Filmo "Send Help' kadras

Žmogaus išlikimo instinktas – viena stipriausių jėgų, galinčių atsiskleisti pačiomis ekstremaliausiomis aplinkybėmis. Kai tenka susidurti su negailestinga gamta, mirtinais pavojais, netikėtais likimo smūgiais ar situacijomis, iš kurių, regis, nėra jokios išeities, prasideda tikroji kova už gyvybę.

Išgyvenimo trileriai žavi tuo, kad įtampą geba kurti ne vien įspūdingais įvykiais, bet ir nuolatiniu nežinomybės jausmu, psichologiniu spaudimu bei žmogaus valios išbandymais. Šiame sąraše – dešimt išties puikių filmų, kuriuose herojams tenka peržengti savo galimybių ribas, priimti lemtingus sprendimus ir įrodyti, kad net beviltiškiausiose situacijose viltis išgyventi gali būti stipresnė už baimę.

Filmo “Send Help” kadras

10. „GELBĖKIT“ (Send Help, 2026)

Tai kol kas naujausias Samo Raimi kūrinys, ir jo kūrybos gerbėjai seniai žino, kad iš šio režisieriaus visada galima laukti ko nors netikėta. Jis pradėjo nuo šiurpą keliančių „siaubiakų“ apie zombius („Pikti numirėliai“, 1981, 1987 m., „Tamsos armija“, 1992 m.), paskui susuko itališkų „spagečių vesternų“ stilistiką labai šauniai imituojantį „Greitą ir negyvą“, 1995 m., su Sharon Stone, Gene‘u Hackmanu, Russellu Crowe ir Leonardo DiCaprio), po jo sekė tradicinio kriminalinio kino tradicijomis pagrįstas „Paprastas planas“ (1998 m., su Billy Bobu Thorntonu ir Bridget Fonda), mistinė drama „Dievo dovana“ (2000 m., su Cate Blanchett ir Keanu Reevesu), trys pirmieji filmai apie Žmogų-vorą (nuo 2002 m.), stebuklinė pasaka „Ozas: Didingas ir galingas, 2013 m.), o dabar štai mes turime žanrinį hibridą lakonišku pavadinimu „Gelbėkit“, kuriame psichologinio trilerio verta istorija „pagardinama“ juodosios komedijos pipirais.

Filmo scenarijus nėra pakankamai originalus, ir atidus žiūrovas būtinai prisimins ne vieną panašų matytą filmą, kuriame negyvenamoje saloje atsidūrę žmonės privalo visomis išgalėmis kovoti dėl išlikimo (įskaitant ir kažkada beprotiškai populiarų serialą „Lost“.

Samo Raimi filme negyvenamoje saloje atsiduria planavimo tarnautoja didelėje įmonėje sunkiai dirbusi, bet pelnyto atlyginimo negavusi Linda Lidl (akt. Rachel McAdams) ir jos naujasis šefas, mirusio tėvo pareigas perėmęs jo sūnus Bredlis (Dylanas O’Brienas). Jie yra visiškos priešingybės: savimi nesirūpinanti Linda pastoviai erzino aplinkinius tuo, kad garsiai kalbėjo, laidė nejuokingus juokelius ir valgė tuno sumuštinius prie savo stalo. Bredlis gi – jaunas, narciziškas verslo mokyklos auklėtinis, prabangoje užaugęs snobas, kuris avi mokasinus, žaidžia golfą ir yra susižadėjęs su gražia moterimi.

Negyvenamoje saloje ši kontrastinga porelė atsiduria ekstremaliomis aplinkybėmis, kai į Bankoką sudaryti sandorio skrendančios firmos delegacijos lėktuvas patiria žaibo smūgį, ir iš vandenyne nuskendusio lėktuvo gyvi liko tik Linda ir Bredlis, atsidūrę negyvenamoje saloje prie Tailando krantų. Netrukus paaiškėja, kad sala ne tokia jau negyvenama…

Per katastrofą sužeistas Bredlis visai nusimena, o štai Linda į akimirksniu pasikeitusias gyvenimo sąlygas reaguoja priešingai. Visų pirma, ji nevertina naujos situacijos kaip katastrofa, net jaučiasi laiminga, o be kita ko supranta, kad dabar gali praktiškai pritaikyti tai, ko galėjo išmokti stebėdama per televiziją išlikimo realybės šou „Survivor“ transliacijas – pavyzdžiui, pačiai įkurti ugnį ir atskirti valgomas uogas nuo nuodingų.

Bet svarbiausias dalykas, nusveriantis visus nepatogumus yra tai, kad pagaliau Linda galės su kaupu atsiteisti su bosu už visus profesinius pažeminimus!

