Šiuolaikinėje kino industrijoje Netflix tapo ne tik pramogų milžine, bet ir rimta konkurente prestižiškiausiuose apdovanojimuose. Per pastarąjį dešimtmetį ši platforma sugebėjo įsitvirtinti Oskarų apdovanojimai scenoje, kur jos originalūs filmai vis dažniau patenka į svarbiausią – geriausio filmo – kategoriją. Nuo pirmųjų nominacijų iki šiandienos, „Netflix“ bendradarbiavimas su garsiais režisieriais ir ambicingi projektai atnešė ne vieną įsimintiną kūrinį, kuris sulaukė tiek kritikų pripažinimo, tiek žiūrovų dėmesio.
Tokie filmai kaip „Roma”, ar „Santuokos istorija” įrodė, kad srautinio transliavimo platformos gali kurti aukščiausio lygio kiną, lygiavertį tradicinių studijų darbams. Nors „Netflix“ iki šiol dar nėra laimėjusi pagrindinio apdovanojimo, jos filmų skaičius tarp nominantų nuolat auga, atspindėdamas reikšmingą pokytį kino pasaulyje.
Šiame straipsnyje apžvelgsime 12 „Netflix“ originalių filmų, kurie buvo nominuoti geriausio filmo kategorijoje, ir panagrinėsime, kuo jie išsiskiria bei kaip prisidėjo prie platformos sėkmės kino industrijoje.
12. „ROMA” (2018)
Tai labiausiai asmeniškas Alfonso Cuaróno filmas apie pasaulį, kuriame jis pats užaugo. Bet Roma čia – ne Italijos sostinė, o tik režisieriui nuo vaikystės puikiai pažįstamas Mechiko rajonas. „Šis filmas – tai visų pirma mano šeimos portretas. Žinoma, aš negalėjau išvengti užuominų apie ano meto [aštuntojo dešimtmečio – G.J.] politinius įvykius ir prieštaringai vertinamą prezidentą Luisą Echeverria Alvarezą, kurio valdymas iki šiol Meksikoje vadinamas „tamsiuoju periodu“. Kaip ir mano šeima, pavaizduota filme, šalis išgyveno milžiniškas ir destruktyvias permainas“, – sakė režisierius.
Anuometinė Meksika patyrė ir kruvinų susidorojimų siaubą: labiausiai pagarsėjo vadinamosios „Skerdynės Corpus Christi“ (lot. „Dievo kūnas“), kai 1971 m. birželio 10 d. Mechike studentų demonstraciją žiauriai numalšino elitinis karinis būrys „los halcones“ („vanagai“). Šis tragiškas įvykis ryškiai įtakoja ir Alfonso Cuaróno filmą. Tačiau „Romą“ mažiausiai norisi gretinti prie politinių filmų apie „Liepsnojantį kontinentą“ (šis terminas prieš keturis dešimtmečius buvo plačiai taikomas dokumentiniams ir vaidybiniams filmams apie karinių perversmų krečiamas kai kurias Lotynų Amerikos šalis).
„Roma“ – tai šeimyninė saga apie prestižiniame Mechiko rajone gyvenančią inteligentų šeimą (mama – mokytoja, tėtis – gydytojas, keturi vaikai, močiutė, dvi auklės ir šuo) bei jos draugus bei artimuosius. Kaip tokio tipo romanuose, filmas turi pagrindinės istorijos pasakotoją. Juo (tiksliau ja) režisierius pasirinko tarnaitę, kuri svarbiausius įvykius komentuoja ne tiek žodžiais, kiek iškalbingais gestais ir žvilgsniais. Dramatiško likimo tarnaitei, vardu Kleo, filmas ir dedikuojamas.
Autobiografinį juostos charakterį pabrėžia ir tai, kad režisierius save identifikuoja su vienu iš keturių šeimos vaikų (o gal po truputėlį paėmė iš jų visų). Toks kūrybinis metodas taip pat labai suasmenina filme pasakojamą istoriją, juk jautraus vaiko atmintyje kiekvienas dramatiškas įvykis įsirėžia giliai ir ilgam. Ne taip svarbu, ar tie įvykiai plėtojosi šeimoje (vyro paliktos motinos drama, tarnaitės nelaimingos meilės istorija), ar studentų krauju aplaistytose gatvėse. Toks intymus santykis su ekrane vaizduojama realybe žadina nuoširdžią simpatiją filmo herojams, kurią žiūrovai patirdavo, įsijausdami į pokario Italijos neorealistų šedevrus.
Tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad „Roma“, tarsi mozaika, sudaryta iš atskirų mažai susijusių epizodų. Iš tikrųjų gi filme visai nėra eklektikos, viskas paklūsta griežtai laiko tėkmės logikai. Nuosekliai pasakojami dramatiški šeimyninio gyvenimo epizodai perpinami su įsismarkavusios stichijos (miško gaisras, žemės drebėjimas, audra jūroje ir vaikų išgelbėjimas) vaizdais ir jau minėtais politiniais sukrėtimais. Todėl ir visą filmo atmosferą persmelkia augančios įtampos, grėsmingo laukimo nuotaika. (Gediminas Jankauskas)
11. AIRIS (The Irishman, 2019)
Martino Scorsese‘s „Airis“ (The Irishman, 2019) sukurtas pagal gerai gangsterių pasaulį pažinusio rašytojo Charles‘o Brandto knygą „Girdėjau, kad tu dažai namus“ (I Heard You Paint Houses). Keistokas knygos pavadinimas nusikaltėlių žargonu reiškia „Girdėjau, kad esi samdomas žudikas“ (po tokio „specialisto“ apsilankymo aukos namuose paprastai lieka krauju aptaškytos sienos). Knyga buvo parašyta gerai išstudijavus realius įvykius ir pasinaudojus paties „Airio“ (taip buvo vadinamas gangsteris Frankas Sheeranas) pasakojimais.
Scorsese išreiškė norą ekranizuoti šią knygą jau prieš gerą dešimtmetį, tačiau studijos Paramount vadovai ilgai delsė ir galiausiai šio projekto atsisakė. Tada į darbą kibo internetinė platforma Netflix, o kad vėl nekiltų konfliktų (dar visai neseniai Netflix filmai nebuvo priimami į Kanų kino festivalio konkursą ir nenominuoti Oskarams motyvuojant tuo, kad tai TV, o ne kino produkcija) prieš savaitę išleido „Airį“ į didžiuosius ekranus (prieš porą dienų JAV Mariettos mieste gyvenanti draugė veidaknygėje skundėsi, kad pirmomis dienomis neįmanoma nusipirkti bilietų).
