi jaučia, kad tokio „Sundance“ daugiau nebebus – liudijame paskutinį jį tokį…“
Esu tikras, kad šiemetis „Sundance“ bus ilgai prisimenamas ir dėl to, kad čia įvyko labai svarbaus dokumentinio filmo premjera. Jau dabar apie filmą „PONAS NIEKAS PRIEŠ PUTINĄ“ (Mr. Nobody Against Putin, 2025 m.) užsienio spaudoje plačiai rašoma, ir jis jau vadinamas sėkmingiausiu dokumentiniu filmu apie šiuolaikinę Rusiją, o po interneto platybes plačiai pasklido filmo plakatas su pinokį primenantį ilganosį diktatorių putiną .
Specialiuoju žiūri prizu „Sundance“ apdovanoto filmo režisieriai yra du. Vienas jų amerikietis Davidas Borensteinas, kitas – ne tik režisierius, bet ir filmo herojus – Pavelas Talankinas. Dar visai neseniai jis mokytojavo prie Uralo esančiame Čeliabinsko mieste Karabaše, pradėjęs filmuoti mokyklinio gyvenimo vaizdus po to, kai prasidėjo plataus masto invazija į Ukrainą. 2024-ųjų vasarą nieko neperspėjęs slapta iš šalies pabėgo ir išsivežė visą nufilmuotą medžiagą. Būtent iš jos ir sumontuotas unikalus pasakojimas apie šiuolaikinės Rusijos moralinio degradavimo ištakas.
Rusijos propagandos ruporai, žinoma, filmą (kurio Rusijoje dar niekas nematė!) lyg pagal komandą pavadino antirusišku, o patį pedagogą – tėvynės išdaviku ir apkaltino nusižengimu etikai bei moralei, nes ir moksleiviai, ir pedagogai nedavė sutikimo save filmuoti ir rodyti.
Pavelas Talankinas buvo gerbiamas ir kolegų, ir mokinių, dažniausiai vadintas tiesiog Paša. Puikus pedagogas ir mėgėjas pajuokauti galvojo, kad jo mokymo kabinetas yra patikima slėptuvė nuo to marazmo, kuris Rusijoje vyksta jau keletą metų, kai begėdiškai meluojama ir perrašomi istorijos vadovėliai, o prasidėjus plataus masto invazijai į Ukrainą tapo privalomos patriotizmo pamokos, į kurias kviečiami Ukrainos okupantai, putino oficialiai pavadinti naujuoju Rusijos elitu.
Bet netrukus Paša savo kailiu pajuto, ką reiškia kažkada pasakyti V. Lenino žodžiai: „Būti visuomenėje ir likti už jos ribų neįmanoma“.
Naujų reikalavimų šviesoje tapo aišku, kad toliau likti „už visuomenės ribų“ paprasčiausiai reiškia pasilikti už borto (arba kaip kitados sakė klasikas, „būti nustumtam nuo gyvenimo laivo“). Priverstas paklusti generalinei linijai Paša kurį laiką stengėsi kiek įmanoma prisitaikyti, bet pajutęs, kad jis vis giliau klampinamas į propagandinės mašinos mėsmalę ir pasibaisėjęs visuomenės bei savo mokyklos transformacijomis, vyras ryžosi priešintis.
Filmą režisierius Pavelas Talankinas pradeda nuo pasiruošimų išvykti iš šalies. Po to veiksmas sugrįžta į ankstesnius laikus, ir režisierius pasakoja apie tai, kad Karabašas, kuriame yra apie 10 tūkstančių gyventojų, yra vienas labiausiai užterštų miestų planetoje. Dėl vario lydymo gamyklos, Karabašas žinomas kaip toksiškiausia vieta Žemėje: čia vidutinė gyvenimo trukmė siekia 38 metus, o vėžys neproporcingai paveikia populiaciją. Bet Paša vis tiek vadina gimtąjį miestą geriausia vieta pasaulyje.
Idilija baigiasi 2022-ųjų vasario pabaigoje, kai diktatorius praneša apie savo sprendimą pradėti plataus mąsto karinę operaciją, o mokyklose kaip mat atsiranda privalomos patriotinio ugdymo pamokos. Pašai pasakoma, kad šias pamokas jis privalo ne tik vesti, bet ir jas filmuoti savo pedagoginės veiklos atskaitai ir ją pateikti viską kontroliuojančiai Švietimo ministerijai.