Panašius siužeto vingius matėme brito Guy‘aus Ritchie komedijoje „Nublokšti“ (Swept Away, 2002 m., su Madonna ir Adriano Giannini) bei švedų režisieriaus Rubeno Östlundo „Liūdesio trikampyje“ (2022 m.), bet pastarojo filmo autoriai, ir Samas Raimi vieni apie kitų vystomą projektą nieko nežinojo.

Žiūrint filmą „Gelbėkit“ (ir neseniai kino teatruose matytą „Edeną“ su Jude‘u Law), vis peršasi mintis, kad nuo dažno naudojimo negyvenamos salos tematika jau išsemta. Arba kaip minimum – reikalauja naujo („neužmuilinto“) požiūrio ar, kaip sakoma, šviežio kraujo.

Kažkodėl manau, kad tokiu šviežiu krauju galėtų būti koks nors sensacingas siužetas apie turtuolių ir garsių politikų nuotykius Džefrio Epšteino „meilės saloje“.

Tik kas pirmas išdrįs imtis šios vis dar karštos, bet drauge ir pavojingos temos? (Gediminas Jankauskas)

Gerald's Game

9. „DŽERALDO ŽAIDIMAS“ (Gerald’s Game, 2017)

„Siaubų karaliumi“ dažnai vadinamas Stephenas Kingas tikrai yra nepralenkiamas bestselerių autorius, kurio kiekvienas naujas kūrinys a priori susilaukia beprecedenčio skaitytojų ir kino kūrėjų dėmesio. Garsiausi kino režisieriai rikiuojasi į eilę, laukdami galimybės ekranizuoti bet kokį genijaus rašinį, net trumpiausią apsakymą.

Šiemet jau matėme „Gyvūnėlių kapines“ (Pet Sematary), rugsėjo pradžioje pamatysime siaubo trilerį „Tas 2“ (It Chapter Two), o iki metų pabaigos pasaulio ekranuose dar pasirodys filmai, sukurti pagal Stepheno Kingo kūrinius – „Daktaras Miegas“ (Doctor Sleep) ir „Aukštoje žolėje“ (In the Tall Grass), jau nekalbant apie gerą tuziną trumpametražių kino novelių.

Galima pastebėti vieną rašytojo ypatybę – dabar jis vis rečiau rašo apie zombius, vampyrus, vilkolakius ir kitokią velniavą, o ne mažiau siaubingų istorijų randa žmonių pasaulyje – net ten, kur, regis, turėtų karaliauti kraują kaitinančios erotinės aistros verpetai. Kaip, pavyzdžiui, filme „Džeraldo žaidimas“ (rež. Mike‘as Flanaganas). Jo ekspozicija žiūrovą turėtų nuteikti švelnios erotikos seansui ir pamokančiai istorijai iš serijos „ką daryti, kai sutuoktinių santykius apkartina rutina“. Verslininkas Džeraldas Berlingemas (Bruce‘as Greenwoodas) žino, kaip šią problemą spręsti: reikia savaitgaliui su mylimąja žmonele Džese (Carla Gugino) pasišalinti į miško trobelę, pasirūpinti, kad šaldytuve nieko netrūktų ir lovoje išbandyti ką nors tokio, ko anksčiau nepraktikuota, pavyzdžiui antrankius. Deja, bandymas išplėsti ribas ir suteikti intymiems santykiams pikantiškumo baigiasi vos prasidėjus: nuo staigaus širdies priepuolio Džeraldas krenta negyvas taip ir nespėjęs nuimti žmonai antrankių, kuriais abi Džesės rankos liko prikaustytos prie lovos atlošo.

Nuo šio momento beveik iki filmo pabaigos žiūrovai matys pusantros valandos trunkančią moters kovą dėl savo gyvybės absoliučiai beviltiškoje situacijoje – raktai nuo antrankių nepasiekiami, o pagalbos šauksmų miške niekas neišgirs. Siaubo koncentracija kaskart vis auga, ir tai pačiam Stephenui Kingui patiko: peržiūrėjęs dar ne visai baigtą filmo variantą jis pagyrė autorius ir filmą pavadino „sukrečiančiu, siaubingu ir hipnotizuojančiu“.

Tą pusantros valandos trunkantį siaubo seansą, kai siužetas įstrigo mirties taške, filmo autoriai, vengdami monotonijos klasikinį trijų vienybių (laiko, veiksmo ir vietos) principą suskaido į Džesės pasąmonės bei vaizduotės žaidimo pagimdytus dialogus su… mirusių vyru, skaudžius vaikystės prisiminimus ir haliucinacijas, kuriose dalyvauja kažkoks paslaptingas vyras.