Per tą dešimtį delsimo metų, kol buvo derinamas šio kino projekto likimas, žinoma, neišvengiamai išaugo filmo kaštai ir negailestingas laikas pastebimai pasendino pagrindinių vaidmenų atlikėjus, todėl teko griebtis specialių technologijų, padėjusių šią problemą spręsti (ne visada, žinoma, vykusiai, bet tai jau kita kalba).
Trijų su puse valandos trukmės filme tiksliai apibrėžiamas šeštojo dešimtmečio pabaigos istorinis fonas. Tai didelių politinių bei socialinių sukrėtimų metas: Kenedžių klano įsigalėjimas JAV politiniame gyvenime, socialistinės revoliucijos Kuboje išprovokuotas šaltojo karo paaštrėjimas ir mafijos galių išplėtimas užvaldant darbininkų profsąjungas.
Charakterizuodami šiuos svarbius JAV politinio gyvenimo veiksnius filmo autoriai pateikia daug įdomių detalių, kurios mums gerai žinomus politinius įvykius leidžia pamatyti naujoje šviesoje. Pavyzdžiui, kad įtakingo politinio klano patriarchas Josephas Kennedy, artimai draugavęs su mafijozų vadeivomis, iš jų gavo rimtą pagalbą per prezidentinius rinkimus (kai mafijos dėka rinkimų apygardose už Johną Kennedy masiškai balsavo mirusios sielos, kurių žemiškos pavardės į rinkimų biuletenius buvo perkeliamos iš užrašų antkapiuose). Arba kad bandymas nuversti Fidelio Kastro režimą buvo nepavykusi karinė akcija, kuris tikrasis tikslas – sugražinti Amerikos mafijozų Kuboje prarastas pozicijas ir turtą (kazino ir pan.).
Tokių trijų kino grandų dalyvavimas viename projekte jau savaime garantuoja aukštą aktorystės lygį. Negalima nepastebėti, kaip azartiškai visi trys tarsi iš natų „groja“ savo partitūras (nedažnai pastaruoju metu Robertas De Niro ir Alas Pacino kine gaudavo jų talento vertus vaidmenis, o Joe Pesci prieš kelis metus iš viso buvo atsisveikinęs su kinu ir sugrįžo tik todėl, kad to primygtinai ir ilgai prašė režisierius). (G.J.)
10. „SANTUOKOS ISTORIJA“ (Marriage Story, 2019)
Režisierių Noah Baumbachą žiūrovai ir kritikai įsidėmėjo jau po jo pirmojo filmo „Mušk ir rėk” (Kicking and Screaming, 1995) – liūdnos romantinės komedijos apie grupelę koledžą baigusių draugų, kurie niekaip neranda savarankiškos vietos gyvenime.
Dar viena komiška drama „Kalmaras ir banginis” (The Squid and the Whale, 2005) jau buvo nominuota Oskarui už scenarijų ir gavo du apdovanojimus Sandenso nepriklausomo kino festivalyje. Tai buvo vienos jaunos šeimos skyrybų istorija, patvirtinanti banalią tiesą: kai šeimoje yra du menininkai, vienu menininku joje tikrai per daug. Šio filmo scenarijų Baumbachas parašė sukrėstas savo tėvų skyrybos.
Tiesą sakant, „Santuokos istorijai” pagal prasmę geriau tiktų „Skyrybų istorijos” pavadinimas, nes jis tiksliau atspindi pagrindinę filmo dramaturginę koliziją. Tai nėra kažkas naujo režisieriaus kūryboje: daugumoje jo filmų jei ne pirmame plane, tai antrame būtinai aptiksime artimų žmonių santykių krizę, ištikusią suaugusius arba tėvus ir vaikus.
Karčios skyrybų patirties turintis režisierius Noah Baumbachas (2013 m. jis išsiskyrė su aktore Jennifer Jason Leigh, su kuria santuokoje pragyveno aštuonerius metus). Režisierius tada, kaip sakoma, savo kailiu pajuto, kaip sprendimas skirtis neatpažįstamai keičia sutuoktinių tarpusavio santykius, kai iš pradinio susitarimo išsiskirti civilizuotai ir pasilikti draugais nieko nebelieka, nes tam, kad būtų pasiektas abi puses tenkinantis juridinis rezultatas, teisme viešai vienas kitą tenka kaltinti visomis mirtinomis nuodėmėmis.
Tokia karti asmeninė patirtis leido „Santuokos istorijoje“ vaidinantiems aktoriams puikiai perteikti šią „nužmogėjimo“ transformaciją, o režisieriui – atskleisti ne visiems žinomą JAV teismuose veikiančią absurdišką skyrybų sistemą, materialiai naudingą tik brangiai apmokamiems advokatams (jų paslaugos tokiose bylose kainuoja iki tūkstančio dolerių už valandą).
„Ši sistema išskiria žmones, šeimas, nuosavybę ir net laiką, – sakė režisierius. – Ji verčia žmones tvirtai laikytis tik savo įvykių versijos ir ignoruoja priešingos pusės nuomonę“.
Scarlett Johansson taip pat turėjo karčios patirties. 2011-aisiais ji išsiskyrė su pirmuoju vyru aktoriumi Ryanu Reynoldsu, o pačiame „Santuokos istorijos“ filmavimo įkarštyje skyrėsi su antruoju vyru Romainu Dauriacu.
Pagrindinė „Santuokos istorijos” pora – sutuoktiniai Čarlis ir Nikolė (juos ir vaidina Adamas Driveris bei Scarlett Johansson). Jis – Niujorke spektaklius statantis režisierius (netrukus jo avangardinė „Elektros“ versija bus perkelta į Brodvėjų), ji – aktorė, persikrausčiusi iš Los Andželo į Niujorką, kad galėtų vaidinanti vyro spektakliuose. Abu myli aštuonmetį sūnų Henrį ir turi begalę teigiamų savybių: Čarlis yra kūrybinės fantazijos nestokojantis menininkas, dėmesingas ir dosnus vyras, nors mėgstantis ir atitrūkti nuo realybės arba pasigraudinti žiūrint sentimentalius filmus, o Nikolė yra tikra lyderė ir optimistė, mokanti ne tik bendrauti, bet ir klausytis pašnekovų. Žinoma, jiedu privalo turėti kažkokių trūkumų, ir juos pora neslepia nuo psichoterapeuto. Čarlis, pavyzdžiui, perdėtai susirūpinęs elektros energijos taupymu, o Nikolė niekaip negali atsikratyti įpročio visur palikti puodelius su nebaigta gerti arbata. Bet argi tokių mažmožių užtenka, kad teisme rimtai galima būtų teigti, kad dėl to jauna šeima nebegali gyventi po vienu stogu? (G.J.)
