Vakarą, kai visa Lietuva ir pasaulis, sutartu laiku išjungia šviesas, vedžiojau šunį. Didžiuliame mikrorajone kuriame gyvenu, niekada nebūna tamsu – visi namai tiesiog švyti, nes gyvenantys dviese keturių kambarių bute, įjungtas lempas palieka net voniose.
Pamaniau, jog šįkart išvysiu įspūdingą vaizdą – namus vaiduoklius, su mirksinčiomis žvakėmis languose. Kur tau..
Didžioji dalis gyventojų, matyt neturi interneto, nežiūri televizoriaus, neturi galimybės klausytis radijo. Taip spėju, todėl, kad nė velnio kam rūpi ta užsienio mada išjunginėt šviesą, kad ir kartą metuose – tik pamanykit..
Staiga susivokiau, kokie vis dėl to esame bailiai. Tik ko mes bijome? Kad išjungus šviesas kažkas brausis į namus? Kad išjungus šviesas nematysime savo šeimyniškių? Juk ir taip dažnai į juos nekreipiame dėmesio. Gal bijome būti pasauliečiais? Gal nenorime paklusti taisyklėms, juo labiau, nerašytoms? Žinoma, dažniausiai nepraleidžiame automobilio, neatidarome laiptinės durų senyvai moteriai (vyrui, ką jūs, juokaujate?), gavę dvidešimt centų daugiau gražos, tylime, o giminės susitikimuose šūkaujam, padidindami sumą. Juk tai nerašytos taisyklės. Juk mes didvyriai – kol šviesu.
Tai ką jau kalbėti apie orandžinius dviračius, homoseksualus, viešą tikėjimo pripažinimą draugų kompanijose, netgi apskritai, kalbą apie teigiamas, novatoriškas idėjas, teigiamą nuomonės formavimą.. Ne, iki to mums dar toli. Gal netgi per toli.
Juk kai kurie mūsų, aukštai keliančius plikes ir dar aukščiau skanduotes, apie Lietuvą lietuviams, pabruka uodegas atvažiavus saujelei girtų lenkų, apdergiančių mus ir mūsų žemę, juk kai kurie mūsų verčiau meta akmenį į langą, ar sumuša kitaip mąstantį, vietoj to, kad aiškiai sudėliotų mintis į vieną vietą ir ieškotų bendraminčių.. Po galais, kiek galima būt tokiais apgailėtinais ir abejingais? Galima – „nes aš vienas nieko nepakeisiu“,- taria ir išmaukia dar vieną jodo buteliuką.
P.S. Visiems, kurie bijojo išjungti šviesą, klausimas – ką gi iš jūsų galima pavogti, jei nuolat ašarojate, kad nieko nebeturim..