Stephenas Kingas yra ir pripažintas netikėtų atomazgų meistras. Šią savybę jis pademonstruoja ir „Džeraldo žaidimo“ finale, kai per paskutines dešimtį minučių siužetas įgyja net dvi atomazgas ir labai svarbią frazę, kuri galėtų būti visos rašytojo kūrybos credo: „Kartais tie, kurie mus turėtų saugoti nuo monstrų, patys pavirsta monstrais“. (G.J.)

Filmo “Revenant” kadras

8. „Hju Glaso legenda“ (The Revenant, 2015)

Autorinis vesternas, kokio dar nematėme. Šis filmas veda mus į pasaulį, apie kurį svajojome, skaitydami Džeką Londoną, Džeimsą F. Kuperį… Kažką panašaus mums rodė XX amžiuje Sydney Pollack egzotiškame vesterne “Jeremiah Johnson”, kuriame Roberto Redfordo vienišas medžiotojas keršija indėnams už nužudytą sūnų. Ten irgi buvo sniegas, miškai ir žmogus atšiauriose sąlygose. Tačiau idealistiškai nusiteikęs Alejandro González Iñárritu perspjauna viską, kas buvo iki šiol panašaus rodyta ekrane. Realiai egzistavusio vedlio Hju Glaso istoriją jis perkelia maksimaliai realistiškai. Savo aktorius jis filmavo tikruose Kanados ir Argentinos laukinės gamtos kampeliuose. Naudojo natūralų(!) apšvietimą ir privertė vaidinti ant žmogaus galimybių ribos. Puikūs ir visada maksimaliai atsiduodantys vaidmeniui aktoriai Leonardo Di Caprio, Tomas Hardy ir kiti dabar populiarūs atlikėjai aukodamiesi tikra ta žodžio prasme padėjo režisieriui itin tikroviškai perteikti žmogaus išgyvenimo dramą. Ją režisierius sutvirtino dramaturgiškai aiškiais keršto dramos rėmais.

Prieš mus vėlgi yra lyg ir konkretaus žanro nuotykių kinas. Kita vertus, tai Alejandro González Iñárritu stiliui būdingas darbas, pažymėtas jo autorystės ypatumais. Kaip ankstesniame “Birdman” ar režisieriaus draugo A.Cuarono “Gravitacijoje” mums rodomas žmogus maksimaliai ribinėje situacijoje. Neveltui Leonardo Di Caprio kartais alsuoja tiesiai į kameros objektyvą. Nuolatinis režisieriaus palydovas operatorius virtuozas Emmanuel Lubezki ilgais planais vėl pasiekia maksimalios autentikos ir emocinio gylio. Todėl pirmoji indėnų užpuolimo scena ir Glaso dvikova su lokiu įeis į kino vadovėlius. (Marijus Kulvietis)

7. „127 valandos“ (127 Hours, 2010)

Ši jaudinanti biografinė išgyvenimo drama leidžia žiūrovams leistis į niekada anksčiau nepatirtą kelionę ir įrodo, kad norėdami išgyventi mes galime padaryti viską. Tai tikra alpinisto Arono Ralstono (James Franco) istorija apie nepaprastą nuotykį bandant išsigelbėti po to, kai nukritęs riedulys prispaudžia ranką ir įkalina jį izoliuotame Jutos kanjone. Per penkias dienas nuodugniai išnagrinėjęs visą savo gyvenimą ir išgyvenęs ne vieną stichiją, Ralstonas pagaliau atranda drąsos ir pasiryžimo bet kokia kaina išsilaisvinti, įveikti beveik 20 metrų aukščio sieną ir nužygiuoti beveik 13 kilometrų, kad pagaliau būtų išgelbėtas. Kelionės metu Ralstonas prisimena savo draugus, mylimąsias, šeimą ir du žygeivius (Amber Tamblyn ir Kate Mara), kuriuos sutiko prieš nelaimę. Ar jie bus paskutiniai žmonės, su kuriais jam teko susitikti?