9. „MANKAS“ (Mank, 2020)
Kinematografininkai mėgsta kurti „kiną apie kiną“. Ypač šioje srityje pirmauja amerikiečiai, ir tai visai nenuostabu. Jie jau seniai sukūrė vaidybinius filmus apie kino pionierius – režisierių Davidą W. Griffithą, nebylaus kino žvaigždę Rodolphą Valentino, tragikomedijos genijų Charie Chapliną. Prieš porą metų mūsų ekranuose beveik nepastebėta praslydo komedija „Stenas ir Olis. Juoko Broliai“ (2018, rež. Jonas S. Bairdas), kurioje Steve‘as Cooganas ir Johnas C. Reilly puikiai persikūnijo į garsiąją nebylių komedijų aktorių porą Staną Laurelą ir Oliverį Hardy.
Būtų ne taip lengva suskaičiuoti, kiek jaunų aktoriukių kine „pasimatavo“ Marilyn Monroe peruką ir mėgdžiojo šios sekso deivės manieras.
Holivude veiksmas plėtojosi gerai žinomuose ir ne taip jau seniai matytuose filmuose „Malholando kelias“ (2001 m., rež. D. Lynchas), „Kelias į žvaigždes“ (2014, rež. D. Cronenbergas“, „Ponas Trumbo“ (2015 m., rež, J. Roachas) ir komedijoje „Šlove Cezariui!“ (2016, rež. broliai Coenai).
Pagaliau nepamirškime ir to, kad savo antrąjį Oskarą aktorė Renée Zellweger pernai gavo už aktorės bei dainininkės Judy Garland vaidmenį biografinėje dramoje „Judy“ (2019 m., rež. R. Gooldas).
Todėl nieko neturėtų stebinti, kad pernai Holivude sukurta dar viena biografinė drama lakonišku pavadinimu „Mankas“. Taip prieš aštuonis dešimtmečius artimieji ir bendradarbiai vadino legendinį scenaristą Hermaną Mankiewicz‘ių.
Tai buvo išties labai spalvinga asmenybė – gerai plunksną valdęs žurnalistas, azartiškas lošėjas ir patyręs alkoholikas, vienas šmaikščiausių savo epochos ir kinematografinės aplinkos personažų. Daugelyje filmų net nėra jo pavardės – taip atsitikdavo tais atvejais, kai studijų vadovai jam patikėdavo beviltiškus scenarijus, kad Mankas juos „pagydytų“. Už tokią veiklą jis gaudavo tokį atlygį, kad dažniausiai savo autorystės klausimo ir nekėlė.
Gal tik vienintelį kartą Mankas smarkiai kovojo už tai, kad jo pavardė atsirastų jauno debiutanto Orsono Welleso pirmojo filmo „Pilietis Keinas“ (1940 m.) titruose.
Žr. https://kaunozinios.lt/titulinis/piliecio-keino-misle-vis-dar-neiminta_119974.html
„Pilietis Keinas“ ir dabar dar vadinamas vienu iš garsiausių filmu kino istorijoje. Apie jo sukūrimo aplinkybes pagimdyta daug legendų ir net anekdotų, filmą iki šiol dar azartiškai interpretuoja kinotyrininkai, skirdami „Piliečiui Keinui“ savo diplominius darbus ir net disertacijas.
Šiemet šiam filmui sukanka 80 metų. Puiki proga prisiminti, „kaip viskas buvo“. „Mankas“ yra juodai baltas kinas „iš principo“: todėl kad toks buvo „Pilietis Keinas“, nors dviem metais anksčiau buvo sukurti du spalvoti superfilmai – pasaka „Ozo šalies burtininkas“ ir legendinis epas „Vėjo nublokšti“.
Apie „Piliečio Keino“ režisierių Orsoną Wellesą sukurtą nemažai vaidybinių ir dar daugiau dokumentinių filmų (2018-aisiais net buvo parodytas restauruotas režisieriaus f. „Kita vėjo pusė“, kurį O. Wellesas nebaigė dar aštuntajame dešimtmetyje).
Hermanas Mankiewiczius anksčiau jam skirto vaidybinio filmo nebuvo susilaukęs. Priežastis, ko gero, slypi vienoje „Manko“ frazėje „Neįmanoma žmogaus gyvenimą sutalpinti į dviejų valandų pasakojimą“. Todėl kartais filmo autoriams tenka griebtis greitakalbės ir į trumpą laiko atkarpą sutalpinti kuo daugiau istorinių faktų, kad likusį laiką būtų galima skirti svarbiems genialaus girtuoklio gyvenimo įvykiams, kurių svarbiausias, žinoma, buvo susitikimas su kine dar visai nežinomu režisieriumi O. Wellesu.
O. Wellesui 1940-aisiais buvo tik dvidešimt ketveri. Bet po kelių sensacingai nuskambėjusių spektaklių ir 1938-ųjų spalio 30-osios vakare tiesioginiame radijo eteryje originaliai inscenizuoto Herberto Wellso fantastinio romano „Pasaulių karas“ jis jau buvo tapęs įžymybe. Būtent todėl jam pavyko pirmajam Holivude pasirašyti kontraktą debiutiniam filmui, kai jam buvo pažadėta visiška kūrybos laisvė.
Tada jaunasis genijus ir kreipėsi į geriausią Holivudo scenaristą. Bet Mankui reikėjo sudaryti išskirtines sąlygas – jokio alkoholio, jokių pasimatymų su artimaisiais, o kad šias sąlygas būtų galima įvykdyti, scenaristas nuo visų pasaulio pagundų izoliuojamas atokioje rančoje.
Manką režisierius pasirinko dar ir todėl, kad abu jie turėjo bendrą priešą – cinišką spaudos magnatą Williamą Randolphą Hearstą (akt. Charles Dance‘as). Jis ir tapo „Piliečio Keino“ prototipu. Pasinaudojęs visomis savo galiomis jis vėliau stengėsi sunaikinti filmą.
Filme pasirodo daugybė realių personažų – garsūs Holivudo magnatai Louis B. Mayeris (akt. Arlissas Howardas) ir Davidas O. Selznickas (akt. Toby Leonardas Moore‘as), legendinis prodiuseris Irvingas Thalbergas (akt. Ferdinandas Kingsley), režisierius Josefas Von Sternbergas (akt. Paulas Foxas), trumpam šmėsteli net Charlie Chaplinas (akt. Craigas Robertas Youngas). Bet visgi Gary Oldmano suvaidintą Hermaną Mankiewiczių galime drąsiai pavadinti tuo filmo visatos centru, aplink kurį visi kiti skrieja jiems tiksliai nustatytomis orbitomis.
Belieka įvardinti dar dvi svarbias „Manko“ kūrėjų pavardes: Filmą režisavo Davidas Fincheris, o scenarijų parašė jo tėvas Jackas Fincheris.