Pagal naują mokymo programą per valstybinės vėliavos pakėlimo ceremoniją moksleiviai privalo kariškai žygiuoti, per pamokas mokiniams aiškinama, kad Ukrainą reikia „demilitarizuoti“ ir „denacifikuoti“, o jaunesnių klasių moksleiviams patariama prisiminti anksčiau gyvavusias sovietinių pionierių tradicijas.
Nesutinkantis su tokia primesta tvarka Paša pradžioje mąsto apie atsistatydinimą, bet vėliau jam pavyksta susisiekti su užsienio prodiuseriu, kuris išreiškia norą pamatyti, kaip ta naujoji politika atrodo. Todėl vyrukas nusprendžia pasilikti mokykloje ir viską smulkiai dokumentuoti.
Tokiu būdu jam pavyksta nufilmuoti unikalius kadrus. Vienoje scenoje matome patriotizmo pamokoje dalyvaujančius ir apie savo narsumą Ukrainoje pasakojančius „Vagner“ grupuotės samdinius. Kitoje scenoje Paša sukelia sumaištį per vėliavos pakėlimo ceremoniją vietoje valstybinio Rusijos himno įjungęs Lady Gagos per D. Trumpo inauguraciją dainuotą JAV himną „The Star Spangled Banner“.
Kitose scenose pasirodo Pašos artimieji ir kolegos: bibliotekininke toje pačioje mokykloje dirbanti motina, patriotiškai nusiteikęs ir partijos politikai pritariantis istorijos mokytojas, į karą rekrūtuojami mokiniai, moksleivė Maša, kurios brolis žuvo Ukrainoje.
Beje, internetinis portalas 74.ru paskelbė, kad Talankino motina, ne tik dirbusi bibliotekininke, bet ir dažnai pavaduojanti pedagogus per socialinių mokslų, geografijos bei istorijos pamokas, buvo priversta mokyklą palikti ir dabar baiminasi, kad „piktadariai gali padegti jos namus“.
Kaip pasakojo Davidas Borensteinas, darbas prie šio kino projekto prasidėjo 2022-ųjų kovą. Jis ir režisierius P. Talankinas rado būdą, kaip konfidencialia internetine linija saugiai bendrauti ir į Vakarus siusti video failus. Paša dirbo kaip režisierius ir operatorius, o Davidas vystė scenarijų ir buvo atsakingas už montažą bei post produkciją. Kartais iš bendradarbio Paša gaudavo pastabas arba prašymus kai kurias linijas išplėtoti plačiau, kad jos „būtų labiau iškilios“.
Talankinas pasakojo, kad be jo ir Borenšteino su filmo kūrėjais dirbo „ištisa ekspertų komisija“, kuri atidžiai peržiūrinėjo nufilmuotą medžiagą, kad į filmą įėję epizodai nepakenktų pedagogams ar moksleiviams.
Talankinas pasakojo, kad beveik 90 procentų nufilmuotos medžiagos buvo skirta oficialiai ataskaitai. Likę fragmentai buvo skirti filmui.
Tiesa, ne viską buvo leista filmuoti. Pavyzdžiui uždrausta skelbti sąrašą daiktų, kuriuos moksleivių tėvai privalėjo nupirkti fronto reikmėms. Nebuvo leista filmuoti ir iš fronto karstuose grįžusių kareivių laidotuvių: bet filmo fonogramoje visgi girdimas Pašos artimo draugo Artiomo Gluchovo laidojimo audioįrašas.
Montavimo ir garsinimo darbai buvo daromi Prahoje. Nufilmuotų kadrų šviesos korekciją atliko videostudija UPP. Kompozitoriai Michalas Rataj ir Jonas Struckas buvo atsakingi už muzikos bei dainų parinkimą ir atlikimą. Kadangi dėl sankcijų oficialiai gauti leidimą sovietinių dainų įrašams buvo neįmanoma, teko pasinaudoti rusiškai dainuojančiu Čekijos radijo moksleivių choru.
Tuoj po premjeros „Sundance“ kino festivalyje filmas susilaukė labai palankių vertinimų.
The Guardian kino apžvalgininkė Adrian Horton tiesiai iš Park Sičio pasidžiaugė, kad filmas „dokumentuoja ideologinį karą ir sukelia atgarsi toli už Rusijos ribų“.