Filmą režisavo, kartu ir prodiusavo bei prisidėjo prie scenarijaus rašymo, Danny Boyle. Juosta buvo paremta 2004 metais išleista Ralstono autobiografine knyga „Between a Rock and a Hard Place“. Filmo pradžios scena, kai Ralstonas sutinka du žygeivius ne visai atitinka realius faktus, bet nepaisant šių pokyčių, Ralstonas teigia, kad likęs filmas „toks faktiškai tikslus, jog gali būti traktuojamas, kaip dokumentika, bet tuo pačiu ir puiki drama“. O pats pavadinimas nurodo nenutrūkstamų veiksmų laikotarpį nuo tos akimirkos, kai Ralstonas pabunda nelaimės dieną iki tol, kol gelbėjimo operacijos metu yra užmigdomas. Filmo pabaigoje atskleidžiama, jog po kelių metų Aronas susituokė ir susilaukė sūnaus (kaip kad regėjo vizijoje) ir toliau užsiėmė alpinizmu, tik po nelaimės prieš leisdamasis į kelionę visada šeimai palikdavo raštelį su užrašyta savo buvimo vieta.

„127 valandos“ buvo nominuotas trims „Auksiniams Gaubliams“, devyniems „British Academy Film Award“, šešiems „83rd Academy Awards“ ir aštuoniems „Broadcast Film Critics Association“ apdovanojimams, o aktorių James Franco „New York Film Critics Online“ apdovanojo geriausio aktoriaus titulu. Apžvelgiant šiuos faktus galima teigti, jog ši istorija sujaudino ne vieną širdį ir privertė į gyvenimą pažiūrėti kitu kampu. (G.J.)

Kadras iš filmo „Tylos zona“

6. „TYLOS ZONA“ (A Quiet Place, 2018)

Siaubo trileris, stebinantis kitonišku stiliumi. Ir ne be reikalo, tai turbūt vienintelis tokio žanro šedevras, kuriame neišgirsime veikėjų dialogo. Tai gerai žinomo Holivudo aktoriaus Džono Krasinskio debiutinė juosta – „Tylos zona“.

Filmas prasideda šokiruojančia tragedija, rodos, žiūrovui neleidžiama apsiprasti su „paišomu paveikslėliu“, jis tiesiai metamas į ugnį. Toks būdas įtampai didinti yra sveikintinas ir, galima sakyti, Krasinski šiuo atžvilgiu konkuruoja su siaubo filmo kūrėjų veteranais. Efektyvus startas įmeta žiūrovą į devyniasdešimt minučių realiai išgyvenamą košmarą, kuriame žmones medžioja itin greitos ir nuožmios būtybės, reaguojančios tik į garsą. Vienas iš svarbiausių, originalių filmo aspektų, tai vaizduojamas šeimos modelis. Motina ir tėvas bando apsaugoti savo mažametes atžalas, kurioms, žinoma, nelengva tylėti ar net stengtis nesukelti menkiausio garso.

Būtent dėl šios priežasties, tokioje brutalioje aplinkoje, kaip nebūtų keista, nepamirštamos šeimą aukštinančios vertybės. Svarbu paminėti ir tai įrodančias detales, pavyzdžiui, filme vaizduojami motina ir tėvas saugo vaikus, mokydami juos vaikščioti basomis, mat batų kaukšėjimas kelia didelę riziką iššaukti pabaisą, o dulkėtus, žvyru padengtus kelius šie praleidžia ir veikiau renkasi tylesnį variantą – aplinkelį namo per vos šlamantį, minkštos žolės kelią.

Filmo epicentre besisukantį Krasinski išvystame poroje su savo žmona ir už ekrano ribų Emily Blunt. Žymių aktorių duetas, tiesiog alsuoja chemija, tačiau šiuo atveju būtų nuodėmė neišskirti jaunojo filmo talento – aktorės Millicent Simmonds, kurią kinomanai atpažįsta kaip Rose iš 2017 m. juostos „Stebuklų pasaulis“ (angl. Wonderstruck). Simmonds kurčia realiame gyvenime. Tokią pačią problemą išgyvena ir jos įkūnyta veikėja Regan. Būtent „Tylos zonoje“ paauglės negalia perteikia žiūrovui aštresnius pojūčius, o Regan vis gendantis klausos aparatas, neleidžiantis mergaitei orientuotis garsų prizmėje, verčia šiurpti net ir drąsiausius. Ypatingai tuomet, kai pasirodžiusios pabaisos, sėlinančios už Regan nugaros, mergaitė negirdi.

Mes matome artėjantį pavojų, kuris, pasirodo, atrodo dar šiurpesnis spengiančioje tyloje. Filme neišgirsime daug dialogo. Galiausiai, kuomet Krasinski pačiame filmo įkarštyje pagaliau subtiliai sušnibžda porą sakinių, norisi, kad šis patylėtų ir grįžtų prie filme vaizduojamos šeimai įprastos gestų kalbos. Tokia „Tylos zonos“ buitis tampa sava bei priimtina, rodos, savotiškas pasaulis literaliai įtraukia žiūrovą į tyliąją erdvę, kurioje net atodūsis kelia grėsmę gyvybei.