P.S. Niekaip negaliu suprasti, kaip šiemet Auksinių gaublių vertintojai sugebėjo „Manko“ visiškai nepastebėti (iš šešių nominacijų filmas negavo NIEKO). Labai tikiuosi, kad taip neatsitiks per Oskarų ceremoniją (joje „Mankas“ nominuotas net 10 kartų!). (G.J.)
8. „Čikagos septyniukės teismas“ (The Trial of Chicago 7, 2020)
Drama kurią režisavo Aaronas Sorkinas, parašęs scenarijus tokioms televizijos sensacijoms kaip „Naujienų tarnyba“ (The Newsroom, 2012-1014) ir „Socialinis tinklalapis“ (The Social Network, 2010). Filme vaidina pirmo ryškumo kino žvaigždės: Eddie Redmayne, Sacha Baron Cohen, Joseph Gordon-Levitt. Šiais metais Aarono Sorkino šviežiena jaudina savo šurmulį ir jaudulį keliančiomis temomis.
Kas esate matę „Naujienų tarnybą“ arba „Socialinį tinklalapį“, bežiūrėdami „Čikagos septyniukės teismą“ nenustebsite patirdami dialogų antplūdį, klausydamiesi veikėjų aštrių sąmojų ir gaudami politinių bei socialinių įžvalgų. Kartais atrodo, kad realybėje turbūt niekas vienu iškvėpimu nepasako tiek daug žodžių, tačiau dialogai yra ne tik bendravimo išraiška ar siužeto detalė, bet ir nešantys svarbią žinutę pasauliui. Nieko keista, kad scenarijaus autorius Aaronas Sorkinas kai kuriuos dialogus paėmė tiesiai iš realiai vykusio teismo įrašų.
Veiksmas prasideda 1968 metų vasarą Čikagoje, o jo priešistorė gerokai ankstesnė – dar 1955-ųjų metų ruduo, kai prasidėjo Vietnamo karas. Taigi filmo įvykių metu karas trunka jau trylika metų ir neketina baigtis. Jungtinių Amerikos Valstijų valdžia nesiruošia liautis siųsti jaunus amerikiečių karius į kitą pasaulio galą žūti ir žudyti kitos tautos atstovų, maža to, išsiųstųjų sąrašai vis ilgėja, o tai sukelia visuomenės reakciją plačiu mastu.
Dar verta paminėti, kad septintasis dešimtmetis žinomas kaip „gėlių vaikų“ metas, t. y. hipių klestėjimo era, kai po truputį laisvėjo socialinių normų gniaužtai, vis daugiau dėmesio buvo skiriama žmogaus teisėms, pilietiniams judėjimams, protestams ir labiausiai išryškėjo senosios ir naujosios kartos skirtumai. Be to, 1968-ųjų balandžio 4-ąją buvo nužudytas pilietinių teisių aktyvistas Martinas Liuteris Kingas Jaunesnysis. Nors juodaodžiai septintajame dešimtmetyje jau turėjo išsikovoję daugiau teisių, tačiau diskriminacija Amerikos visuomenėje vis dar buvo ryški.
Viso filmo tema yra 1968-aisiais Čikagoje vykęs protestas prieš Vietnamo karą. Turėjęs tapti taikia piliečių akcija, jis virto į žiaurias riaušes, kurios, tiesą sakant, bežiūrint filmą priminė dabartinius įvykius Baltarusijoje, kai taikius demonstrantus negailestingai lupa valdžios paskirti represoriai. Kaip vėliau išaiškėja filme, Čikagos mitingo dalyviai, priešingai nei Baltarusijos piliečiai, nebuvo visai taikūs, tačiau tai, kas nutiko, labiau panašėjo į juodąją skylę, kuri inertiškai į save traukia viską, kas pasitaiko kelyje. Tai minios veikimo principas.
Vis dėlto filmo idėja visai nėra apie minios veikimo galią. Tai beveik gniuždantis ir beviltiškas pasakojimas žmonių, kurie idealistiškai bandė pakeisti istorijos eigą ir išgelbėti gyvybes. Iš tikrųjų žiūrint filmą vėl ir vėl apima nusivylimas valdžios atstovų elgesiu, o gal apskritai neteisybe pasaulyje, kurią, žinoma, sukuria tie patys žmonės. Filmas paremtas tikrais įvykiais, nors pabaiga ir yra šiek tiek suholivudinta. Iš pradžių jis gali pasirodyti sudėtingas, ypač jei gerai nežinoma Amerikos istorija (gausu pavardžių ir smulkių istorinių įvykių), tačiau vėliau veiksmas sukasi apie konkrečią situaciją ir galima viską suprasti iš dialogų. Pagrindinė filmo mintis – septyni „konspiratoriai“ yra teisiami už prisidėjimą prie smurto sukėlimo visuomenėje. Didžioji veiksmo dalis vyksta teismo salėje. Filmuojama ir kitose vietose, įspūdingiausia dalis – kai 12.000 policininkų susiduria su 10.000 demonstrantų.
Filme beveik nėra vien juodo ar balto, t. y. nėra absoliutaus gėrio ar blogio. Vienas iš veikėjų svarsto, kiek iš visų tų policijos pareigūnų, kurie pasirodė su lazdomis ir ašarinėmis dujomis proteste, vaikų buvo išsiųsti į Vietnamo karą. Kaltinančiųjų advokatas atsistoja su visais skaitant žuvusiųjų Vietnamo kare vardus ir pavardes. Pabaigoje tie, kurie mums atrodė protingi ir tvarkingi filmo pradžioje, pasirodo kaip nevaldantys emocijų, o visiški vėjavaikiai, išaiškėja, yra atsakingi intelektualai. Vienintelis visiškai kvailas veikėjas yra teisėjas, kuris lyg simbolizuoja sistemą ir žmones mato kaip naudingus arba nenaudigus sistemos narius. Taigi iš esmės vienintelė blogybė – tai pati sistema, kuri bando nuslėpti savo trūkumus bet kokia kaina, naikindama kliūtis kelyje, pakišdama nekaltus žmones, meluodama, apgaudinėdama. (Dora Žibaitė)
7. „Nežiūrėk aukštyn” (angl. Don’t Look Up, 2021)
Fantastinė dramedija(jau pats laikas pratintis prie šio naujadaro, reiškiančio vis dažniau kine pasitaikančius komedijos ir dramos hibridus) Nežiūrėk aukštyn dabar yra bene dažniausiai linksniuojamas 2021-ųjų filmas, ypatingo dėmesio nusipelnęs ir dėl puikaus aktorių kolektyvo, ir dėl aktualios tematikos, ir dėl keisto – galima drąsiai sakyti, hibridinio, pasakojimo būdo.
Sukūrė šį filmą mums gerai žinomas režisierius Adamas McKay‘us, anksčiau gaminęs kvailas komedijas su komiku Willu Ferrellu.