Anot Andrew Parkerio (leidinyje TheGATE), „tai drąsus, bet ir pavojingas liudijimas, apnuoginantis kasdienybės militarizavimo esmę, pateiktas paprasto pedagogo“.
Jam antrina populiariam laikraščiui Toronto Star rašantis Peteris Howellas: „Centrinio filmo herojaus principingas pasipriešinimas, pasireiškiantis drąsiais filmavimais, humoru ir atsisakymu meluoti mokiniams, formuoja kvapą gniaužiantį kitaip mąstančios asmenybės portretą ten, kur garsiai sakoma tiesa gali atvesti jus arba į kalėjimą arba į kapines“.
Carlosas Aguilaras įtakingo kino industrijos žurnalo Variety puslapiuose filmui taip pat skyrė didelę apžvalgą, reziumuodamas, kad „filmas yra gąsdinantis, atviras ir šokiruojantis kūrinys“.
C. Aguilaras atkreipia dėmesį į vieną ryškų filmo momentą, susijusį su Pašos antagonistu mokytoju Pavelu Abdulmanovu, kuris yra vyresnės kartos pedagogas, aistringai propaguojantis valstybės sankcionuotą naują mokymo programą. Vienoje pasipiktinimą keliančioje pamokoje Abdulmanovas savo mokiniams pasakoja, kad Jungtinėse Valstijose dabar vyksta protestai, kuriais remiama Rusija. Ir nors šis propagandistas (beje, šlovinantis Stalino politiką) įžūliai klastoja istorinius faktus (kaip jam ir kitiems mokytojams nurodyta daryti), paralelės tarp Putino režimo ir to, ko Amerikos konservatoriai dabar linki savo šaliai, stebina. „Kai kraštutinių dešiniųjų pažiūrų internetinis trolis ar kabelinės televizijos žinių vedėjas užsimena, kad tie, kurie besąlygiškai negerbia Jungtinių Valstijų, turėtų pasitraukti, jie iš esmės vartoja tą pačią retoriką kaip ir Rusijos valstybė. Tai tikrai sukels nerimą žiūrovams Vakaruose“.
Tikriausiai dėl saugumo priežasčių mažai atskleidžiama informacija apie mokytojo sąjungininkus užsienyje ir jų dalyvavimą kuriant dokumentinį filmą. Tas pats pasakytina ir apie paties Pašos asmeninį gyvenimą – nerodoma jokių jo draugų už mokymo įstaigos ribų ar šeimos narių. Šia prasme tai labai santūrus autoportretas, nors Pašos gyvybinga asmenybė išties užkrečiama.
Vis dėlto Pašos bendravimas su esamais ir buvusiais studentais rodo jo unikalią vietą akademinėje ekosistemoje ir tikėjimą, kad galbūt dauguma šių vaikų taps ta revoliucinga jėga, kuri kad nors išdrįs daugiau nebesitaikstyti su atviru ir įžūliu melu, nuodijančiu jaunimo protus.
Filmo pabaigoje Borensteinas įtraukia šiurpų garso įrašą iš įvykio, kuris yra pernelyg rizikingas, kad Paša galėtų jį nufilmuoti, tačiau neatsiejamas nuo jo pasakojimo emocinės įtampos. Kas gali nutikti šiems studentams, kai toks žmogus, kaip Paša, kuriuo jie besąlygiškai pasitiki, daugiau nebegali būti šalia?
Į šį klausimą filmo kūrimo partneriai neatsako, galbūt todėl, kad per daug skausminga apie tai svarstyti. Todėl tuščios klasės, kadaise perpildytos juoko, vaizdas iliustruojamas kurtinančia tyla.
Po filmo premjeros JAV „Sundance“ nepriklausomo kino festivalyje sudarytas platus „Pono Nieko“ kelionių maršrutas tarptautiniuose festivaliuose – Gioteborge, Pietų Korėjoje, Lenkijoje, Australijoje, Meksikoje, Chorvatijoje ir kituose šalyse.
Danija oficialiai iškėlė šį filmą kaip kandidatą varžytis dėl Oskaro geriausio dokumentinio filmo kategorijoje.
Tikėkimės, kad netrukus šis labai aktualus kino dokumentas bus laisvai prieinamas ir mums.
