Viktoras Pelevinas. Omonas Ra: romanas. Iš rusų kalbos vertė Dalia Saukaitytė. – Vilnius: Kitos knygos, 2014. 136 psl
Omonas nėra itin dažnas vardas ir gal ne iš pačių gražiausiųjų. Mane taip pavadino tėvas, kuris visą gyvenimą dirbo milicijoje ir norėjo, kad aš taip pat tapčiau milicininku.
– Suprask, Omka, – dažnai sakydavo man išgėręs, – nueisi į miliciją – tai su tokiu vardu, o jeigu dar į partiją įstosi… Nors tėvui kartais ir tekdavo šaudyti į žmones, jis buvo nepiktos širdies, iš prigimties linksmas ir nestokojantis atjautos. Mane labai mylėjo ir vylėsi, kad gal bent man pavyks pasiekti gyvenime tai, ko nepavyko jam. O norėjo jis gauti žemės sklypelį pamaskvėje ir auginti ten burokus ir agurkus – ne, netroško jų pardavinėti turguje ar valgyti, nors šitai irgi, o svajojo išsirengęs ligi juosmens versti kastuvu žemę, žiūrėti, kaip kruta raudoni sliekai ir kitokia požemių gyvastis, per visą vasarvietę dardinti karučius su mėšlu ir stabtelėti prie kaimynų vartelių pamalti liežuviu. Kai suprato, kad jam tai nešviečia, įsikabino vilties: gal laimingą gyvenimą nugyvens nors vienas iš brolių Krivomazovų (vyresnysis mano brolis Oviras, kurį tėvas norėjo įtaisyti diplomatu, mirė nuo meningito ketvirtoje klasėje, ir prisimenu tik tiek, kad ant kaktos jis turėjo didelį pailgą apgamą).
Man tėvo planai didelio pasitikėjimo nekėlė – juk pats jis buvo partinis, ir jo vardas buvo tinkamas – Matvejus, bet užsitarnavo tik elgetišką pensiją ir vienišą seniokišką girtuoklystę.
Mamą atsimenu menkai. Atmintyje išliko tik vienas prisiminimas – kaip girtas uniformuotas tėtis mėgina išsitraukti iš dėklo pistoletą, o ji, palaidais plaukais ir visa apsiašarojusi, graibsto jį už rankų ir šaukia:
– Matvejau, atsitokėk!
Ji mirė, kai buvau visai mažas, ir užaugau pas tetą, o tėvą lankydavau laisvadieniais. Dažniausiai jis būdavo paburkęs ir išraudęs, su kreivai ant sučiurusios pižamos kabančiu ordinu, kuriuo labai didžiavosi. Jo kambaryje tvyrojo prastas kvapas, o ant sienos kabojo Mikelandželo freskos „Pasaulio sukūrimas“ reprodukcija, kurioje virš gulinčio ant nugaros Adomo plevena barzdotas Dievas, tiesiantis savo dešinę laibos žmogaus rankos link. Šis paveikslėlis darė gana keistą poveikį tėvo sielai ir, matyt, priminė jam kažką iš praeities. Jo kambaryje aš dažniausiai sėdėdavau ant grindų ir žaisdavau su mažučiu geležinkeliu, o jis knarkdavo ant išskleistos sofos. Kartais prabusdavo, kurį laiką žiūrėdavo į mane prisimerkęs, tada atsirėmęs į grindis nusvirdavo nuo sofos ir ištiesdavo man stambią gyslotą plaštaką, kurią turėdavau paspausti.
– Tai kokia tavo pavardė? – klausdavo jis.
– Krivomazovas, – atsakydavau nutaisęs drovią šypseną, o jis paglostydavo man galvą ir duodavo saldainių; ir viskas jam išeidavo taip mechaniškai, kad man net nebūdavo bjauru.
Apie tetą beveik neturiu ką pasakyti – ji buvo man abejinga ir stengdavosi, kad kuo daugiau laiko praleisčiau visokiose pionierių stovyklose ir pailgintos dienos grupėse, beje, įstabų pastarojo žodžių derinio grožį įžvelgiau tik dabar.
Iš savo vaikystės prisimenu tik tuos dalykus, kurie susiję su vadinamąja svajone apie dangų. Žinoma, mano gyvenimas prasidėjo ne tada – dar anksčiau buvo ilgas šviesus kambarys, pilnas kitų vaikų ir didelių plastikinių kubiukų, netvarkingai išmėtytų ant grindų; buvo apledėjusios medinio kalnelio pakopos, kuriomis skubiai trepsėdavau į viršų; kieme stovėjo kažkokie sueižėję jaunieji trimitininkai iš dažyto gipso ir daugybė
kitų dalykų. Bet vargu ar būtų galima sakyti, kad visa tai mačiau aš; ankstyvojoje vaikystėje (galbūt lygiai taip ir po mirties) žmogus eina iškart į visas puses, todėl galima laikyti, kad jo dar nėra; asmenybė prasikala vėliau, kai pradedi laikytis kurios nors vienos krypties.
Gyvenau netoli kino teatro „Kosmosas“. Virš mūsų rajono viešpatavo metalinė raketa, stovinti ant smailėjančio titaninių dūmų stulpo, panašaus į žemėn įsmeigtą didžiulį jataganą. Keista, bet mano asmenybės pradžia susijusi ne su šita raketa, o su mediniu lėktuvu vaikų žaidimų aikštelėje šalia namo. Tai buvo ne visai lėktuvas, veikiau namelis su dviem langiukais, kurį remontuodami prikalė iš nuverstos tvoros lentų padarytus sparnus ir uodegą, viską nudažė žaliai ir papuošė keliomis rudomis žvaigždėmis. Viduje galėjome tilpti dviese ar trise, ir dar buvo nedidelė pastogėlė su trikampiu langeliu, spoksančiu į karinio komisariato sieną, – tyliu kiemo sutarimu, ši pastogėlė buvo laikoma piloto kabina, ir kai lėktuvą numušdavo, pirmiausia iššokdavo tie, kas sėdėdavo fiuzeliaže, ir tik tada, kai žemė jau kaukdama artėdavo prie langų, pilotas galėjo sekti jų pavyzdžiu – žinoma, jeigu spėdavo. Aš visada stengdavausi būti pilotu ir netgi išmokau matyti dangų su debesimis ir apačioje plaukiančią žemę, o ne mūrinę karinio komisariato sieną, pro kurios langus beviltiškai žvelgė gauruotos žibutės ir dulkėti kaktusai.