2015-aisiais per pasaulį nuvilnijo didelio rezonanso susilaukusi šio režisieriaus drama Didžioji skola (The Big Short), apdovanotą Oskaru už geriausią adaptuotą scenarijų. Filmas nagrinėjo 2008-aisiai paniką Amerikoje ir likusiame pasaulyje sukėlusios finansinės krizės priežastis, kurias pirmasis, studijuodamas akcijų rinkos dokumentus, įžvelgė ekscentriškas 32-ejų metų investuotojas, buvęs neurologas Maiklas Beris.
Jį suvaidinęs Christianas Bale‘as kitame Adamo McKay‘aus filme aktualia politine tema „Valdžia“ (Vice, 2018) buvo visai neatpažįstamas, užtai nuostabiai panašus į George‘o W. Busho laikų viceprezidentą Diką Čeinį (Dick Cheney), spėjusį pasidarbuoti ir ankstesnių trijų JAV prezidentų kompanijose.
Pilkuoju kardinolu pravardžiuotas Dikas Čeinis dažnai buvo mistifikuojamas ir net demonizuojamas, bet filmo autoriai nenorėjo toliau platinti šių stereotipų, jie pasirinko politinės komedijos žanrą, kuriame juodojo humoro elementai „atskiedžiami“ ištisa pilkų atspalvių palete.
Valdžia buvo nominuota aštuoniems Oskarams, bet gavo vienintelį – už grimą ir šukuosenas.
Kur kas didesnį Oskarų derlių ekspertai pranašauja naujausiam Adamo McKay‘aus filmui Nežiūrėk aukštyn, kuris nepalieka abejingų. Visi, kas pažiūrėjo šį filmą, turi tvirtą (dažnai labai kategorišką) nuomonę. Ir tai labai gerai, nes ne taip jau dažnai koks nors filmas išprovokuoja skirtingų nuomonių protmūšius. Svarbu, kad besiginčijančių argumentai būtų aiškia suformuluoti, o nepasitenkintų tradiciniais lakoniškais komentarais: patiko-nepatiko.
Kritikuoti pagrindinę siužetinę liniją tikrai nesunku – ji primena daug kartų (ypač JAV kine) rodytus siaubus, kurie gali ištikti Žemę žmonių planetą, jeigu į ją rėšis milžiniškas kosminis asteroidas arba iš savo orbitos išklydusi kometa.
Amerikiečiai tokius siužetus įprastai išsprendžia tradicinėmis fantastinio veiksmo kino priemonėmis: nekviestas svečias pasitinkamas toli už Žemės ribų ir suskaldomas į begalę mažų skeveldrų, kaip tai padarė Bruce‘o Williso vadovaujami… naftos gręžinių specialistai („Armagedonas“) ar superdidvyriai kituose panašiuose filmuose.
Adamas McKay‘us pasirenka kitą variantą. Jis pernelyg negąsdina standartinio veiksmo kino situacija, nors ji pakankamai grėsminga. Mat jauna aspirantė Keitę Dibiaski (Jennifer Lawrence) vieną naktį Mičigano universiteto observatorijoje per teleskopą pamato link Žemės skriejančią iki šiol nežinomą dešimties kilometrų skersmens kometą. Keitės mokslinis vadovas Rendalas Mindis (Leonardo DiCaprio) netrunka paskaičiuoti, kad šio pavojingo skraidančio objekto nepageidaujamas susidūrimas gali įvykti po šešių mėnesių.
Savo nuogąstavimais mokslininkų porelė pasidalina su NASA atstovais. Pasirodo, kad šioje organizacijoje veikia specialus Kosminės apsaugos koordinavimo komitetas (Planetary Defense Coordination Office).
Tai ne filmo scenaristų išmonė, o tikras faktas. Ši institucija net turi savo herbą – ant pilies bokšto stovintis riteris vienoje rankoje laiko vėliavą, o kitoje – teleskopo vamzdį, per kurį stebi žvaigždėtą dangų).
Filmo ekspozicija pakankamai rimta. Bet netrukus rimtis pasibaigia. O į savo valdas įžengia komedija, tiksliau sakant, pikta politinė satyra. Ji plačiai subujoja Baltuose rūmuose, kurių naujoji šeimininkė prezidentė Džeinė Orlin (Meryl Streep) labiau susirūpinusi jai svarbesnėmis politinėmis aktualijomis: artinasi kongreso rinkimai, o dar reikia į Aukščiausią teismą prastumti savo kandidatą, kuriam gresia kaltinimai seksualiniu priekabiavimu…
Nesulaukusi dėmesio ir pritarimo aukštuose politikos koridoriuose mokslininkų porelė kreipiasi į žiniasklaidą, kuri tik ir laukia pikantiškos informacijos skandalingiems reportažams. Užsisuka tikra absurdo karuselė.
Viename savo interviu režisierius Adamas McKay‘us prisipažino, kad sąmoningai siekęs sukurti komediją apie pasaulio pabaigą: „Norėjau, kad filmas būtų komiškas. Pasijuokti iš pasaulio beprotybės gali būti labai naudinga. Siekiau žmones ne pamokyti, o išprovokuoti jų reakciją, pasiūlant kitaip mąstyti apie neatidėliotiną situaciją“.
Rezultatas kelia bangas žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose. Vadinasi, tikslas pasiektas. (G. J.)
6. „ŠUNS JĖGA“ (The Power of the Dog, 2021)
Labiausiai australų režisierę Jane Campion išgarsinęs šedevras „Fortepijonas“ (The Piano, 1993), apdovanotas trimis Oskarais ir Auksine palmės šakele Kanuose, sužavėjo subtiliomis intonacijomis, nuostabiais laukinės gamtos peizažais ir stiprių išgyvenimų ekspresija.
Tiesa, kokie iš tiesų jausmai kunkuliuoja į Naująją Zelandiją iš gimtosios Škotijos pas naują vyrą kartu su dukrele atvykusios pagrindinės herojės viduje, suprasti ne taip lengva, nes Ada yra kurčnebylė. Bet išreikšti jausmus moteriai padeda balsą jai atstojantis fortepijonas, ilgai keliavęs per džiungles į naujuosius namus.
Egzotikos netrūksta ir naujausiame Jane‘s Campion filme „Šuns jėga“, apdovanotame Sidabro liūtu Venecijos kino festivalyje. Tik šį kartą veiksmas plėtojasi ne nuostabaus grožio Naujojoje Zelandijoje, bet karščiu alsuojančiose amerikietiškos Montanos prerijose.