Nors šiurpiausio ar labiausiai gąsdinančio filmo titulo „Tylos zona“, žiūrovų nuomone, nenusipelnė, tačiau trilerio metu tvyranti tyla, rodos, persiskverbia per ekraną ir šiurpina žiūrovą, sukeldama įtampą nuo pat pradžios iki paskutinės minutės. (Gabija Stankevičiūtė)

Kadras iš filmo „Atgal į gamtą“

5. „Atgal į gamtą“ (Into the Wild, 2007)

Jono Krakauerio knyga „Į laukinį pasaulį“ (angl. Into the Wild), kuria paremtas filmas, priverčia susižavėti ir bijoti. Joje pasakojama apie dvidešimtmetį koledžo absolventą, kuris išsigrynina savo teisės studijų lėšas ir, Marko Tveno žodžiais tariant, iškeliauja į teritoriją. Jis važiuoja į vakarus, kol nebegali važiuoti toliau, o tada į šiaurę, į Aliaskos laukinę gamtą. Jis turi keletą knygų apie išgyvenimą ir valgomus laukinius augalus, o jo pavyzdys, regis, yra Džekas Londonas.

Seano Penno sukurta kerinti šios knygos ekranizacija išlieka artima šaltiniui. Susipažįstame su Kristoferiu (akt. Emile Hirsch) kaip idealistišku svajotoju, besipriešinančiu savo išdidiems tėvams (akt. William Hurt ir Marcia Gay Harden) ir pasimetusiai seseriai (akt. Jena Malone). Jis gerai mokėsi mokykloje, o jo ateitis teisės mokykloje buvo apspręsta ir kaip ant delno. Kodėl jis dingo iš jų gyvenimo, kodėl jo automobilis rastas paliktas, kur jis buvo ir kodėl, kodėl, kodėl, kodėl?

Vaikinas rašė dienoraščius, kuriuose trečiuoju asmeniu matė save kaip didvyrišką vienišių, išsižadantį civilizacijos, grįžtantį į gamtos glėbį. Praėjusiais amžiais tokie vyrai galėjo būti šventieji, pasitraukę į olą ar slaptą eremitą, atsisakę visų malonumų, išskyrus pragyvenimą. Jis mato save ne kaip benamį, bet kaip žmogų, išsilaisvinusį iš namų.

Knygoje J. Krakaueris pasakoja apie savo judėjimą, remdamasis kelionėje sutiktų žmonių prisiminimais. Juos surasti buvo įspūdingas reportažinis pasiekimas, o Penno filme jie jautriai įkūnyti stiprių aktorių vaidmenyse. Tai žmonės, kurie priima keistą jaunuolį, maitina jį, suteikia jam pastogę, drabužius, dalijasi savo gyvenimu, globoja jį ir nerimauja, kai jis išvyksta tęsti savo žygio, kuris jiems atrodo pasmerktas.

Kelionėjė vaikinas susipažįsta su tokiais žmonėmis kaip Rainis ir Džana (akt. Brianas Diekeris ir Catherine Keener), hipiais, vis dar laimingai atmetančiais visuomenę, ir Vainu (akt. Vince Vaughn), daug geriančiu, draugišku ūkininku. Labiausiai jaudinantis jo kontaktas su Ronu (akt. Hal Holbrook), vyresniu vyru, kuris aiškiai ir su baime mato jį ir pradeda laikyti jį paklydusiu anūku. Kristoferis dėsto šiam viską mačiusiam vyrui apie tai, ko jam trūksta, ir paprašo jo sekti paskui jį stačiu šlaitu, kad pamatytų kitą horizontą. Ronas pabando, kol prisipažįsta, kad nebeturi jėgų.

Tada Kristoferis McCandlessas dingsta iš žmonių atminties žemėlapių ir išnyksta negailestingoje Aliaskoje. Taip, ji atrodo gražiai ir tai viskas, apie ką jis svajojo. Jis randa apleistą autobusą ten, kur neturėtų būti jokio autobuso, ir paverčia jį savo namais. Vaikinas bando medžioti, tačiau nelabai sėkmingai. Jis gyvena iš žemės išteklių, bet žemėje galioja nulinės tolerancijos sistema…

Remdamasis dienoraščiais ir kitais įrodymais, Pennas atkuria jo paskutines gyvenimo savaites. Emilis Hirschas vaidina jį hipnotizuojančiai, realybėje tapdamas skeletu (aktorius, kad suvaidintų vaidmenį numetė daug kilogramų), jo akys tiesiog įsminga į kaukolę, nors vis dar dega užsispyrimu. Filme daug daugiau nei puiki vaidyba, tai panašu į realybę. Filmas, kuris tikrai sužavės ir suvirpins širdį, net užkietėjusiems kino kritikams. (G.J.)