Pagal Thomaso Savage‘o romaną sukurtoje rūsčioje dramoje du broliai Filas Berbankas (Benedictas Cumberbatchas) ir Džordžas (Jesse Plemonsas) nuo vaikystės gyvena kartu ir sėkmingai tvarkosi savo fermoje. Jie yra tikros priešingybės. Džordžas visada stengiasi atrodyti tvarkingai ir yra abejingas tradicinėms kaubojų pramogoms – grubiems pokštams ir alkoholiui. O buvęs „moksliukas“ Filas demonstratyviai apleido geras manieras, išmoktas studijuojant Jeilio universitete, ir sugrįžo į rančą, kad galėtų „su karvėmis kalbėtis lotyniškai“.
Filas labai nori gražiuoju sugyventi su broliu, bet Džordžas nespinduliuoja panašiais šiltais jausmais. Tikriausiai dėl to Filas tapo grubus ir brutalus. Jo siela sugrubo ir patyrus skaudų likimo smūgį, kai prieš du dešimtmečius vyras neteko artimiausio draugo ir pagalbininko Henrio, su kuriuo (kaip galima numanyti) Filą siejo ne tik stipri vyriška draugystė.
Kai Džordžas ryžtasi vesti našlę Rouz (Kirsten Dunst) ir parsiveda ją su sūnumi Piteriu į naujus namus, Filas tokį brolio poelgį įvertina kaip išdavystę.
Galima numanyti, kad bendras visų gyvenimas po vienu stogu nebus labai ramus. Bet netrukus pradeda aiškėti, kad ūmus Filo elgesys tėra grubi kaukė, po kuria jis slepia pažeidžiamą prigimtį.
Dažniausiai ekrane matę elegantiškai atrodantį Benedictą Cumberbatchą (šio stiliaus apoteoze galime laikyti jo Patriką Melrouzą populiariame seriale), šį kartą galime būti lengvai šokiruoti. Mat Filas kalba grubiu amerikietišku akcentu, vaikščioja nesiprausęs kruvinomis (nuo jaučių kastravimo) rankomis, rūko savadarbes cigaretes ir kartais niūria veido išraiška groja bandžo liūdnas melodijas.
Tačiau aktorius dar kartą pademonstruoja savo virtuozišką vaidybą ir persikūnijimo galimybes.
Filmo pavadinimas primena Biblijos psalmę, kurioje sakoma: „Nuo kardo gelbėk mano sielą, iš šuns letenų – mano gyvybę“.
Reikėtų pagirti ir operatorę Ari Wegner, meistriškai filmuojančią permainingą Montanos gamtą (ji filmuota Australijoje) – ir ramius peizažus, ir išraiškingus šešėlius, ir dulkėtus kelius, ir šviežiu krauju aptaškytus rugius.
5. „Vakarų fronte nieko naujo“ (All Quiet On The Western Front, 2022)
Vokiečių epinis antikarinis filmas „Vakarų fronte nieko naujo“ (angl. All Quiet on the Western Front, vok. Im Westen nichts Neues, 2022). Edwardo Bergerio režisuotas filmas paremtas 1929 metais Ericho Marijos Remarko parašytu to paties pavadinimo romanu. Jame galima išvysti puikiai savo pagrindinius vaidmenis atlikusius aktorius Danieli Bruhlį, Felixą Kammererį, Albrechtą Schuchą, Moritzą Klausą ir Aaroną Hilmerį.
Ar šis kūrinys patiks žiūrovui, priklauso nuo to, ar žiūrovas tikisi tikslios knygos adaptacijos, ar paprasčiausiai pamatyti filmą pirmojo pasaulinio karo tema. Šie lūkesčiai, ko gero, daro didelę įtaką pozicijai, kurią pasirinks ir kino kritikas, peržiūrėjęs šį kūrinį. Istorija pasakojama septyniolikmečio Pauliaus Baumerio, nusprendusio kovoti už savo šalį Pirmajame pasauliniame kare, akimis sprendimą eiti savanoriu jaunuolis priima skatinamas propagandos apie karą ir šlovę, kuri lauks kariams sugrįžus namo. Taigi, siužetas leidžia pažvelgti į Didįjį karą ir iš paprasto vokiečių kareivio pusės, ką retai matome medijose.
Jau nuo pat filmo pradžios žiūrovas yra nukeliamas į chaotišką mūšio lauką, kuriame sekame kario, kuris tuojau pat žūva, paskutiniąsias akimirkas – nesėkmingą priešo linijų apkasų puolimą. Šia brutalia įžangine scena nustatomas filmo tonas, kuris mus lydi visą likusį filmą – slegiantis karo beprasmiškumo suvokimas. Įspūdį sustiprina pastarojo kario uniformos kelias į kito kario rankas, naujajam savininkui net nenutuokiant, jog su ja dar visai neseniai žuvo karys. Jau kūrinio pradžioje galima suprasti, kad kino kūrėjai nesiruošia nuolaidžiauti žiūrovui ir privers įsilieti į žiaurią karo realybę.
Beje, viso filmo metu matome pagrindinio veikėjo kontrastingą virsmą iš propaganda įtikėjusio, karą vertinančio kaip nuotykį jaunuolio į cinišką, viltį beveik praradusį vyrą. Šis pokytis vyksta palaipsniui – su kiekviena bendražygio mirtimi Paulius jaučia vis daugiau apmaudo, taigi, net ir mažiau pastabūs žiūrovai šio motyvo nepražiopsos.
Panašu, kad „Vakarų fronte nieko naujo“ ekranizacija siekiama pakartoti 2019 metais išleisto karo filmo „1917“ sėkmę ir galbūt tai lėmė faktą, kad kūrinyje itin koncentruojamasi į įvykius fronto linijose, atsisakant daugumos romantizuotų ir su civilių gyvenimu bei vidiniais kario išgyvenimais susijusių detalių, esančių knygoje. Kitaip tariant – mažiau kalbų, daugiau darbų. (Deimantė Baubkutė)
Tai meistriškai sukurtas filmas, kupinas paslėptų detalių. Taigi, kai jaunas vokietis, kuris kartu su mokyklos draugais prisijungia prie karo veiksmų, jie net neįsivaizduoja, į ką įsivėlė. Tarp vietovės purvo ir košmariškų sąlygų – tai visai nepanašu į šlovingą patirtį, kurios jie tikėjosi. Galiausiai Paulius ir visi jo draugai žūsta puolime. Tačiau jie žuvo ne kaip didvyriai. Jų auka iš esmės yra beprasmė ir užmiršta. Jų šalis galiausiai pralaimi karą, ir visi žūsta gana neįspūdingai ir tikrai nedidvyriškai. Filme taip pat perteikiama mintis, kad vienintelis dalykas, galintis padėti kareiviui išgyventi karo patirtį, yra kitų kareivių parama. Daugelis mano, kad „Vakarų fronte nieko naujo“ yra vienas iš nedaugelio tikrų antikarinių filmų, nes jame parodoma, kokia beprasmė yra didžioji dalis žudynių. (G.J.)
3. „Maestro“ (2024)
Tai vizualiai įspūdinga, bet emociškai nevienareikšmė Netflix drama, režisuota ir suvaidinta Bradley Cooperio.pasakojanti apie legendinio kompozitoriaus Leonardo Bernsteino gyvenimą ir sudėtingus santykius su žmona Felicia. Juostos stipriausia pusė – aktorių vaidyba. Bradley Cooperis tikrai įtikinamai įkūnija Bernsteiną, o Carey Mulligan sukuria jautrų ir daugiasluoksnį Felicios portretą.
Bradley Cooperio pasirodymas yra itin įtikinamas. Jis ne tik fiziškai panašus į Bernsteiną, bet ir sugeba perteikti jo charizmą, energiją bei vidinį prieštaringumą. Tai vienas stipriausių jo karjeros vaidmenų. Carey Mulligan taip pat sukuria įsimintiną personažą – jos Felicia yra jautri, stipri ir kartu pažeidžiama. Ji nėra tik „genijaus žmona“, o savarankiška asmenybė su savo emocijomis ir išgyvenimais. Jų tarpusavio chemija yra vienas svarbiausių filmo elementų. Kritikai dažnai pabrėžia, kad jų pasirodymai yra vieni geriausių jų karjerose.
Filme subtiliai paliečiamos temos apie seksualinę tapatybę, visuomenės lūkesčius ir menininko gyvenimo kainą. Vizualiai filmas išsiskiria – juodai balta pradžia ir vėlesnis perėjimas į spalvą suteikia kūriniui klasikinio kino estetiką. Kinematografija ir režisūra atrodo itin kruopščiai apgalvotos, todėl „Maestro“ galima laikyti išskirtiniu audiovizualiniu kūriniu.
Tačiau siužeto požiūriu filmas sulaukė ir kritikos. Nors pasakojama apie garsų muzikos genijų, didžioji dėmesio dalis skiriama jo asmeniniam gyvenimui ir santuokai. Dėl to biografija kartais atrodo paviršutiniška ir fragmentiška. Kai kurie kritikai pastebi, kad filmas laikosi gana tradicinės biografinės struktūros ir neišnaudoja viso Bernsteino asmenybės bei kūrybos potencialo.
„Maestro“ neabejotinai yra estetiškai stiprus ir aktoriškai įspūdingas filmas, tačiau ne visada iki galo atskleidžiantis savo pagrindinį herojų. Tai labiau jautri meilės istorija nei išsami menininko biografija. (G.V.)
2. „FRANKENŠTEINAS“ (Frankenstein, 2025)
Guillermo del Toro sukurts films, katras ne tik erzin akis i nervus, bet i smegenis. Čia kiekviens šešėlis i kiekviena garsa bangeli tavi įtrauk į klausimą: „kas iš tiesų yr gyvybi, o kas tik anos imitacija?“
Del Toro nekur tik siauba. Ans kur filosofinę kovą tarp kūrėja i kūrinia, tarp žmogaus i to, ką ans drįsa pažadint. Kiekviena scena tavi vert klausytis ne tik filma, bet i sava sąmonės, stebėt, kaip ribas tarp kūna i minčių nykst. I nors monstra veids žiaurus, tikra siauba esmė čia yr mūsų pačių klausimai apie gyvenimą, mirtį i tai, kas mus dara tikrais.
Ši istorija yr sena, bet, velns, kokia ana vis da gyva. Mary Shelley da 1818 m. paraši istoriją, katra šiandien skamb garsiau nei tada. „Frankenšteinas“ visad buva apie žmogų, katras norėja būt dievu, o paskui pabėga nuo sava sukurta stebukla.
Del Toro sava galvoj šitą legendą nešioja jau seniai. Saka, ka jau du dešimtmečius anan persekioja šits kūrinys. I daba, kai Netflix davi laisvę, ans pagaliau perkėli tan sava sapną į ekraną. I čia, žinokit, nėr jokia dirbtinia cukraus: visas filmavima lokacijas tikras, visi laidai įjungti i visi akmenys rankom dėti. Toronta studijose anie surenti laboratoriją, katroj net garai kyl ne iš kokia kompa, o iš tikra vandens. Nu, i kai toks kūrinys gimst, tai net per ekraną jauti tą gyvį i karštį.
Del Toro kūryba yr vizualus sapnas: rūks, šešėliai, šviesa i net detalės (kaip žvakių liepsnas a senų pastatų koridoriai) ne tik kur atmosferą, bet i atskleid personažų emocijas. Kamera dažnai nejud kaip įprasta, o „klausa“, pulsuoj kartu su kūrinia ritmu. Nu, o garsas, muzika i spalvas veik kaip emocijų tęsinys. Ano filmai visad tur gilų emocinį centrą: santykį tarp kūrėja i kūrinia, vienatvę a prarastą meilę, todėl net fantastinės a monstriškas būtybės tamp sielas atspindžiu.
Gotika, mitai i poetini simbolika papildomai sustiprin ano pasakojimus, todėl i „Frankenšteinas“ nėr vien siauba films – tai emocini, vizualiai turtinga istorija apie kūrėja atsakomybę, vienatvę i troškimą būti mylimam. Istorija, kur monstras tamp ne baimės objektu, o metaforiniu, liūdnu i gražiu simboliu, katram susiliej ano ankstesnių filmų motyvai.
Oscars Isaacs čia įkūnyj Viktorą Frankenšteiną, daktarą-mokslininką, katro akys pavargusias, bet kupinas dieviška užsispyrima. Ans yr žmogus, katras žiūr į mirtį kaip į kokią mūzą. Kai ans šnek apie mokslą, ano balsas dreb. Nu, o kai tyl, atroda, ka tuoj visas pasaulis drebės. Ans čia toks Viktors Frankenšteins, katram rankos purvinas ne nuo krauja, o nuo sielas.
Jacobs Elordis vaidin daktara Frankenšteina kūrinį. Ans yr ne monstras, i ne pabaisa, o kūns, katras patir per daug jausmų. Del Toro aną pasirinka po filma „Soltbernas“ („Saltburn“, 2023 m.) peržiūros, sakydams, ka ano žvilgsnis perteik skausmą be žodžių. Nu, i žinokit, tikrai taip i yr. Kai ans žiūr į sava kūrėją, toks jausmas, ka tu irgi nusidėjai. Elordis sava akim kalb daugiau nei žodžiais. Ano tyla čia aštresni nei bet koks šauksmas. O ano grims čia be prota sudėtings… po 5–11 valandų kiekvieną dieną, sluoksnis po sluoksnia, kol iš žmogaus liek tik siūlės i oda, katra vos kvėpuoj. Bet būtent tame i slyp grožis.