4. „GROBIS“ (Prey, 2022)

Ko gero, nė viena didesnė populiarių filmų apžvalga negali apsieiti be efektingo veiksmo reginio, kuriame superdrąsios merginos traiško galingus priešus savo rankomis, kurias pavadinti švelniomis liežuvis neapsiverčia. Kažkodėl tokios merginos vis dažniau filmuose ginkluotos tik peiliu ir lanku (linkėjimai „Bado žaidynėms“ ir naujajai Larai Kroft!).

Toks yra ir naujausias režisieriaus Dano Trachtenbergo filmas „Grobis“. Formaliai tai gerai mums žinomų keturių fantastinių „Grobuonių“ priešistorė. Jos veiksmas prasideda 1719-ųjų rudenį Didžiųjų Šiaurės lygumų teritorijoje. Seniausi šių žemių šeimininkai Amerikos indėnai vis dar kovoja su kolonizatoriais europiečiais – britais bei prancūzais. Bet filmo autoriams tokia istorinė konfrontacija, matyt, pasirodė per menka. Todėl jie pasitelkė dar grėsmingesnį pavojų, į Ameriką atvykusią iš kosmoso.

Jauna komančių genties mergina Naru (ją vaidina iš tikrųjų indėniško kraujo turinti aktorė Amber Midthunder) trokšta tapti tikra kovotoja kaip jos brolis Tabė. Kartą elnio medžioklės metu mergina tampa neįtikėtino įvykio liudytoja. Iš dangaus nusileido milžiniškas „Žaibo paukštis“ – kosminis laivas, atskraidinęs fantastišką pabaisą – Grobuonį.

Pirmajame filme „Grobuonis“ (1987 m., rež. Johnas McTiernanas) kosminė pabaisa džiunglėse išžudė gerai ginkluotą profesionalių desantininkų būrį. Ir tik Arnoldo Schwarzeneggerio raumeningas smogikų būrio vadas, pažadinęs savyje grobuonį, sugebėjo pabaisą nugalėti.

Naujoji seno siužeto versija akcentuoja visai ne grubią fizinę jėgą, kuri gali nugalėti fantastinį monstrą. Dabar Gėrio pusėje gamtos vaikų išgyvenimo įgūdžiai, prigimtinis sumanumas ir, žinoma, gerai žinomas kiekvienas laukinės gamtos užkaboris – natūralūs spąstai bet kokiam nekviestam svečiui. Visa tai gerai tinka veiksmo kino siužetui, kur medžiotojas ir auka gali labai greitai pasikeisti vietomis.

Finalą numatyti nesunku. O už narsą nugalėtojai Naru (nepamirškime, kad tai XVIII a. pradžios mergina) atitenka dar ir pistoletas.

O kad ši fantastinė epopėja, tikriausiai, dar nesibaigė, simbolizuoja tai, kad finaliniuose titruose tarp stilizuotų indėnų tapybos paveikslėlių, užfiksavusių medžioklės ir kautynių vaizdus, trumpam šmėsteli ir iš dausų žemyn slenkantis dar vienas „Žaibo paukštis“. (G.J.)

5
3. „Prarastasis“ (Cast Away, 2000)

Lietuvių kilmės JAV režisieriaus Roberto Zemeckio filmuose  aktorius Tomas Hanksas vaidino tris kartus. Šešiais Oskarais (už geriausią filmą, režisūrą, pagrindinį vaidmenį, adaptuotą scenarijų, montažą bei vizualinius efektus) apdovanotas filmas „Forestas Gampas (1994) buvo milijonus žmonių visame pasaulyje sujaudinusi amerikietiško Jonelio kvailelio istorija. Dar vienas Roberto Zemeckio ir Tomo Hankso filmas „Svajonių traukinys“ (The Polar Express, 2004) skirtas tradicinei Kalėdų stebuklo tematikai. Panašių filmų Amerikoje kuriama kasmet, tačiau „Svajonių traukinys“ iš visų jų skiriasi tuo, kad tai pagal modernias technologijas animuotas filmas, kuriame į pasakų šalį kažkur Šiaurės ašigalyje vežančio poliarinio ekspreso konduktorius nuostabiai panašus į Tomą Hanksą.

Dar kartą režisierius ir aktorius susitiko filmuodami dramą „Prarastasis“, kurios siužetas susišaukia su klasikine istorija apie Robinzoną Kruzą.

Tarptautinių pervežimų agentūros “Federal Express” inspektorius Čakas Nolanas (Tomas Hanksas) gyvenime kaip ir visi veiklūs žmonės vadovaujasi principu “Laikas – pinigai”.  Jam svarbiausia, kad jo kontroliuojamas siuntinys kuo greičiau pasiektų adresatą. Čakas yra tikras savo darbo fanatikas, kuris be menkiausios abejonės aukoja asmeninį gyvenimą vardan pareigos. Žinoma, jo draugei Keli (Helen Hunt) toks pedantiškumas ne itin patinka, nes ji retai mato mylimąjį namuose. Vos grįžęs iš vieno miesto, Čakas skuba į kitą. Ir tą lemtingąjį vakarą jis kaip visada sėdo į lėktuvą, ketindamas kitą rytą būti Malaizijos oro uoste. Tačiau kelionės metu prasideda didžiulė audra, lėktuvas patiria siaubingą katastrofą ir prasmenga vandenyno bangose.

O ryte Čakas atsiduria ant negyvenamos salos kranto. Taip jis tampa tikru Robinzonu ir mokosi gyventi ekstremaliomis sąlygomis. Iš buvusio gyvenimo jam liko tik mažas pakabukas su Kelės nuotrauka. Panašiomis aplinkybėmis atsidūręs negyvenamoje saloje Danielio Dafoe klasikinio romano herojus Robinzonas Kruzas neilgai buvo vienas: jis susitiko ištikimą draugą Penktadienį. Čako gyvenime taip pat atsiranda draugas. Tik nė už ką neįspėsite, kas tai…

Premjeros išvakarėse Robertas Zemeckis sakė: „Žmonės nori tiksliai žinoti, ką jie pamatys kine, anksčiau nei pažiūrės patį filmą. Makdonaldsas fantastiškai populiarus visame pasaulyje būtent todėl, kad jo valgiaraštyje nebūna siurprizų, ir jūs visada žinote, ką ten valgysite“.

Tai buvo pasakyta anksčiau, negu įsivyravo visai priešinga nuomonė, kad žiūrovui nereikia nieko spoilinti apie filmo siužetą, nes tada neva nebus įdomu žiūrėti. Dar visai neseniai iš tokios nuomonės būtų paprasčiausia pasijuokta. Fenomenali „Titaniko“ (1996) sėkmė viso pasaulio ekranuose yra puikus įrodymas, kad šio filmo žiūrovų tarpe tikrai nebuvo nė vieno žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs apie garsią XX a., keleivinio laivo žūtį.

Svarbiausių paslapčių nuo žiūrovų „Prarastojo“ autoriai nė neketina slėpti. Tai, kad pagrindinis herojus atsiduria negyvenamoje saloje, paaiškėja gana anksti. Bet kaip tik nuo šio momento prasideda įtampa ir atomazgos laukimas, nes panašiais atvejais žiūrovą labiausiai domina išlikimo istorija. (G.J.)

2. „GRAVITACIJA“ (Gravity, 2013)

Meksikos režisieriaus Alfonso Cuaróno filmas „Gravitacija“ tuoj po premjeros Venecijos kino festivalyje buvo pramintas gražia kinematografine metafora, puikiai perteikiančia erdvėje pasimetusio ir nuo kitų izoliuoto žmogaus savijautą.

Paskutiniu skrydžiu karjerą ketinęs baigti astronautas Matas Kovalskis (jį suvaidino George‘as Clooney) ir pirmoje kosminėje misijoje dalyvaujanti Rajen Stoun (akt. Sandra Bullock) dėl kosminės katastrofos (palydovo nuolauža nepataisomai sugadina jų erdvėlaivį) lieka vienui vieni atvirame kosmose. Baigiasi kuras ir deguonies atsargos, o su jais pamažu gęsta ir viltis gyviems sugrįžti į Žemę.

George‘ui Clooney tai jau antrasis jo karjeroje kosminis projektas. 2002-aisiais jis sutiko suvaidinti astronautą Krisą Kelviną amerikietiškame „Soliaryje“ (jį režisavo Stevenas Soderberghas). Berlyno festivalyje parodytas šis Andrejaus Tarkovskio šedevro perdirbinys nesusilaukė aktyvaus pritarimo. Abu „Soliariai“ iš tiesų labai skirtingi. A.Tarkovskiui labiau rūpėjo sukurti filosofinę alegoriją, o Holivudo produkcijos paklausą gerai žinantys asai stengėsi per daug nenutolti nuo tradicinės love story ir balansavo tarp fantastikos bei erotinės dramos.