Nu, o Mia Goth čia dvigubs stebuklas. Ana čia įkūnyj Elizabeth, Viktora brolia mylimąją, katra yr kažkoks geruma i švelnuma simbolis. Bet čia ne pabaiga. Ana taip pat vaidin i Claire Frankensteine, Viktora motiną, katra filme yr atminims, vaiduoklis, katras vis primen, ką Viktors padari. Dvi pusės tos pačios moters: viena mylint, kita teisiant. Nu, i nesakykit, ka ne stebuklas. Goth čia tokia, ka net kai šypsos, atroda, ka kažkur pasaulis tuo metu verk. Tobula aktori tobuloms rolėms.
„Frankenšteinas“ kalb apie mus. Apie tą amžiną norą peržengt ribą, o paskui bėgt nuo atsakomybės. Čia žmogus, katras kur gyvybę, i kūns, katras klaus: „kodėl?“ Del Toro čia lyg saka: „pabaisa ne visad tas, katras siūlėts. Kartais pabaisa yr tas, katras nemok mylėt.“ (Iveta Rupšlaukytė)
1. „TRAUKINIŲ SAPNAI“ (Train Dreams, 2025)
Tikikimės, kad jums patinka filmai apie keistuolius ir visokius marginalus, kurie savo valia pasirenka autsaiderių dalią arba palikę civilizacijos malonumus, kaip dabar sakoma, „palieka komforto zoną“ ir iškeliauja į gamtą.
„Atgal į gamtą“ (Into the Wild) – taip vadinosi vienas geriausių šios temos kūrinių, garsaus aktoriaus Seano Penno 2007-aisiais režisuota drama, kurioje 22-ejų metų koledžo absolventas Kristoferis Makandelsas (akt. Emile’is Hirschas), nepaisant puikių ateities perspektyvų, nusprendžia leistis į nežinomybę ieškoti nuotykių. Visa tai, kas jam nutinka šioje kelionėje, pakeičia vaikino pasaulį, požiūrį, svajones… Iš naivaus idealisto, trokštančio patirti kažką didingo, jis tampa tragiška figūra, bandančia surasti pusiausvyrą tarp žmogaus ir gamtos. Savo kelionėje Kristoferis sutinka pačių įvairiausių žmonių, atspindinčių visas Amerikos visuomenės puses. Godžiai sugeriantis visus naujus įspūdžius, vaikinas šioje kelionėje į tiesą ir laimę pamažu susikuria naują savo vidinį pasaulį.
Dar vienas panašios tematikos filmas – dviem Oskarams nominuota biografinė drama „Laukinė“ (Wild, 2014 m., rež. Jeanas-Marcas Vallée) pasakoja apie populiarios aktorės Reese Witherspoon suvaidintą amerikiečių rašytoją Cheryl Strayed (filmas sukurtas pagal jos kelionių dienoraščius), kuriai 1771 kilometro kelionė po Ameriką pėsčiomis yra vienintelis būdas, žlugus santuokai, pabėgti nuo visų beveik vienu metu jos pečius užgriuvusių bėdų.
Kelionė be konkretaus tikslo ir tiksliai suplanuotos grįžimo datos – tai visai ne bėgimas nuo problemų, o geriausias būdas susidėlioti mintis ir, paklydus, vėl atrasti tikrąjį save.
Ši mintis, kaip ir raginimas džiaugtis kiekviena diena įkūnytas įvairiausiais pavidalais ir literatūroje, ir filmuose, kurių galeriją šiemet papildė režisieriaus Clinto Bentley drama „Traukinių sapnai“, sukurta pagal Deniso Johnsono knygą.
Filme atgyja XX a. pradžia. Veiksmas plėtojasi Amerikos Ramiojo vandenyno šiaurės vakaruose, tankiame, pasakiškame miške, dideliuose žemės plotuose tarp Kalifornijos pietuose ir Kanados šiaurėje. Laikas – nuo 1910-ųjų iki 1960-ųjų.
Medkirtys ir geležinkelietis Robertas Greinieras (jį suvaidino Joelis Edgertonas) daug laiko praleidžia toli nuo gimtųjų namų: jis kertą medžius miške, kloja geležinkelių pabėgius ir padeda statyti tiltus. Visi šie darbai vyrui padeda būti sparčiai besivystančio progreso liudininku. Robertas ne tik mato, kaip keičiasi pasaulis, bet ir šias permainas patiria savo kailiu, kaip ir šalia jo dirbantys samdiniai ir migrantai.
Apie Robertą Greinierą sužinome ne taip jau daug. Į Frajo miestą Aidaho valstijoje jis atvyko 1893-aisiais, kai dar buvo vos septyneri. Gamtos paslaptis jį priglaudusioje šeimoje augantis berniukas pažino atidžiai stebėdamas aplinką. Kad galėtų tapti žveju jis net metė mokyklą. O vėliau ėmė dirbti miške ir prie geležinkelio.
Didesnę dalį gyvenimo Robertas praleidžia darbe, tik retsykiais ir trumpam grįždamas namo, kur jo laukia žmona Gledis (Felicity Jones) ir dukrelė Keti.
Nors didelių pinigų Roberto darbai neatneša, darni šeima svajoja apie nuosavą lentpjūvę, bet šiuos planus netikėtai sugriauna tragedija. Bandydamas suvokti, kodėl būtent jį ištiko ši tragedija, vyras ieško atsakymų savo vaikystėje, santykiuose su darbininkais ir net galvoja, kad likimo yra nubaustas už puikybės nuodėme. Nors ar galima puikybe laikyti absoliučiai normalius planus apie asmeninę laime sau ir artimiausiems žmonėms?
Filmo pradžioje girdime tokius žodžius: „Kadaise aplinkui buvo daug spragų į senąjį pasaulį. Galėjai pasukti už kampo ir akis į akį susidurti su didele paslaptimi“.
Operatoriaus kamera įamžina sparčiai žmonių naikinamą veik biblinį senovinį mišką, kuriame daugiau nei penkių šimtų metų senumo sekvojų medžiai savo karūnomis bemaž siekia dangų. Viename kadre kamera pagauna puikią detalę – prie vieno iš kamienų prikalti batai, kurie per daugelį metų jau giliai įaugo į žievę – susimąstyti verčianti metafora, bylojanti apie žmogaus ir šimtamečio miško santykį.
Šią metaforą vėliau išplėtoja vienas epizodinis filmo personažas – pagyvenęs sprogdinimo specialistas beveik lietuvišku vardu Arnas (tobulas Williamo H. Macy pasirodymas), kuris lyg tarp kitko pasako Robertui apie niekur nedingstantį daiktų ir reiškinių tarpusavio ryšį – jei metų metus praleidi kirsdamas penkių šimtų metų senumo medžius, turi suprasti šių veiksmų pasekmes ne tik kūnui, bet ir sielai. (G.J.)