„Gravitacijoje“ taip pat nesunku pamatyti citatų iš fantastinio kino klasikos – visų pirma iš „2001-ųjų metų kosminės odisėjos“ (1969 m.). Visi, kurie matė šį Stanley Kubricko šedevrą, patyrė svaiginančią nesvarumo būseną ir metafizinį bekraščio kosmoso baimės jausmą.

Panašias, tik dar stipresnes emocijas žadina ir „Gravitacija“. Ne tiek dėl 3D technologijų, kiek dėl virtuoziško operatoriaus Emmanuelio Lubetzkio sugebėjimo holivudiniame paviljone neaprėpiamą ir žmogui priešišką kosmoso erdvę nufilmuoti taip, kad šie kadrai tampa panašūs į kraupaus sapno košmarą.

Panašu, kad „Gravitacija“ atveria fantastiniam kinui visai naują perspektyvą. Jei anksčiau tokių filmų autoriai svaigo nuo žmogaus intelekto pagimdytų kosminių technologijų, tai dabar atėjo šio proceso pasekmių suvokimo metas.

Alfonso Cuaróno filme įprastai optimistinis fantastinio kino siužetas išsirutulioja į filosofinį pasvarstymą apie tai, kad ilgai pakilti į erdves ir kosminiam protui iššūkį mesti svajojęs žmogus pagaliau suvokia, kad visatos valdovu jam nelemta būti niekada.

Jamesas Cameronas pavadino „Gravitaciją“ geriausiu kino istorijoje filmu apie kosmosą, o kritikai pradinį filmo epizodą, trunkantį septyniolika minučių ir nufilmuotą vienu kadru (be jokio montažo) jau pažadėjo įrašyti į modernaus kino meno vadovėlius.

Rezultatas – septyni „Oskarai“!.

Bet pagrindinio vaidmens atlikėjui nepatiko vienintelė „Gravitacijos“ ypatybė. „Pamačiau savo veidą 3D formatu pirmą ir, tikiuosi, paskutinį kartą“, – prisipažino G. Clooney. (G.J.)

Kadras iš filmo „Medžioklė“

1. „Medžioklė“ (The Hunt, 2020)

Kaip sufleruoja pavadinimas, pagrindiniu filmo akcentu tapo medžioklė. Tiesa, šįsyk taikiniais tampa tie, kurie įprastai žiūri per taikiklį… Tuzinas vienas kito nepažįstančiųjų atsibunda miške. Nė vienas jų neįsivaizduoja, kaip čia atsidūrė ir nė nenujaučia, kad visai netrukus taps žiaurios medžioklės dalyviais, tačiau dalyvaus ne kaip medžiotojai, o kaip taikiniai.

Neilgai trukus daugelis žūva pakirsti nematomo priešo paleistų šūvių, ir tik trejetui pavyksta pabėgti iš užtvertos teritorijos. Pasiekus vietinę degalinę savininkai praneša, kad jie esą Arkansaso valstijoje, ir Betty Gilpin įkūnijama šaltakraujė Kristal pasirodo esanti visa galva pranašesnė už kitus ir staigiai perima situaciją į savo rankas. Likę gyvi išsiaiškina, kad jie tapo milijonierių aukomis – būtent jie, nusprendę išbandyti naują pramogą, žmonių medžioklę, suorganizavo šį žiaurų žaidimą…

Filme nemažai ironijos ir pajuokų skiriama pasišaipymui iš žmonijos gelbėtojų, laisvą nuo kovos su badu, AIDS bei globaliniu atšilimu laiką leidžiančių pakankamai ekstravagantiškai. Perdėtas politkorektiškumas ir kova už lyčių lygybę sulaukia savo strėlių.

Nors filmas priskiriamas trilerio bei siaubo žanrui, būtų sunku teigti, kad jis pritampa siaubo filmų nišoje, nes yra pernelyg smagus žiūrėti. Ir išties gąsdinančio jame nedaug. Būtent laisvai besiliejantis kraujas ir aršus žudynių įkarštis tampa kone didžiausia pramoga žiūrovams, bet juosta neturėtų atbaidyti ir tų, kurie ne itin žavisi tokiomis detalėmis.

Tolimesniame siužete smagiai paliečiama ir politikos tema – milijonieriai pasirodo esą elitiniai liberalai, o iš pirmo žvilgsnio visiškai skirtingus jų taikinius taip pat sieja vienas bendras dalykas: visi jie yra konservatorių šalininkai. Taigi, viso siužeto metu netrūksta satyros, kuri puikiai dera su ganėtinai švelniais siaubo elementais. (V. Š.)

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: